AS-552-603-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-603/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00045-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija: 69.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Ž. V. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šilalės skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šilalės skyriui dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas Ž. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–11), kuriuo prašė priteisti iš atsakovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šilalės skyriaus (toliau – ir Šilalės skyrius, atsakovas) ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus, neišmokėtą darbo užmokesčio dalies nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., susidariusią taikant 2009 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 1 priedo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2009 m. gegužės 1 d., ir 2009 m. liepos 17 d. Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2009 m. rugpjūčio 1 d., kuriuo sumažinti 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginių algų koeficientai bei priedai už kvalifikacines klases.

Paaiškino, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Tesimas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris 2013 m. spalio 1 d. oficialiai paskelbtas „Valstybės žiniose“ („Valstybės žinios“, 2013 m. spalio 1 d., Nr. 103-5079), konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymas (Žin., 2009, Nr. 91-3918), kuriame nustatyti sumažinti 11-20 kategorijų pareigybių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai ir priedai už kvalifikacines klases, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaujantis neteisėtu pripažintu įstatymu pareiškėjui buvo skaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis tuo pažeidžiant jo teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyriaus ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17–23) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą.

Paaiškino, jog darbo užmokestį pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo vadovaujantis galiojusiais įstatymais. Atsakovai neatliko neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui sumažintas darbo užmokestis, o Lietuvos Respublikos Vyriausybė turi nustatyti dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Prašė taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje numatytą senaties terminą ir 301 straipsnio nuostatas, pagal kurias pareiškėjui darbo užmokestis galėtų būti priteistas ne daugiau kaip už 3 metus nuo kreipimosi į teismą dienos bei sustabdyti bylos nagrinėjimą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 16/2013.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 20 d. nutartimi (b. l. 36–38) bylą sustabdė, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 16/2013 ir prašymą Nr. 1B-7/2014.

Rėmėsi DK 298 (galiojo iki 2012 m. gruodžio 31 d.) ir 301 (2012 m. birželio 26 d. redakcija) straipsniais, kuriuose nustatyta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Paaiškino, jog Konstituciniame Teisme priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti, ar DK 298 straipsnis (2002 m. birželio 4 d. redakcija) neprieštaravo Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, 109 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui; ar DK 301 straipsnis (2012 m. birželio 26 d. redakcija) (Žin., 2012, Nr. 80-4138) neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, jog Konstituciniame Teisme gautas Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko prašymas (Nr. 1B-7/2014) dėl 2013 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojamosios dalies XIV skyriaus 2 punkto 2 dalies išaiškinimo, atsižvelgiant į šio prašymo turinį ir teisinę reikšmę, nėra galimybės išnagrinėti administracinę bylą net ir dalyje, kurioje pareiškėjo reikalavimai neviršija DK 298 (galiojo iki 2012 m. gruodžio 31 d.) ir 301 straipsniuose (2012 m. birželio 26 d. redakcija) numatyto 3 metų termino.

Nors teismas pats prašymu nesikreipia į Konstitucinį Teismą, tačiau teisiniai pagrindai šios bylos nagrinėjimo sustabdymui taikytini remiantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi. Bylą sustabdė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu, iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla Nr. 16/2013 ir prašymas Nr. 1B-7/2014.

II. Pareiškėjas Ž. V. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 41–44), kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirąjį skundą grindžia Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d. nutarimo 24 punkto 6 dalimi, 2006 m. kovo 28 d. nutarimo motyvuojančios dalies II skyriaus 12.1 punktu, 2013 m. liepos 1 d. nutarimo XIV skyriaus 1 punktu, rezoliucinės dalies 2-7 punktais. Pažymi, jog 2013 m. liepos 1 d. nutarimo XIV skyriaus 2 punkte nurodyta, kad valstybė turi kompensuoti valstybės tarnautojų patirtus praradimus dėl neteisėtai neišmokėto darbo užmokesčio tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Nagrinėjamu atveju ginčo dėl neišmokėto darbo užmokesčio sumos nėra. Laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d pažeidžiant Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą darbuotojo teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kt.) ne kartą pažymėta, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose nustatytas socialines garantijas. Reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Tačiau nagrinėjamu atveju reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį yra siejamas su atsakovo Lietuvos valstybės kalte priimant antikonstitucinius įstatymus. Mano, kad įstatymų leidėjo tyčiniai neteisėti veiksmai turi sukelti atitinkamas neigiamas teisines pasekmes Lietuvos valstybei solidariai su darbo užmokestį nesumokėjusiu subjektu (darbdaviui).

Nurodo, jog DK 298 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), 301 straipsnis (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), nustatantys, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, reglamentuoja piniginių reikalavimų tenkinimą individualiuose darbo ginčuose tarp darbuotojo ir darbdavio (Darbo kodekso XIX skyrius). Individualus darbo ginčas yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo, kuris nagrinėjamas šiame (XIX) skyriuje nustatyta tvarka (Darbo kodekso 285 straipsnis). Tačiau nagrinėjamu atveju yra nesutarimas ir su atsakovu Lietuvos valstybe dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintų antikonstitucinių įstatymų (šio nutarimo rezoliucinės dalies 2-7 punktai), kuriais buvo pažeista Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta darbuotojo teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinta teisė į nuosavybę.

Nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Darbo kodeksas nereglamentuoja santykių, kai valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis yra neišmokamas dėl įstatymų leidėjo kaltės, todėl tokiais atvejais galima vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis, (CK 1.1 str. 2,3 d.). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2003 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11 -648/2003, 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinė byla Nr. A1-638/2005) bei Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, ginčo atveju neturėtų būti taikomi DK 298 (galiojo iki 2012 m. gruodžio 31 d.) ir 301 straipsniai (2012 m. birželio 26 d. redakcija), nustatantys, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Mano, kad šią bylą būtų galima išspręsti tiesiogiai taikant Konstitucijos 23 straipsnį, teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principus arba taikant CK normas, reglamentuojančias deliktinę atsakomybę (CK 6.263, 6.271, 6.246, 6.249, 6.247, 6.273, 6.279 straipsniai);

Remiasi Konstitucinio Teismo 2008 m. spalio 15 d. nutarimo motyvuojančios dalies 21 punkto 4 dalimi, 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu bei 2008 m. sausio 21 d., Konstitucijos 28 straipsniu, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi ir 6 straipsniu ir paaiškina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, yra pasisakęs, kad asmens teisės turi būti ginamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A55-519/2013, 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010);

3. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimo motyvuojančios dalies XIV skyriaus 2 punkte nurodė įstatymų leidėjui valstybės tarnautojų patirtų praradimų dėl neteisėtai neišmokėto darbo užmokesčio kompensavimo terminą – per protingą laikotarpį, atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui.

Atsakovo Lietuvos valstybės 2014 m. sausio 27 d. Atsiliepime į skundą (prašymas Nr. 4) prašoma, teismui nusprendus skundą tenkinti, nustatyti, kad priteista suma pareiškėjui būtų išmokama per vienerių metų laikotarpį. Darytina išvada, kad atsakovas įvertino galimybes sukaupti (gauti) lėšas būtinas kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus dėl neteisėtai neišmokėto darbo užmokesčio ir pripažįsta, kad tai gali padaryti per vienerių metų laikotarpį. Toks laikotarpis galėtų būti vertinamas kaip protingas, sprendžiant teismo sprendimo dėl pareiškėjui priteisto 42 148,06 Lt darbo užmokesčio įvykdymo išdėstymo klausimą (ABTĮ 851 straipsnis).

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šilalės skyrius pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiama teismo nutartis sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą turėtų būti vertinama kaip pagrįsta, jeigu įvertinus kreipimosi į Konstitucinį Teismą turinį pirmosios instancijos teismo nurodytoje byloje jis būtų analogiškas šioje byloje nagrinėjamiems klausimams (2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-886/2011). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, jog šioje administracinėje byloje taikytini DK 298 (galiojo iki 2012 m. gruodžio 31 d.) ir 301 straipsniai (2012 m. birželio 26 d. redakcija). Nustatęs aplinkybę, kad byloje taikytinų teisės normų konstitucingumo klausimas bus nagrinėjamas Konstituciniame Teisme, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamą administracinę bylą būtina sustabdyti.

Įvertinus Pareiškėjo skundo argumentus pažymėtina, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575- 1916/2011, 2013 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013) valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu šiuo atveju yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys – Šilalės skyrius.

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimu Nr. 1 tiesiogiai vadovaudamasis Konstitucija, teismas gali užpildyti teisės spragą ar išspręsti įstatymų koliziją. Analogišką poziciją Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išdėstė 1999 m. gegužės 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/1999 m. Konstitucijos 6 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, reiškia, kad visos konstitucinės normos remiasi viršenybės prieš įstatymą ir kitus teisės aktus principu. Paprastieji (nekonstituciniai) įstatymai sukonkretina ir vysto konstitucinius įstatymus, o tiesiogiai Konstitucijos pagrindu ieškinys gali būti tenkinamas tik tuo atveju, kai ginčo santykio nedetalizuoja kiti norminiai aktai – įstatymai ar poįstatyminiai aktai, neprieštaraujantys Konstitucijai.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui prašant priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį, viršijantį trejus metus, taikytini DK 298 (galiojo iki 2012 m. gruodžio 31 d.) ir 301 straipsniai (galioja nuo 2013 m. sausio 1 d.), o šių teisės normų konstitucingumu suabejota. Nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 straipsniu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Dėl aukščiau nurodytų DK nuostatų taikymo, susidarius teisės reglamentavimo spragoms sprendžiant ginčus dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, pasisakė ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1243/2013.

Atsakovas atkreipia dėmesį, jog byla negali būti išspręsta taikant CK normas, reglamentuojančias deliktinę atsakomybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Vertinant pareiškėjo skundo argumentą, neva Klaipėdos apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, suabejojo praradimus dėl neišmokėto darbo užmokesčio patyrusių asmenų teise į jų pažeistų teisių ir interesų teisminę gynybą, pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime patvirtino Lietuvos Respublikos Seimo įgaliojimus spręsti kaip ir kada turės būti kompensuoti patirti praradimai bei iš esmės nurodė, kad šie praradimai neturi būti pradėti kompensuoti nedelsiant (iš karto) po minėto nutarimo paskelbimo. Konstitucinis Teismas akcentavo, kad kompensuota turi būti per protingą laikotarpį, atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes.

Kaip skunde nurodo ir pats pareiškėjas, teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, įtvirtinta Konstitucijoje ir dėl šios teisės ginčas nekyla. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas, yra pažymėjęs, kad sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau nebegali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykių dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ir ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta.

Taigi, valstybei įsipareigojus sukurti kompensavimo mechanizmą, teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta, todėl nėra žinomas pats praradimų mastas. Įstatymo leidėjui nenustačius kompensavimo mechanizmo, ar nustačius kompensavimo mechanizmą, kuriuo pareiškėjo manymu, nebūtų teisingai atlyginami praradimai dėl prieštaraujančiu Konstitucijai pripažinto teisinio reguliavimo taikymo, pareiškėjas turėtų galimybę ABTĮ 52 straipsnio nustatyta tvarka tikslinti prašymo reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

II. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo Ž. V. skundo dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo nagrinėjimas sustabdytas kol Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 16/2013 ir prašymą Nr. 1B-7/2014.

ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad teismas sustabdo bylą, kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar įstatymas arba kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas byloje, atitinka Konstituciją.

Nustatyta, kad šioje administracinėje byloje skundžiamos nutarties priėmimo metu (2014 m. kovo 20 d.), Konstituciniame Teisme buvo priimtas nagrinėjimui Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas administracinėje byloje Nr. I-242-815/2013 (konstitucinės justicijos byla Nr. 16/2013) dėl DK 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), DK 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1, 2 dalims, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui (pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014 m. gegužės 8 d. priėmė nutarimą Nr. KT17-N6/2014 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio (2008 m. lapkričio 6 d. redakcija), Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnio (2002 m. birželio 4 d. redakcija), 301 straipsnio (2012 m. birželio 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama teismo teisė stabdyti administracinę bylą tuo atveju, kai Konstituciniame Teisme yra nagrinėjamas prašymas ištirti tam tikro teisės akto konstitucingumą, tačiau pažymima, kad teismas, vertindamas nagrinėjamos bylos ryšį su nagrinėtina byla Konstituciniame Teisme, turi įvertinti, kiek skirtingi yra pagrindai ir motyvai, dėl kurių buvo kreiptasi į Konstitucinį Teismą, nuo nagrinėjamoje byloje kylančių teisės aktų konstitucingumo klausimų. Nurodoma, kad toks testas leistų atskirti situacijas, kai iš tiesų nagrinėjama byla yra individuali, joje keliamas klausimas, nepaisant esamų panašių kreipimųsi į Konstitucinį Teismą, pakankamai unikalus, bei situacijas, kai kreipimasis į Konstitucinį Teismą būtų pagrįstas tik formalia būtinybe tai daryti ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, nesant kitų pagrindų stabdyti administracinę bylą (žr. 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858‑443/2011).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, jog administracinio proceso tikslai reikalauja, kad teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad tam yra pagrindas (žr., pavyzdžiui, 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-155/2012, 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-262/2012).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, nustatė, kad pareiškėjas pateikė Klaipėdos apygardos administraciniam teismui skundą dėl neteisėtai sumažintų algos koeficientų bei priedų už kvalifikacines klases priteisimo (b. l. 4–8), prašydamas priteisti iš atsakovo neišmokėto atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 17–23), be kita ko, prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą trijų metų ieškinio senaties terminą, kuris yra taikytinas pareiškėjo reikalavimui priteisti prašomą sumą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Iš teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog skundas teismui buvo pateiktas 2014 m. sausio mėn. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjo reikalavimui atsakovo prašomas pritaikyti trejų metų ieškinio senaties terminas turėjo būti pritaikytas, kaip ir pirmosios instancijos teismo paminėtas Darbo kodekso 301 straipsnis, kuriame įtvirtinta, jog darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, ir kurio teisėtumą tyrė Konstitucinis Teismas, nes pareiškėjas prašė priteisti darbo užmokestį daugiau kaip už trejus metus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisės normos (o būtent DK 298 straipsnis ir 301 straipsnis), kurių konstitucingumą ir atitiktį aukštesnės galios teisės aktams tiria Konstitucinis Teismas taikytinos ir šioje administracinėje byloje, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai skundžiama nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą iki Konstitucinis Teismas išnagrinės bylą Nr. 16/2013 ir prašymą Nr. 1B-7/2014. Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, patvirtinančių, kad nagrinėjama administracinė byla buvo sustabdyta neteisėtai ir nepagrįstai (tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas).

Esant tokioms aplinkybėms, tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina galioti nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. V. atskirąjį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys