AS-822-1163-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS822-1163/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04228-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 61.2; 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gruodžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. J. pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. rugsėjo 22 d. skundą, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Vidaus reikalų ministerija) 2014 m. liepos 18 d. raštą Nr. 1D-5330(11), kuriuo atsisakoma išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką; 2) įpareigoti atsakovą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją išmokėti jai neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn., kuri sudaro 12 027,01 Lt.

Kartu su skundu pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Prašymą atnaujinti terminą pareiškėja grindė tuo, jog Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. liepos 18 d. raštą Nr. 1D-5330(11) gavo 2014 m. liepos 24 d., tačiau su juo pilnai susipažinti ir laiku paduoti skundą teismui negalėjo dėl to, kad dėl artimojo mirties vargino emocinis išsekimas, stresas, kurie trukdė tinkamai ir operatyviai rūpintis savo pažeistų teisių gynimu. Taip pat nurodė, kad serga onkologine liga, yra senyvo amžiaus, ginčijamo rašto apskundimo terminu gydėsi ligoninėje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja į teismą kreipėsi, siekdama prisiteisti nuo 2010 m. sausio 1 d. dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatų taikymo neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama ginčą dėl Laikinojo įstatymo taikymo neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas. Taip pat išaiškino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Nustatyta, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį. Pareiškėja skundą teismui padavė 2014 m. rugsėjo 22 d., t. y. akivaizdžiai praleidusi procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Atsižvelgdamas į byloje surinktus duomenis ir paminėtą LVAT praktiką, teismas padarė išvadą, kad apie savo teisių pažeidimą pareiškėja turėjo galimybę sužinoti dar 2010 m. vasario mėn. Tai, kad ji tik 2014 m. birželio mėnesį pasitikrino asmeninę banko sąskaitą, į kurią pervedama pensija, vertintina, kaip pareiškėjos nerūpestingumas, neatidumas. Juo labiau, kad tiek apie pensijos sumažinimą, tiek apie Konstitucinio Teismo priimtą nutarimą šiuo klausimu buvo skelbiama įvairiose visuomenės informavimo priemonėse. Į teismą su skundu pareiškėja kreipėsi praėjus daugiau nei dviem su puse metų nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo; praėjus daugiau nei pusantrų metų po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą; praėjus daugiau nei puse metų po LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja bando pagrįsti ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. liepos 18 d. rašto apskundimo teismui termino praleidimą, tačiau nenurodo aplinkybių, kurios sukliudė jai nedelsiant, po LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo, ginti savo teises ir pateikti teismui skundą. Ginčijamas Vidaus reikalų ministerijos raštas yra tik įrodymas, kad tarp pensiją mokančios institucijos ir pareiškėjos yra kilęs ginčas dėl pensijos nepriemokos priteisimo. Teismo vertinimu, pareiškėjos pateikti darbingumo lygio pažyma, kuri patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. lapkričio 14 d. pareiškėjai nustatytas 50 proc. darbingumo lygis, pranešimas apie išduotą nedarbingumo pažymėjimą už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 26 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d., sutuoktinio mirties liudijimas nepateisina ilgo pareiškėjos delsimo kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo.

Teismas konstatavo, kad priežastys, dėl kurių pareiškėja teigia praleidusi terminą kreiptis į teismą, nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis ir nuo pareiškėjos valios nepriklausiusiomis. Pareiškėja turėjo galimybę pati ar atstovo pagalba laiku kreiptis į teismą dėl pensijos nepriemokos priteisimo, todėl jos prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo negali būti tenkinamas. Netenkinus prašymo dėl termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo, nėra teisinio pagrindo priimti pareiškėjos skundą dėl įpareigojimo atsakovą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, todėl šią pareiškėjos skundo dalį atsisakytina priimti. Neatnaujinus praleisto termino skundui paduoti, reikalavimas panaikinti VRM 2014 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 1D-5330(11) laikytinas išvestiniu iš pareiškėjos reikalavimo dėl pensijos nepriemokos priteisimo, todėl jį taip pat atsisakytina priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

III. Pareiškėja G. J. atskirajame skunde (b. l. 19–21) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį, atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė jos konstitucinę teisę į teisminę gynybą. Be to, teismas nevertino vieno mėnesio procesinio termino praleidimo, o pasisakė dėl aplinkybių, kurios turėtų būti svarstomos nagrinėjant bylą iš esmės. Tokiu būdu iš esmės priimamas sprendimas identiškas galutiniam. Priimta nutartis suponuoja teismo šališkumą pareiškėjos atžvilgiu.

Teismas neteisingai aiškino teisminės gynybos principo esmę, nurodęs, kad ši teisė nėra absoliuti, nors Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą pasisakyta apie šios teisės absoliutumą (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d. nutarimas). Nesuteikęs galimybės suinteresuotai šaliai pasisakyti teisme, teikiant papildomus argumentus ir įrodymus dėl ginčo esmės, teismas nepagrįstai darė išvadą, kad skundžiamas administracinis aktas laikytinas išvestiniu ir pareiškėjos reikalavimų. Tiek skundžiamame atsakovo rašte, tiek teismo nutartyje, skundo padavimo terminas siejamas su pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo momentu, o ne su faktiniu asmens sužinojimu apie jo pažeistas teises, ko reikalauja teisės aktai (ABTĮ 37 str. 2 d. akcentuojamas būtent sužinojimo momentas). Prie atskirojo skundo pridedami dokumentai, įrodantys, kad pareiškėjos liga nėra trumpalaikė, 50 proc. darbingumas jai nustatytas nuo 2008 m. lapkričio mėnesio. Pareiškėja pažymi, kad teismas turėjo atsižvelgti į visas nurodytas aplinkybes ir pareiškėjos situaciją vertinti individualiai, nes kiekviena byla yra unikali.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi, kuria teismas atsisakė priimti jos skundą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, kaip paduotą praleidus skundo padavimo terminą. Todėl šiuo atveju spręstina, ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenis operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kaip galima greitesnę jo galimai pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr. LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis. (žr. pvz., LVAT 2011 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-44/2011), tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (LVAT 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/2013).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti taikomas 3 metų procesinis terminas. Taip pat, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pasisakė, jog pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Nagrinėjamu atveju iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. birželio 6 d. pažymos Nr. 11DP(P)-3271 (b. l. 9–10) matyti, kad pareiškėjos valstybinė pensija pagal buvo pradėta mažinti nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavusi pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Tačiau į teismą pareiškėja kreipėsi 2014 m. rugsėjo 22 d., todėl teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja praleido minėtą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje atnaujindamas kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinį terminą, kurio skaičiavimo taisyklės buvo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, termino atnaujinimą grindė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos išaiškinimu 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų ir kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjai, 2010 m. metais gavę pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodami, ko iš jų reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Taip pat aplinkybe, jog Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Nepaisant to, kiekvienoje konkrečioje byloje teismas spręsdamas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo turi termino atnaujinimo teisės normas taikyti tokiu būdu, kad nebūtų paneigtas proceso ekonomiškumo principas bei teisinių santykių apibrėžtumas ir stabilumas (LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-90/2012, 2014 m. spalio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-1023/2014). Teismas turi įvertinti aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis termino praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką asmens realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus; turi įvertinti, ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (LVAT 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA438-61/2014).

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir esant teismo praktikoje administracinėse bylose, kuriose nagrinėjami aptariamo pobūdžio ginčai, pripažintiems pagrindams terminui skundui paduoti atnaujinti, šių pagrindų taikymas, taip pat, atsižvelgiant į individualias aplinkybes, apibrėžtinas protingumo principą atitinkančiu laikotarpiu.

Pareiškėja neginčija, jog pirmą sumažintą pensiją gavo 2010 m., tačiau nurodo apie ją sužinojusi 2010 m. birželį, kai pasitikrino asmeninę banko sąskaitą. Ginčo teisinių santykių srityje neaiškumas vyravo iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Pareiškėja į Vidaus reikalų ministeriją dėl pensijos perskaičiavimo kreipėsi 2014 m. liepos 8 d., o į teismą, kaip minėta, 2014 m. rugsėjo 22 d. Pareiškėjos pateiktos darbingumo lygio pažymos (b. l. 6, 22–25) patvirtina, kad 50 proc. darbingumas jai nustatytas nuo 2008 m. lapkričio 25 d. nesikeitė iki kreipimosi į teismą. Pareiškėjos vyras V. J. mirė 2014 m. gegužės 17 d. (b. l. 5), Nedarbingumo pažymėjimas pareiškėjai buvo išduotas laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 26 d. iki 2014 m. rugpjūčio 22 d. (b. l. 4). Konstatuotina, kad pareiškėja nenurodė objektyvių aplinkybių, kliudžiusių jai kreiptis dėl savo teisių gynimo į atsakovą, o vėliau ir į teismą po 2013 m. kovo mėnesio anksčiau nei 2014 m. liepos mėnesį, nepagrindė, kodėl tik praėjus daugiau nei metams nuo 2013 m. kovo mėn. ji ėmėsi veiksmų dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo. Net laikant, jog kreipimosi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos procesinių terminų skaičiavimo taisyklės buvo galutinai suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, laikotarpis nuo 2013 m. lapkričio mėnesio iki pareiškėjos kreipimosi į teismą 2014 m. rugsėjo 22 d. yra nepateisinamai ilgas.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja, išnykus teisiniam neapibrėžtumui ir esant suformuotai teisminei praktikai, nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą, objektyvių priežasčių, sukliudžiusių ginti savo pažeistas teises anksčiau, nenustatyta. Termino skundui paduoti praleidimą lėmė pareiškėjos pasirinktas elgesys, jos nepakankamas aktyvumas ginant galimai pažeistas savo teises. Esant tokioms aplinkybėms, termino atnaujinimas neatitiktų protingumo principo, lemtų teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo pažeidimą.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino pareiškėjai termino skundui paduoti ir skundą atsisakė priimti. Sutiktina ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad reikalavimas panaikinti VRM 2014 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 1D-5330(11) laikytinas išvestiniu iš pareiškėjos reikalavimo dėl pensijos nepriemokos priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Skirgailė Žalimienė