A-525-767-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-767/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00218-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, prie kurio prisideda trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas N. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kurį patikslino (b. l. 25–26), prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-339(11); 2) įpareigoti atsakovą Vidaus reikalų ministeriją apskaičiuoti ir išmokėti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį, susidariusią pritaikius 2009 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį bei 2009 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-531, kuriuo valstybinės pensijos maksimalus dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam nuo 1998 m. sausio 1 d. paskirta 2 216,97 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, taip pat pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas, VPĮ) 3 straipsnio 3 dalį jam buvo sumažintas mokamos valstybinės pensijos dydis. Anot pareiškėjo, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktus, nuostatas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), jis turi teisę gauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vidaus reikalų ministerija atsiliepimuose į pareiškėjo skundą (b. l. 10–11, 41) teismo prašė skundo dalį dėl Vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį valstybinės pensijos dalies priteisimo atmesti kaip nepagrįstą, o dėl likusios (patikslintos) skundo dalies bylą nutraukti.

Atsakovas paaiškino, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam atsakovo sprendimui, nes šis Konstitucinio Teismo nutarimas teisiškai neįtakoja santykių, susiklosčiusių iki jo įsigaliojimo. Įstatymų leidėjas nenustatė, kad įstatymas, kuriuo pagal Konstitucinio Teismo nutarimą buvo taisoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, galiotų retroaktyviai. Todėl ginčijamas atsakovo sprendimas vertintinas pagal jo priėmimo ir vykdymo metu galiojusią teisę, t. y. Vidaus reikalų ministerijos sprendimai dėl pareiškėjo valstybinės pensijos atitiko tiek iki Konstitucinio Teismo nutarimo, tiek ir po jo buvusį teisinį reguliavimą. Dėl patikslinto skundo reikalavimo pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą kreiptis į teismą, nes ginčijamą Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. atsakymą Nr. 1D-339(11) apskundė teismui ne anksčiau 2013 m. birželio 5 d. (skundo surašymo data).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 9 d. sprendimu (b. l. 49–54) pareiškėjo N. M. skundą patenkino iš dalies, t. y.: panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-339(11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo valstybinės pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. 27 446,08 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; kitą skundo dalį atmetė.

Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos išvada dėl pensijos paskyrimo už tarnybą pareiškėjui nuo 1998 m. sausio 1 d. buvo paskirta 2 216,97 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 14). Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį ir 5 straipsnio 1 dalį, taip pat VPĮ 3 straipsnio 3 dalį pareiškėjui buvo sumažintas mokamos valstybinės pensijos dydis. 2012 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 16). Vidaus reikalų ministerija 2013 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 1D-339(11) atsisakė grąžinti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 17–18).

Teismas apžvelgė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) ir 5 straipsnio 1 dalies (2010 m. spalio 26 d. redakcija) nuostatas bei nurodė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas. 2011 m. gruodžio 20 d. Seimas priėmė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kurio 1 dalyje nustatė skirtingą Laikinojo įstatymo galiojimo terminą pagal socialinių išmokų rūšis: 1) 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytoms šalpos kompensacijoms ir 5–9 punktuose nurodytoms išmokoms – iki 2011 m. gruodžio 31 d.; 2) 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos) išlaidų tikslinėms kompensacijoms ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Taigi asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija; 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatas ir pažymėjo, kad tai, jog tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimą.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui paskirta 2 216,97 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo mažinama, dėl to susidarė 27 446,08 Lt dydžio nepriemoka (b. l. 21–22).

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktą teisės aiškinimą, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 27 446,08 Lt – priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti atsakovo 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-339(11) teismas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija, priimdama ginčijamą sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra Konstitucijai prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, prieštarautų teisėtumo principui. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl VPĮ 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-338(11) dalį, kuria atsisakyta išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl VPĮ 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, jog pareiškėjo patikslinto skundo reikalavimas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-339(11) paduotas praleidus nustatytą apskundimo terminą, kadangi minėtą reikalavimą pareiškėjas reiškė ir savo pirminiame skunde, kuris teisme gautas 2013 m. sausio 22 d. Be to, teismas 2013 m. sausio 29 d. nutartimi nustatė, kad skundas paduotas nustatytu terminu, atitinka ABTĮ 23, 24, 39 straipsnių reikalavimus, todėl pareiškėjo skundą priėmė.

III. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, ir Vidaus reikalų ministerija (toliau – ir apeliantai) apeliaciniame skunde (b. l. 58) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą, sumažinant priteistą sumą iki 16 962,24 Lt.

Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad savo pirminiame skunde teismui pareiškėjas neginčijo nei valstybinės pensijos ribojimo pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nei Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. atsakymo Nr. 1D-339(11) šiuo klausimu. Skundas minėtais reikalavimais papildytas tik 2013 m. birželio 5 d. pareiškėjo skundo patikslinime. Atsižvelgdami į tai, apeliantai mano, kad dėl šios skundo dalies byla turėjo būti nutraukta, nes pareiškėjas praleido ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą kreiptis į teismą. Tačiau teismas šio klausimo tinkamai neįvertino ir priteisė pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį taip pat ir ta apimtimi, kiek pareiškėjas būtų gavęs vietoj Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (toliau – VDU) 1,3 dydžio taikant 1,5 VDU dydį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) paduotame rašytiniame pareiškime (b. l. 62–63), vadovaudamasis ABTĮ 131 straipsnio 1 dalimi, prisideda prie apeliacinio skundo.

Pareiškėjas N. M. nesutinka su atsakovų apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas (b. l. 65–71) grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriais pareiškėjas rėmėsi ir savo skunde bei patikslintame skunde, paduotuose pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodoma, jog apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjas savo pirminiame skunde neginčijo atsakovo 2013 m. sausio 8 d. sprendimo, yra visiškai nepagrįstas. Tai konstatavo ir teismas skundžiamame sprendime. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal ABTĮ 52 straipsnį, jis turi teisę tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą dydžio ribojimo pagrįstumo ir teisėtumo, taip pat pareiškėjo teisės į susidariusią šios pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas 2013 m. sausio 22 d. kreipėsi į administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-339(11), kuriuo atsisakyta mokėti pareiškėjui paskirtą 2 216,97 Lt dydžio valstybinę pensiją ir išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusią šios pensijos nepriemoką, bei įpareigoti atsakovą išmokėti dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. 2013 m. birželio 5 d. pareiškėjas pateikė teismui patikslintą skundą, kuriame be reikalavimų, pareikštų savo pirminiame (2013 m. sausio 22 d.) skunde, papildomai prašė įpareigoti atsakovą išmokėti jam pritaikius 2009 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-531, kuriuo valstybinės pensijos maksimalus dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalus dydis sumažintas nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio, neišmokėtą valstybinės pensijos dalį.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatavo, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, todėl pareiškėjo skundą iš dalies patenkino, t. y. panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-339 (11) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo valstybinės pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. 27 446,08 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, o kitą skundo dalį atmetė.

Atsakovai apeliaciniame skunde nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos dalį, kuri buvo neišmokėta dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, galiojusių nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., t. y. dėl pareiškėjo pensijos ribojimo VDU 1,3 dydžiu (vietoj 1,5 dydžio), taikymo. Anot apeliantų, savo pirminiame skunde teismui pareiškėjas neginčijo nei valstybinės pensijos ribojimo pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, nei Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. atsakymo Nr. 1D-339(11) šiuo klausimu. Pareiškėjo skundas minėtais reikalavimais papildytas tik 2013 m. birželio 5 d. skundo patikslinime. Atsižvelgdami į tai, apeliantai mano, kad dėl šios skundo dalies administracinė byla turėjo būti nutraukta, nes pareiškėjas praleido ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą 20 dienų terminą kreiptis į teismą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su nurodytais apeliantų argumentais nesutinka. Iš administracinės bylos dokumentų matyti, kad pareiškėjas, 2012 m. gruodžio 18 d. skundu kreipdamasis į Vidaus reikalų ministeriją, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, prašė išmokėti jam „pagal teisės aktus priklausančią, tačiau nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. (įskaitytinai) neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį“. Vidaus reikalų ministerija, atsakydama į pareiškėjo 2012 m. gruodžio 18 d. skundą, 2013 m. sausio 8 d. sprendime Nr. 1D-339(11) nurodė, kad pareiškėjo valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo ribojama trim pagrindais, t. y. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, bei atsisakė išmokėti pareiškėjui visą neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią tiek dėl VPĮ 3 straipsnio 3 dalies, tiek dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pareiškėjas savo 2013 m. sausio 22 d. teismui paduotame skunde taip pat prašė panaikinti visą Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. 1D-339(11), neišskirdamas atskirai kokiu pagrindu atsakovas atsisakė mokėti jam visą paskirtą valstybinės pensijos dydį.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, inicijuodamas administracinį ginčą ikiteismine, o vėliau ir teismine tvarka, siekė visiško savo pažeistų teisių atkūrimo, t. y. visos jam nepagrįstai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Pareiškėjas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą kreipėsi 2013 m. sausio 22 d., tai yra per 3 metų procesinį terminą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), skaičiuojant nuo pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo pareiškėjui (2010 m. vasario mėn.). Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog pareiškėjo, kuris kreipėsi į teismą nepraleidęs nustatytų terminų, pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl teisės aktų normų, pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo, priteisimą. Be to, kolegija sutinka su pareiškėjo atsiliepimo į apeliacinį skindą argumentu, kad ABTĮ 52 straipsnio norma garantuoja jam teisę tikslinti ir keisti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Todėl 2013 m. birželio 5 d. pateikęs savo pirminio skundo patikslinimą, kuriame papildomai prašė išmokėti jam pritaikius 2009 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-531 neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, pareiškėjas bylos proceso taisyklių nepažeidė.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nepagrįstai priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos dalį, kuri buvo neišmokėta dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies redakcijos, galiojusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., taikymo.

Pasisakydama dėl kito atsakovų argumento, pareikšto nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam atsakovo sprendimui bei teisiškai neįtakoja santykių, susiklosčiusių iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, teisėjų kolegija pažymi, jog Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį), būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A552-519/2013), nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pritaikius Laikinąjį įstatymą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose, kurių aplinkybės dėl valstybinių pensijų nepriemokų grąžinimo yra tapačios arba labai panašios (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. A261-860/2013, Nr. A502-931/2013, Nr. A552-958/2013, Nr. A261-1091/2013, Nr. A552-1109/2013, Nr. A552-1202/2013, Nr. A502-1261/2013, Nr. A552-1318/2013, Nr. A662-1260/2013, Nr. A520-1301/2013 ir kt.).

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl valstybinės pensijos apribojimo nėra susiklostę galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamą individualų ginčą, pagrįstai taikė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.

Apskaičiuodamas pareiškėjui priteistiną pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos sumą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi į bylą pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. vasario 12 d. pažyma Nr. 11PP(P)-1197 apie N. M. 2010–2012 m. pensijos dydį. Atsakovai minėtos pažymos duomenų ir joje pateiktų skaičiavimų neginčijo. Teisėjų kolegija taip pat neturi objektyvių priežasčių abejoti šios kompetentingo viešojo administravimo subjekto parengtos pažymos pagrįstumu. Todėl laikytina, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir VPĮ 3 straipsnio 3 dalies nuostatų, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusi valstybinės pensijos nepriemokos suma – 27 446,08 Lt – teismo priteista pareiškėjui pagrįstai ir teisingai ir, kaip minėta anksčiau, mažinti šios pareiškėjui priteistos sumos dydžio remiantis atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje Nr. A552-519/2013 pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas pensijos nepriemoką priteisė iš tinkamo atsakovo – Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 1D-339(11) dalį, todėl šiuo klausimu pakartotinai nepasisako.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, materialiosios ir proceso teisės normas taikė teisingai, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti atsakovų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą, prie kurio prisideda trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas