A-552-904-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-904/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01666-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Z. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. Z. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 1D-4533(11); 2) įpareigoti Ministeriją ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vyriausybės, išmokėti pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. nesumokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 39 789,27 Lt; 3) įpareigoti atsakovą mokėti visą paskirtą pensiją.

Pareiškėjas nesutiko su jam paskirtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžio sumažinimu. K. Z. rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame pripažinta, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatos prieštarauja Konstitucijai, ir darė išvadą, kad jis nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. negavo dalies teisėtai įgytos pensijos. Pareiškėjo manymu, yra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus 3 metų terminui po pirmos sumažintos pensijos mokėjimo. Atsakovų manymu, byla nutrauktina, nes pareiškėjas praleido Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalyje nustatytą terminą ginčyti ikiteismine tvarka pensijos perskaičiavimą, kadangi nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo Ministerijai padavimo dienos buvo praėję daugiau kaip pusė metų. Atsakovų teigimu, pažeidimo paaiškėjimo diena laikytina Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo diena – 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl 6 mėnesių terminas baigėsi 2013 m. kovo 21 dieną. Tuo atveju, jei skundas būtų tenkinamas, atsakovai prašė atidėti sprendimo vykdymą iki 2014 m. vasario 1 dienos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 1D-4533-(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti K. Z. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo, priteisė K. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – 18 559,41 Lt. Kitoje dalyje teismas skundą atmetė.

Teismas rėmėsi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d., atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, vadovavosi Konstitucinio Teismo įstatymo 72, 107 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Teismo vertinimu, pareiškėjas 3 metų terminą paduoti skundą Ministerijai praleido tik dalyje dėl Ministerijos sprendimo išmokėti pensiją už 2010 m. sausio – kovo mėn., kadangi į atsakovą kreipėsi 2013 m. balandžio 24 d., o pensija buvo išmokama 2010 m. vasario 26 d., kovo 20 d., balandžio 20 dieną. Teismas konstatavo, kad už kitą laikotarpį šis terminas nebuvo praleistas ir darė išvadą, kad nepriemokos dydis už laikotarpį nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. yra 18 559,41 Lt ir ši suma priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Dėl Ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 1D-4533-(11) panaikinimo teismas pripažino, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, Ministerija, priimdama ginčijamą sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir tokią situaciją, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos prieštarautų teisėtumo principui. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, todėl darė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti Ministerijos 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 1D-4533-(11) dalį, kurioje atsisakyta pareiškėjui pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Dėl Ministerijos prašymo atidėti pensijos perskaičiavimo kompensavimą teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė teismui argumentų, jog sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes atsakovams, taip pat kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Dėl to atsakovų prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 54) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti. Atsakovų manymu, pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarčiai administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė prašymą prisidėti prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 58-59).

Pareiškėjas K. Z. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 61) prašo apeliacinio skundo dalies dėl bylos nutraukimo netenkinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas neginčija, kad praleido kreipimosi į teismą terminą, tačiau nesutinka, kad termino praleidimo pasekmė turėtų būti jo iškeltos bylos nutraukimas. Pareiškėjo teigimu, jis terminą praleido nežymiai ir dėl pateisinamų priežasčių. Pareiškėjo manymu, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi nebuvo spręstas skundo padavimo teismui termino atnaujinimo klausimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo 2010 – 2012 metų laikotarpiu.

Apeliantai mano, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, praleidęs trejų metų terminą savo teisėms ginti ir šio termino atnaujinti neprašė.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas kėlė du savarankiškus reikalavimus – panaikinti atsakovo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 1D-4533-(11) ir priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 – 2012 metus.

Dėl atsakovo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 1D-4533-(11)panaikinimo pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnyje numatyto termino, todėl šį pareiškėjo reikalavimą pirmos instancijos teismas privalėjo priimti ir nagrinėti iš esmės.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo Nr. 1D-4533-(11) dalies neteisėtumo ir pripažįsta, kad šio individualaus administracinio akto dalis buvo pagrįstai panaikinta.

Dėl kreipimosi į teismą termino

Atsakydama į atsakovų apeliacinio skundo argumentus, susijusius su termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo praleidimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau pirmą sumažintą pensiją pareiškėjas gavo 2010 m. vasario mėnesio pabaigoje. Be to, paskirtoji valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama kelis kartus skirtingais pagrindais, nuo 2010 m. sausio – pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, o nuo 2010 m. lapkričio mėnesio - ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus, taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Apie pensijos sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį pareiškėjas sužinojo 2010 m. lapkričio mėnesį. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. gegužės 20 d., t. y. nežymiai praleidęs paminėtą 3 metų terminą kreiptis į teismą tik dėl pensijos nepriemokos pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Tačiau šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą tinkamai netyrė, ar dalis antrojo skundo reikalavimo yra paduota per įstatymo nustatytą terminą ir nepadėjo pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytas procesinės teisės pažeidimas, kas paprastai iššauktų pareiškėjo reikalavimo dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir galimo termino atnaujinimo klausimo perdavimą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tačiau ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis numato, kad procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Siekiant užtikrinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principų, kaip visuotinai pripažintų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai taikomų administracinių bylų proceso principų, laikymąsi, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju negrąžina bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bet termino kreiptis į teismą atnaujinimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teisme.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl darytina išvada, kad terminą kreiptis į teismą jis praleido dėl objektyvių priežasčių. Be to, nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad pareiškėjas 2013 m. gegužės mėnesį iš pensiją mokančios institucijos gavęs jo netenkinantį atsakymą, operatyviai, per dvi savaites kreipėsi į teismą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis proceso operatyvumo principu bei teisingumo ir protingumo kriterijais, atnaujina pareiškėjui kreipimosi į teismą terminą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, priteisimo ir mano, kad tai nepažeis byloje dalyvaujančių asmenų teisių bei teisėtų interesų.

Dėl pensijos nepriemokos priteisimo

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Apeliantai nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams. Be to, pagal nuo 2004 metų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo teisme, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis ir negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies numatytas pensijos dydžio ribojimas taikytas neteisėtai, o pareiškėjo teisė gauti dėl šių teisės normų taikymo atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo nebuvo išmokėta 18 559,41 Lt pensijos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, kadangi pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo bei Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos.

Teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio – kovo mėnesius. Pareiškėjas nėra padavęs apeliacinio skundo, todėl ši teismo sprendimo dalis, atsižvelgus į bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas bei non reformatio in peius teisės principą, paliekama nepakeista.

Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atmesti.

Atnaujinti K. Z. terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pareigūnų pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 dienos, priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas