A-39-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-39-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02876-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. S. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Lt (1 448,10 Eur) neturtinės žalos.

Skunde paaiškino, kad jo laisvė Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio mėnesio iki 2011 birželio 17 d. buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Teigė, kad buvo laikomas perpildytose kamerose, kalinamas nežmogiškomis sąlygomis. Dėl kalinimo perpildytose, higienos normų neatitinkančiose kamerose patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, dvasinį sukrėtimą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pasak atsakovo, 2010 m. gruodžio 13 d. ryte, 2011 m. vasario 4 d. vakare, 2011 m. vasario 5 d. ryte ir 2011 m. balandžio 19 d. vakare pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko reikalavimą, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų nustatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Suimtieji ir nuteistieji niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose tenka vėl daryti remontą. Lukiškių TI-K nuomone, šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Skunde teismui iš esmės nurodė tik gyvenamojo ploto trūkumą, taigi kalinimo sąlygos buvo patenkinamos ir negalėjo sukelti žymių nepatogumų. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo. Pareiškėjas įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 (86,89 Eur) Lt neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasis bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2011 m. birželio 16 d., pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 205 paras. Šiuo laikotarpiu 4 paras vienam asmeniui kameroje tenkantis minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas, 6 paras minimalus gyvenamasis plotas buvo užtikrintas arba ryte, arba vakare. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ir jos darbuotojai privalėjo veikti. Aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Todėl atsakovo argumentą dėl vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų – žalos – nebuvimo teismas laikė nepagrįstu. Teismui nekilo abejonių dėl to, kad buvimas kamerose, kuriose asmeniui tenka mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, sukėlė pareiškėjui tam tikrų nepatogumų ar dvasinių kančių, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą dėl piniginės kompensacijos laikė pagrįstu. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į anksčiau išdėstytas aplinkybes, į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, rėmėsi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais ir pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 300 Lt (86,89 Eur).

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jam 5 000 Lt (1 448,10 Eur) neturtinės žalos. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo priteista suma yra per maža, teismas tinkamai neįvertino jo patirtų išgyvenimų dėl kalinimo nežmoniškomis sąlygomis. Mano, jog priteisdamas vos daugiau kaip 1 Lt už dieną pirmosios instancijos teismas iš jo pasityčiojo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Patikrinęs byloje surinktus įrodymus (b. l. 11-12), apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2011 m. birželio 17 d. Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kalinamas 204 dienas. Iš jų 4 dienas arba ryte, arba vakare kalinimo sąlygos atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, o likusias 200 dienų pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m (dažniausiai svyravo nuo 1,86 kv. m. iki 2,69 kv. m. asmeniui). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog 2010 m. lapkričio 26 d. vakare, 2011 m. vasario 5 d. vakare, 2011 m. vasario 6-8 dienomis visą parą, 2011 m. vasario 9 ir 11 d. rytais pareiškėjo kalinimo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovo pateikti duomenys patvirtina, kad šiomis dienomis pareiškėjui teko nuo 1,86 kv. m iki 2,67 kv. m kameros ploto, kas nesiekia minimalios teisės aktuose numatytos ribos.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė būti kalinimam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, tai, jog tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus ir sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 300 Lt (86,89 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (200 parų), to pasekmes, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 200 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui S. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 200 Eur (vieną tūkstantį du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys