A-1293-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1293-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00511-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), neturtinės žalos atlyginimą – 173 100 Lt.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2010 m. vasario 23 d. iki 2012 m. liepos 12 d. buvo kalinamas Alytaus PN, gyveno būryje Nr. 8, sekcija (kambarys) Nr. 3, sektorius (lokalinė zona) Nr. 7, kur buvo laikomas nepriimtinomis žmogui sąlygomis. Kambario Nr. 3 bendras plotas 40 kv. m, gyveno 23 nuteistieji. Vienam asmeniui teko 1,9 kv. m. Šio lokalinio sektoriaus patalpos neatitiko sveikatos ir higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, jog 8 būrio 3 miegamojo langas nėra plaunamas ir jis praleidžia tik 20 lx natūralaus apšvietimo. Nėra gyvenamųjų patalpų nerūkantiems arba norintiems mesti rūkyti asmenims. Mažas pasivaikščiojimo kiemelis, mažos prausyklos, tualetai, prausyklose nėra karšto vandens. Dušu galima naudotis tik vieną kartą per savaitę. Gyvenamosios patalpos yra avarinės ir antisanitarinės būklės, jose pilna žiurkių ir tarakonų. Patalpose drėgna. Vėdinimas neatitinka reikalavimų. Nurodė, jog šaltuoju sezono metu gyvenamosiose patalpose buvo šalta, tvyrojo drėgmė. Pareiškėjas pabrėžė, kad suvaržytos jo teisės (draudžiama turėti šiltus pledus, muzikos grotuvus; taip pat draudžiami trumpalaikiai ir ilgalaikiai pasimatymai su sugyventine; negavo maisto produktų, kurių energetinė vertė atitiktų jo organizmo poreikius). Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinį, moralinį pažeminimą, buvo žalojamo jo sveikata.

Alytaus PN, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Alytaus PN kalėjo laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2012 m. liepos 12 d. 8 būrio 3 miegamajame buvo apgyvendinta tik 16 nuteistųjų, 3 miegamojo gyvenamasis plotas yra 52,79 kv. m, todėl kiekvienam nuteistajam teko po 3,30 kv. m gyvenamojo ploto. Pabrėžė, kad gyvenamosios patalpos yra valomos. Be to, visi nuteistieji privalo patys nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Patalpas žiemos metu savavališkai atsišaldo patys nuteistieji. Uždrausti savavališką patalpų langų atidarymą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, todėl pataisos namai nėra atsakingi dėl patalpų temperatūros kitimo. Pareiškėjo nurodytoje gyvenamojoje patalpoje nebuvo ir nėra pelių ar žiurkių. Prašymų dėl pasimatymų su sugyventine ar kitų dokumentų pareiškėjas Alytaus PN nebuvo pateikęs. Paaiškino, kad sveikas, skanus ir kaloringas maistas gaminamas Alytaus PN nuteistųjų valgykloje. Be to, nuteistieji, nenorintys maitintis nuteistųjų valgykloje, gali pirkti maistą įstaigoje esančioje parduotuvėje ir maitintis pirktu maistu.

Kiekviename būryje yra įrengtos virtuvėlės, kur nuteistieji gali pasigaminti ar pasišildyti nusipirktą maistą. Tualetinio popieriaus vienas rulonas išduodamas vienam mėnesiui. Esant didesniam poreikiui nuteistieji tualetinio popieriaus gali įsigyti parduotuvėje iš jiems skiriamų piniginių išmokų, kurios skiriamos iš valstybės biudžeto lėšų, arba pašalpų, kurios skiriamos iš Socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšų. Draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, taigi nuteistieji jose ir nerūko.

Vieta rūkymui įrengta kiemuose. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūros, santykinės oro drėgmės bei patalpų apšvietimo matavimus atliko Visuomenės sveikatos centro specialistai. Didelių nukrypimų nuo normų nenustatyta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymų Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 68 punktu nuteistiesiems sudaryta galimybė pagal nustatytą grafiką prausti visą kūną po šiltu dušu vieną kartą per savaitę.

Alytaus PN nuteistųjų maudymosi po dušu dienos nustatytos įstaigos direktoriaus patvirtintu nuteistųjų maudymosi duše grafiku, todėl pataisos namai nepažeidė nurodytų teisės aktų. Alytaus PN atliktas kapitalinis remontas. Remontas vyko keliais etapais. Dalis kamerų pradėta eksploatuoti 2009 m. sausio mėnesį, kita dalis – 2010 m. birželio mėnesį. Remonto metu buvo pakeisti langai (plastikiniais), durys, naujai įrengti tualetai, tualetuose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, naujai įrengta elektros instaliacija ir apšvietimas.

Kameros aprūpintos naujais baldais ir inventoriumi.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (minimalų gyvenamųjų patalpų plotą) buvo pažeista. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno (bendrabučio tipo miegamosiose patalpose) 8 būrio 3 miegamojo patalpoje, kurios plotas 42,94 kv. m, miegamųjų vietų yra 19, todėl vidutiniškai jam teko 2,26 kv. m gyvenamosios patalpos plotas, t. y. mažiau negu nustato teisės aktai. Spręsdamas ginčą, teismas akcentavo bausmės atlikimo Alytaus PN bendrąsias sąlygas, t. y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti biblioteką, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Dėl to, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad šiuo atveju byloje nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis, tačiau dėl netinkamų kalinimo sąlygų, o būtent, dėl mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto, jis patyrė neturtinę žalą.

Pareiškėjas deklaratyviai nurodė, jog pasivaikščiojimo kiemelio, prausyklos, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta per mažai sanitarinių mazgų, dušų ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, prausyklose nėra karšto vandens, gyvenamosios patapos yra avarinės ir antisanitarinės būklės, jose pilna žiurkių ir kitų parazitų, žiemos metu gyvenamosiose patalpose buvo per žema temperatūra, bloga ventiliacija, neužtikrintas pakankamas dieninis bei dirbtinis apšvietimas, blogas maitinimas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų teismui jis nepateikė. Vertindamas šiuos pareiškėjo argumentus teismas pabrėžė, kad teisės aktai nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam priskirtų skalbyklos, dušo, džiovyklos, pasivaikščiojimo kiemelio patalpų ploto. Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo praustuvių, klozetų arba unitazų, pisuarų trūkumą, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė.

Teismas konstatavo, kad byloje duomenų, patvirtinančių, jog 3 miegamojo patalpų langai neatsidaro, todėl patalpų vėdinimas pro juos yra neįmanomas, nėra pateikta, todėl akivaizdu, kad ginčo gyvenamosios patalpos buvo vėdinamos pro langus, tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimus.

Dėl gyvenamųjų patalpų nerūkantiems arba norintiems mesti rūkyti asmenims nebuvimo teismas nurodė, kad nėra paneigta atsakovo atsiliepime nurodyta aplinkybė, jog rūkantiems nuteistiesiems yra įrengtos rūkymo vietos lokaliniuose kiemuose. Taip pat teismas pastebėjo, kad pareiškėjas bausmės atlikimo Alytaus PN metu nebuvo nurodęs, kad jis nerūkantis, taip pat nebuvo informavęs, kad kiti nuteistieji rūko gyvenamosiose patalpose.

Pagal higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Teismas nustatė, kad minėtos nuostatos reikalavimai nebuvo pažeisti.

Teismas nurodė, kad Alytaus PN teismui pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus, kuriuose buvo konstatuota, jog Alytaus PN laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, dirbtinės ir natūralios apšvietos bei šiluminės aplinkos matavimai atitinka reikalavimus ir tai paneigiančių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamo maisto yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti faktiniais duomenimis. Iš bylos medžiagos matyti, kad kompetentingos institucijos Alytaus PN atliko maisto davinių energetinės vertės nustatymo tyrimus. Pažeidimų nenustatyta.

Dėl draudžiamų trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų su sugyventine teismas nurodė, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai teigė, jog negalėjo susitikti su sugyventine. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų prašęs pasimatymų su sugyventine, o atsakovas atsisakęs jo prašymą patenkinti.

Dėl paminėtų priežasčių ir likusioje dalyje pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinant skundo pirmosios instancijos teismui reikalavimus.

Pareiškėjas savo skundą iš esmės grindžia tokiais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, nes iš tiesų tas laikotarpis buvo ilgesnis. Paaiškino, kad, skaičiuojant šį laikotarpį, pareiškėjas teismo prašė traktuoti, jog vienam asmeniui priklauso teisė į mažiausiai 4 kv. m gyvenamąjį plotą (t. y. taikytinas „europietiškas standartas“), neįtraukiant baldų. Beje, pareiškėjo nuomone, teismas privalėjo vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09), kuriuo minėtas teismas priteisė 34 000 Lt neturtinės žalos atliginimą už 6 mėnesių įkalinimą dar geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjo. Pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais buvo atmesti pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamų Alytaus PN sąlygų, kadangi teismo argumentai yra nemotyvuoti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Alytaus PN pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių, kad jam padaryta neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis pasireiškė. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepažeidė teisės normų, tinkamai įvertino visas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio reikalavimus ir nėra pagrindo jo naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas prašo priteisti dėl to, kad jo teigimu, jis buvo laikomas Alytaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 111.1–111.2 punktus iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Pareiškėjo argumentas, kad teisės aktai nustato didesnį minimalų plotą – 4 kv. m, yra nepagrįsti, kadangi tokio reikalavimo neįtvirtina nė vienas pareiškėjo kalinimo metu galiojęs teisės aktas.

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu paskaičiavimų pagrindu padaryta išvada, kad laikotarpiu nuo 2010 m. vasario 26 d. iki 2012 m. liepos 12 d. (išskyrus laikotarpius, kaip pareiškėjas buvo perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (b. l. 64)) nebuvo užtikrinta teisės aktais nustatyta vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamojo ploto norma, t. y. pareiškėjui teko maždaug 0,32 kv. m mažiau ploto nei nustatyta norma vienam asmeniui. Taigi pareiškėjo laikymo Alytaus pataisos namuose metu buvo pažeista jo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, t. y. viešojo administravimo subjektas neveikė taip, kaip jį įpareigojo veikti įstatymai. Tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, sąlygomis. Nagrinėjamu atveju akcentuotina pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo patalpose, jis turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus kieme ir gamybinės zonos teritorijoje, taip pat galėjo sportuoti, todėl pakankamai nedidelis nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą.

Pažymėtina, kad kiti pareiškėjo nurodyti higienos normų pažeidimų Alytaus pataisos namuose nėra pakankami tam, kad pareiškėjo laisvės atėmimo bausmės vykdymo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme.

Kaip minėta, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Nagrinėjamu atveju vertinant dėl pareiškėjo laikymo teisės aktų reikalavimus nevisiškai atitinkančiomis sąlygomis jo patirtų papildomų nepatogumų dydį, pažymėtina, kad pats pareiškėjas nekonkretizavo, kaip nustatyti nedideli nukrypimai nuo normų sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Byloje nėra duomenų, kad nustatytais laikotarpiais pareiškėjas būtų kreipęsis į bausmės vykdymo institucijos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Todėl šiuo atveju atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namuose turėjo reglamentuotą judėjimo laisvę ir galimybes užsiimti leistina veikla, o buvimas pačioje gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas minimalaus gyvenamojo ploto normos neatitikimas buvo iš dalies kompensuotas pareiškėjo turėta judėjimo laisvė.

Taigi, remdamasi tokio pobūdžio bylose formuojama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1377/2013 ir kt.), teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys