AS-556-231-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS556-231/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01818-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybai dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybos išvadą dėl Jurbarko rajono savivaldybės tarybos Etikos komisijos pirmininko paskyrimo, išdėstytą 2013 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 2-94 teisėtumo.

Pareiškėjas nurodė, kad Vyriausybės atstovas Tauragės apskrityje 2013 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 2-94 nustatė, jog Jurbarko rajono savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. T2-222 „Dėl Jurbarko rajono savivaldybės tarybos etikos komisijos pirmininko paskyrimo“ yra teisėtas. Pareiškėjo teigimu, Vyriausybės atstovas Tauragės apskrityje išvada siekiama pateisinti Jurbarko rajono mero Vietos savivaldos įstatymo ir Jurbarko rajono tarybos veiklos reglamento padarytus pažeidimus, skiriant Jurbarko rajono savivaldybės tarybos Etikos komisijos pirmininką.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.). Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus grąžinti pareiškėjui skundą su priedais.

Teismas konstatavo, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3, 15 str.). Administraciniai ginčai - asmenų konfliktai su viešojo administravimo subjektais, administraciniai teisiniai santykiai – įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais reglamentuoti visuomeniniai santykiai, atsirandantys atliekant viešąjį administravimą (ABTĮ 2 str. 16, 17 d.). Vyriausybės atstovo statusą, veiklos teisinius pagrindus, sudarymo tvarką, kompetenciją ir organizacinę struktūrą nustato Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymas. Viešojoje teisėje veikia kompetencijos nustatymo ir diferencijavimo principas, reiškiantis, kad aptariamų teisinių santykių subjektų kompetencija yra aiškiai apibrėžta ir atribota, jiems neleidžiama veikti taip kaip nenumatyta įstatymų, t. y. išeiti už nustatytos kompetencijos ribų. Vyriausybės atstovo įgaliojimus apibrėžia Įstatymo 4 straipsnis, kurio plečiamas aiškinimas negalimas. Šio straipsnio 8 dalyje numatyta, kad Vyriausybės atstovas nenagrinėja fizinių ir juridinių asmenų skundų dėl savivaldybės administravimo subjektų neveikimo ar priimtų individualių teisės aktų, kurių apskundimo tvarką nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas ar konkrečią sritį reglamentuojantys įstatymai. Vyriausybės atstovo sprendimai nelaikytini administraciniais aktais ABTĮ 2 straipsnio 14, 15 dalyse išdėstytu požiūriu, nes Vyriausybės atstovas neatlieka viešojo administravimo funkcijų. Įstatyme nenumatyta, kad Vyriausybės atstovo sprendimai gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatyme numatyta tvarka. Išdėstytų argumentų pagrindu teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį atsisakyti priimti pareiškėjo skundą atsakovui Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybai dėl 2013 m. gegužės 26 d. rašto Nr. T2-135 panaikinimo.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog skundu prašė panaikinti Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybos (toliau – ir Tarnyba) išvadą dėl Jurbarko rajono savivaldybės Etikos komisijos pirmininko paskyrimo, išdėstytą 2013 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 2-94. Teismas nutarties dėstomojoje ir nutariamojoje dalyse nurodo, kad jis prašo panaikinti Tarnybos 2013 m. gegužės 26 d. išvadą, išdėstytą rašte Nr. T2-135. Tiek skundo dėstomojoje dalyje, tiek jo prieduose nėra tokio Tarnybos 2013 m. gegužės 26 d. rašto Nr.T2-135 ir negalėjo būti, nes sprendimas dėl Jurbarko rajono savivaldybės Etikos komisijos pirmininko paskyrimo buvo priimtas tik 2013 m. liepos 25 d.

Skunde teisingam bylos išnagrinėjimui prašė iš Jurbarko rajono savivaldybės išreikalauti Tarybos veiklos reglamentą, patvirtintą 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T2-135. Todėl tai reikėtų vertinti tik kaip atsitiktinę klaidą. Pareiškėjo manymu, aukštesnės instancijos teismas turi spręsti klausimą dėl teisėjos kompetencijos ir kreiptis į Teisėjų tarybą dėl jos aplaidaus darbo įvertinimo. Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio l dalyje ir 5 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad viena iš viešojo administravimo sričių yra įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, o VAĮ 9 straipsnio 2 dalis numato, kad priežiūra ir kontrolė įgyvendinama, vadovaujantis šiuo ir kitais priežiūrą ir kontrolę reglamentuojančiais įstatymais.

Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnis numato, kad savivaldybių administracinę priežiūrą atlieka Vyriausybės skiriami Vyriausybės atstovai. Todėl Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas ir jos priimti aktai ar sprendimai patenka į ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, kuriuos nagrinėja administraciniai teismai. Teismas neteisingai nustatė, kad Jurbarko rajono savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. T2-222 „Dėl Jurbarko rajono savivaldybės tarybos etikos komisijos pirmininko paskyrimo“ yra individualus teisės aktas ir todėl negalėjo būti nagrinėtinas Vyriausybės atstovo tarnybos, vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 8 dalyje numatytais pagrindais.

VAĮ 2 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas yra vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui. Jurbarko rajono savivaldybės tarybos sprendimas dėl Etikos komisijos pirmininko paskyrimo nebuvo individualus vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui. Reikalavimas skirti Etikos komisijos pirmininką ir jo skyrimo procedūra yra reglamentuota Vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnyje. Etikos komisijos pirmininku gali būti skiriamas bet kuris tarybos narys įstatymų nustatyta tvarka, o rajono savivaldybės tarybos sprendimas nėra rengiamas dėl konkretaus asmens paskyrimo.

Į Tarnybą jis kreipėsi ne kaip fizinis asmuo, o kaip valstybės politikas, t. y. Jurbarko rajono savivaldybės tarybos narys, VAĮ 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta tvarka. Tai patvirtina faktas, kad jo pranešimai Tarnyboje buvo nagrinėti bei prie skundo pateikti iš Tarnybos gauti trys atsakymai, adresuoti Jurbarko rajono savivaldybės tarybos nariui. Dėl Etikos komisijos pirmininko paskyrimo teisėtumo jis kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, kuri išnagrinėjusi jo raštą siūlė kreiptis į savivaldybės administracinę priežiūrą atliekantį Vyriausybės atstovą Tauragės apskrityje.

Dėl Vyriausybės atstovo veiksmų jis taip pat kreipėsi į Lietuvos Respublikos Ministrą Pirmininką. Gautame Vyriausybės kanclerio atsakyme teigiama, kad atkreiptas Vyriausybės atstovės dėmesys, atsakant į pareiškimus laikytis VAĮ reikalavimų dėl jų apskundimo tvarkos. Tiek Vyriausios tarnybinės etikos komisijos, tiek Vyriausybės kanceliarijos juristams, rengusiems atsakymus, nekilo abejonės, kad jo pranešimas dėl Etikos komisijos pirmininko skyrimo gali būti nagrinėjami Tarnybos, kaip veikiančios viešojo administravimo srityje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Pareiškėjas ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsisakyta priimti jo skundą dėl Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybos išvados, išdėstytos 2013 m. lapkričio 5 d. rašte Nr. 2-94 „Dėl Jurbarko rajono savivaldybės tarybos Etikos komisijos pirmininko paskyrimo“, panaikinimo, konstatavus, kad pareiškėjui nesuteikta teisė ginčyti tokį aktą.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nutartyje yra padaryta techninė klaida nurodant pareiškėjo skundžiamo Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybos rašto datą ir numerį – teismas nurodo, kad pareiškėjas skundžia Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybos 2013 m. gegužės 26 d. išvadą, išdėstytą rašte Nr. T2-135. Tačiau ši klaida nesusijusi su teismo išdėstytais motyvais ir ginčo esme, todėl nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumu. Šis trūkumas šalintinas apeliacinės instancijos teismo.

Byloje nustatyta, kad Vyriausybės atstovas Tauragės apskrityje 2013 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. 2-94 informavo Jurbarko rajono savivaldybės tarybos narį G. S., kad Etikos komisijos pirmininko kandidatūrą turėjo galimybę pasiūlyti ir prieš posėdį, ir posėdžio metu, tačiau šia galimybe nepasinaudojo, todėl Jurbarko rajono savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 25 d. sprendimas Nr. T2-222 „Dėl Jurbarko rajono savivaldybės tarybos etikos komisijos pirmininko paskyrimo“ yra teisėtas.

Iš bylos medžiagos ir pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi, kaip Jurbarko rajono savivaldybės tarybos narys.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121-2004). Ginčijamo rašto pagrindu jokie administraciniai teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo nekilo, nepasikeitė ir nepasibaigė. Kitaip sakant, Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje tarnybos 2013 m. gegužės 26 d. raštas Nr. T2-135 pareiškėjo atžvilgiu jokių subjektinių teisių ir juridinių pareigų nenustatė, t. y. juridinių pasekmių nesukėlė. Pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas raštas pažeidžia aukštesnės galios teisės aktus, t. y. bando ginti viešąjį interesą. Pažymėtina, kad juridinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis pareiškėjas, tiek kaip savivaldybės tarybos narys, tiek ir kaip fizinis asmuo, galėtų ginti viešąjį interesą teisme, taip pat nenustatyta (ABTĮ 56 str.).

Kita vertus, iš pareiškėjo skundo matyti, kad pareiškėjas, kaip savivaldybės tarybos narys, iš esmės nesutinka su Jurbarko rajono savivaldybės tarybos 2013 m. liepos 25 d. sprendimu Nr. T2-222 „Dėl Jurbarko rajono savivaldybės tarybos etikos komisijos pirmininko paskyrimo“, nurodydamas, kad Vyriausybės atstovo Tauragės apskrityje išvada siekiama pateisinti Jurbarko rajono mero, skiriant Jurbarko rajono savivaldybės tarybos Etikos komisijos pirmininką, Vietos savivaldos įstatymo ir Jurbarko rajono tarybos veiklos reglamento padarytus pažeidimus. Iš pareiškėjo argumentų galima daryti išvadą, kad jis siekia apginti įstatymo saugomą interesą, konkrečiau savivaldybės interesą. Tačiau pareiškėjas, kaip savivaldybės tarybos narys, pagal įstatymą neturi teisės ginti savivaldybės interesų teisme.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog atitinkamo subjekto, paduodančio skundą (prašymą) administraciniam teismui, veiklą ir jo įgaliojimus reglamentuojantys įstatymai turi suteikti jam teisę (priskirti kompetenciją) kreiptis su nurodyto pobūdžio skundu (prašymu) į administracinį teismą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą nurodęs (pavyzdžiui, bylos Nr. A7-282/2004, A662-1429/2010, AS822-339/2010), jog Vietos savivaldos įstatymo įstatymas, nustatantis baigtinį savivaldybės tarybos nario teisių ir pareigų sąrašą, teisės ar pareigos kreiptis į teismą dėl savivaldybės tarybos priimtų sprendimų panaikinimo savivaldybių tarybų nariams nenumato. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas bylą, kai reikalavimas dėl ginčijamų savivaldybės tarybos sprendimų panaikinimo buvo grindžiamas procedūriniais tarybos reglamento bei Vietos savivaldos įstatymo teisės normų reikalavimų pažeidimais, nurodė, kad Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai (bylos Nr. AS492-576/2011, AS525-545/2011). Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktai nustato, kad prižiūrėdamas, ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, Vyriausybės atstovas neteisėtus savivaldybės administravimo subjektų teisės aktus siūlo panaikinti arba pakeisti, o kai savivaldybės administravimo subjektai nesutinka panaikinti ar pakeisti ginčijamą teisės aktą, atsisako įgyvendinti įstatymą ar vykdyti Vyriausybės sprendimą, kreipiasi į teismą. Administracinių teismų praktikoje pabrėžiama (byla Nr. A662-1429/2010), jog tokiu būdu savivaldybės administravimo subjektų priimamų administracinių aktų teisėtumo kontrolė įstatymų leidėjo yra priskiriama Vyriausybės atstovo kompetencijai. Todėl tikrinamu atveju į teismą su reikalavimu panaikinti savivaldybės tarybos sprendimą, vykdydamas savivaldybės administravimo subjektų priimamų administracinių aktų teisėtumo kontrolę, galėtų kreiptis Vyriausybės atstovas.

Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra iš esmės pagrįsta ir teisėta, jos panaikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius