AS-756-279-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Legislator summary
AI generatedpriteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 2 780,40 Lt, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo;
Legislator headnote
AI generatedAS-756-279-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: išsiuntė skundo nuorašą trečiajam suinteresuotajam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos ir pasiūlė iki 2014 m. sausio 13 d. pateikti teismui atsiliepimą (3 egzempliorius) į skundą ir visą turimą su keliamu ginču susijusią medžiagą.
Full text
Administracinė byla Nr
Administracinė byla Nr. AS756-279/2014
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08116-2013-5
Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.1, 63.3.8
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2014 m. vasario 19 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Pareiškėjas V. L. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (teisme gautas 2013 m. gruodžio 23 d., b. l. 1–8), prašydamas:
1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 2 780,40 Lt, kuri susidarė dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo;
2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, po 50,87 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį;
3) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, nuo 2014 m. sausio 1 d. mokėti tokią valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki jos sumažinimo;
4) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-10867(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos”;
5) atnaujinti skundo padavimo terminą.
II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi (b. l. 12–15):
1) priėmė pareiškėjo V. L. skundo dalį dėl prašymų priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, po 50,87 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, nuo 2014 m. sausio 1 d. mokėti tokią valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki jos sumažinimo;
2) išsiuntė skundo nuorašą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai VRM, ir VRM, įpareigojo jas iki 2014 m. sausio 13 d. pateikti teismui atsiliepimus (3 egzempliorius) į skundą ir visą turimą su keliamu ginču susijusią medžiagą;
3) išsiuntė skundo nuorašą trečiajam suinteresuotajam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos ir pasiūlė iki 2014 m. sausio 13 d. pateikti teismui atsiliepimą (3 egzempliorius) į skundą ir visą turimą su keliamu ginču susijusią medžiagą.
4) atsisakė priimti V. L. skundo dalį dėl prašymų priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (2 780,40 Lt) bei panaikinti VRM 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-10867(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos”.
Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, pareiškėjas sieja tik su jo prašymu priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2 780,40 Lt, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaravusia pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.
Skundo dalis dėl prašymų priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, po 50,87 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį ir įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, nuo 2014 m. sausio 1 d. mokėti tokią valstybinę pensiją, kuri buvo paskaičiuota iki jos sumažinimo paduota nustatytu terminu, yra priimtina. Šie prašymai iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23 ir 24 straipsnių reikalavimus.
Skundo dalį dėl prašymo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2 780,40 Lt, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaravusia pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo, atsisakytina priimti.
Minėta, kad šis prašymas tiesiogiai susijęs su prašymu „atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą esant svarbioms priežastims“. Pareiškėjas skunde nurodo, kad 3 metų termino ginti savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos nepriemokos nepraleido. Apie tai, kad paskirta valstybinė pensija sumažinta neteisėtai jis nežinojo ir nemanė, kad yra pažeidžiamos jo teisės. Apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau ir tuomet tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis.
Remiantis ABTĮ 34 straipsniu, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminą gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1-7 punktuose (1 dalis); prašyme atnaujinti terminą pareiškėjas turi nurodyti termino praleidimo priežastis ir pateikti praleidimo priežastis patvirtinančius įrodymus (2 dalis). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010).
Pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nagrinėjamu atveju kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas trejų metų procesinis terminas skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar/ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Pagal pareiškėjo pateiktą Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. gruodžio 2 d. pažymą Nr. 11PP(P)-7165 „Apie 2010-2013 m. pensijos dydį“ valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėn., o pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2013 m. gruodžio 18 d. skundą išsiuntė tik 2013 m. gruodžio 18 d. (žr. voką su pašto spaudu), t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas.
Svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos aplinkybės, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio, nepriklauso nuo asmens valios (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.); sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, be to, pažymėtina, kad kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (LVAT 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas V. L., kuriam sumažinta valstybinė pensija mažinama nuo 2010 m. sausio 1 d., įsigaliojus Laikinajam įstatymui, į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 18 d. (skundas teisme gautas 2013 m. gruodžio 23 d.). Pareiškėjo argumentas, kad iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., jis negalėjo žinoti apie savo pažeidžiamas teises, nepateisina tokio ilgo delsimo (net iki 2013 m. gruodžio 18 d., t. y. beveik 1 metų ir 3 mėnesių) kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo. Todėl skunde pareiškėjo nurodytos 3 metų procesinio termino paduoti skundą faktinės aplinkybės nepripažintinos svarbiomis ir pareiškėjo prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintinas. Netenkinus prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, netenkintinas ir prašymas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2 780,40 Lt, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaravusia pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo. Šią skundo dalį atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą).
Taip pat atsisakytina priimti ir skundo dalį dėl prašymo panaikinti VRM 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-10867(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“. Šį pareiškėjo prašymą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). ABTĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Pagal ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis taip pat nustato, kad skundą dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. LVAT, taikydamas nurodytas nuostatas, ne kartą yra išaiškinęs (pvz, bylos Nr. AS146-201/2009; AS438-135/2009; AS502-466/2009), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Tuo atveju, jei skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas, jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis.
Konstatuotina, kad VRM 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 1D-10867(11) tėra įrodymas, jog tarp šalių (t. y. pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM) yra kilęs ginčas dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau jis jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia. Vadinasi, tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).
III. Pareiškėjas V. L. atskiruoju skundu (b. l. 19–22) prašo:
1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarties dalį, kurioje atsisakyta priimti jo skundo reikalavimus priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 2 780,40 Lt, bei panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-10867(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos”;
2) atnaujinti terminą skundui paduoti ir minėtus pareiškėjo skundo reikalavimus priimti;
3) administracinę bylą ta apimtimi, kurioje ginčo dalykas yra pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, sustabdyti iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 12/2013 ir įsigalios Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas.
Pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju 3 metų terminas nuo sužinojimo apie padarytą pažeidimą, nėra praleistas. Apie galimą savo teisių pažeidimą jis sužinojo dar prieš oficialiai paskelbiant Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, t. y. prieš 2012 m. rugsėjo 21 d., tačiau 3 metų termino nepraleido, nes gavęs pirmąją sumažintą pensiją (2010 m. vasario mėn.) dar nemanė, jog jo teisės pažeidžiamos (pensijos mažinimui buvo pagrindas – 2009 m. gruodžio 9 d. Laikinasis įstatymas). Netgi Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, jis pagrįstai tikėjosi, kad jam neišmokėta pensijos dalis bus išmokėta, kadangi išnyko teisinis pagrindas mažinti pensiją. Panaši situacija buvo susiklosčiusi ir po Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo, kuriuo prieštaraujančiais Konstitucijai pripažinti teisės aktai, kurių pagrindu policijos pareigūnams buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jiems buvo mokamas ne visas darbo užmokestis. Vadovaujantis šiuo nutarimu visiems pareigūnams, netgi tiems, kurie nesikreipė į teismą, buvo kompensuota neišmokėta darbo užmokesčio dalis. Taigi, pareiškėjo delsimas kreiptis į teismas objektyviai pateisinamas. Be to, ir apie tai, kad susidariusios pensijos nepriemokos nebus išmokėtos, pareiškėjas sužinojo tik 2013 m. vasario mėnesio pabaigoje, kai Lietuvos policijos veteranų asociacija iš VRM gavo atsakymą į kreipimąsi „Dėl sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo“, kuriame buvo nurodyta, kad VRM nekvestionuoja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo. Apie tai, kad jam paskirta pensija buvo mažinama ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas sužinojo tik gavęs Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. gruodžio 2 d. pažymą Nr. 11PP(P)-7165 apie jo pensijos dydį.
Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, ir VRM su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti. Atsakovų manymu, pareiškėjo argumentai dėl termino kreiptis į teismą atnaujinimo prieštarauja LVAT suformuotai praktikai (administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Be to, pareiškėjo teiginiai prieštarauja vieni kitiems: vienoje atskirojo skundo vietoje jis nurodo, kad apie pažeidžiamas teises sužinojo 2012 m. vasario 6 d., o kitoje – kad tik 2013 m. gruodžio 2 d. Pareiškėjo laukimas nepateisina termino praleidimo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarties dalies, kurioje teismas atsisakė priimti pareiškėjo V. L. skundo reikalavimus priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (2 780,40 Lt) bei panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-10867(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos”, teisėtumas ir pagrįstumas.
Iš atskiruoju skundu skundžiamos nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo V. L. skundo reikalavimą panaikinti VRM 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-10867(11) atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. nustatęs, jog minėtas atsakovo sprendimas nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su šia išvada nesutinka.
Byloje nustatyta, kad V. L. 2013 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją (b. l. 31) – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, prašydamas suteikti jam informaciją apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimą, taikomą nuo 2010 m. sausio mėn., ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. VRM į šį prašymą atsakė 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu Nr. 1D-10867(11) (b. l. 10). Minėtame sprendime atsakovas nurodė, jog pareiškėjo prašymo sumokėti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką nenagrinės, nes praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, o nagrinėdamas pareiškėjo skundo dalį, kurioje V. L. prašė išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, išaiškinęs pareiškėjui valstybinės pensijos mažinimo pagrindus ir tvarką, konstatavo, jog išmokėti susidariusią nepriemoką VRM neturi teisinio pagrindo.
Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog valstybinę pensiją mokančios institucijos atsisakymas atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) laikomas teismui skundžiamu administraciniu aktu, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku, nes nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių – neteisinga. Kaip matyti, skundas dėl šio administracinio sprendimo, patvirtinančio teisinio ginčo tarp administracinės bylos šalių faktą, panaikinimo administraciniam teismui buvo paduotas laikantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Pareiškėjas V. L. nesutinka ir su ta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarties dalimi, kurioje teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimus priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (2 780,40 Lt). Šį skundo reikalavimą teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, t. y. kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir teismas atmetė prašymą šį terminą atnaujinti. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo argumentas, kad iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., jis negalėjo žinoti apie savo pažeidžiamas teises, nepateisina tokio ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi taip pat nesutinka.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nors reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai ir tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-2232/2013), tačiau pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Kita vertus, administracinių teismų praktikoje pabrėžiama, jog išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A502-212/2014; 2014 m. vasario 5 d. nutartį adm. byloje Nr. AS756-215/2014).
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-214/2014).
Išvardintos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl atskiruoju skundu apskųsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarties dalis, kuria pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2 780,40 Lt atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu, naikinama kaip nepagrįsta.
Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas išdėstytą ir remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir jam atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, perduoda minėtų pareiškėjo skundo reikalavimų priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo pareiškęs prašymo sustabdyti nagrinėjamos administracinės bylos dalį, kurioje prašoma iš atsakovo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį iki, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą Nr. 12/2013, teisėjų kolegija dėl šio prašymo nepasisako.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo V. L. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo V. L. skundo reikalavimus priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį 2 780,40 Lt sumoje, bei panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą Nr. 1D-10867(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos”, panaikinti ir minėtų V. L. skundo reikalavimų priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Anatolijus Baranovas
Stasys Gagys
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė