A-583-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-583-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07678-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV, apeliantas) 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7680 „Dėl atsisakymo atnaujinti praleistą terminą sprendimui apskųsti ir nagrinėti skundą“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti 2013 m. spalio 18 d. skundą.

Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis, 2010–2011 m. laikotarpiu buvo mokama sumažinta senatvės pensija, todėl per šį laikotarpį susidarė neišmokėtos pensijos dalis – 16 941,74 Lt. Atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, dėl pensijos grąžinimo su 2013 m. spalio 14 d. prašymu kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV Vilniaus skyrius). VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. (10.1)3-125585 nepatenkino prašymo. Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius, išnagrinėdamas prašymą, nelaikė, kad jis buvo paduotas praleidus įstatymo nustatytą terminą. Teritorinio skyriaus sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6983 atsisakė nagrinėti skundą, nurodydama pateikti termino praleidimą pagrindžiančius įrodymus. Teigė, kad su 2013 m. lapkričio 6 d. prašymu į VSDFV kreipėsi pakartotinai, nurodydamas termino praleidimo priežastis, kartu pateikdamas ir tai pagrindžiančius įrodymus. Tačiau VSDFV, pakartotinai išnagrinėjusi prašymą, 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7680 termino praleidimą pagrindžiančių priežasčių ir pateiktų įrodymų nelaikė pagrįstais ir atsisakė atnaujinti terminą VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmams apskųsti. Pareiškėjo teigimu, termino pradžia kreiptis į teritorinį skyrių turėtų būti laikytina data, nuo kurios tapo žinoma dėl Laikinojo įstatymo nuostatų neatitikimo Konstitucijai, t. y. 2012 m. vasario 6 d., nes anksčiau negalėjo žinoti apie savo pažeidžiamas teises. Atsižvelgiant į tai, trejų metų terminas nelaikytinas praleistu. Pagrįsdamas termino praleidimo priežastis, pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. sutuoktinė ir sūnus turėjo itin sunkių sveikatos sutrikimų, dėl to jis rūpinosi abiem ligoniais. Šios aplinkybės patvirtina, kad termino praleidimo priežastys nepriklauso nuo jo valios.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 42–45) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo pateiktos praleistą terminą pagrindžiančios priežastys nebuvo pakankamai pagrįstos, be to, pareiškėjas į VSDFV kreipėsi gana po ilgo laiko, t. y. praėjus daugiau nei metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 27–30) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas pateikė nepakankamus įrodymus, pagrindžiančius termino praleidimą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų apskųsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. sprendimu (b. l. 78–82) patenkino pareiškėjo skundą. Teismas panaikino VSDFV 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7680 ir įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 18 d. skundą dėl pensijos nepriemokos grąžinimo.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl VSDFV 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. (6.5) I-7680 teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo VSDFV išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 18 d. skundą dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo. Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjo valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis, vėliau pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai. Ginčas iš esmės keliamas dėl teisės ginti savo pažeistas teises bei reikalauti pensijos nepriemokos priteisimo.

Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 25 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1 dalimi ir padarė išvadą, kad šios nuostatos patvirtina, jog pareiškėjo keliamam ginčui įstatymas nustato privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013, 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-800/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą, siekė pasinaudoti privaloma ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka ir kreipėsi į VSDFV, tačiau pareiškėjo skundą buvo atsisakyta nagrinėti 2013 m. spalio 24 d. ir 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimais, motyvuojant tuo, kad jis praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą trejų metų kreipimosi į VSDFV terminą ir nėra pagrindų šį terminą atnaujinti. Pareiškėjas, pagrįsdamas termino praleidimą kreiptis dėl VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmų, nurodė, kad terminą praleido dėl to, jog savo teisių pažeidimo pradžia laikė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dieną, bei tai, kad 2010– 2011 m. laikotarpiu pareiškėjo sūnus susirgo sunkia psichikos liga, dėl kurios 2010–2011 m. periodiškai gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, bei tai, kad paminėtu laikotarpiu pareiškėjo sutuoktinė taip pat sirgo sunkia liga (buvo daromos dvi operacijos), todėl 2010–2011 m. laikotarpiu pareiškėjui teko prižiūrėti tiek sūnų, tiek slaugyti sutuoktinę.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 bei išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir padarė išvadą, kad termino eiga prasideda tuomet, kai asmuo gavo pirmąją pagal Laikinąjį įstatymą sumažintą pensiją. Remdamasis paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota panašaus pobūdžio bylose, teismas paneigė pareiškėjo argumentus dėl to, kad trejų metų terminas skaičiuotinas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo dienos.

Teismas nustatė, kad rašytinio sprendimo mokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas perskaičiuotas pensijas VSDFV Vilniaus skyrius 2010 m. nebuvo priėmęs, sumažinta pensija pareiškėjui 2010–2011 m. buvo pradėta mokėti valiniu sprendimu, įsigaliojus Laikinojo įstatymo nuostatoms. Taigi pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui turėjo būti išmokėta dar 2010 m. sausio mėn., o į VSDFV pareiškėjas kreipėsi praleidęs trejų metų terminą, t. y. praleidęs Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą trejų metų terminą apskųsti VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą pensijų klausimais. Taigi pareiškėjo skundas liko iš esmės VSDFV, kuri pagal Įstatymo 37 straipsnio 1 dalį yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, neišnagrinėtas. Pareiškėjo prašymai ir skundas buvo nagrinėjami, vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, ir buvo nuspręsta termino skundui paduoti neatnaujinti.

Teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi. Nustatė, kad pareiškėjas termino praleidimo priežastimi nurodė tai, jog jis nuo 2008 m. iki 2011 m. turėjo slaugyti savo sunkiai sergantį sūnų ir sutuoktinę. Pareiškėjo sūnaus susirgimą psichikos liga nuo 2004 m. patvirtino byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Išrašas iš medicininių dokumentų taip pat patvirtino, kad pareiškėjo sūnus nuo 2010 m. vasario mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn. periodiškai gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Byloje pateikti išrašai iš medicininių dokumentų patvirtino, kad pareiškėjo sutuoktinės sveikatos būklė taip pat yra sunki. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, kurios iš esmės sutapo su keliamam ginčui aktualiu laikotarpiu (2010–2011 m.), teismas pažymėjo, jog nėra pagrindo abejonėms, kad pareiškėjui teko padidintas rūpestis ir krūvis rūpintis tiek sūnumi, tiek slaugyti sutuoktinę. Todėl padarė išvadą, kad nors ligonio slaugymas pats savaime ir nesudaro pagrindo atnaujinti praleisto termino, tačiau, teismo vertinimu, atsakovas, vertindamas pareiškėjo nurodytas priežastis, turėjo atsižvelgti ir į kitas (prieš tai aptartas) su termino praleidimu susijusias aplinkybes.

Teismas pažymėjo ir tai, kad aplinkybė, jog asmenys, kuriems paskirta pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, paaiškėjo tik Konstituciniam Teismui pripažinus Laikinojo įstatymo prieštaravimą Konstitucijai. Pareiškėjas, 2010 m. sausio ar vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje jurisprudencijoje, todėl pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Taigi pareiškėjas dėl teisinės situacijos neaiškumo galėjo klysti dėl kreipimosi į VSDFV, tačiau, gindamas savo teises, veikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo atsakovui nurodytas termino praleidimo priežastis bei remdamasis išdėstytų aplinkybių visuma, padarė išvadą, kad atsakovas skundžiamu sprendimu nepagrįstai atsisakė pareiškėjui atnaujinti terminą skundui dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, nes pareiškėjo nurodytos aplinkybės, vertinant jas visų kitų aplinkybių, susijusių su senatvės pensijų mažinimu, kontekste, laikytinos pakankamomis praleistam terminui atnaujinti. Todėl, paisant iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, pareiškėjo skundas tenkintinas ir VSDFV 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimas Nr. (6.5) I-7680 naikintinas (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.), o tam, kad pareiškėjo teisės būtų tinkamai apgintos, atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 18 d. skundą dėl pensijos nepriemokos grąžinimo.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 88–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad kreipdamasis į VSDFV 2013 m. spalio 18 d. skundu pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą, todėl VSDFV 2013 m. spalio 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6983 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 18 d. skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą. Pareiškėjas kreipėsi į VSDFV 2013 m. lapkričio 6 d. prašymu, prašydamas atnaujinti 3 metų kreipimosi į VSDFV terminą, ir pateikė įrodymų, kurių pagrindu praleistas terminas, pareiškėjo manymu, turėjo būti atnaujintas. VSDFV 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-7680 atsisakė atnaujinti terminą, kadangi pateikti įrodymai, VSDFV nuomone, nesudarė pakankamo pagrindo teigti, kad pareiškėjas terminą praleido dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių. Nors pareiškėjo sutuoktinė ir sirgo, remiantis pareiškėjo pateiktais medicininiais dokumentais, 2010–2013 m. buvo gydoma tik tris kartus, pareiškėjo sūnus sirgo psichine liga, tačiau dirbo ir hospitalizuotas buvo ganėtinai mažą laiko tarpą, be to, šios aplinkybės neužkirto kelio dirbti pareiškėjui, todėl paminėtos aplinkybės tikrai nėra ekstraordinarios, jos negalėjo objektyviai sutrukdyti per ganėtinai ilgą 3 metų laikotarpį pateikti skundą dėl VSDFV teritorinio skyriaus veiksmų VSDFV. Teismas netinkamai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, neįsigilino į šių aplinkybių visumos poveikį pareiškėjo galimybėms kreiptis į VSDFV. Todėl nepagrįstai nusprendė panaikinti VSDFV 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7680 ir įpareigojo VSDFV iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 18 d. skundą dėl pensijos nepriemokos grąžinimo.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106–108) nesutinka su apeliaciniu skundu ir prašo priteisti 450 Lt teismo išlaidų.

Pareiškėjas nurodo, kad pateikti įrodymai patvirtino, jog jo sutuoktinė ir sūnus nuo 2010 m. turėjo rimtų sveikatos problemų, jam teko jais rūpintis. Šios priežastys laikytinos svarbiomis, nepriklausiusiomis nuo jo valios.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 109–110) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad palaiko atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, nes teismo sprendimas priimtas neteisingai išaiškinus bei pritaikius materialinės teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV teritoriniam (Vilniaus) skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjui buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėjas gaudavo jam iki gyvos galvos paskirtą 1 398,99 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjui paskirtos pensijos dydis ginčo laikotarpiu (nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31) kelis kartus buvo didinamas, tačiau tai buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. spalio 14 d. pareiškėjas padavė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą išmokėti sumažintos pensijos dalį (b. l. 38);

3) VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. spalio 16 d. raštu (atsakymu į paminėtą pareiškėjo 2013-10-14 prašymą) jam buvo paaiškintos dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo pensijos sumažinimo priežastys (b. l. 39-40);

4) 2013 m. spalio 18 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėjas paprašė išmokėti, jo teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį. Tačiau atsakovo (VSDFV) 2013 m. spalio 24 d. rašte (sprendime) jam buvo nurodyta, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą, nuo 2010 m. sausio mėn. skaičiuotiną (pirmosios Laikinojo įstatymo 8 str. pagrindu sumažintos pensijos išmokėjimo laiko) 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. lapkričio 7 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime VSDFV nurodė, kad „Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka“ (b. l. 9);

5) 2013 m. lapkričio 6 d. prašymu pareiškėjas, reaguodamas į paminėtą pasiūlymą, nurodė, kad apie savo teisės į visą jam paskirtą senatvės pensiją pažeidimą sužinojo tik po paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo, iki tol kreiptis į teismą nebuvo prasmės. Be to, nurodė, kad 2010-2011 m. jo šeimos situacija (sūnaus ir žmonos ligos) buvo labai sunki. Tai yra svarbios priežastys jo nesikreipimo dėl senatvės pensijos nepriemokos grąžinimo (b. l. 52-53);

6) pareiškėjo šioje administracinėje byloje skundžiamame VSDFV 2013 m. lapkričio 15 d. sprendime atsakovas, nurodęs argumentus, kad paminėtas 3 metų terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., ir konstatavęs, kad pareiškėjas nenurodė svarbių šio termino praleidimo priežasčių, atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą (b. l. 51).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Atsakydama į nurodytą klausimą, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjo VSDFV Vilniaus skyriui paduotas 2013 m. spalio 14 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas paminėtą prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjas pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjo nurodytas nežinojimas apie jo teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. O jo nurodytos kitos termino praleidimo priežastys (sūnaus ir žmonos sveikatos sutrikimai) pagal savo pobūdį ir jų pasireiškimo laiką, kolegijos manymu, negali būti laikomos svarbiomis Taisyklių 20 punkto ir pirmiau aptartų priežasčių svarbumo kriterijų taikymo prasme. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais.

Pasisakydama dėl paminėto VSDFV 2013 m. spalio 24 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjo prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo administracinių teismų praktikos tokio pobūdžio administracinėse bylose, neteisingai įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, todėl jo priimtas sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir yra naikintinas, o pareiškėjo teismui paduotas skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjo M. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė