A-556-35-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-35/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01231-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 70.4 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. P. (K. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 4-11), kurį patikslino (b. l. 18), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atviros kolonijos, 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. buvo apribotos jo teisės. Bausmę atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kur nuteistųjų skaičius stipriai viršijo nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto teko apie 2,3 kv. m. Būriuose, kur gyventojų būdavo nuo 70 iki 90 nuteistųjų, buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 5 tualetais ir 3 pisuarais. Maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens.

Skalbyklos ir džiovyklos patalpos sudaro apie 10 kv. m, kurios nėra pritaikytos patenkinti (išskalbti ir išdžiovinti) tokio didelio nuteistųjų skaičiaus poreikio. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų. Baudos izoliatoriaus kameros yra priskiriamos prie maitinimo patalpų, nes maistas tiekiamas tiesiai į kameras, todėl yra pažeidžiamos higienos normos, nes kamerose nėra įrengta šilto vandens. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje, nėra suteikiama drabužių ir patalynės skalbimo paslaugų, pataisos namai neturi higienos paso, kuris yra privalomas.

Pastatai nepritaikyti didelio žmonių skaičiaus laikymui, vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, nėra evakuacijos išėjimo. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus yra palankios sąlygos atsirasti graužikams ir tarakonams. Pataisos namai neturi statinio techninio ir techninio energetinio pasų. LR teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-85 nustatyta, kad II-1 vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, II-2 kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Lietuvos higienos normos HN76:2010 “Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos apsaugos reikalavimai“ 6 punktas nustato, jog turi būti sudaroma nuteistajam saugi sveikatai gyvenamoji aplinka; 17 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietų pastatai tinkamais naudoti pripažįstami teisės aktų nustatyta tvarka; maitinimo įmonėje ir trumpalaikių pasimatymų būriuose turi būti įrengta šalto ir šilto vandens sistema, tai numato 27 punktas; 46 punktas nustato privalomą higienos paso turėjimą; 60 punktas numato, jog neturi būti graužikų ir buitinių parazitų.

Konstitucijos 21 straipsnis numato, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalis nustato, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogų kankinti, žiauriai su jo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 ir 18.4 punktuose nurodoma, jog šalies įstatymuose turėtų būti nustatytos minimalios laikymo sąlygų normos bei numatyti mechanizmai, kuriais būtų užtikrinta, kad šie reikalavimai nebus pažeidžiami dėl laisvės atėmimo vietų perpildymo.

Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje 2-oje valdyboje pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant pareiškėjo sveikatą, nesudarant normalių bausmės atlikimo sąlygų, žeminant pareiškėjo orumą, dėl ko patyrė didžiulę neturtinę žalą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. buvo sutrikdyta sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata ir savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti, yra dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 21-27) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti poilsio kambariai arba bibliotekos.

Pataisos įstaigoje yra nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Pagal LR aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR1.14.01:1999 pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką, gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma.

Todėl nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal minėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji. Be to, ne visada miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ir nėra ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko.

Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, remiantis kuria visos gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalyje nustatytos laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų prievolės budėti gyvenamosiose patalpose pagrindu sudarytą, administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką.

Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Todėl pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos, pareiškėjo atžvilgiu minimali tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Taip pat kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia sąlygų sveikatos būklei. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių elgesio taisyklių, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 18 d. sprendimu (b. l. 148-154) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje netinkamomis sąlygomis. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus (Konstituciją, Konvenciją, Higienos normą HN 76:2010 ir kt.), jis buvo laikomas perpildytose patalpose, neužtikrintos higieninės ir sanitarinės sąlygos.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1, 111.2 punktais. Teismas nustatė, jog pareiškėjas į pataisos įstaigą atvyko 2007 m. balandžio 11 d., tačiau jis reikalauja priteisti padarytą neturtinę žalą tik už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., todėl teismas šioje byloje vertino tik pareiškėjo nurodytą laikotarpį.

Pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais buvo paskirtas gyventi į šiuos būrius/brigadas: nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. liepos 4 d. į 10 - ojo būrio 4 brigadą, nuo 2011 m. liepos 5 d. – į 11 būrio 4 brigadą. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą teismui vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą skaičiuoja vadovaudamasis Reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, patvirtintu LR aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 (toliau – ir Reglamentas). Šio Reglamento prasme gyvenamosios patalpos - butai gyvenamuosiuose ir negyvenamuosiuose pastatuose; vieno buto namai; atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis.

Minėto Reglamento 1 punkte apibrėžta jo taikymo paskirtis - nustatyti pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką juos projektuojant, statant (rekonstruojant, remontuojant), priimant naudoti, renkant jų kadastro duomenis ir registruojant nekilnojamąjį turtą bei teises į jį, taip pat skaičiuojant statinių kainas, organizuojant jų priežiūrą ir vykdant statistinę apskaitą Lietuvos Respublikoje. Šio Reglamento nustatyta tvarka pastatų plotai gali būti skaičiuojami ir kitoms reikmėms (mokesčių, lengvatų apskaičiavimui ir pan.), jei atitinkamais įstatymais nenumatyta kitaip.

Atsakovo atstovas, vadovaudamasis Reglamentu STR 1.14.01:1999, nepagrįstai siekia padidinti vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą atitinkamos brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotu, nes bausmės atlikimo vietos yra specifinės įstaigos ir gyvenamųjų patalpų sąvoka šių įstaigų veiklos kontekste turi būti suprantama taip, kaip nustato specialieji laisvės atėmimo vietų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai“ (Žin., 2010, Nr. 41-1999) (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010). Nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui taip pat buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m 1 žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui (neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999).

Teismas spręsdamas ginčą dėl neturtinės žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos įstaigoje nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgė tik vertindamas bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas. Teismas nurodė, kad objektyvių duomenų apie pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš pataisos įstaigos 2013 m. sausio 29 d. pažymoje Nr. 62-349 nurodyto konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pataisos įstaigos II-ojo lokalinio sektoriaus 10 - ojo būrio 4 brigados gyvenamosios patalpos plotas yra 48,43 kv. m, šioje brigadoje yra 24 miegamosios vietos. Atlikus aritmetinius skaičiavimus (48,43/24), gaunasi, kad vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas yra 2,02 kv. m. Pataisos įstaigos III-ojo lokalinio sektoriaus 11-ojo būrio 4 brigados miegamasis plotas yra 67,41 kv. m, miegamųjų vietų skaičius šioje brigadoje yra 34, taigi padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus (67,41/34) vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 1,98 kv. m.

Pareiškėjas 2010 m. rugpjūčio 20 d. 10 parų buvo patalpintas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 8, kurios bendras gyvenamasis plotas sudaro 14,25 kv. m, ir kurioje yra įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam tenka po 3,56 kv. m (plotas artimas normai - 3,6 kv. m), duomenų, ar nuobaudos atlikimo metu baudos izoliatoriuje visos 4 miegamosios vietos buvo užpildytos, atsakovas neturi, todėl konstatuoti, jog dėl baudos atlikimo buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės į teisės aktų nustatytą baudos izoliatoriaus kameroje atlikimo plotą teismas neturi pagrindo.

Be to, nuobaudos atlikimo laikas neilgas – tik 10 parų ir galimai tenkantis mažesnis plotas galėjo sudaryti tik 0,04 kv. m, todėl, teismo nuomone, tai pareiškėjui negalėtų sukelti ypatingai neigiamo diskomforto bei atsirasti neigiamų išgyvenimų. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. praleido patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 punkto reikalavimų nesilaikymas patvirtina valstybės valdžios institucijos veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą, todėl nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo pateikti teismui duomenys apie sveikatos būklę yra eilinė profilaktinė konsultacija stebint sveikatos būklę, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų (per mažo gyvenamojo ploto) neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, jais nesivadovavo spręsdamas apie per mažo gyvenamojo ploto poveikį pareiškėjo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms jo savybėms.

Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamo kalinimo sąlygų, t. y. žymiai mažesnio vienam asmeniui tenkančio ploto (2,02 kv. m ir 1,98 kv. m), pareiškėjas patyrė tam tikrų fizinių nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Aplinkybė, kad pataisos įstaigos administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009). Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Tačiau nustatant padarytos žalos dydį privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo konkrečiu atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą, nes pažeidimo laikotarpis nėra trumpas (LVAT administracinė byla Nr. A146-170/2013). Taigi teismui pripažinus, jog pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam tinkamomis kalinimo sąlygomis buvo pažeista, atsižvelgus į nustatyto pažeidimo trukmę ir mąstą, į tai, kad visą laikotarpį, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, pareiškėjas buvo kalinamas pataisos įstaigoje pažeidžiant reglamentuotą minimalią gyvenamojo ploto normą, iš jų – apie du su puse metų ženkliai pažeidžiant teisės aktų nustatytą minimalią ploto normą (nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d.), taip pat įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1 000 Lt suma.

Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, jog skalbyklos ir džiovyklos, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, per mažai sanitarinių mazgų, dušų, dėl ko, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų, maudytis, skalbti, džiovinti drabužius, nėra šilto ir šalto vandens sistemos trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose. Taip sudarytos sąlygos plisti pelėsiui, veistis graužikams ir tarakonams. Be to, pataisos įstaigoje netinkamai įrengtas pastatų vėdinimas, nėra evakuacinio išėjimo, pataisos įstaiga neturi higienos, statinio techninio ir techninio energetinio pasų.

Higienos normoje HN 76:2010 nėra nustatytas vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos ir džiovyklos patalpų minimalus plotas, taip pat nenurodytas nei minimalus bendras šių patalpų plotas. Nuteistųjų patalynė ir drabužiai, kuriais nuteistuosius aprūpina pataisos įstaiga, skalbiama 2012 m. kovo 20 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. 76-25 pagrindu. Patalynė ir rankšluosčiai nuteistiesiems suteikiami pagal pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. gegužės 21 d. įsakymu Nr. V-127 patvirtinto Patalynės gavimo, apskaitos ir naudojimosi ja tvarkos aprašo nuostatas.

Vadovaujantis LR teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, kiekvienam nuteistajam išduodamas skalbiamasis muilas, tualetinis popierius. Su specializuota įmone pasirašyta sutartis dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, taip pat sudaryta higienos ir valymo priemonių pirkimo sutartis. Teismui nepateikti jokie rašytiniai duomenys, patvirtinantys, jog aukščiau nurodytų tvarkų bei sutarčių šalys nesilaiko, naudoja sutarčių pagrindu gautas valymo ar higienos priemones ne pagal paskirtį ar jų iš vis nenaudoja patalpų valymui ir dezinfekcijai, jog neskalbiama ar nekeičiama patalynė ir pan.

Be to, visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. pataisos įstaigai yra išdavęs leidimą – higienos pasą Nr. 9-0128(13). Visa tai įrodo, kad pataisos įstaiga suteikia nuteistiesiems visas būtinas buitinės ir asmens higienos palaikymo priemones, užtikrina švarą bei higieną gyvenamosiose bei kitos paskirties patalpose. Teismas akcentavo, kad Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalis, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5, 73.6, 73.8, 255 punktai bei Higienos normos HN 76:2010 58 punktas įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tarp jų ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara.

Paneigtini pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, kadangi gyvenamosios patalpos vėdinamos per orlaides, kaip tai numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte, Žmonių evakavimo planai iš Pataisos įstaigos 2-osios valdybos būrių patalpų, patvirtinti pataisos įstaigos direktoriaus 2012 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. V-18 ir pateikti kiekvienam būriui. Byloje esantys įrodymai duoda pagrindą daryti išvadą, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka LR teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų normų reikalavimus, tačiau teismas pabrėžė, kad galiojantys teisės aktai teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjui nesuteikia. Pareiškėjas skunde tik konstatavo atsakovo atstovo padarytus teisės aktų pažeidimus, t. y. tam tikrų dokumentų (higienos, statinio techninio bei energetinio pasų) nebuvimą, statinio neatitikimą priešgaisriniams reikalavimams – t. y. evakuacinio išėjimo nebuvimą, šilto ir šalto vandens sistemos trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose nebuvimą, per mažas skalbyklos ir džiovyklos patalpas, sanitarinių mazgų, dušų, pagalbinių patalpų netinkamą skaičių bei deklaratyviai nurodė, kad tuo atsakovas pažeidė jo teises, tačiau pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kuo minėtų dokumentų neturėjimas, statinio neatitikimas priešgaisriniams reikalavimams - evakuacinio išėjimo nebuvimas, šilto ir šalto vandens sistemos nebuvimas trumpalaikių pasimatymų ir maitinimo patalpose, per mažos skalbyklos ir džiovyklos patalpos, netinkamas skaičius sanitarinių mazgų, dušų bei pagalbinių patalpų pažeidė jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Be to, kaip jau buvo minėta anksčiau, pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą, todėl teismas neturi pagrindo spręsti, kad pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines arba psichines savybes galėjo sąlygoti didesnis nei įprasta, išskirtinai neigiamas, jo manymu, antisanitarinių kalinimo sąlygų poveikis. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų pataisos įstaigoje yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini kaip lėmę neturtinės žalos atsiradimą.

Be to, šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, tiek neturtinės žalos atsiradimo fakto, todėl jo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų atmestini kaip nepagrįsti. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.11 punkto analizė duoda pagrindą daryti išvadą, kad nuteistieji pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku gali vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose, lokalinio sektoriaus koridoriuose bei pasivaikščiojimų kieme.

Byloje nepateikta įrodymų, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose ir pasivaikščiojimų kieme, todėl pareiškėjo argumentai dėl suvaržytos judėjimo laisvės laikomi nepagrįstais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę.

Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku. Be to, atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės, kad gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai (per langus) ir dirbtiniu apšvietimu (šviestuvais), vėdinamos per orlaides, tualetai įrengti atskirose patalpose su pertvaromis unitazams ir vandens prausykloms, taip pat yra reikšmingos įvertinant bendrąsias pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas.

Patalpų, kurios skirtos apgyvendinti didesnį nuteistųjų skaičių, yra parinktos didelės (atitinkamai nuo 60,60 iki 67,41 kv. m), o tai iš dalies kompensuoja miegui skirtu metu tenkančią mažesnę ploto normą vienam asmeniui. Nors teismas pripažino, kad dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (per mažo gyvenamosios patalpos ploto), įvertinus pažeidimų trukmę ir mąstą, pareiškėjas laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, tačiau, įvertinus bendrąsias bausmės atlikimo sąlygas, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas.

Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į pataisos įstaigą nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu. Byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas įvertinęs aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, pareiškėjo skundą dalyje dėl antisanitarinių, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį, kalinimo sąlygų atmetė kaip nepagrįstą.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (b. l. 158-161) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir nepriteisti pareiškėjui piniginės kompensacijos, nes pareiškėjas konkrečios skriaudos patyrimo neįrodė ir jos nepatyrė.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, nevisapusiškai ir netinkamai įvertino pateiktus įrodymus bei galiojančias teisės normas. LVAT yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos (kameros) plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, antisanitarines sąlygas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu.

Šiuo atveju Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai padarė įtakos pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (LVAT administracinė byla Nr. A4-246/2007 ir kt.). Nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojo LR teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“.

Taisyklių 11-1.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 punktas - ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose. Atsakovas pabrėžia, kad nei Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999, nei Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto.

Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. atsakovui išdavė Higienos pasą Nr. 9-0128(13) (pareiškėjas šių argumentų įstatymo nustatyta tvarka nepaneigė). Bylos įrodymai patvirtina, kad gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal Pravieniškių pataisos namų - atviros kolonijos direktoriaus 2011 m. liepos 20 d.

įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką. Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Direktoriaus įsakymais pastoviai sudaromos komisijos, kurios sistemingai tikrina patalpų stovį, dezinfekcijos atlikimą ir t. t. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus teismas turėtų atsižvelgti į tai, kad tiek Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies, tiek Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tarp jų ir patį pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara.

Paminėtina ir tai, jog patalpų schemos (taip pat ir su sanitarinių mazgų išdėstymu), evakuacijos planai ir t. t. viešai iškabintos, su paskyrimu į konkretų būrį pareiškėjas buvo supažindintas Komisijos posėdžių metu (pareiškėjas taip pat turėjo realią galimybę suvokti kokiame būryje ir kokioje brigadoje jis gyvena), dalis informacijos (dėl konkretaus nuteistųjų skaičiaus atskirose patalpose) nėra fiksuojama ir saugoma, nes to imperatyviai nereikalauja teisės aktų nuostatos. Taigi pareiškėjo skundų argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

Be to, atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Būtina pabrėžti ir turėti omenyje tai, jog pareiškėjas terminuoto laisvės atėmimo bausmę atlieka pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje. Atsakovo nuomone, pareiškėjas neturtinės žalos, kurią būtų galima įvertinti pinigais, nepatyrė.

Nuteistieji pataisos namų tipo įstaigoje gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, dienotvarkės nustatytu laiku gali vaikščioti tiek dalyje bendro naudojimo patalpų, tiek ir lauke (Bausmių vykdymo kodekso 117 str.). Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje. Be to, pareiškėjas nuo jo patalpinimo į Pravieniškių pataisos namus - atvirąją koloniją nebuvo pateikęs nei vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu (pelėsių, graužikų, tarakonų buvimo patalpose, nepakankamo gyvenamojo ploto ir pan.).

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619-08 išaiškino, kad EŽTT praktikos analizė atskleidžia, kad kalinamųjų laikymas tokiomis sąlygomis, kai jiems suteikiamas itin mažas gyvenamasis plotas (šioje administracinėje byloje nebuvo nustatyti jokie esminiai minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimai), pats savaime gali suponuoti klausimą dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

Kita vertus, EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime (byla Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98) akcentavęs, kad Pravieniškių PN pareiškėjui teko atitinkamai apie 2,7 ir 3,2 kv. m gyvenamojo ploto, tačiau patys miegamieji buvo 86,5 ir 55,3 m2 ploto ir juose netrūko nei šviesos, nei oro, be to, pareiškėjas turėjo realią galimybę judėti po visą lokalinį sektorių ir kiemą, ši teisė nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko, imperatyviai konstatavo, kad santykinai mažą gyvenamąjį plotą kompensavo absoliučiais dydžiais vertinant nemaži miegamųjų išmatavimai bei suteikta judėjimo laisvė.

EŽTT šioje byloje padarė išvadą, kad bendros įkalinimo sąlygos Konvencijos 3 straipsnio nepažeidė. EŽTT yra imperatyviai pabrėžęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus - jis priklauso nuo aplinkybių viseto: elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei, amžiaus bei sveikatos būklės. Vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo sąmoningai siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį, ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė asmenybę Konvencijos 3 straipsnyje nesuderinamu būdu (Teismų įstatymo 33 str., EŽTT 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Lind prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 25664/05), 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimas byloje Alver prieš Estiją (pareiškimo Nr. 64812/01) ir kt.).

Paminėtų aplinkybių (dėl minimalaus žiaurumo laipsnio, akivaizdaus sveiktos būklės pablogėjimo, sąmoningo siekimo pažeminti pareiškėją ir t. t.) šios administracinės bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta (ABTĮ 57 str.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinė byla nutrauktina.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ruošiantis bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka paaiškėjo, jog pareiškėjas K. P. mirė (duomenys neskelbtini) (b. l. 166-167).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 3 d. nutartimi šios administracinės bylos nagrinėjimą sustabdė, kol paaiškės mirusiojo K. P. teisių perėmėjas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ėmėsi priemonių išsiaiškinti, ar yra atsiradę K. P. teisių perėmėjai. Atsižvelgus į tai, kad praėjo ilgas laiko tarpas nuo pareiškėjo K. P. mirties fakto ir negauta duomenų apie pareiškėjo teisių perėmimą, byla atnaujinta.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 55 straipsnio 1 dalį, tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), teismas tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo dalyvavimo, yra privalomi tiek, kiek jie būtų buvę privalomi tam asmeniui, vietoj kurio dalyvauja teisių perėmėjas (ABTĮ 55 str. 2 d.). Pastebėtina, jog teisių perėmimas po fizinio asmens mirties sprendžiamas pagal paveldėjimo teisės normas, įtvirtintas Civilinio kodekso 5 knygoje (LVAT 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-748/2013).

Nagrinėjamu atveju iš Testamentų registro išraše (b. l. 168, 172, 178), Švenčionių rajono savivaldybės 3-iojo notaro biuro notarės Ingos Navickienės pateiktos informacijos (b. l. 176, 180) matyti, kad Testamentų registre nėra įregistruotų K. P. testamentų ir palikimo priėmimo faktų, dėl K. P. palikimo priėmimo į notarų biurą iki 2013 m. gruodžio 20 d. niekas nesikreipė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, į tai, kad nėra gauta duomenų apie pareiškėjo teisių perėmimą, sprendžia, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje procesinių teisių perėmimas pagal ABTĮ 55 straipsnį yra negalimas. Atitinkamai, ši nurodyta aplinkybė sudaro pagrindą administracinę bylą nutraukti (ABTĮ 101 str. 5 p., 133 str.).

Pažymėtina, jog tokia praktika taip pat yra suformuota LVAT 2007 m. lapkričio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1035/2007 ir LVAT 2013 m. gruodžio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-748/2013.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 5 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius