A-552-228-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-228/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01062-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. G. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Valdyba) Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-1795; panaikinti Valdybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1990; priteisti iš Valdybos Vilniaus skyriaus 6275,59 Lt neišmokėtos pensijos dalį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2011 m. gruodžio 13 d. su prašymu kreipėsi dėl sumažintos pensijos grąžinimo, taip pat prašė informuoti, kokia susidarė pensijos nepriemoka taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnių nuostatas. Iš atsakovo gavo 2011 m. gruodžio 23 d. raštą, kad prašymo išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką nėra pagrindo. Nesutikdamas su šiuo raštu, pateikė skundą Valdybai, kuri 2012 m. vasario 6 d. rašte taip pat nurodė, kad tenkinti skundo nėra pagrindo, pensija mažinama vadovaujantis galiojančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo nuostatos apskaičiuojant ir mokant senatvės pensiją nėra taikomos. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Laikinojo įstatymo atitinkamas nuostatas, susijusias su senatvės pensijų perskaičiavimu, prieštaraujančiomis Konstitucijai. Šis nutarimas oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Pareiškėjas pakartotinai 2013 m. sausio 16 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu perskaičiuoti senatvės pensiją ir per vieną mėnesį išmokėti susidariusį skirtumą per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas 2013 m. vasario 12 d. raštu Nr. (10.1-02)3-17959 informavo, kad senatvės pensija buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Senatvės pensijų kompensavimo tvarka nėra patvirtinta, todėl neturi pagrindo išmokėti susidariusio skirtumo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2013 m. vasario 27 d. su prašymu kreipėsi į Valdybą, kuri 2013 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1990 informavo, kad praleistas 3 metų skundo padavimo terminas, todėl prašymą dėl skyriaus sprendimo atsisakė nagrinėti.

Pareiškėjas paaiškino, kad senatvės pensija jam paskirta nuo 2002 m. lapkričio mėnesio. 2009 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. 11-17-15705 paskirta 1 105,14 Lt dydžio senatvės pensija, 2010 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 11-17-13955 senatvės pensija perskaičiuota ir paskirta 1 133 Lt, tačiau, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, nuo 2010 m. rugpjūčio 1 d. buvo sumažinta iki 1 053,04 Lt. Valdybos Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyriaus 2011 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 11-17-14042 paskaičiuota 1 149,33 Lt senatvės pensija, kuri, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, buvo sumažinta iki 1 068,19 Lt.

Pareiškėjui senatvės pensija buvo sumažinta du kartus – pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius. Pareiškėjo manymu, jam pensija sumažinta nepagrįstai, kadangi Konstitucinis Teismas 2010 m. balandžio 20 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pripažino Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis vadovaujantis jam buvo perskaičiuota senatvės pensija, prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjas pabrėžė, kad susidariusi senatvės pensijos nepriemoka iki šiol neišmokėta ir pareiškėjo apskaičiavimu sudaro 8 201,15 Lt. Taip pat nurodė, kad nesutinka su Valdybos sprendimu, kuriuo atsisakyta nagrinėti jo skundą dėl to, kad jis praleido teritorinio skyriaus veiksmų apskundimo terminą.

Pareiškėjo manymu, termino paduoti skundą nepraleido. Pareiškėjo teigimu, valstybė savo neveikimu sukūrė tokią situaciją, kad iki šiol nėra priimti teisės aktai, kuriais remiantis būtų kompensuojama nepagrįstai sumažintos pensijos dalis, o pareiškėjas dėl neveikimo atsidurtų tokioje situacijoje, kad jam gali būti pritaikyta senatis ir jis prarastų dalį neteisėtai sumažintos pensijos. Jei teismas laikytų, kad terminas yra praleistas, prašė jį atnaujinti.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui senatvės pensija buvo sumažinta vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo pareiškėjui neišmokėta senatvės pensijos dalis sudaro 6 275,59 Lt. Laikinojo įstatymo nuostatos pareiškėjo senatvės pensijos mokėjimui buvo taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d., nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokama visa paskirto dydžio senatvės pensija. Pareiškėjas dar 2011 m. gruodžio 13 d. prašymu kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, tačiau 2011 m. gruodžio 23 d. rašte pareiškėjui buvo nurodytas pensijos mažinimo pagrindas bei atsisakyta tenkinti jo prašymą. Pareiškėjas taip pat 2013 m. sausio 16 d. su prašymu kreipėsi į teritorinį skyrių dėl senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Valdybos Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyrius 2013 m. vasario 12 d. rašte nurodė, kad išmokėti nepriemokos neturi teisinio pagrindo. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu atitinkamas Laikinojo įstatymo nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai, šis nutarimas oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl taikomas tik į ateitį, atitinkamai, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas. Atsakovas pažymėjo, kad įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, pareiškėjui buvo mokama visa paskirto dydžio senatvės pensija netaikant Laikinojo įstatymo nuostatų. Sumažintų pensijų kompensavimo tvarka nėra patvirtinta, todėl nėra pagrindo išmokėti pareiškėjui susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Nepagrįstu atsakovas laikė ir pareiškėjo reikalavimą panaikinti 2013 m. vasario 12 d. sprendimą, kadangi jame išaiškintas pareiškėjui pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo teisinis pagrindas bei atsisakymo išmokėti susidariusią nepriemoką priežastys.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Valdyba paaiškino, kad Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusioje įstatymo redakcijoje) buvo nustatyta, jog Valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiai Valdybai. Nuo 2013 m. sausio 1 d. yra nustatytas 6 mėnesių Valdybos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Valdybai terminas. Pareiškėjui pirmoji sumažinta pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl, Valdybos nuomone, pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą ne tik 6 mėn. terminą, bet ir 3 metų terminą skundui paduoti.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui pirmoji sumažinta pensija išmokėta 2010 m. sausio mėn., į teismą jis kreipėsi praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie mokamą ne visą pensiją, todėl sprendimai mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją jam jau yra įvykdyti, o Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos šiuo atveju netaikomos. Nuo 2012 m. sausio 1 d. pareiškėjui mokama visa paskirto dydžio senatvės pensija.

Sumažintų pensijų kompensavimo tvarka nėra nustatyta, lėšos tam nėra skirtos, dėl to tenkinti pareiškėjo reikalavimo ir išmokėti susidariusią nepriemoką nėra teisinio pagrindo. Taip pat nurodė, kad prašoma priteisti nepriemoka negali būti priteista iš Valdybos Vilniaus skyriaus, kuris mokėjo pareiškėjui senatvės pensiją, vadovaudamasis Laikinojo įstatymo nuostatomis. Valdyba pažymėjo, kad nepagrįstas ir pareiškėjo reikalavimas panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyriaus ir Valdybos sprendimus. Pareiškėjas į Valdybos Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyrių kreipėsi dar 2011 m. gruodžio 13 d. dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo, o į Valdybą – 2012 m. sausio mėn., tačiau sprendimų įstatytų nustatyta tvarka ir terminais neskundė teismui.

Valdyba 2013 m. kovo 28 d. sprendime atsisakė nagrinėti jo skundą dėl skyriaus sprendimo ir nurodė, kad iki 2013 m. balandžio 15 d. pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo nagrinėjimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, tačiau pareiškėjas nepateikęs jokių įrodymų Valdybai, su skundu kreipėsi į teismą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Valdybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1990, įpareigojo Valdybą priimti ir išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. vasario 27 d. skundą dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-1795. Teismas paliko nenagrinėtą skundą dalyje dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-1795 panaikinimo ir įpareigojimo Valdybos Vilniaus skyrių išmokėti P. G. neišmokėtos pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 8 d.) 103 punktu, Pensijų įstatymo 45 straipsniu (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 32 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad tokio pobūdžio ginčams nagrinėti yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Valdybą su prašymu atnaujinti terminą paduoti skundą nesikreipė, o su skundu kreipėsi į teismą, t. y. jo skundo dėl teritorinio skyriaus sprendimo Valdyba iš esmės nenagrinėjo.

Teismas iš Valdybos Vilniaus skyriaus duomenų apie pareiškėjui per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. paskirtos, paskaičiuotos ir išmokėtos senatvės pensijos dydžius nustatė, kad pareiškėjui kiekvieną mėnesį, taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas, buvo mokama skirtinga senatvės pensijos dalis, t. y. sprendimai dėl pensijos dydžio, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamų pajamų dydį, iš esmės buvo priimami kiekvieną mėnesį, apie kiekvieną mėnesį mokamos pensijos dydį pareiškėjas galėjo sužinoti tik tą mėnesį, kai gaudavo senatvės pensiją, atitinkamai – kiekvienas toks sprendimas gali būti skundžiamas atskirai ir jo apskundimo terminas prasidėjo kiekvieną mėnesį. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepraleido termino paduoti skundą Valdybai dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 1 pensijų skyriaus sprendimo išmokėti pensiją net už 2010 m. sausio mėn.: pensiją už šį mėnesį jis gavo 2010 m. sausio 26 d., o 2013 m. sausio 16 d., t. y. nepraleidęs 3 metų termino, kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių, kuris turėjo ne nagrinėti iš esmės skundą dėl savo veiksmų, o perduoti jį nagrinėti Valdybai privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo senatvės pensija buvo perskaičiuojama Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 11-17-13955, Valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 11-17-14042. Šiuose sprendimuose pareiškėjui buvo išaiškinta, kad jis per 3 metus nuo tos dienos, kai sužinojo apie priimtą sprendimą, gali jį apskųsti Valdybai, o pastarojo sprendimą teismui. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas bet kokiu atveju nėra praleidęs įstatyme nustatyto 3 metų termino šiems sprendimams apskųsti.

Teismas Valdybos 2013 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-1990, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-1795, panaikino ir įpareigojo Valdybą priimti ir išnagrinėti pareiškėjo 2013 m. vasario 27 d. skundą.

Skundą dalyje dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-1795 panaikinimo ir dėl įpareigojimo Valdybos Vilniaus skyrių išmokėti P. G. neišmokėtos pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., teismas paliko nenagrinėtu, nes ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba apeliaciniu skundu (b. l. 123-127) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – bylą pagal pareiškėjo skundą nutraukti.

Valdyba atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo reikalavimas Valdyboje privaloma ikiteismine tvarka buvo išnagrinėtas 2012 m. vasario 6 d., todėl daro išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs Lietuvos respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Valdybos manymu, prašomas panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimas tėra informacinio pobūdžio raštas. Valdybos teigimu, pareiškėjas, kreipdamasis į Valdybą 2013 m. vasario 27 d. prašymu išmokėti 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį, praleido 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Valdyba pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą nepateikęs Valdybai jokių įrodymų. Valdyba pažymi, kad pareiškėjas apie tai, jog Valdybos Vilniaus skyrius nusprendė pradėti mokėti jam ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, todėl daro išvadą, kad pareiškėjas su prašymu įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių išmokėti jam 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį kreipdamasis į Valdybą 2013 m. vasario 27 d., o į teismą – 2013 m. balandžio 8 d. skundu, praleido 3 metų terminą. Valdyba atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-432/2013, 2003 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 ir daro išvadą, kad teismas neteisingai išaiškino, jog 3 metų terminas sietinas su ginčo iniciavimu, bet ne su kreipimusi į teismą. Valdyba paaiškina, kad Valdybos Vilniaus veiksmai nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo nesikeitė – pensija buvo mokama atsižvelgiant į pareiškėjo praėjusio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį, o ta aplinkybė, kad į tai atsižvelgus pareiškėjui kas mėnesį buvo mokama skirtinga senatvės pensijos dalis, Valdybos manymu, nesudaro pagrindo teigti, kad sprendimai buvo priimami kiekvieną mėnesį. Valdyba atkreipia dėmesį, kad Valdybos Vilniaus skyrius, mokėjęs pareiškėjui senatvės pensiją Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, pažeidimo nepadarė.

Pareiškėjas P. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 133-136) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas sutinka su teismo išvadomis dėl senaties termino. P. G. atkreipia dėmesį, kad teisės aktuose nėra nustatyta, kiek kartų galima kreiptis į Valdybą ar jos teritorinį skyrių, todėl pažymi, kad po Konstitucinio Teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbto 2011 m. vasario 6 d. nutarimo nesulaukęs iš valdžios institucijų jokių veiksmų dėl neišmokėtos pensijos dalies perskaičiavimo ir išmokėjimo po 2012 m. rugsėjo 21 d. vėl kreipėsi į Valdybos teritorinį skyrių. Nesutikdamas su Valdybos teritorinio skyriaus sprendimu į Valdybą kreipėsi nepraleidęs apskundimo termino, todėl daro išvadą, kad Valdybos atsisakymas nagrinėti jo skundą nėra pagrįstas. Pareiškėjas paaiškina, kad į Valdybą 2013 m. vasario 27 d. skundu kreipėsi dėl Valdybos teritorinio skyriaus 2013 m. vasario 12 d. priimto sprendimo. Pareiškėjas remiasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsniu ir daro išvadą, kad Valdybos atsisakymas nagrinėti pareiškėjo skundą yra neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl senatvės socialinio draudimo pensijos dalies priteisimo bei dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta iš esmės nagrinėti pareiškėjo skundą, panaikinimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažinęs, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą, o reikalavimą priteisti neišmokėtą senatvės pensijos dalį paliko nenagrinėtu.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad skundas Valdybai buvo paduotas dėl jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukeliančio ir jo teisių nepažeidžiančio, informacinio pobūdžio Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumo, pareiškėjo pensijos mokėjimo klausimas buvo išspręstas 2012 m. vasario 6 d. sprendimu Nr. (6.5)I-769, kurio pareiškėjas nustatyta tvarka neskundė.

Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis numato, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais turi būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Įstatymo 37 straipsnis nustato, kad suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius. Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Skundų nagrinėjimo Valdyboje tvarką reglamentuojančių Taisyklių 6 punktas numato, kad skundai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ar kitų Fondo įstaigų sprendimų pensijų, rentų ir kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti Fondo valdybai per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą.

Tų pačių Taisyklių 25 – 32 punktai nustato atvejus, kada skundas gali būti persiunčiamas, nenagrinėjamas, jo nagrinėjimas sustabdomas ar nutraukiamas. Taisyklių 31 punktas leidžia nenagrinėti skundo, jei skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir pareiškėjas per Fondo valdybos nurodytą terminą nepateikia įrodymų, sudarančių pagrindą terminui atnaujinti, arba Fondo valdybos direktorius ar direktoriaus pavaduotojas nusprendžia, kad nėra pagrindo terminui atnaujinti.

Apibendrinant išdėstytą teisinį reglamentavimą, darytina išvada, kad Valdyba, gavusi skundą dėl Valdybos teritorinių skyrių ar kitų įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais, tik Taisyklių 25-32 punktuose numatytais atvejais gali nenagrinėti skundo iš esmės.

Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, pareiškėjas 2013 m. sausio 16 d. prašymu kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių, prašydamas per mėnesį išmokėti jo gaunamos pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta 2010 – 2011 metais. Įstatymo 37 straipsnio 2 dalies ir Taisyklių 6 punkto prasme tai buvo prašymas pensijos mokėjimo klausimu. Valdybos Vilniaus skyrius 2013 m. vasario 12 d. sprendimu Nr. (10.1-02)3-117959 ne tik paaiškino pareiškėjui jo gaunamos pensijos apskaičiavimo tvarką, bet ir atsisakė išmokėti pareiškėjo pensijos nepriemoką, tuo išreikšdamas viešojo administravimo subjekto valią netenkinti pareiškėjo prašymo. Šis atsisakymas atlikti veiksmus yra individualus administracinis aktas, turintis įtakos pareiškėjo teisėms ir sukėlęs jam teisines pasekmes, kurį Valdybai ir skundė pareiškėjas. P. G. į Valdybą skundu kreipėsi 2013 m. vasario 27 d., t.y. nepraleidęs teisės aktuose numatyto termino Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimui Nr. (10.1-02)3-117959 apskųsti.

Dėl šios priežasties Valdyba, vadovaudamasi Įstatymo 37 straipsniu, privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundą, įvertinti teritorinio skyriaus skundžiamo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir duoti atsakymą pareiškėjui, kuriame būtų išreikšta išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos valia dėl skundžiamo Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo. To Valdyba, nepaisant atsiliepime į pareiškėjo skundą bei apeliaciniame skunde išsakytų argumentų, nepadarė, nes tiek atsakymo pareiškėjui pavadinimas, tiek turinys rodo, kad Valdyba atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą iš esmės.

Valdyba skundžiamą sprendimą grindė Taisyklių 31 punktu ( kai skundas pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą), tačiau, kaip jau buvo konstatuota, pareiškėjas , teikdamas skundą dėl Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. vasario 12 d. sprendimo Nr. (10.1-02)3-117959 nepraleido skundo padavimo termino, todėl Valdyba atsisakė nagrinėti jo skundą netinkamu teisiniu pagrindu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad tais atvejais, kai ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstine bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir ta tvarka dar galima pasinaudoti, skundas paliekamas nenagrinėtas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Valdyba privalo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo skundą, pripažįsta pagrįsta šią pirmosios instancijos teismo išvadą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje Valdyba dalyvavo trečiojo suinteresuoto asmens teisėmis. Tai buvo sąlygota susiklosčiusia administracinių teismų praktika, kad speciali, išorinę administracinių aktų teisėtumo kontrolę atliekanti išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija negali būti ginčo šalimi administracinėje byloje teisme, į kurį persikėlė ikiteismine tvarka išnagrinėtas ginčas. Tokiais atvejais vadovaujamasi ABTĮ 32 straipsnio 3 dalimi, kad apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia. Tačiau bylos nagrinėjimo eigoje paaiškėjus, jog Valdyba nenagrinėjo pareiškėjo skundo iš esmės ir kad skundžiami ir Valdybos veiksmai šiuo aspektu, ji turėjo būti pripažinta šioje byloje atsakovu. Tai pripažintina procesinės teisės pažeidimu, tačiau pagal ABTĮ 142 straipsnį toks pažeidimas būtų pagrindu panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą tik tada, jei dėl šios pažaidos būtų neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl nėra pagrindo naikinti sprendimo, juolab kad Valdybos atstovė dalyvavo teismo posėdyje, turėjo galimybę išsakyti savo argumentus bei pasinaudojo apeliacijos teise.

Apeliacinio skundo nuorodos į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A552-432/2013 bylos nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo argumentų, nes cituojamoje administracinėje byloje Nr.A552-432/2013 buvo susiklosčiusios kitokios faktinės ir teisinės aplinkybės – pareiškėjos skundas dėl Valdybos teritorinio skyriaus sprendimo Valdyboje buvo išnagrinėtas iš esmės, t.y. buvo iki galo pasinaudota išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, po ko ginčas persikėlė į teismą. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nesprendė pagrindinio pareiškėjo reikalavimo ir jį paliko nenagrinėtą.

Vadovaudamasi tuo, kas buvo nurodyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, teisingai vertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris apeliacinio skundo argumentais negali būti naikinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas