A-575-475-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-475/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02868-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl nuobaudos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), kuriame prašė: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) direktoriaus 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarimą Nr. 62-819 (toliau – ir nutarimas Nr. 62-819); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2012 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 2S-4754 (toliau – ir sprendimas Nr. 2S-4754).

Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 27 d. apie 16 val. Lukiškių TI-K į kamerą Nr. 130 buvo atvestas suimtasis A. B., nuo kurio sklido nemalonus kvapas. Kameroje buvę suimtieji pasiūlė pastarajam nusiprausti, tačiau A. B. kategoriškai atsisakė tą daryti. Pareiškėjas teigė, kad A. B. buvo išbertas spuogais, kasėsi, todėl jis ir kiti kameroje buvę suimtieji iškvietė pareigūnus. A. B. buvo išvestas iš kameros, tačiau po kurio laiko pareigūnai norėjo jį vėl grąžinti į kamerą, bet pareiškėjas ir kiti suimtieji su tuo nesutiko bei nenorėjo jo įleisti į kamerą. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarimu G. D. už tai, kad jis nevykdė administracijos nurodymų, buvo skirta nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui. Pareiškėjas nesutiko su jam paskirta nuobauda ir apskundė ją Kalėjimų departamentui, tačiau Kalėjimų departamentas jo skundo netenkino.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27–28) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Lukiškių TI-K nurodė, jog 2012 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas padarė suėmimo vykdymo režimo pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 32 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 32 straipsnio 2 dalies 7 punkte. Paaiškino, jog pareiškėjas jau turėjo vieną galiojančią nuobaudą, todėl 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Nr. 62-819 jam buvo paskirta adekvati pažeidimui nuobauda – atimta teisė vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Pažymėjo, kad 2011 m. vasario 25 d. pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, jis pasirašė įsipareigojimą, kuriuo buvo supažindintas su Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės), SVĮ ir kitomis pagrindinėmis nuostatomis bei reikalavimais, taip pat buvo perspėtas, jog už minėtų teisės aktų, vidaus tvarkos ir dienotvarkės reikalavimų pažeidimą gali būti nubaustas drausmine nuobauda. Teigė, kad įvertinęs visas aplinkybes, Lukiškių TI-K direktorius pareiškėjui skyrė nuobaudą, kuri atitinka padaryto pažeidimo sunkumą ir pobūdį, o Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl paskirtos nuobaudos, nustatė, jog Lukiškių TI-K direktorius pagrįstai skyrė nuobaudą, teisėtumo nepažeidė ir nėra jokio pagrindo ją naikinti.

Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 37–38) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas pažymėjo, kad pareigūnų tarnybiniai pranešimai patvirtina, jog pareiškėjas kategoriškai nesutiko, kad kartu su juo būtų laikomas A. B., ir kurstė kitus kameroje buvusius asmenis naudoti psichologinį smurtą prieš A. B., t. y. pareiškėjas nevykdė SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 7 punktų reikalavimų. Pabrėžė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo netikėti minėtais pareigūnų tarnybiniais pranešimais. Taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas privalėjo vykdyti pareigūnų nurodymus (paklusti A. B. apgyvendinimui kameroje Nr. 130), o tik po to kreiptis su prašymu ar su skundu į bausmės vykdymo ar kitą valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą, pareigūną ir ginti savo teises, jei manytų, kad jo teisės pažeidžiamos. Kartu akcentavo, kad Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, todėl šis atsakymas yra teisingas ir atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu (b. l. 84–88) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarimo Nr. 62-819 dalį, kuria G. D. inkriminuotas kitų kameroje buvusių asmenų kurstymas naudoti psichologinį smurtą prieš A. B., o likusioje dalyje minėtą nutarimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo inkriminuota tai, jog jis nesutiko, kad kameroje kartu būtų suimtasis A. B., ir kurstė kitus kameroje buvusius asmenis naudoti prieš jį psichologinį smurtą. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad tiek pareiškėjas, tiek kiti kameroje buvę asmenys patvirtinto, jog jie nesutiko su A. B. patalpinimu į kamerą, todėl teismas dėl to nepasisakė. Tačiau pareiškėjas nesutiko su jam inkriminuotu kitų kameroje buvusių asmenų kurstymu naudoti psichologinį smurtą prieš A. B..

Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, jog liudytojai – prižiūrėtojai – šio įvykio neprisiminė, pakomentuoti aplinkybes ir paaiškinti, kodėl pareiškėjui buvo inkriminuota minėta aplinkybė, negalėjo, o šių liudytojų tarnybiniuose pranešimuose nėra duomenų apie kokį nors kurstymą naudoti psichologinį smurtą prieš naujai pristatytą suimtąjį. Tuo tarpu kiti kameroje buvę asmenys – liudytojai A. I. ir A. K. (A. K.) – teigė, jog jie visi nesutiko su A. B. patalpinimu į kamerą, t. y. paneigė aplinkybę, kad būtent pareiškėjas buvo viso konflikto iniciatorius.

Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, jog minėta aplinkybė – kitų kameroje buvusių asmenų kurstymas naudoti psichologinį smurtą prieš A. B. – neįrodyta ir šalintina iš ginčijamo Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimo. Tačiau, remdamasis SVĮ 5, 9, 32 ir 49 straipsnių nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui 2011 m. vasario 25 d. atvykus į Lukiškių TI-K, jis pasirašytinai buvo supažindintas su BVK, Taisyklių, SVĮ ir kitomis pagrindinėmis nuostatomis bei reikalavimais, be to, buvo perspėtas, jog už minėtų teisės aktų, vidaus tvarkos ir dienotvarkės reikalavimų pažeidimą gali būti nubaustas drausmine nuobauda, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, net ir abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalėjo vykdyti pareigūno reikalavimą ir įleisti A.

B. į kamerą, o įvykdęs šį reikalavimą, manydamas, jog jis neteisėtas, galėjo tokius pareigūno veiksmus apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Kartu teismas akcentavo, kad A. B. ginčo laikotarpiu sveikatos sutrikimų neturėjo, todėl pareiškėjo ir kitų kameroje buvusių asmenų nuomonė dėl galimų šio asmens susirgimų nepagrįsta. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir tai, kad pareiškėjas nagrinėjamo pažeidimo padarymo metu turėjo galiojančią nuobaudą, teismas sprendė, jog pareiškėjui paskirta nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui – nėra per griežta.

III. Pareiškėjas G. D. apeliaciniame skunde (b. l. 95–96) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą ir panaikinant Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarimą Nr. 62-819, taip pat išreikalauti iš Lukiškių TI-K kameros Nr. 130 fotonuotraukas ir dokumentus, apibrėžiančius kameros kvadratūrą, taip pat dokumentus, kuriuos pareiškėjas pasirašė atvykęs į Lukiškių TI-K, ir duomenis, kokios nuobaudos buvo skirtos A. K. bei A. I.. Pareiškėjas apeliaciniame skunde palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją ir papildomai nurodo, jog Lukiškių TI-K siekis apgyvendinti A. B. kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas, akivaizdžiai prieštaravo draudimui kankinti žmogų, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nors jis buvo supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, SVĮ ir kitais teisės aktais, jam nepakako laiko juos tinkamai išanalizuoti, kadangi tam buvo skirta tik keliolika minučių. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog pareiškėjas nekurstė kitų kameroje buvusių asmenų naudoti psichologinį smurtą prieš A. B., todėl visiems kameroje buvusiems suimtiesiems už administracijos nurodymų nevykdymą turėjo būti skirtos panašios nuobaudos, tačiau tai padaryta nebuvo.

Atsakovas Kalėjimų departamentas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 105–106), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Kalėjimų departamentas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teigia, jog byloje esantys tarnybiniai pranešimai, pažymos, taip pat paties pareiškėjo tarnybinio tyrimo metu duoti paaiškinimai laikytini tinkamais įrodymais, be to, jie pirmosios instancijos teismo buvo įvertintini pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytas taisykles. Taip pat pažymi, kad suimtasis, net ir abejodamas pareigūno reikalavimo teisėtumu, privalo reikalavimą įvykdyti, o įvykdęs turi teisę apskųsti, jo manymu, neteisėtus pareigūno veiksmus BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka. Akcentuoja, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, išimtis yra galima tik tuo atveju, kai suimtajam adresuotas administracijos reikalavimas akivaizdžiai kertasi su SVĮ 5 straipsnio 3 dalyje nustatytu draudimu žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarimo Nr. 62-819 ir Kalėjimų departamento 2012 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 2S-4754, kuriuo minėtas Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo nepagrįstai inkriminuotas kitų kameroje buvusių asmenų kurstymas naudoti psichologinį smurtą prieš A. B., šią nutarimo Nr. 62-819 dalį panaikino, o likusioje dalyje minėtą nutarimą paliko nepakeistą. Ginčo dėl minėto Lukiškių TI-K direktoriaus nutarimo dalies, kuria pareiškėjui buvo inkriminuotas kitų kameroje buvusių asmenų kurstymas naudoti psichologinį smurtą prieš A. B., panaikinimo nėra, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako. Tačiau pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Nr. 62-819 nuobauda – teisės pirkti maisto produktus atėmimas vienam mėnesiui – jam buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pabrėžtina, kad SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai numato, jog suimtieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus ir laikytis tardymo izoliatoriuje nustatytos vidaus tvarkos, vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, pareiškėjas, atvykęs į Lukiškių TI-K, 2011 m. vasario 25 d. asmeniškai ir pasirašytinai, be kita ko, buvo supažindintas su pagrindinėmis BVK, SVĮ ir Taisyklių nuostatomis bei perspėtas, kad už minėtų teisės aktų ir vidaus tvarkos reikalavimų pažeidimą gali būti nubaustas drausmine tvarka (b. l. 29).

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog nagrinėjamu atveju, atvedus į kamerą Nr. 130 A. B., šioje kameroje buvę suimtieji, tarp jų ir pareiškėjas, pradėjo reikšti priekaištus dėl minėto asmens higienos ir nesutiko, kad pastarasis būtų apgyvendintas toje pačioje kameroje bei neįleido jo į kamerą (b. l. 30–36, 43–47). Akcentuotina, kad pareiškėjas iš esmės neneigia minėtų aplinkybių, tačiau mano, jog nagrinėjamu atveju pagrįstai ir teisėtai atsisakė įleisti A. B. į kamerą, kadangi Lukiškių TI-K siekis apgyvendinti A.

B. kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, akivaizdžiai prieštaravo draudimui kankinti žmogų, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, jog suėmimo vykdymo režimas – tai asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygų ir elgesio taisyklių visuma (SVĮ 9 str. 1 d.). Kaip yra akcentavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tai, viena vertus, reiškia, kad suimtieji turi būti laikomi tardymo izoliatoriuose tokiomis sąlygomis, kurios atitiktų bendrąsias jų teisinės padėties nuostatas, nurodytas SVĮ 5 straipsnio 3 dalyje (kurioje, be kita ko, nurodyta, kad, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą).

Antra vertus, tai reiškia, kad suimtieji privalo paklusti tardymo izoliatoriuje nustatytai vidaus tvarkai ir, laikydamiesi jos, privalo vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus. Pažymėtina, kad pastaroji nuostata SVĮ nurodyta vienareikšmiškai ir imperatyviai. Šiame įstatyme nėra aptartas suimto asmens elgesys esant situacijai, kai pareigūno tam tikras reikalavimas galbūt yra neteisėtas. Tačiau SVĮ 15 straipsnyje yra išvardintos teisinės priemonės, kurias suimtasis gali panaudoti, gindamas savo tariamai pažeistas teises.

Atsižvelgiant į suėmimo vykdymo režimo ypatumus, šių priemonių sąrašas yra baigtinis. Todėl visi kiti suimtųjų reagavimo būdai į, jų manymu, pareigūnų neteisėtus veiksmus SVĮ taikymo požiūriu yra neleistini, o tuo pačiu laikytini neteisėtais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-225/2013). Suėmimo vykdymo režimo paskirties ir jo laikymosi užtikrinimo prasme suimtojo pareiga vykdyti tardymo izoliatoriaus administracijos reikalavimus yra pamatinė šio režimo tikslams pasiekti skirta taisyklė, išimtis iš kurios yra galima tik tuo atveju, kai suimtajam adresuotas administracijos reikalavimas akivaizdžiai kertasi su aukščiau paminėtu SVĮ 5 straipsnio 3 dalyje nustatytu draudimu žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis nurodyto akivaizdumo kriterijaus taikymo aspektu, sprendžia, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra pagrindo teigti, jog A. B. apgyvendinimas kameroje, kurioje kalėjo pareiškėjas, gali būti prilygintas pareiškėjo kankinimui, žiauriam elgesiui su juo arba jo orumo žeminimui. Juolab kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog A. B. asmens sveikatos istorijoje nėra jokių įrašų apie jam teiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. iki 2012 m. rugsėjo 5 d. (b. l. 62), o pareiškėjo argumentai dėl kameros atitikimo Higienos normoms nėra susiję su A.

B. apgyvendinimu, tuo tarpu argumentų dėl kameros ploto pareiškėjas nenurodė nei savo pirminiame paaiškinime, nei skunde pirmosios instancijos teismui, todėl šiuos argumentus teisėjų kolegija vertina kaip pareiškėjo siekį išvengti atsakomybės. Tuo labiau kad pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, tačiau teisėjų kolegija tokių aplinkybių nenustatė.

Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalėjo vykdyti Lukiškių TI-K administracijos nurodymus ir įsileisti A. B. į kamerą Nr. 130, o manydamas, jog jo teisės pažeistos, pareigūnų veiksmus galėjo apskųsti BVK 183 straipsnyje nustatyta tvarka (SVĮ 49 str. 1 d.). Taigi, šiuo atveju, nevykdydamas Lukiškių TI-K administracijos nurodymų, pareiškėjas pažeidė SVĮ 32 straipsnio 1 dalies 1–2 punktų reikalavimus, todėl jam pagrįstai ir teisėtai buvo paskirta nuobauda, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo individualizuota tinkamai, nėra per griežta ir atitinka padaryto pažeidimo pobūdį. Papildomai pažymėtina, kad šioje byloje yra sprendžiamas klausimas būtent dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, todėl aplinkybė, ar kitiems nagrinėjamu atveju kameroje Nr. 130 kartu buvusiems ir su A. B. apgyvendinimu šioje kameroje nesutikusiems asmenims buvo paskirtos nuobaudos, jokios esminės teisinės reikšmės neturi ir nepašalina pareiškėjo atsakomybės už padarytą pažeidimą.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys