A-552-709-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-709/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00935-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovams Trakų rajono savivaldybės administracijai ir Nacionalinės žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. B. skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Trakų rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) ne vėliau kaip per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti visus reikiamus veiksmus suformuojant laisvos valstybinės žemės fondo žemėje servitutą, suteikiantį teisę prieiti, privažiuoti transporto priemonėmis iki 0,3738 ha natūra grąžinamos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, Trakų rajone; įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrių tuo atveju, jei laisvos valstybinės žemės fondo žemėje suformuoti kelio servitutą nebūtų galimybės, ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos inicijuoti šio kelio servituto nustatymą privačiuose žemės sklypuose sandoriu ar teismo sprendimu.

Pareiškėja paaiškino, kad ji yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į L. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) mieste valdytą žemę. Minėta žemė 2008 m. buvo kartografuota ir nebuvo priskirta valstybės išperkamai bei galėjo būti grąžinta natūra. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-911-244/2013 įpareigojo Administracijos direktorių per tris mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo atlikti jam Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 106 punkte nurodytas pareigas, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu natūra į buvusios savininkės L. Z. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) mieste. Administracijos direktorius, vykdydamas minėtą sprendimą, 2010 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. P2-887 patvirtino 0,3738 ha natūra grąžinamos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) m., Trakų r., planą bei kitus kadastro duomenis, tačiau prie pareiškėjai suformuoto žemės sklypo nebuvo padarytas privažiavimas. Pareiškėja darė išvadą, kad Administracija tik formaliai įvykdė teismo sprendime suformuluotą įpareigojimą ir nuosavybės teisių atkūrimui suformavo žemės sklypą, prie kurio nėra privažiavimo, be to, akivaizdžiai vilkina suformuoti žemės servitutą. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.124 straipsniu, Žemės įstatymo 23 straipsniu ir darė išvadą, kad tik išsprendus klausimą dėl privažiavimo iki 0,3738 ha natūra grąžinamos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) m., Trakų r., nustatymo, minėtas žemės sklypas galės būti grąžintas pareiškėjai.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą (b. l. 27-31) neprieštaravo, kad teismas įpareigotų Administraciją atlikti reikiamus veiksmus suformuojant laisvos valstybinės žemės fondo žemėje kelio servitutų, suteikiantį teisę prieiti, privažiuoti transporto priemonėmis iki 0,3738 ha natūra grąžinamos žemės sklypo.

Tarnyba paaiškino, kad Administracija 2011 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. AP3-4118 informavo Tarnybos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrių, jog neturi galimybės suformuoti ir administraciniu aktu nustatyti kelio servituto, tačiau minėtame rašte Administracija nenurodė nei vienos priežasties, pagrindžiančios atsisakymą. Tarnyba pabrėžė, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu ir jo įgyvendinimo Tvarka. Tarnyba vadovavosi Tvarkos 1061 punktu, pagal kurį žemės sklypai turi būti formuojami taip, kad jie galėtų funkcionuoti kaip atskiri žemės sklypai ir prie jų turėtų būti privažiavimo keliai, ir pažymėjo, kad Administracijos 2010 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. P2-887 suformuotas žemės sklypas neatitinka Tvarkos 1061 punkto ir negali būti tinkamas naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, nes prie žemės sklypo nėra privažiavimo kelio. Atsakovas, vadovaudamasis CK 4.124 straipsnio 1 dalimi ir Žemės įstatymo 2 straipsnio 13 punktu, 23 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad pareiškėjos klausimas dėl privažiavimo kelio turėtų būti sprendžiamas pagal šiuos teisės aktus, formuojant kelio servitutą nesuformuotoje valstybinėje žemėje, nes privažiavimo kelio formavimas privačiuose žemės sklypuose ribotų žemės sklypų savininkų nuosavybės teises. Tarnyba atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kurioje laikomasi vieningo aiškinimo, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą.

Atsakovas Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į skundą (b. l. 100-102) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Administracija Tarnybos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrių 2009 m. gruodžio 31 d. rašte Nr. AP3-4112 informavo, jog nėra galimybės suformuoti privažiavimo prie žemės sklypo, į kurį pretenduoja pareiškėja, o pagal Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos, patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207, 47 punktą žemės sklypai turi būti projektuojami taisyklingų formų su privažiuojamaisiais keliais. Administracija 2010 m. sausio 29 d. rašte Nr. AP3-299 nurodė, kad sutinka su Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymu, tačiau dėl galiojančiuose teisės aktuose esančios teisinės spragos, net ir teismui patenkinus tokį prašymą, negali ir negalės jo vykdyti. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2010 m. vasario 1 d. rašte Nr. (50)-7.10-109-(8.10) nurodė, jog aplinkybė, kad žemės sklype nėra galimybės suformuoti privažiavimo kelio, negali būti priežastimi, dėl kurios buvusioje savininkės L. Z. žemėje negalima būtų suformuoti žemės sklypo, o privažiavimo klausimas gali būti išspręstas A. B. ir gretimų žemės sklypų savininkų tarpusavio susitarimu arba teismine tvarka nustatant servitutą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Civilinio kodekso 4.124 straipsnio 1 dalimi, Žemės įstatymo 23 straipsniu, 2 straipsnio 13 punktu, nustatė, kad pareiškėjai neatlygintinai suteiktas (t. y. grąžintas pagal Atkūrimo įstatymą) žemės sklypas yra viešpataujantis daiktas, o žemės sklypas (žemės sklypai), per kurį (kuriuos) pareiškėjai galėtų būti nustatytas prašomas servitutas prieiti, privažiuoti transporto priemonėmis iki 0,3738 ha natūra grąžinamos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, Trakų rajone – tarnaujantis (tarnaujantys) daiktas (daiktai). Trakų rajono žemėtvarkos skyrius pirmą kartą 2008 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 1805-4 kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydamas inter alia pateikti pasiūlymą dėl žemės servitutų nustatymo. Teismas rėmėsi tuo metu galiojusia Žemės įstatymo (redakcija aktuali nuo 2008 m. lapkričio 25 d. iki 2009 m. birželio 29 d.) 23 straipsnio 2, 3 dalimis ir pažymėjo, kad pareiškėja savo valią išreiškė apskrities viršininkui pateikdama prašymą tik 2011 m. liepos 26 dieną.

Teismas nustatė, kad Administracija dėl Tarnybos 2008 m. gruodžio 16 d. prašymo sprendimo nepriėmė, toks sprendimas buvo priimtas vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-911-244/2010. Administracijos direktorius 2010 m. spalio 13 d. įsakymo Nr. P2-887 priėmimo metu galiojusio Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalis nuo ankstesnės skyrėsi tik tuo, kad buvo papildyta 5 punktu, kuris nagrinėjamam ginčui netaikytinas.

Teismas rėmėsi Žemės įstatymo 23 straipsniu, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 (toliau – ir Taisyklės) 2, 3 punktais, Tvarkos 106, 1061 punktais, nustatė, kad Administracija priėmė 2010 m. spalio 13 d. įsakymą Nr. P2-887 tik vykdydama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-911-244/2010, kuriuo Administracijos direktorius buvo įpareigotas per tris mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo atlikti jam Tvarkos 106 punktu priskirtas pareigas, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu natūra į buvusios savininkės L. Z. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) mieste. Servitutai šiame žemės sklypo plane nebuvo suprojektuoti. Teismas nustatė, kad Žemėtvarkos skyrius sklypo kadastro duomenis patvirtino 2010 m. lapkričio 16 d., Tarnyba 2011 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 46S-199, kurio neatsiejama dalis yra žemės sklypo planas, nusprendė atkurti nuosavybės teises į A. B. tenkančią nekilnojamojo turto dalį 0,37387 ha žemės, grąžinant natūra 0,3738 ha žemės sklypą, esantį Vilniaus apskr., Trakų r., (duomenys neskelbtini) m., servitutai šiam žemės sklypui nustatyti nebuvo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašymo Tarnybai dėl būtinumo nustatyti servitutą iki teritorijos planavimo dokumento – minėto žemės sklypo plano – patvirtinimo nepateikė, tokį prašymą ji pateikė, kai jau buvo priimtas sprendimas atkurti jai nuosavybės teises. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai neatlygintinai suteiktas žemės sklypas iš trijų pusių (šiaurės, rytų ir vakarų) ribojasi su privačiais žemės sklypais. Nors Tarnybos teigimu, pareiškėjai sugrąžintas žemės sklypas ribojasi valstybine žeme, todėl yra galimybė nustatyti prašomą servitutą, teismas nustatė, kad šiuose valstybei nuosavybės teise priklausančiuose žemės sklypuose yra namų valdos su pastatais, todėl šių žemės sklypų negalima laikyti laisvais, o byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad Trakų rajono savivaldybės administracija yra patvirtinusi kokį nors teritorijų planavimo dokumentą, kuriuo šis valstybinės žemės sklypas (sklypai) numatomas grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti, išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis, nes jis (jie) de facto jau yra naudojami (išnuomoti). Teismas darė išvadą, jog nenustatyta nei viena iš dviejų aplinkybių, kad būtų galima konstatuoti esant teisinį pagrindą servitutui nustatyti ir Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 1-2 punktų pagrindu.

Dėl skundo reikalavimo įpareigoti Tarnybos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrių tuo atveju, jei laisvos valstybinės žemės fondo žemėje suformuoti kelio servitutą nebūtų galimybės, ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos inicijuoti šio kelio servituto nustatymą privačiuose žemės sklypuose sandoriu ar teismo sprendimu, teismas pažymėjo, kad toks įpareigojimas Tarnybai ar jos skyriui negali būti duodamas, nes pagal Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalį valstybinės žemės patikėjimo teisės subjektai (patikėtiniai) yra inter alia Tarnyba – visos Lietuvos Respublikos valstybinės žemės, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams, o Žemės įstatymo 23 straipsnio 10 dalis numato, kad valstybinės žemės patikėtiniai turi teisę sudaryti sandorius dėl valstybinės žemės servitutų tais atvejais, kai servitutai negali būti nustatyti administraciniu aktu, taigi toks veiksmas, kokio prašo pareiškėja, gali būti atliekamas tik valstybinės žemės atžvilgiu. Šiuo atveju pareiškėja pati turėtų oficialiai kreiptis į privačių žemės sklypų savininkus sudaryti tokį sandorį, o jiems atsisakius – kreiptis į teismą, kad servitutas būtų nustatytas teismine tvarka.

III. Pareiškėja A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 124-126) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Trakų rajono savivaldybės administraciją ne vėliau kaip per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atlikti visus reikiamus veiksmus suformuojant laisvos valstybinės žemės fondo žemėje kelio servitutą, suteikiantį teisę prieiti, privažiuoti transporto priemonėmis iki 0,3738 ha natūra grąžinamos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) mieste, Trakų rajone, ir įpareigoti Tarnybos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrių tuo atveju, jeigu laisvos valstybinės žemės fondo žemėje suformuoti kelio servitutą nebūtų galimybės, ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos inicijuoti šio kelio servituto nustatymą privačiuose žemės sklypuose sandoriu arba teismo sprendimu.

Pareiškėja paaiškina, kad negali privažiuoti (prieiti) prie žemės sklypo, į kurį atkurtos nuosavybės teisės. A. B. pabrėžia, kad žemės sklypo formavimo metu jai niekas nesakė, jog ji turėtų rašyti kokį nors prašymą dėl servituto, ji nežinojo nei sklypo formavimo tvarkos, procedūros, nei terminų ir tik atvykus susipažinti su dokumentais sužinojo, kad jai atkuriamos nuosavybės teisės į žemės sklypą, prie kurio nėra jokio privažiavimo. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1433/2013 ir pažymi, kad valią dėl servituto reikalingumo turėjo išreikšti ne ji, o įgaliota Lietuvos Respublikos institucija. Pareiškėja remiasi Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalimi, Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 1, 2 punktais, pažymi, kad jai grąžintinas žemės sklypas ribojasi su valstybine žeme, todėl turi būti aišku, kokiu teisiniu pagrindu asmenys naudojasi valstybei nuosavybės teise priklausančioje žemėje esančiomis namų valdomis su pastatais. Pareiškėja remiasi Žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punktu ir daro išvadą, kad jei valstybinė žemė nėra nei išnuomota, nei suteikta kokiomis nors kitomis teisėmis, o Trakų rajono savivaldybės administracija nėra patvirtinusi jokio teritorijų planavimo dokumento, yra pažeidžiamos Žemės įstatymo nuostatos. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Trakų rajono savivaldybės administracija jokių dokumentų, patvirtinančių, kokiomis teisėmis yra suteikta naudotis valstybinė žemė, ar yra rengiamas dėl jos teritorijų planavimo dokumentas, planuojama ją grąžinti, perleisti, išnuomoti ar suteikti kitomis teisėmis, nepateikė, taip pat nenurodė, kodėl valstybinėje žemėje negalima nustatyti servituto.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 132-135) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Tarnyba iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais. Atsakovas taip pat atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-210/2010, 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-854/2010 ir pažymi, kad teismas nevertina, ar servitutas yra būtinas, nes tai privalo nustatyti administravimo subjektas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog Trakų rajono savivaldybės administracija, formuodama žemės sklypą, skirtą atkurti nuosavybės teises A. B., suprojektavo jos prašomą servitutą. Todėl apskrities viršininkas, nesant tokio teritorinio planavimo dokumento, negalėjo administraciniu aktu nustatyti servitutą pareiškėjai perduodamam žemės sklypui.

Atsakovas Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 139-142) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Administracija nurodo, kad neturi galimybės suformuoti ir administraciniu aktu nustatyti kelio servitutą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl žemės servituto nustatymo administraciniu aktu galimybės.

Pareiškėja A. B. siekia, kad atsakovas Trakų rajono savivaldybės administracija atliktų visus reikiamus veiksmus suformuojant laisvos valstybinės žemės fondo žemėje kelio servitutą, suteikiantį teisę prieiti, privažiuoti transporto priemonėmis iki ginčo žemės sklypo, o nesant tam galimybės, prašo įpareigoti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrių inicijuoti šio kelio servituto nustatymą privačiuose žemės sklypuose sandoriu arba teismo sprendimu. Vilniaus apygardos administracinis teismas apeliacine tvarka skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Trakų rajono žemėtvarkos skyrius 2008 m. gruodžio 16 d. raštu Nr. 1805-4 (b. l. 55) kreipėsi į Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorių, prašydamas nustatyti, ar ginčo žemė nėra priskirta valstybės išperkamai ir yra grąžinama, bei atlikti visus Tvarkos 106 punkte nurodytus veiksmus, susijusius su grąžinamo žemės sklypo suformavimu. Trakų rajono savivaldybės administracija 2009 m. gruodžio 31 d. rašte Nr. AP3-4112 (b. l. 56) Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriui nurodė, kad ginčo žemė priskiriama valstybės išperkamai, nes nagrinėjama teritorija yra gatvėmis apriboto, susiformavusio užstatyto kvartalo viduryje, šiam žemės sklypui nėra galimybės suformuoti privažiavimo kelio. Tokia išvada, kad ginčo žemė priskirtina valstybės išperkamai, buvo paneigta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-911-244/2010, kuriuo Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius buvo įpareigotas atlikti jam Tvarkos 106 punkte nurodytas pareigas, susijusias su nuosavybės teisių atkūrimu natūra į buvusios savininkės L. Z. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) mieste. Aptariamoje administracinėje byloje apygardos administracinis teismas, be kita ko, pažymėjo, kad atsakovo Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus nurodyta aplinkybė dėl negalimumo sklypui suformuoti privažiavimo kelią nepaneigia galimybės grąžinti buvusios savininkės žemę natūra, ši žemė nepriskirtina valstybės išperkamai.

Vykdydamas minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius 2010 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. P2-887 (b. l. 10) nustatė ginčo žemės sklypo ribas, pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, pasiūlė specialiąsias žemės naudojimo sąlygas, architektūrinius-urbanistinius apribojimus ir sąlygas, patvirtino žemės sklypo planą, nepateikė pasiūlymo dėl žemės servitutų nustatymo. Tarnybos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrius 2010 m. lapkričio 16 d. žemės sklypo planą patikrino, o 2011 m. birželį suderino (b. l. 52). Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2011 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 46S-199 (b. l. 54) nusprendė atkurti nuosavybės teises A. B. į ginčo žemę grąžinant žemės sklypą natūra. Tvarkos 118 punkte įtvirtinta, kad sprendimuose dėl žemės ar miško grąžinimo arba žemės ir miško sklypų perdavimo neatlygintinai nuosavybėn turi būti nurodyti šiuose sklypuose nustatyti žemės servitutai ir specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, jeigu tai nustatyta žemės reformos žemėtvarkos projekte. Nagrinėjamu atveju, kaip nustatyta, Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius, atlikdamas Tvarkos 106 punkte nustatytą procedūrą, nesiūlė nustatyti servituto, todėl Tarnybos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrius patikrino ir suderino žemės sklypo planą be nustatytų žemės servitutų ir pareiškėjai nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo atkurtos nenurodant žemės servitutų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nevertinamas nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai procedūros tinkamumas, bet tikrinama būtent tai, ar atitinkami atsakovai šiuo metu gali būti įpareigoti atlikti pareiškėjos prašomus veiksmus, susijusius su žemės servituto nustatymu. Todėl šiuo atveju jau esant atkurtoms nuosavybės teisėms ir dėl to nesant ginčo, nevertintina, ar Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius tinkamai įvykdė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą, t. y. ar tinkamai atliko Tvarkos 106 punkte nurodytas pareigas, nesiūlydamas nustatyti žemės servitutą. Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad pareiškėja neišreiškė valios dėl servituto reikalingumo iki teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo (Žemės įstatymo 23 str. 3 d.) neturi jokios reikšmės sprendžiant klausimą dėl atsakovų įpareigojimo atlikti veiksmus. Pareiškėja ir neturėjo to daryti, kadangi jai dar nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, taigi ji dar nebuvo viešpataujančiu tampančio daikto savininke.

Teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo argumentus dėl Tvarkos 1061 punkto taikymo laiko pertekliniais ir pažymi, kad šis Tvarkos punktas įsigaliojo nuo 2011 m. balandžio 24 d., t. y. kai jau buvo įvykdytas minėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimas. Kaip minėta, žemės sklypo planas buvo patvirtintas Administracijos direktoriaus 2010 m. spalio 13 d. sprendimu Nr. P2-887. Atkreiptinas dėmesys, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, toks žemės sklypo planas yra laikomas teritorijų planavimo dokumentu, kadangi Teritorijų planavimo 21 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta, jog žemės reformos metu formuojant natūra grąžinamus žemės sklypus Vyriausybės nustatyta tvarka parengti ir patvirtinti žemės sklypų planai prilyginami detaliojo teritorijų planavimo dokumentams.

Kaip minėta, pareiškėjai nuosavybės teisės buvo atkurtos Tarnybai 2011 m. liepos 15 d. priėmus sprendimą Nr. 46S-199 (b. l. 54). Tvarkos 116 punkte įtvirtinta, kad tokio sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisių atkūrimo diena. Priėmus sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę, mišką ar vandens telkinį atkūrimo, žemėtvarkos skyrius per 14 kalendorinių dienų nuo sprendimo priėmimo perduoda nuosavybės teisių atkūrimo bylą Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojui, kuris Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, nustatyta tvarka žemės sklypų duomenis įrašo į Nekilnojamojo turto kadastrą (Tvarkos 120 p.). Tvarkos 119 punkte nustatyta sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo įteikimo suinteresuotam piliečiui tvarka ir pažymėta, kad žemės, miško sklypus ir vandens telkinius ir nuosavybės teises į juos Nekilnojamojo turto registre piliečiai registruoja Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja įgijo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą Tarnybai 2011 m. liepos 15 d. priėmus sprendimą atkurti jai nuosavybės teises, todėl nuo šios datos ginčo žemės sklypas nebepateko į laisvos valstybinės žemės kategoriją.

Servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens nuosavybės teises (CK 4.111 str.). Servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, ir tik įstatymo numatytais atvejais – administracinis aktas (CK 4.124 str. 1 d.). Žemės įstatymo 23 straipsniu nustatyta, kad žemės servitutai nustatomi Civilinio kodekso nustatytais pagrindais. Servitutų nustatymo administraciniu aktu atvejai ir tvarka nustatomi šiame straipsnyje. Šiuo teisiniu reguliavimu yra reglamentuota, kad servitutai nustatomi dviem būdais, t. y. remiantis Civilinio kodekso nuostatomis arba administraciniu aktu. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėja Tarnybai prašymą nustatyti žemės servitutą pateikė 2011 m. liepos 26 d. (b. l. 13), siekdama, kad servitutas būtų nustatytas administraciniu aktu. Teisėjų kolegija pažymi, kad tik įvykdžius servituto nustatymo sąlygas, numatytas Žemės įstatymo 23 straipsnyje bei Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintose Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklėse, administravimo subjektas įgyja pareigą priimti sprendimą dėl servitutų nustatymo.

Pažymėtina, kad Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje ir Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2 punkte yra išvardintos žemės sklypų kategorijos, kurioms gali būti nustatomi servitutai administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius. Tokios žemės sklypų kategorijos yra:

1) valstybinės žemės sklypai, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, numatomi parduoti ar kitaip perleisti;

2) valstybinės žemės sklypai, kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomi išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis;

3) išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypa, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypa, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas kelio servitutas, suteikiantis teisę įvairiomis transporto priemonėmis privažiuoti ar naudojantis juo kaip pėsčiųjų taku prieiti prie kapinių, rekreacinių ir kitų gyventojų bendram naudojimui skirtų teritorijų bei gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų;

4) išnuomoti ar perduoti neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypa, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypai, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti;

5) valstybinės, savivaldybių ir privačios žemės sklypai, konsoliduoti (pertvarkyti) pagal žemės konsolidacijos projektą.

Tarnybai priėmus sprendimą atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, toks žemės sklypas nebepatenka į šias žemės sklypų kategorijas, todėl nagrinėjamu atveju nėra galimybės nustatyti žemės servitutą administraciniu aktu. Pažymėtina, kad ginčo žemės sklypas kaip laisva valstybinė žemė nėra pažymėtas ir laisvos valstybinės žemės žemėlapyje (http://www.geoportal.lt/lvzfondas/zemelapis.aspx). Taigi atsakovas Trakų rajono savivaldybės administracija nebegalėtų administraciniu aktu nustatyti servituto ginčo žemės sklypui. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą netenkinti pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti nurodytą veiksmą.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Tarnybos Trakų ir Elektrėnų žemėtvarkos skyrių inicijuoti kelio servituto nustatymą privačiuose žemės sklypuose sandoriu arba teismo sprendimu, negali būti tenkintinas, nes toks veiksmas galėtų būti atliekamas tik valstybinės žemės atžvilgiu (Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 23 straipsnio 10 dalis).

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjai nėra suvaržytos turtinės teisės naudotis nuosavybe, kadangi ji savo teisę patekti į žemės sklypą gali apginti ir kitais būdais, pvz., susitariant su gretimų sklypų savininkais arba nustatant žemės servitutą civilinio proceso tvarka bendrosios kompetencijos teisme ir reikalauti dėl to galimai atsiradusių nuostolių atlyginimo.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, kurį naikinti pareiškėjos A. B. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas