AS-556-240-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS556-240/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06036-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. A. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą dėl Kauno teritorinės muitinės ir Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2013 m. spalio 19 d. gautas pareiškėjo A. A. (toliau – ir pareiškėjas) prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir skundas, kuriame prašoma panaikinti Kauno teritorinės muitinės 2013 m. gegužės 15 d. sprendimą Nr. 3PM190432 bei Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas) 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1A-236.

Pareiškėjas prašė atnaujinti praleistą terminą Muitinės departamento 2013 m. birželio 28 d. sprendimui Nr. 1A-236 apskųsti. Prašyme pažymėjo, kad šį skundžiamą aktą gavo 2013 m. liepos 3 d. laišku. Nurodė, kad tuo pačiu laišku gavo ir Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 5MA-34-1079 dėl mokesčio mokėtojo turto arešto. 2013 m. liepos 8 d. gavo Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. liepos 1 d. raštą Nr. (12.11/13)-2V-14530, kuriuo buvo informuotas apie Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą Nr. 10000244544, kuriuo nurašoma muito nepriemoka nuo pareiškėjo sąskaitų kredito įstaigose. Pareiškėjas, būdamas sunkioje materialinėje padėtyje, besiremdamas Europos bendrijos muitinės kodekso nuostatomis, tikėjosi, kad Muitinės departamento įstaigos nesiims priverstinio išieškojimo kol nebus priimtas teismo sprendimas dėl kilusio ginčo. Tvirtino, kad aktyvūs Vilniaus teritorinės muitinės veiksmai dar iki Muitinės departamento sprendimo priėmimo, pareiškėjui sukėlė tokius dvasinius išgyvenimus, kad advokatui paprašius atsiųsti Muitinės departamento sprendimą ir šį sprendimą jam atsiuntus 2013 m. liepos 16 d., dėl didelio susijaudinimo pareiškėjas pradėjo galvoti, kad Muitinės departamento 2013 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. 1A-236 jis gavo 2013 m. liepos 16 d. Pabrėžė, kad didelis informacijos srautas iš įvairių muitinės įstaigų, skubėjimas joms rašyti raštus, didelis susirūpinimas esant pareiškėjo sunkiai turtinei padėčiai ir esant jau veikiantiems sprendimams dėl priverstinės mokestinės nepriemokos išieškojimo, jam neleido suprasti apie jo klaidingą gautų sprendimų datų sutapimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi nepatenkino pareiškėjo prašymo dėl termino atnaujinimo Muitinės departamento 2013 m. birželio 28 d. sprendimui Nr. 1A-236 apskųsti ir atsisakė priimti skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.). Teismas nutarė nutarčiai įsiteisėjus skundą su visais priedais grąžinti pareiškėjui.

Teismas konstatavo, jog pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Pareiškėjo skundžiamame Muitinės departamento 2013 m. birželio 28 d. sprendime Nr. 1A-236 nurodyta, kad šis aktas gali būti skundžiamas per 20 dienų nuo jo gavimo. Tai atitinka Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 159 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Pareiškėjas pripažįsta, kad šį skundžiamą aktą jis gavo 2013 m. liepos 3 d. laišku. Paskutinė šio akto apskundimo diena buvo 2013 m. liepos 24 d. Pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė tik 2013 m. liepos 29 d., tai yra praleidęs šio akto apskundimo terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-4933-142-2013 pareiškėjo skundą priimti atsisakė, motyvuodamas tuo, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti. Pareiškėjo nurodomos priežastys dėl ko jis terminą praleido yra subjektyvaus pobūdžio, priklausiusios nuo paties pareiškėjo elgesio. Iš esmės pareiškėjas termino praleidimo priežastimi nurodo suklydimą, dėl aktų supainiojimo, atsiradusį dėl jo didelio susijaudinimo ir didelio informacijos raštų pavidalu iš muitinės įstaigų srauto. Pareiškėjas nenurodo jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, dėl kurių praleido terminą Muitinės departamento 2013 m. birželio 28 d. sprendimui Nr. 1A-236 apskųsti. Teismas atsisakius atnaujinti terminą sprendimui apskųsti, pareiškėjo skundą priimti atsisakyta.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį; priimti nagrinėti jo prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo bei nagrinėti paduodamą skundą.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismas svarbių priežasčių aiškinimą susiaurino, kad šios svarbios priežastys būtinai turi būti objektyvios, t. y. nepriklausančios nuo asmens valios. Tai, kad Vilniaus apygardos muitinė pradėjo išieškojimo procesą dar nepasibaigus Muitinės departamento sprendimo apskundimo terminui, teismas nelaikė svarbia priežastimi, kuri dėl didelio streso sąlygojo jo apsirikimą dėl skundo termino, teismo sprendimą daro tik formaliai teisingu. Teismas nesivadovavo Konstitucijos nuostatomis, kad visos valdžios įstaigos, tarp jų ir teismų sistema, privalo tarnauti žmonėms (Konstitucijos 5 str.). Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, jog teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus, kurie savo turiniu nėra neteisingi. Kaip ne kartą konstatuota Konstitucinio Teismo aktuose, vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2008 m. sausio 21 d., 2011 m. sausio 31 d. nutarimai). Teismas, atsisakydamas atnaujinti skundo padavimo terminą, nevertino tai, kad šį praleidimą sąlygojo valstybinė institucija - Muitinės departamento įstaiga. Kita valdžios įstaiga - teismas, atsisako ginti silpnesniosios pusės - valstybės piliečio - teisę į teisingumą, remiantis tik formalia priežastimi - esą praleistas terminas ne dėl objektyvių, o dėl subjektyvių priežasčių (galbūt teismas laikė, kad visi Lietuvos piliečiai privalo išlikti blaiviai mąstantys nepriklausomai nuo bet kokių objektyvių aplinkybių). Neapgynus pareiškėjo teisių dėl neteisėto Muitinės departamento sprendimo, jis dėl sunkios materialinės padėties labai ilgai neįstengs sumokėti jam nepagrįstai apskaičiuotos mokestinės nepriemokos, o dėl to augantys delspinigiai jį padarys valstybės skolininku visam gyvenimui. Teismas nevertino tai, kad iki termino praleidimo pareiškėjas visoms institucijoms operatyviai atsakydavo į gautus dokumentus, o patį terminą praleido labai nežymiai - tik 7 dienas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Šios bylos nagrinėjimo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti pareiškėjui skundo padavimo terminą ir šį skundą atsisakyta priimti, teisėtumas bei pagrįstumas.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 159 straipsnio 1 dalį, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Skundas teismui turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimo įteikimo dienos (Mokesčių administravimo įstatymo 159 str. 3 d.).

Byloje nėra ginčo, kad skundas teismui dėl Muitinės departamento 2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 1A-236, kuris pareiškėjui buvo įteiktas 2013 m. liepos 3 d. laišku, paduotas praleidus nustatytą 20 dienų skundo padavimo terminą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, jog pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis galima laikyti aplinkybes, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą, ginti savo pažeistas teises, ir kurios nepriklausė nuo asmens valios.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą būtina nustatyti, dėl kokių priežasčių jis praleistas, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstant tik objektyvias, nuo asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, sutrukdžiusias asmeniui įstatymo nustatytu terminu pateikti skundą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė, todėl pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą dėl Muitinės departamento 2013 m. birželio 28 d. sprendimo Nr. 1A-236 nepatenkino.

Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 18 d. nutartimi pagrįstai ir teisėtai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl skundo padavimo termino atnaujinimo.

Kaip jau buvo nustatyta, ginčijamą aktą pareiškėjas gavo 2013 m. liepos 3 d. laišku, taigi nuo Muitinės departamento sprendimo gavimo momento iki termino apskųsti šį sprendimą pabaigos, t. y. iki 2013 m. liepos 23 d., buvo likę daug laiko, todėl, pareiškėjui veikiant apdariai bei rūpestingai, buvo galima tinkamai pasinaudoti apskundimo teise.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ABTĮ 5 straipsnyje reglamentuojama teisė kreiptis į administracinį teismą nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų. Taip yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jų galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS662-905/2011). Pabrėžtina, jog įstatyme numatytas trumpas terminas skundui paduoti įpareigoja asmenis savo procesinėmis teisėmis naudotis itin operatyviai, atidžiai, rūpestingai bei sąžiningai (ABTĮ 53 str. 3 d.), nes priešingu atveju jų teisė pateikti skundą nebus ginama.

Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo, taip pat iš atskirojo skundo argumentų, svarbiomis priežastimis, objektyviai sukliudžiusiomis jam per įstatyme numatytą terminą kreiptis į teismą, pareiškėjas nurodo dvasinius išgyvenimus dėl mokesčio mokėtojo turto arešto, susirūpinimą dėl priverstinės mokestinės nepriemokos išieškojimo dar nepasibaigus Muitinės departamento sprendimo apskundimo terminui, kas sąlygojo jo apsirikimą dėl skundo padavimo termino. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šie argumentai negali pateisinti minėto delsimo paduoti skundą. Tai, jog pareiškėjas iki termino praleidimo pareiškėjas visoms institucijoms operatyviai atsakydavo į gautus dokumentus, o patį terminą praleido labai nežymiai, taip pat negali būti laikomos aplinkybėmis, pateisinančiomis praleistą skundo padavimo terminą, kadangi, kaip numatyta ABTĮ 34 straipsnyje, svarbiomis termino praleidimo priežastimis galima laikyti aplinkybes, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai arba per atstovą, ginti savo pažeistas teises, ir kurios nepriklausė nuo asmens valios.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju skundo padavimo termino praleidimą lėmė nuo pareiškėjo valios priklausiusios aplinkybės.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, jos panaikinti nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius