AS-607-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-607-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00704-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja R. B. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. sausio 27 d. (pagal spaudą ant voko) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) sprendimą dėl išskaičiavimo iš pareiškėjai mokamos pareigūnų valstybinės pensijos ir jos negrąžinimo, vykdymo; priteisti iš Vidaus reikalų ministerijos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį – 3 404,54 Eur (11 755,20 Lt).

Pareiškėja nurodė, jog Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jai buvo paskirta 1 011,23 Lt dydžio valstybinė pensija, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta valstybinė pensija.

Pareiškėja savo reikalavimus grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Pareiškėja pažymėjo, jog 2013 m. birželio 11 d. Konstituciniame Teisme priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams, tačiau Vidaus reikalų ministerija Laikinąjį įstatymą privalėjo taikyti iki bus pripažinta, jog jis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėja taip pat nurodė, jog iki šiol nėra nustatytas valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nežinybingą administraciniam teismui, kitą skundo dalį priėmė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjos skundas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) įtvirtintus reikalavimus, todėl skundas priimtinas, išskyrus dėl reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini). Šią skundo dalį teismas atsisakė priimti kaip nežinybingą administraciniam teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Teismas šia nutartimi Vidaus reikalų ministeriją pašalino iš atsakovų, o atsakovu šioje byloje laikė Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukė Sveikatos priežiūros tarnybą prie Vidaus reikalų ministerijos (ABTĮ 37 str. 4 d.).

III. Pareiškėja R. B. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį, patenkinti jos prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir priimti skundą.

Pareiškėja nurodo, kad priėmus Laikinąjį įstatymą, valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins ribojimus. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu, buvo išmokėtos visos sumažintos išmokos, todėl pareiškėja į teismą nesikreipė, nes tikėjo, kad Lietuvos Respublikoje įstatymai yra ir turi būti taikomi visiems vienodai.

Pareiškėja akcentuoja, jog Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgdamas į tai, taikė analogiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį, o momentas, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, nustatytas tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444- 2232/2013.

Pareiškėja, remdamasi Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2005 m. gegužės 29 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d. 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d., 2008 m. gruodžio 14 d., 2009 m. kovo 27 d. nutarimais, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. liepos 11 d. sprendimu byloje Nr. C-62/00, 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu byloje Nr. C-362/12, 2013 m. gruodžio 12 d. sprendimu byloje Nr. C-362/12, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, 2008 m. gruodžio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008, 2014 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014, teigia, kad teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų yra labai nevienoda, ir atkreipia dėmesį, jog 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėja 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmą sumažintą pensiją ir nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesio orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, ir pareiškėja prašo atsižvelgti į jos pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, sprendžiant dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo.

Pareiškėja taip pat nurodo, jog pensija yra priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, todėl reikalavimams dėl neišmokėtos pensijos dalies pareikšti turėtų būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas 5 metų ieškinio senaties terminas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėja R. B. atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, o skundo dalį dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (3 404,54 Eur (11 755,20 Lt)) priėmė nagrinėti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja padavė skundą, kuriuo siekė inicijuoti ginčą teisme dėl valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo. Taip pat pareiškėja skunde suformulavo reikalavimą – panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos sprendimą dėl išskaičiavimo iš pareiškėjai mokamos pareigūnų valstybinės pensijos ir jos negrąžinimo, vykdymo. Pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą traktavo kaip reikalavimą panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš pareiškėjos atskirojo skundo argumentų matyti, jog pareiškėja atskiruoju skundu (13–16) nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria teismas atsisakė atnaujinti skundo padavimo terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas šio klausimo iš viso nenagrinėjo. Be kita ko, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini), atsisakė priimti ne dėl to, jog praleistas skundo padavimo terminas, o dėl to, jog šis reikalavimas yra nepriskirtinas administraciniams teismams (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Atskirajame skunde pareiškėja nenurodė jokių argumentų dėl minėto reikalavimo priskirtinumo administraciniams teismams ir fakto, jog šis reikalavimas priskirtinas administraciniams teismams nagrinėti, apskritai neginčija. Vadovaujantis ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktais, pareiškėjas skunde privalo nurodyti savo skundo elementus, t. y. skundo dalyką – pareiškėjo reikalavimą bei pagrindą – aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Patikrinusi bylą atskirojo skundo nagrinėjimo ribose, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo sprendimu atsisakyti priimti pareiškėjos skundo dalį, kurioje prašoma panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatyta, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. asmuo į teismą gali kreiptis po to, kai kreipėsi į kompetentingą instituciją, kuriai pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiai institucijai nepatenkinus reikalavimo (2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos sprendimas tik patvirtina tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusį ginčą, tačiau realių pasekmių nesukelia, todėl šis sprendimas nėra nagrinėtinas teisme.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nagrinėti pareiškėjos skundo dalį dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos priteisimo (3 404,54 Eur (11 755,20 Lt)), t. y. pareiškėjai priėmė palankią nutartį, tačiau pareiškėja be jokių teisėtų argumentų prašo panaikinti šią pirmosios instancijos nutartį. Dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos R. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė