AS-72-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-72-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04259-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. J. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. J. G. (toliau – pareiškėjas) 2014 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi su skundu, kurį 2014 m. spalio 6 d. patikslino, į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas inter alia priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir atsakovas, Generalinė prokuratūra), nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėn. pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas neišmokėtą 30 644 Lt dydžio pensijos dalį, taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas nurodė, kad Generalinė prokuratūra nepriėmė jokių sprendimų dėl pensijos dalies sumažinimo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir apie šiuos sprendimus raštiškai neinformavo. Apie savo pažeistas teises sužinojo 2014 m. rugpjūčio 23 d., tačiau nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Be to, jį suklaidino Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų galiojimo pratęsimas iki 2013 m. gruodžio 31 d., kurio Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) iki šiol neišnagrinėjo, todėl šiuo atveju teisinių santykių srityje vyrauja teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, o jo teisė į teisinės gynybos įgyvendinimą buvo žymiai apsunkinta. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies prasmę, trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl nežinojo, kad gavo sumažintą valstybinę pensiją. Teigė, kad yra ne itin geros sveikatos būklės, neskaito laikraščių, neturi interneto, prižiūri anūkus. Į savo sąskaitą gauna ir valstybinę, ir senatvės pensiją, todėl negali nustatyti, koks yra mokamos pensijos dydis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalimi nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti specialų 3 metų terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo paduoti ir atsisakė priimti skundo dalį dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėn. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas neišmokėtą 30 644 Lt dydžio pensijos dalį (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas nustatė, kad pareiškėjas prašė atnaujinti skundo padavimo terminą ne dėl visų pareikštų reikalavimų, o tik dėl reikalavimo priteisti jam nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėn. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas neišmokėtą 30 644 Lt dydžio pensijos dalį. Spręsdamas dėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo atnaujinimo, teismas vadovavosi ABTĮ 34 straipsnio 1, 2 dalimis, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014).

Teismas taip pat nustatė, kad valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėn., o pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. rugsėjo 23 d., t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai dėl praleisto kreipimosi į teismą termino praleidimo nepateisina tokio ilgo delsimo net iki 2014 m. rugsėjo 23 d. (t. y. daugiau nei 4,5 m.) kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo.

Pažymėjo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi: praėjus daugiau nei dvejiems su puse metų nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo; dvejiems metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo; praėjus daugiau nei pusantrų metų po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; daugiau nei dešimčiai mėnesių po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas paminėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir priežastis, dėl kurių, jo teigimu, praleido specialų 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo, teismas konstatavo, kad jos nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis (tokiomis priežastimis galėtų būti pripažįstamos, pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.).

Konstatavo ir tai, kad pareiškėjas nurodytą 3 metų terminą praleido dėl to, jog nebuvo pakankamai atidus, jis savo teises įgyvendino nerūpestingai. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo prašymo dėl specialaus 3 metų termino skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo paduoti atnaujinimo, esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, teismas nepatenkino.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas inter alia prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėn. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas neišmokėtą 30 644 Lt dydžio pensijos dalį. Vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, teismas konstatavo, kad, nepatenkinus prašymo dėl specialaus 3 metų termino skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas priteisimo paduoti atnaujinimo, esant tokioms aplinkybėms, kokios susiklostė šioje byloje, nėra teisinio pagrindo priimti pareiškėjo prašymą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėn. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas neišmokėtą 30 644 Lt dydžio pensijos dalį. Šią skundo dalį teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą).

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas netinkamai išsprendė skundo dalies priėmimo klausimą, padaryti esminiai proceso teisės normų pažeidimai, nesilaikyta administracinių teismų praktikos. Apie galimą jo teisių pažeidimą sužinojo tik 2014 m. rugpjūčio 23 d. Jam turėtų būti priteista dėl Konstitucijai prieštaraujančių Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo neišmokėta valstybinės pensijos dalis – 30 644,60 Lt. Remiantis šiomis nuostatomis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. jam buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad Lietuvos įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo jo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Teigia, jog sužinojęs apie teises pažeidžiančius veiksmus, nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Teisinės situacijos neaiškumas sąlygojo, jog suklydo dėl kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų, tačiau tai įvyko ne dėl jo aplaidumo, o dėl apskundimo tvarkos ir terminų neaiškumo, įstatymų leidėjo neveikimo. Atsidūrė visiško teisinio netikrumo ir teisinio nesaugumo situacijoje, yra paneigtos jo įgytos teisės, nepagrįstai pabloginta teisinė padėtis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalies, kuria nepatenkintas pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2014 m. rugsėjo 23 d. pateikė skundą, kurį 2014 m. spalio 6 d. patikslino, prašydamas inter alia priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (Vyriausybės), atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo mėn. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas neišmokėtą 30 644 Lt dydžio pensijos dalį, taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pirmosios instancijos teismas 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalimi nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundo dalį. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo, nebuvo pakankamai atidus, savo teises įgyvendino nerūpestingai.

Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis priimta remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, kuriame yra nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pagal kurį šio įstatymo 5 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Be to, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta ir dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, taikymo.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniu šio įstatymo pakeitimu jos galiojimas buvo pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 redakcija). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., iš esmės yra dviejų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad dalis pareiškėjo skundo yra grindžiama kitais pagrindais. Pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 nuostatas Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 m., dėl šio pakeitimo įstatymo yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą siekiant ištirti, ar paminėtos įstatymo normos neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Todėl pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui taip pat nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 5 ir 15 straipsnių nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 23 d., taigi praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Tačiau apie Laikinojo įstatymo taikymo pratęsimą pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas pareiškėjas galėjo sužinoti tik priėmus įstatymo pakeitimą ir remiantis juo išmokėjus pirmąją sumažintą pensiją. Taigi pareiškėjas apie jo valstybinės pensijos sumažinimą pagal 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XI-1821, kuriuo Laikinojo įstatymo taikymas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmąją pagal aptartas nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Todėl akivaizdu, jog 3 metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2014 m. rugsėjo 23 d. pareiškėjui kreipusis į teismą dar nebuvo pasibaigęs (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-847/2014). Taigi pirmosios instancijos teismas negalėjo atsisakyti priimti pareiškėjo skundo dalies, kuria prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d., remdamasis tuo, kad praleistas skundo padavimo terminas, nes ši skundo dalis paduota nepraleidus kreipimosi į teismą termino.

Šiame kontekste būtina pažymėti, kad kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalimi buvo priimta nagrinėti pareiškėjo skundo dalis priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Generalinės prokuratūros, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą 12 184 Lt dydžio valstybinės pensijos dalį, kuri iš esmės (įvertinus prašomą priteisti nepriemokos dalį) sietina su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo pratęsimu.

Atsižvelgiant į tai, kad konstatuota, jog dėl likusios dalies pareiškėjas skundą padavė praleidęs 3 metų procesinį terminą, ir tai, kad pareiškėjas prašė jį atnaujinti, teisėjų kolegija sprendžia termino atnaujinimo klausimą. ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymų įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo aspektu yra pažymėjęs, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasmę 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėn. gavo pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus beveik 1 metams.

Šioje vietoje svarbu įvertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 akcentavo, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, o skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014).

Atsižvelgdama į aptartą teismų praktiką, įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 23 d., ir tai, kad prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareiškėjas to nepagrindė individualiomis termino praleidimą pateisinančiomis aplinkybėmis (nepakanka bendrai teigti apie ne itin gerą sveikatos būklę; pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką terminas skundui paduoti dėl ligos gali būti atnaujinamas tik tokiu atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad ji apribojo pareiškėjo galimybes pačiam arba per įgaliotus asmenis laiku kreiptis į teismą nustatyta tvarka, siekiant apginti galbūt pažeistas jo teises (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011)), teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, nes pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Esant tokioms aplinkybėms, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo dalį priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5, 15 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., negali būti laikoma pagrįsta, todėl naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalis paliktina nepakeista, nes ta skundo dalis paduota praleidus nustatytą terminą ir pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą nepatenkintas.

Taigi skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalis keistina.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. J. G. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalį pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti skundo dalį priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 15 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis