A-575-864-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A575-864/2014

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. K. (G. K.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 113–117), prašydamas priteisti jam 3 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Vilniaus VGTPT, Tarnyba) 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. S-(1.10.)-1707-1482-07 suteikė jam antrinę teisinę pagalbą, rengiant procesinius dokumentus teismui, atstovaujant pareiškėjo interesams teisme, atleidžiant nuo bylinėjimosi išlaidų civilinėje byloje Nr. 2-43-131/2006 dėl proceso atnaujinimo, teikti teisinę pagalbą buvo paskirtas advokatas A. C.. Vilniaus VGTPT 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. (1.10.)-ST-39-08 buvo nuspręsta toliau teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje parengiant kasacinį skundą ir atstovaujant pareiškėjo interesams kasacinės instancijos teisme, teikti teisinę pagalbą buvo paskirtas tas pats advokatas – A.

C.. Pareiškėjas pažymėjo, kad advokatas surašė kasacinį skundą, kurio Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepriėmė, konstatavęs, jog kasacinis skundas neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, advokatas kasaciniame skunde nenurodė išsamių teisinių argumentų, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų buvimą, t. y. jam nebuvo suteikta kokybiška ir efektyvi teisinė pagalba, o Tarnyba neužtikrino tinkamos teisinės pagalbos teikimo ir tai lėmė pareiškėjui nenaudingą bylos baigtį.

Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 3 straipsnio 2 punktas numato, jog valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis šios pagalbos kokybės ir efektyvumo principais, o pagal VGTPĮ 9 straipsnio 2 dalį tarnybų uždavinys yra užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal šį įstatymą. Pareiškėjas tvirtino, kad netinkamos teisinės pagalbos pirkimas daro žalą ir valstybei, nes taip švaistomos jos lėšos ir neįgyvendinami Tarnybos uždaviniai.

Be to, pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad du kartus prašė Tarnybos pakeisti advokatą A. C. kitu advokatu, tačiau Tarnyba į tai neatsižvelgė. Pareiškėjui kilo įtarimas, ar Tarnyba nebando proteguoti minėtą advokatą, kadangi toleruoja esamą padėtį, negina viešojo intereso ir nevykdo advokatų atrankos bei antrinės teisinės pagalbos teikimo kontrolės funkcijų. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju Tarnyba netinkamai vykdė savo pareigas dėl šių priežasčių:

1) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. A-2-715/2007 panaikino Tarnybos 2005 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 12 dalį, minėto sprendimo neteisėtumas sietinas su advokato A. C. pateiktomis išvadomis nagrinėjant advokato A. K. pakeitimo klausimą, todėl advokato A. C. veiksmai laikytini neteisėtais, be to, tai patvirtina konfliktą tarp pareiškėjo ir advokato, kurį Tarnyba ignoravo;

2) Tarnyba ignoravo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7763-22/2007;

3) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-43-131/2006 nagrinėjimas dėl advokato veiksmų užsitęsė ilgai, per visą šį laiką pareiškėjas buvo priverstas važinėti į Tarnybą, į teismą, bendrauti su advokatu, kuriuo nepasitikėjo, o tai sukėlė nepatogumus bei išgyvenimus. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo atveju neturtinė žala pasireiškė tuo, jog jis, siekdamas įgyvendinti savo teisę į tinkamą viešąjį administravimą, o vėliau gindamas savo pažeistas teises teisme, išeikvojo nemažai laiko (kelionės į teismą, Tarnybą bei pasiruošimo bylos nagrinėjimui laikas), visos procedūros ir teismo procesas sukėlė pareiškėjui daug streso, jos ilgai užsitęsė, pareikalavo daug jėgų ir pasiryžimo.

Pareiškėjas akcentavo, kad tai, jog iki šiol nėra galutinio atsakymo į jo prašymus, užkerta kelią jo tolesniems veiksmams, o išgyvenimai, mintys apie ateitį, naujus susidūrimus su teismais, valdžios institucijomis kenkia jam ir jo pilnavertiškam gyvenimui, žlunga jo pasitikėjimas valdžios institucijomis. Taip pat pažymėjo, kad jis, kaip socialiai remtinas asmuo, priklauso labiau pažeidžiamų asmenų grupei, todėl labiau išgyvena dėl neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu, jam sunkiau ginti savo teises dėl materialinių priežasčių, jis nėra jaunas, turi sveikatos problemų, dėl to jam kenkia ilgi procesai ir stresas.

Pareiškėjas kartu prašė skirti ekspertizę advokato A. C. teiktos antrinės teisinės pagalbos kokybei įvertinti, pavedant ją atlikti Lietuvos advokatūrai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus VGTPT atsiliepimuose į pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą (b. l. 10–15, 134–138) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus VGTPT, atstovaujanti Lietuvos valstybę, pažymėjo, kad už antrinės teisinės pagalbos teikimo kokybę ir už suteiktos antrinės teisinės pagalbos pasekmes yra atsakingas advokatas, o ne Tarnyba, atstovaujanti Lietuvos valstybę. Valstybė, atstovaujama Tarnybos, sudaro sutartis su advokatais, atrenka asmenis, kuriems priklauso antrinė teisinė pagalba, paskiria jiems advokatą ir advokatams apmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Taigi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalis nagrinėjamu atveju ieškinys dėl žalos atlyginimo turėtų būti reiškiamas ne Tarnybai, o konkrečiam advokatui, bylą nagrinėjant bendrosios kompetencijos teisme.

Teigė, kad šiuo atveju pareiškėjas nepagrįstai reikalauja Tarnybos atsakomybės už advokato A. C. veiksmus, kadangi advokatas nėra pavaldus Tarnybai, ji negali vertinti advokato, pareiškėjo nuomone, netinkamai teikiančio antrinę teisinę pagalbą, veiklos, todėl nėra Tarnybos neteisėtų veiksmų ir, vadovaujantis civilinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK nuostatomis, pareiškėjas neturi teisės į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Be to, nurodė, kad pagal VGTPĮ 10 straipsnio 2 dalį advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą, veiklos kokybės vertinimą organizuoja Lietuvos advokatūra, tačiau šiuo atveju Lietuvos advokatūra nėra konstatavusi, jog advokatas A.

C. netinkamai suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, o pareiškėjo nuomonė, kad Tarnyba nupirko netinkamas advokato paslaugas, nėra pagrįsta jokiais objektyviais faktais. Manė, kad pareiškėjas plečiamai aiškina Tarnybos uždavinį – užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą, nes Tarnyba gali kontroliuoti advokato veiklą tik su advokatu sudarytos sutarties ribose. Teisės aktai nenustato Tarnybos pareigos vertinti advokato paslaugų kokybę, o tik įtvirtina galimybę dalyvauti jas vertinant. Be to, Tarnyba yra įsipareigojusi užtikrinti advokato profesinės veiklos laisvę ir nepriklausomumą.

Taip pat atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ne kiekviena neturtinės žalos pasireiškimo forma gali būti traktuojama kaip neturtinė žala. Tuo tarpu pareiškėjo nurodyta žala siejama su abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas dėl prarasto laiko bei patirtų išgyvenimų nepateikia jokių tai pagrindžiančių dokumentų, o kreipimosi į teismą faktas ir su tuo susiję kiti veiksmai yra įprastas teisių gynimo būdas, todėl nelaikytini sukeliančiais neturtinę žalą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, Tarnyba tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo), žalos padarymo fakto, priežastinio ryšio.

Kartu pabrėžė, kad kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra susijusios su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2-715/2007 nenagrinėjo ir nevertino advokato A. C. ir kitų komisijos narių pateiktų išvadų pagrįstumo, o tik konstatavo, jog Tarnyba 2005 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 12 pareiškėjo prašymo iš esmės neišsprendė, todėl įpareigojo Tarnybą prašymą išnagrinėti iš esmės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 22 d. sprendimu (b. l. 163–167) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-43-131/2006 nagrinėjo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui G. K. dėl įsiskolinimo už šildymą, karštą vandenį bei delspinigių išieškojimo ir 2006 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 11 d. sprendimu šį sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: UAB „Vilniaus energija“ ieškinį patenkino ir jos naudai iš atsakovo G.

K. priteisė 1 886,83 Lt skolą už šilumos energiją, 132,68 Lt delspinigių, 261,18 Lt bylinėjimosi išlaidų. Tarnyba 2006 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. 491/06, išnagrinėjusi pareiškėjo 2006 m. lapkričio 17 d. prašymą pakeisti advokatą A. C. civilinėje byloje Nr. 2-43-131/2006 kasacinio skundo parengimui arba išspręsti klausimą taip, kad advokatas laisva valia parengtų kasacinį skundą, atsisakė pakeisti minėtą advokatą ir nurodė, jog advokatas turi teisę savarankiškai spręsti, ar yra pagrindas rengti kasacinį skundą.

Pareiškėjas 2006 m. gruodžio 21 d. pateikė Tarnybai prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos skyrimo, kurio išnagrinėjimui Tarnyba paprašė advokato A. C. išvados. Tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. S-(1.10.)-140-1-07 minėtas pareiškėjo prašymas buvo atmestas ir atsisakyta teikti jam antrinę teisinę pagalbą. Tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjo 2007 m. sausio 30 d. skundą dėl advokato A. C. išvados dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, 2007 m. vasario 26 d. raštu Nr. SD-(1.10.)-52-04-01 atsakė pareiškėjui, kad pateikta išvada nei advokato vardo, nei teisingumo idėjos nediskredituoja, kadangi advokatas, teikiantis antrinę teisinę pagalbą byloje, turi teisę spręsti dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo; advokatas A.

C. nurodė, kad civilinėje byloje nėra jokių duomenų pareikšti nušalinimą nors vienam apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nariui ar suabejoti teisėjų nešališkumu. Pareiškėjas 2007 m. lapkričio 22 d. pateikė Tarnybai prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą siekiant atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-43-131/2006. Tarnyba, išnagrinėjusi šį prašymą, 2007 m. lapkričio 26 d. priėmė sprendimą Nr. S-(1.10.)-1707-1482-07 suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus, atstovaujant pareiškėjo interesus teisme civilinėje byloje Nr. 2-43-131/2006 dėl proceso atnaujinimo ir paskirti jam advokatą A.

C.. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008 m. sausio 28 d. priėmė sprendimą atsisakyti atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-43-131/2006. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartimi minėtą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2008 m. gruodžio 5 d. buvo gautas pareiškėjo vardu advokato A. C. parengtas kasacinis skundas, kuriuo buvo prašoma panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 8 d. nutartį bei atnaujinti procesą sprendžiant pareiškėjo 2006 m. rugsėjo 14 d. prašymą civilinėje byloje Nr. 2-43-131/2006.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. gruodžio 8 d. nutartimi kasacinį skundą atsisakė priimti, kadangi kasaciniame skunde nedėstoma teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti kasacijos šioje byloje galimumą. Pagal pareiškėjo skundus dėl nurodytų, jo manymu, neteisėtų Tarnybos veiksmų Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo pradėtos dvi administracinės bylos Nr. I-7763-22/2007 ir Nr. I-2476-142/2008. Administracinėje byloje Nr. I-7763-22/2007 pareiškėjas prašė įpareigoti Tarnybą skirti jam antrinę teisinę pagalbą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-801-40/2006, panaikinti Tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-(1.10)-140-1-07 ir Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2007 m. gegužės 25 d. sprendimą Nr. S-83-(A(G)-79).

Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 3 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą Nr. I-7763-22/2007, kol įsiteisės teismo sprendimas ar nutartis administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Kauno VGTPT dėl sprendimo panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. nutartimi administracinės bylos Nr. I-7763-22/2007 (naujas bylos Nr. I-63-602/2011) nagrinėjimas buvo atnaujintas ir, išnagrinėjus bylą, 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A502-1634/2012) minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Išnagrinėjus administracinę bylą iš naujo (bylos Nr. I-894-815/2013), Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1357/2013 paliko šį sprendimą nepakeistą.

Taip pat teismas nurodė, kad administracinėje byloje Nr. I-2476-142/2008 pareiškėjas prašė panaikinti Tarnybos 2007 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. N-(1.10.)-74-36-07, kuriuo netenkintas G. K. prašymas pakeisti advokatą A. K. ir nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas, bei įpareigoti Tarnybą nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl advokato pakeitimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 20 d. nutartimi sustabdė administracinės bylos Nr. I-2476-142/2008 nagrinėjimą, o 2010 m. sausio 28 d. bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas (naujas bylos Nr. I-222-142/2010).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-222-142/2010 pareiškėjo G. K. skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-628/2011 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėjas pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi pareiškėjo prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino.

Kartu teismas nurodė, kad administracinėje byloje Nr. I-776-473/2006 pareiškėjas prašė panaikinti Tarnybos 2005 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 12 bei įpareigoti Tarnybą išspręsti klausimą dėl advokato pakeitimo ir panaikinti Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. S-83-(A(G)-126), tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikino ir pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą Nr. S-83-(A(G)-126) ir Tarnybos 2005 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 12 1–2 punktus bei įpareigojo Tarnybą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš esmės išnagrinėti G.

K. prašymą dėl advokato A. K. pakeitimo. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas akcentavo, kad pareiškėjas savo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, jog valdžios institucija (t. y. Tarnyba) netinkamai vykdė savo pareigas dėl šių priežasčių: dėl pareiškėjo 2006 m. lapkričio 17 d. prašymo Tarnybos 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 491/06 neteisėtai atsisakyta pakeisti advokatą; dėl 2006 m. gruodžio 21 d. prašymo Nr. 2-397/06 Tarnybos 2007 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. S-(1.10.)-140-1-07 neteisėtai atsisakyta teikti pareiškėjui teisinę pagalbą;

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. A-2-715/2007 buvo panaikinta Tarnybos 2005 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 12 dalis, taigi A. C. veiksmai laikyti neteisėtais, be to, tai patvirtina konfliktą tarp pareiškėjo ir advokato, kurį Tarnyba ignoravo; Tarnyba ignoravo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7763-22/2007; Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-43-131/2006 nagrinėjimas dėl advokato veiksmų užsitęsė ilgai, per visą šį laiką pareiškėjas buvo priverstas važinėti į Tarnybą, į teismą, bendrauti su advokatu, kuriuo nepasitikėjo, o tai sukėlė jam nepatogumus ir išgyvenimus.

Remdamasis CK nuostatomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas atkreipė dėmesį, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus ir argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą.

Neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ištirti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog teismai pareiškėjo 2006 m. lapkričio 17 d. bei 2006 m. gruodžio 21 d. prašymus pripažino nepagrįstais, o Tarnybos 2006 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 491/06 bei 2007 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-(1.10)-140-1-07 – teisėtais, todėl nėra pagrindo spręsti, kad Tarnybos veiksmai buvo neteisėti.

Pasisakydamas dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr. A-2-715/2007, kuriuo buvo panaikinta Tarnybos 2005 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 12 dalis, teismas pabrėžė, jog šiame sprendime nebuvo vertinamas advokato A. C. išvados pagrįstumas, o buvo konstatuota, kad Tarnyba 2005 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 12 pareiškėjo prašymo iš esmės neišsprendė, todėl ji buvo įpareigota prašymą išnagrinėti iš esmės. Tarnyba, atsižvelgusi į minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, išnagrinėjusi pareiškėjo prašymą, 2007 m. spalio 5 d. priėmė naują sprendimą Nr. (1.10.)-74-36-07.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra vieno iš būtinų deliktinės atsakomybės elementų – neteisėtų veiksmų, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad valdžios institucijos (Tarnybos) darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

III. Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 172–173), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą. Pareiškėjas teigia, kad Tarnyba teisinei pagalbai teikti sistemingai skirdavo tą patį advokatą (A. C.), ignoruodama pareiškėjo prašymus jį pakeisti ir nurodomas aplinkybes dėl advokato nelojalumo bei jų tarpusavio konflikto. Be to, pareiškėjas pažymi, kad valdžios institucijos akto neteisėtumas deliktinės atsakomybės, t. y. CK 6.271 straipsnio, taikymo prasme nėra tapatus administracinio akto (sprendimo) neteisėtumui (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1591/2010). Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, jog tas pagrindas atskira tvarka ir nenuginčytas. Vertinimas, siekiant turtinės ar neturtinės žalos atlyginimo, nebūtinai turi būti atliekamas iškeliant reikalavimus dėl valstybės ar savivaldybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala (remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A4-1030/2006).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamos teisinės pagalbos (advokato A. C. paslaugų) teikimo, atlyginimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų Tarnybos veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pabrėžtina, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais teisės aktais ir įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus duomenis. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtas aplinkybes vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš pareiškėjo skundų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui (b. l. 2–3, 113–117, 172–173) bei kitos bylos medžiagos akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju neturtinės žalos atlyginimas iš esmės kildinamas iš, pareiškėjo manymu, netinkamų advokato A. C. teisinių paslaugų ir nepagrįsto Tarnybos atsisakymo pakeisti jį kitu advokatu. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad advokato teisinį statusą apibrėžia specialus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, o advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas.

Specialiu įstatymu – VGTPĮ (viešosios teisės norminiu aktu) – nustatyta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims sistema bei jos įgyvendinimo sąlygos ir procedūros. Šis įstatymas nekeičia Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymu nustatyto advokato veiklos teisinio režimo, nes ir pagal šį įstatymą advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas, tik valstybei vykdant viešąją funkciją ji orientuota į atitinkamą asmenų grupę, kuri formuojasi socialinės, turtinės ar atitinkamos sveikatos būklės pagrindu (VGTPĮ 11–12 str.).

Pagal VGTPĮ 9 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, kurios pagal joms įstatymu nustatytą statusą yra valstybės institucijos, turi užtikrinti teisinės pagalbos teikimą pagal šį įstatymą, joms pavesta sudaryti sutartis su advokatais, kurie teikia antrinę teisinę pagalbą, bei nustatyta pareiga antrinę teisinę pagalbą teikiantiems advokatams mokėti užmokestį už suteiktą teisinę pagalbą, kurio dydį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą atkreipęs dėmesį, kad advokatas nėra viešojo administravimo subjektas ir jo veikla nėra viešasis administravimas.

Tuo atveju, jeigu reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra kildinimas iš advokatų veiklos teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (neveikimo, netinkamo pareigų atlikimo), ginčas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2009 m. birželio 17 d. nutartį Nr. T-XX-45/2009; taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1653/2012, 2013 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-808/2013 ir kt.).

Pažymėtina, kad administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad šiuo atveju pareiškėjo argumentai dėl advokato A. C. teisinių paslaugų kokybės, teikiant antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui, nenagrinėtini.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra akcentavęs, jog valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pareiga daryti įtaką advokato teikiamų paslaugų kokybei, o tik suteikta teisė ir pareiga kontroliuoti sutartimi apibrėžtų reikalavimų vykdymą. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad Vilniaus VGTPT nagrinėjamu atveju nebūtų vykdžiusi sutartinių įsipareigojimų, o pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius dėl neturtinės žalos atsiradimo būtent dėl Vilniaus VGTPT veiksmų ir tokių veiksmų neteisėtumo, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju nėra būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Tarnyba tinkamai kontroliavo advokato veiklą tiek, kiek leido teisės aktai, t. y. veikė įstatymų nustatytose ribose ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėjo atsirasti žala pareiškėjui, o dėl advokato paslaugų kokybės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba negali būti atsakinga. Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės ir pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjo G. K. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. (G. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys