A-575-1098-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1098/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01606-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas L. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas nurodė, kad jis periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2013 m. Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kadangi kamerose buvo bloga ventiliacija ir apšvietimas, buvo drėgna, be to, kameros plotas neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatyto reikalavimo, jog vienam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Paaiškino, jog Lukiškių TI-K apie 35 kv. m ploto kamerose jis buvo laikomas kartu su 20–22 kitais asmenimis, o apie 7 kv. m ploto kamerose – kartu su 4 kitais asmenimis, taip pat pareiškėjui kiekvieną kartą atvykus į Lukiškių TI-K, prieš paskiriant jį į nuteistųjų kameras, jis kartu su dar 5 nuteistaisiais apie parą laiko būdavo laikomas karantino kamerose, kurių plotas apie 5 kv. m, jose nėra stalo ir kėdžių, o maistas dedamas šalia sanitarinio mazgo. Pareiškėjas kartu atkreipė dėmesį, kad kiekvieną kartą žodžiu informuodavo Lukiškių TI-K pareigūnus, jog yra nerūkantis, tačiau visais atvejais buvo laikomas su rūkančiais asmenimis ir buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, o į pasivaikščiojimų kiemelį buvo vedamas tik po 1 val. kartą per dieną. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis, sveikatai ar net gyvybei pavojingoje aplinkoje, dėl to patyrė psichologinį sukrėtimą ir didelius nepatogumus, tapo dirglus, patyrė pažeminimą, t. y. patyrė didelę neturtinę žalą.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 7–11) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K taip pat paaiškino, kad pareiškėjui būnant kamerose 2011 m. balandžio 16 d. ryte, 2011 m. birželio 15 d. vakare, 2011 m. birželio 16 d. ryte, 2011 m. liepos 1 d. vakare, 2011 m. liepos 2 d. ryte, 2012 m. kovo 3 d. ryte, 2012 m. balandžio 19 d., 2012 m. gegužės 18 d. vakare ir 2012 m. gegužės 19 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

Taip pat laikotarpiais nuo 2011 m. balandžio 21 d. iki 2011 m. birželio 15 d., nuo 2011 m. birželio 22 d. iki 2011 m. liepos 1 d., nuo 2011 m. liepos 8 d. iki 2012 m. kovo 2 d., nuo 2012 m. kovo 9 d. iki 2012 m. balandžio 18 d. ir nuo 2012 m. balandžio 25 d. iki 2012 m. gegužės 18 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, kadangi jis buvo išvykęs. Kartu pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Atkreipė dėmesį, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau esant tokiai situacijai administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Taip pat pabrėžė, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o reikalingas inventorius ir valymo priemonės yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Lukiškių TI-K taip pat pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimu (b. l. 39–47) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas tik laikotarpiu iki 2012 m. gegužės 25 d., o 2013 m. jo ten nebuvo. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad byloje esanti medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 36 dienas, iš kurių 35 dienas jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto. Nors pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K kamerose 2011 m. balandžio 16 d. ryte, 2011 m. birželio 15 d. vakare, 2011 m. birželio 16 d. ryte, 2011 m. liepos 1 d. vakare, 2011 m. liepos 2 d. ryte, 2012 m. kovo 3 d. ryte, 2012 m. balandžio 19 d., 2012 m. gegužės 18 d. vakare ir 2012 m. gegužės 19 d. ryte vienam asmeniui tenkantis kameros plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, teismas sprendė, jog šiomis dienomis tam tikrą laiką buvo nesilaikoma Įsakymo Nr. V-124 reikalavimų, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K iš viso 35 dienas buvo laikomas netinkamai, t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Teismas kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo teiginiai dėl blogo kamerų vėdinimo, drėgmės, blogo apšvietimo ir prastų higienos sąlygų nėra pagrįsti faktiniais duomenimis, o Lukiškių TI-K įrodė, kad užtikrina tinkamas higienos sąlygas ir rūpinasi kenkėjų naikinimu. Be to, teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi tik praėjus beveik 1 metams nuo jo paskutinio išvykimo iš Lukiškių TI-K, o duomenų, jog jis kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, byloje nėra. Taip pat akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą grindžia tik abstrakčiais nusivylimais laisvės atėmimo vietos sąlygomis ir abstrakčiais nusiskundimais dėl savo savijautos, o į teismo posėdį, siekdamas įrodyti jam padarytą neturtinę žalą, neatvyko. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad šiuo atveju pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos.

III. Pareiškėjas L. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 52–55), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant pareiškėjo skundą dėl 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis ir priėmė šališką sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad, jo manymu, Įsakymas Nr. V-124 yra priimtas nekompetentingo subjekto, todėl yra neteisėtas, o nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad periodiškai laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Visų pirma, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, jog Įsakymas Nr. V-124, kuriuo, be kita ko, nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, priimtas tam įgalioto subjekto. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, kad Įsakymas Nr. V-124 yra priimtas nekompetentingo subjekto, todėl yra neteisėtas, atmestinas kaip nepagrįstas.

Vertinant pareiškėjo reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. pagrįstumą, akcentuotina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013 ir kt.).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l. 7–8, 23–25) matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 15 d. iki 2012 m. gegužės 25 d. periodiškai Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 40,5 dienų, iš kurių 35,5 dienų jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija, kaip minėta, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Tačiau, nors minėtos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pareiškėjui kilo tam tikrų neigiamų padarinių, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo teiginiai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas iš esmės nekonkretizavo. Pažymėtina, kad CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.).

Be to, asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas ginčo laikotarpiu didžiąją laiko dalį buvo išvykęs iš Lukiškių TI-K, pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad jokie pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, sudaromos sąlygos palaikyti švarą ir tvarką kamerose bei pasitelkiami tretieji asmenys, siekiant, kad kameros atitiktų higienos reikalavimus, rodo, jog laisvės atėmimo vietos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia kalinamiems asmenims užtikrinti visose kalinimo patalpose tinkamas gyvenimo sąlygas ir neturi tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų orumą ar nežmoniškai su jais elgtis.

Papildomai akcentuotina, kad pareiškėjas į teismą dėl žalos atlyginimo kreipėsi tik praėjus beveik 1 metams po jo paskutinio išvykimo iš Lukiškių TI-K. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančio kameros ploto kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildino iš to, jog buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kadangi kamerose buvo drėgna, nes trūko ventiliacijos, buvo blogas apšvietimas, karantino kamerose nebuvo stalo ir kėdžių, o maistas buvo dedamas šalia sanitarinio mazgo, be to, jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, nors kiekvieną kartą žodžiu informuodavo Lukiškių TI-K pareigūnus, jog yra nerūkantis. Tačiau, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tuo tarpu Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (b. l. 10), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus. Kartu akcentuotina, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog Lukiškių TI-K kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant palaikyti švarą bei išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“) buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis (b. l. 12–22), o kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas tam reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus. Juolab kad, kaip nurodė Lukiškių TI-K, kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas teisės aktų numatytas inventorius.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo L. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys