AS-864-556/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-864-556/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02083-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos S. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja S. B. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. balandžio 9 d. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2015 m. kovo 6 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-8364 „Dėl mokestinės nepriemokos“.

Pareiškėja skunde nurodė, kad atsakovas rašte nepaaiškino, kuo remdamasis paskaičiavo už kelerius metus nepriemoką. Institucija nepagrįstai reikalauja 548,96 Eur mokestinės nepriemokos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.). Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjai.

Teismas konstatavo, kad, pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta nagrinėti bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, jog jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Atsižvelgiant į tai, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų (administracinių aktų), taip pat veiksmų (neveikimo), kurie daro įtaką konkrečių asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Taigi teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 22 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Šios teisės normos numato būtinąsias sąlygas kreipimuisi į teismą – asmens atžvilgiu turi būti priimtas sprendimas, kuris laikytinas administraciniu aktu, galinčiu pakeisti besikreipiančiojo teisių ir pareigų apimtį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalykas, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (2012 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012, 2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011, 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-511/2010 ir kt.).

Taigi administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų, kuriais pažeidžiamos asmenų teisės, t. y. tokių teisės aktų ar veiksmų, kurie sukuria asmenims nepagrįstas pareigas ar riboja teises. Iš prašomo panaikinti VMI prie FM 2015 m. kovo 6 d. rašto Nr. (23.1-08)-RNA-8364 „Dėl mokestinės nepriemokos“ matyti, kad juo buvo atsakyta į pareiškėjos 2015 m. vasario 19 d. paklausimą, kokiu pagrindu apskaičiuota jos mokestinė nepriemoka, nurodyta VMI prie FM 2015 m. sausio 27 d. rašte Nr. (23.1-08)-RNA-2442, ir kodėl ją turi sumokėti.

Atsakydama į šį paklausimą, VMI prie FM paaiškino, kad mokestinė nepriemoka apskaičiuota pagal pateiktas deklaracijas ir paaiškinta, jog, nesumokėjus mokestinių prievolių, įgyjama teisė jas išieškoti priverstinai. Pareiškėja taip pat buvo informuota, kad 2015 m. vasario 19 d. sumokėta 89,16 Eur suma įskaityta mokestinei prievolei padengti, o, 2015 m. kovo 6 d. duomenimis, pareiškėja biudžetui skolinga 548,96 Eur. Minėtame VMI prie FM rašte pareiškėjai taip pat paaiškinta, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimas galėtų būti išdėstytas / atidėtas.

Šiuo raštu pareiškėja nebuvo įpareigota atlikti konkrečių veiksmų. VMI prie FM 2015 m. kovo 6 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-8364 „Dėl mokestinės nepriemokos“ yra informacinio pobūdžio ir konkrečių teisių ar pareigų pareiškėjai nesukelia. Teisines pasekmes pareiškėjai galėtų sukelti mokesčių administratoriaus sprendimas ar sprendimai, kuriuose jai buvo apskaičiuota mokestinė nepriemoka. Mokestinė nepriemoka išieškoma mokesčių administratoriui priimant vieną iš Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 106 straipsnyje nurodytų sprendimų.

Toks sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų nematyti, kad toks sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, padaryta išvada, jog pareiškėjos reikalavimas panaikinti VMI prie FM 2015 m. kovo 6 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-8364 „Dėl mokestinės nepriemokos“ yra nenagrinėtinas teismų, kadangi nėra administracinis aktas, darantis įtaką pareiškėjos teisėms ir įstatymų saugomiems interesams ir negali būti administracinės bylos nagrinėjimo objektu (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

III. Pareiškėja atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėja atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismas nepasisakė dėl skunde išdėstytų argumentų ir tuo pažeidė ABTĮ 106 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes teismo motyvai nesusiję su skundo argumentais ir dėl jų nieko nepasisakyta. Pareiškėja remiasi LVAT 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I12-22/2002, 2007 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-296/2007. LVAT yra pasisakęs, kad paaiškinimo teikimas pagal MAĮ nuostatas laikytinas mokesčių administratoriaus atliekamu veiksmu, atliekant įstatyme numatytą pareigą teikti paaiškinimus. Skundžiamame rašte taip pat pažymėta, kad šis raštas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. MAĮ 144 straipsnis suteikia pareiškėjai teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus veiksmą arba neveikimą. Šiuo atveju institucija siekia išreikalauti mokesčius antrą kartą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėja atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, nurodant, kad pareiškėjos skundžiamas VMI prie FM 2015 m. kovo 6 d. raštas Nr. (23.1-08)-RNA-8364 „Dėl mokestinės nepriemokos“ yra informacinio pobūdžio ir konkrečių teisių ar pareigų pareiškėjai nesukelia (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Pareiškėja atskirajame skunde teigdama, kad paaiškinimo teikimas pagal MAĮ nuostatas laikytinas mokesčių administratoriaus atliekamu veiksmu, atliekant įstatyme numatytą pareigą teikti paaiškinimus, remiasi LVAT 2002 m. lapkričio 29 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I12-22/2002, taip pat LVAT 2007 m. spalio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS143-296/2007, kurioje pažymėta, jog administraciniai teismai nagrinėja bylas tik dėl tokių viešojo administravimo subjekto veiksmų, kurie gali pažeisti asmens teises ir laisves.

MAĮ 144 straipsnis nustato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje yra pažymėjęs, kad šiame MAĮ straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą ta apimtimi, kiek tai susiję su mokesčių mokėtojo teise į teisminę gynybą, turi būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas. Aiškinant MAĮ 144 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, administraciniams teismams priskirta nagrinėti tik tokias administracines bylas dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), kurios daro įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, 2011 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011). Taigi MAĮ 144 straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė nėra absoliuti, o ši teisės norma, kiek ji susijusi su teise kreiptis į teismą, negali būti aiškinama nesuderinamai su teisminio proceso paskirtimi ir negali būti traktuojama kaip suteikianti teisę skųsti teismui ir tokius mokesčių administratoriaus veiksmus, kurie teisinių pasekmių nesukelia ir kurių nagrinėjimas teisme būtų beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-533/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja administraciniam teismui siekia apskųsti VMI prie FM 2015 m. kovo 6 d. raštą Nr. (23.1-08)-RNA-8364 „Dėl mokestinės nepriemokos“, kuriuo buvo atsakyta į pareiškėjos 2015 m. vasario 19 d. paklausimą, kokiu pagrindu apskaičiuota jos mokestinė nepriemoka, nurodyta VMI prie FM 2015 m. sausio 27 d. rašte Nr. (23.1-08)-RNA-2442, ir kodėl ją turi sumokėti. Šiame mokesčių administratoriaus surašytame dokumente nėra nustatyta kokių nors mokesčių administratoriaus patvarkymų, skirtų pareiškėjai. Pareiškėjos ginčijamas aktas laikytinas informacinio-aiškinamojo pobūdžio teisinių pasekmių nesukeliančiu dokumentu, kuris, atsižvelgiant į minėtą LVAT praktiką, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs pareiškėjos skundo dalyką ir pagrindą, pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos S. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius