A-821-442/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-821-442/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01417-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. Š. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 170 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad jo laisvė nuo 2008 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 rugsėjo 17 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. A. Š. Lukiškių TI-K periodiškai buvo kalinamas su 3–5 asmenimis, kamerų plotai – 7 kv. m. Pagal Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999, 6.15 punktą vienam asmeniui laisves atėmimo ir kardomojo kalinimo ištaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m kameros ploto. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas nežmoniškomis antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus ir dėl to patyrė didelę neturtinę žalą. Pareiškėjas dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (veikimo arba neveikimo) patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata ir dėl to teko kreiptis į medikus. Dėl prasto maisto ir vitaminų trūkumo iškrito visi priekiniai dantys, jis susirgo bronchine astma. Pareiškėjui kreipusis į gydytojus, buvo pasakyta, kad už paslaugas reikia mokėti. 2010 m. pavasarį, kai kalėjo su M. G., jį ištiko priepuolis, sutriko širdies veikla, nukrito kraujo spaudimas, jis nualpo ir krisdamas stipriai susitrenkė galvą. Lukiškių TI-K pakvietė medicinos seselę, kuri davė vaistų. Gydytojai sakė, kad paguldys pareiškėją į ligoninę, kad būtų galima atlikti tyrimus, bet tai nebuvo padaryta. Po šio įvykio pareiškėjui stipriai suprastėjo atmintis, dažnai skauda galvą, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai ir dėl to sumažėjo bendravimo galimybės. Pervežtas iš uždaro režimo į pataisos namus pastebėjo, kad nebenori bendrauti su žmonėmis, jų nesupranta, nori kuo daugiau laiko praleisti vienas. Kalinimo laikas, kurį praleido Lukiškių TI-K, pareiškėjui buvo kankinimas, kuris paliko neigiamų pasekmių visam gyvenimui. 18 mėnesių iki teismo sprendimo priėmimo buvo kalinamas izoliatoriaus sąlygomis beveik visada pilnose kamerose. Po teismo sprendimo 42 mėnesius praleido kalėjimo sąlygomis šešiavietėse kamerose, kurios buvo kritinės būklės. Dėl sąlygų pareiškėjas skundėsi ir gaudavo atsakymus, kad kalėtų tyliai, jeigu nenori turėti papildomų nemalonumų. Šešis mėnesius buvo kalinamas rūsyje, kuriame buvo labai drėgna.

Taip pat nurodė, kad kalint Lukiškių TI-K, įvyko gaisras, per kurį jis patyrė didžiulį emocinį sukrėtimą. Gaisras kilo toje kalėjimo dalyje, kurioje kalėjo. Kilo panika, kamera buvo pilna dūmų, jis apsinuodijo, manė, kad tuoj sudegs gyvas. Jautėsi bejėgis ir visiškai prarado savitvardą bei sąmonę. Po to kamerose ilgai smirdėjo dūmais, apie 2 savaites pareiškėjui buvo silpna, svaigo galva. Dėl patirto sukrėtimo atsirado uždarų patalpų baimė, todėl likęs laikas uždarame režime tapo dar didesne kankyne. Dėl incidento jokios kompensacijos ar atsiprašymo nesulaukė. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patirtą neturtinę žalą vertina 170 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010 m. gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad nuo 2011 m. kovo 3 d. iki 2012 m. birželio 6 d., 2012 m. birželio 7 d. ryte, nuo 2012 m. birželio 8 d. iki 2012 m. birželio 18 d., 2012 m. birželio 19 d. ryte, 2012 m. birželio 21 d. vakare, nuo 2012 m. birželio 22 d. iki 2012 m. liepos 9 d., 2012 m. liepos 10 d. vakare, nuo 2012 m. liepos 11 d. iki 2012 m. liepos 19 d., 2012 m. liepos 20 d. ryte, nuo 2012 m. liepos 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 15 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 2 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba, kurią kiekvienais metais pratęsdavo.

Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinta“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

Paaiškino, kad 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K po 7.00 val. pareigūnai užuodė dūmų kvapą. 1-ojo korpusinio skyriaus ketvirtame aukšte iš ventiliacijos angos veržėsi dūmai. Dūmai veržėsi ir iš priežiūros poste Nr. 11 esančios ventiliacinės angos. Apie 7.37 val. telefonu apie ekstremalią situaciją įstaigoje bendrosios pagalbos telefonu 112 buvo informuotos atitinkamos tarnybos bei Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus pavaduotojas. Kadangi dūmų vis gausėjo, buvo bandoma vėdinti patalpas, atidarant visas pastato lauko duris.

Tą dieną, kai kilo gaisras, pareiškėjas buvo kameroje Nr. 94, esančioje 1-ojo korpuso 5 priežiūros poste (4 aukštas). Asmenys buvo išvesti į evakuacijos vietą. Lukiškių TI-K Apsaugos ir priežiūros skyriaus budinčios pamainos Nr. 2 pareigūnai, atlikdami tarnybą 1-jame korpuse, priežiūros postuose Nr. 4, 5, 10 ir 11, kuriuose labiausiai buvo pasklidę aitrūs dūmai, kartu su Vidaus tyrimų skyriaus viršininku, Psichologinės tarnybos vyresniuoju specialistu bei kitais pareigūnais informavo suimtuosius ir nuteistuosius asmenis, kaip elgtis šiuo atveju, paaiškino, kad reikia šlapiu rankšluosčiu užsidengti veidą, atsigulti ant grindų bei laukti tolimesnių nurodymų.

Pareigūnams buvo pravestas instruktažas ir po to jie buvo vedami į 1-ojo gyvenamojo korpuso 1-ojo korpusinio skyriaus priežiūros postus Nr. 5 ir Nr. 4, kur buvo pradėta asmenų evakuacija iš gyvenamųjų kamerų į 1-ojo gyvenamojo korpuso pasivaikščiojimo kiemelius. Taip pat evakuacija vyko iš 1-ojo korpuso 2-ojo korpusinio skyriaus priežiūros posto Nr. 11 į pasivaikščiojimo kiemelius, esančius 2-ame gyvenamajame korpuse. Asmenys buvo išvedami vadovaujantis izoliavimo reikalavimais ir siekiant užtikrinti jų saugumą. Jeigu būtų atidarytos visos kamerų durys ir būtų išleisti visi asmenys, evakuacijos procesas taptų nekontroliuojamas ir iškiltų pavojus tiek suimtiesiems, tiek juos evakuojantiems pareigūnams.

Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai, baigę skirstyti asmenis pagal jų sveikatos būklę į pasivaikščiojimo kiemelius ar į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, toliau stebėjo bendrą evakuotų asmenų būklę pasivaikščiojimo kiemeliuose. Evakuotiems asmenims buvo išdalinti pledai, apsiaustai, teikiamas geriamasis vanduo. Vertinant gyvenamųjų kamerų būklę, buvo priimtas sprendimas prieš grąžinant asmenis į gyvenamąsias kameras apie ekstremalią situaciją informuoti Vilniaus visuomenės sveikatos centrą, kuris atliktų dūmų, cheminių medžiagų (teršalų) koncentracijos įvertinimą gyvenamosios aplinkos ore.

Grąžinus asmenis į kameras, juos pakartotinai apžiūrėjo medicinos darbuotojai ir suteikė reikalingą pagalbą. Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai apžiūrėjo ir tuos asmenis, kurie nebuvo evakuoti iš savo gyvenamųjų kamerų. Suimtuosius ir nuteistuosius lankė Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkai 1-ąjame gyvenamajame korpuse. Psichologinės tarnybos specialistai informavo ekstremalios situacijos metu nukentėjusių asmenų artimuosius, teikė reikalingą psichologinę pagalbą įstaigoje laikomiems asmenims, nukentėjusiesiems susidariusios situacijos metu.

Lukiškių TI-K nuomone, įstaigos pareigūnai veikė tinkamai, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 1 200 Lt (347 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašymu, pritaikė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą ieškinio senaties terminą ir konstatavo, jog neturtinės žalos vertinimo periodas yra nuo 2011 m. kovo 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d.

Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 927 dienas. Nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto, jis buvo laikomas 867 dienas, 4 rytus ir 2 vakarus. Jeigu pusę dienos pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kur vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, o kitą pusę – netrūkstant ploto, laikytina, kad tą dieną jis buvo laikomas pažeidžiant reikalavimus. Taigi, A. Š. kalint Lukiškių TI-K, 60 dienų nebuvo skirta pakankamai ploto.

Dėl netinkamo maitinimo nurodė, kad iš maisto produktų tyrimo protokolų bei nuteistųjų ir suimtųjų virtuvės maisto kokybės žurnalo matyti, kad patiekalų maistingumas ir kaloringumas atitiko teisės aktų reikalavimus, asmenims skiriamas kokybiškas, racionalus ir subalansuotas maitinimas. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kad dėl prasto maisto ir vitaminų trūkumo jam iškrito visi priekiniai dantys ir jis susirgo bronchine astma, atmestini kaip nepagrįsti. Be to, A. Š. asmens sveikatos istorijoje nėra informacijos apie šiuo susirgimus. Dėl 2015 m. sausio 5 d. gaisro, remdamasis bylos duomenimis. pažeidimų nenustatė. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatė. Atsižvelgęs į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 1 200 Lt.

III. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Nesutinka su senaties termino taikymu ir teigia, jog pareiškėjo skundas turėtų būti išnagrinėtas iš naujo dėl viso jo nurodyto laikotarpio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo teigimu, atsirado dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą prašė priteisti už jo kalinimo laikotarpį nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašymu, pritaikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų senaties terminą ir, nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2014 m. kovo 6 d., sprendė dėl žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimo laikotarpį nuo 2011 m. kovo 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde visų pirma nesutinka su pirmosios instancijos taikytu senaties terminu.

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju, jokių įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, pareiškėjas nepateikė. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovas reikalavo taikyti ieškinio senatį (b. l. 106).

Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013). Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų jautė nepatogumus, stresą, todėl turėjo ir galėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, atsiradusią dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 2 d. iki 2011 m. kovo 5 d. ir atitinkamų pareiškėjo reikalavimų nenagrinėjo.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje numatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė (1 d.). Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (2 d.).

Bylos duomenimis nustatyta (b. l. 7–8), kad laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 6 d. iki 2013 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas 69 paras visą parą ir 4 paras ryte arba vakare buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Taigi pareiškėjo teisės buvo pažeidžiamos ir jis įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas neturtinę žalą sieja ir su, pareiškėjo vertinimu, neteisėtu Lukiškių TI-K elgesiu gaisro, įvykusio 2012 m. sausio 5 d., metu. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K kilusio gaisro metu Lukiškių TI-K darbuotojai veikė aktyviai, ėmėsi atitinkamų veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti bei asmenims, kuriems dėl gaisro kilo pavojus, evakuoti, neigiamiems gaisro padariniams nustatyti ir likviduoti (b. l. 31–39). Taigi, byloje nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų (neveikimo) šiuo aspektu, pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Lukiškių TI-K veiksmų 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu, atmestinas kaip nepagrįstas.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl kitų pareiškėjo nurodytų kalinimo aplinkybių ir higienos normų pažeidimų ir papildomai dėl jų nepasisako.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, tik pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalų vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 1 200 Lt (347 Eur) dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, jog tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 450 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 450 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui A. Š. (A. Š.) 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt eurų) (1 553,76 Lt) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė