A-340-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-340-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01940-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja G. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 5–7) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir atsakovas, VSDFV Kauno skyrius) neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m. 28 423,63 Lt. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui paduoti (b. l. 68).

Pareiškėja nurodė, kad yra dirbanti senatvės pensininkė ir jai buvo sumažinta senatvės pensija bei pakeista jos mokėjimo tvarka. Kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, prašydama paaiškinti, kokiu teisės aktu vadovaujantis tai buvo padaryta, ir prašydama išmokėti jai neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m. Atsakovas 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendime Nr. (10.1)S-56048 ir 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. (10.1)S-63048 nurodė, kad pensija sumažinta pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnį ir pagal šio įstatymo 8 straipsnį dėl to, kad ji gauna draudžiamųjų pajamų. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV, apeliantas) nurodė, jog ji praleido nustatytą terminą skundui paduoti, ir 2013 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6550 atsisakė nagrinėti skundą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2010 m. balandžio 20 d. sprendime konstatuota, jog įstatymų leidėjas turi pareigą numatyti susidariusių praradimų kompensavimą asmenims, kuriems senatvės ar invalidumo pensija buvo paskirta ir sumažinta, t. y. valstybė turi įsipareigoti tokiems asmenims, nebelikus ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo. Negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą arba užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Pareiškėjos nuomone, atsakovas pasielgė neteisėtai, grubiai pažeidė konstitucinį teisinės valstybės, proporcingumo ir visų asmenų lygybės prieš įstatymą principus bei Konstitucijos 23 straipsnio nuostatą. Todėl jai neišmokėta senatvės pensijos dalis turi būti grąžinta. Faktinis ir teisinis pagrindas kreiptis dėl pažeistų teisių gynimo jai atsirado tik po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 13–18) prašė nutraukti bylą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2010–2011 m. turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl pensija pagal Laikinojo įstatymo nuostatas buvo perskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede pateiktą formulę. Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos taikytinos tik ateičiai, pensijų perskaičiavimą numatė Laikinasis įstatymas, kuris galiojo ir sprendimų priėmimo metu, todėl vadovaujantis šiuo įstatymu pareiškėjai apskaičiuota ir išmokėta senatvės pensija teisėtai ir pagrįstai. Pažymėjo, kad yra numatyta priimti sumažintų pensijų kompensavimo įstatymą, tačiau kol tokio įstatymo nėra, pareiškėjai išmokėti neišmokėtą pensijos dalį nėra galimybės. Be to, pareiškėjos skundą VSDFV atsisakė nagrinėti, kadangi ji praleido įstatyme nustatytą trejų metų senaties terminą. Pareiškėja nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, ir skundo priėmimo klausimas nebuvo sprendžiamas iš naujo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 35–40, 56–61) prašė nutraukti bylą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad VSDFV Kauno skyrius 2010–2011 m. teisėtai ir pagrįstai taikė Laikinąjį įstatymą ir šio skyriaus priimtas sprendimas pareiškėjai 2010–2011 m. mokėti perskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas senatvės pensiją yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai dėl šio įstatymo taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Be to, pareiškėja dėl pensijos dalies, negautos 2010–2011 m. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo, į VSDFV kreipėsi praleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nustatytą terminą, taip pat ginčas nėra išnagrinėtas privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu (b. l. 85–88) patenkino pareiškėjos skundą. Teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m. 28 423,63 Lt; nustatė atsakovui VSDFV Kauno skyriui šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Teismas nustatė, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą, iškėlė tik reikalavimą priteisti iš atsakovo VSDFV Kauno skyriaus neišmokėtą senatvės pensijos dalį už 2010–2011 m. 28 423,63 Lt, tačiau VSDFV ir jos teritorinio skyriaus sprendimų neginčijo.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 2013 m. liepos 17 d. ir 2013 m. rugsėjo 2 d. paprašė VSDFV Kauno skyriaus apskaičiuoti ir grąžinti (išmokėti) jai neišmokėtą senatvės pensijos sumą, susidariusią per 2010–2011 m. laikotarpį pagal Laikinąjį įstatymą. VSDFV Kauno skyrius 2013 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. (10.1)S-56048 ir 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (10.1)S-63048 pateikė atsakymą, nurodydamas neišmokėtas pensijos sumas ir atsakydamas, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo per 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį. Šį administracinį sprendimą pareiškėja apskundė VSDFV, kuri, pripažinusi, kad pareiškėja praleido nustatytą terminą skundui paduoti, 2013 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6550 atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 26 d. skundą. Pareiškėjai buvo išaiškinta, kad, pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą prašymui paduoti, prašymo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo.

Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1 dalimi. Pažymėjo, jog tiek ankstesnės, tiek ir šiuo metu galiojančios teisės normos įsakmiai nustato, kad ginčams dėl pažeistų teisių į pensiją spręsti taikoma privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Tokios ginčų nagrinėjimo tvarkos laikomasi ir teisminėje praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-716/2013, 2013 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-813/2013 ir kt.). Be to, tokį šių normų aiškinimą patvirtina ir ankstesnė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS39-325/2008, 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-29/2011). Atsižvelgęs į pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs pareiškėjos skundo turinį, teismas konstatavo, jog pareiškėjos keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Teismas nurodė, kad termino kreiptis su skundu į VSDFV, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, pradžia įstatymuose apibrėžta kaip diena, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Reikšminga aplinkybė, su kuria sietinas momentas, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie galbūt pažeistas savo teises bei interesus, yra pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo diena. Pažymėjo, jog nuo 2013 m. sausio 1 d. kito teisinis reguliavimas dėl sprendimų pensijų klausimais apskundimo VSDFV termino – vietoj iki tol buvusio 3 metų termino nustatytas 6 mėnesių terminas. Pareiškėja ginčą ikiteismine tvarka inicijavo po 2013 m. sausio 1 d., todėl teismas sprendė dėl konkrečioje situacijoje taikytino skundo padavimo termino. Pagal byloje susiklosčiusias aplinkybes, kai dar nepasibaigus anksčiau galiojusio teisinio reguliavimo nustatytam ilgesniam skundo padavimo terminui, įsigalioja naujas teisinis reguliavimas, nustatantis iš esmės trumpesnį skundo padavimo terminą (nenustačius jokių pereinamojo laikotarpio nuostatų), kuris šio naujo teisinio reguliavimo įsigaliojimo momentu jau būtų pasibaigęs, tai iš esmės lemtų negalimumą inicijuoti ginčo nagrinėjimą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, taip apribojant asmens galimybę kreiptis į teismą. Taigi šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju naujai nustatyto teisinio reguliavimo taikymas nebūtų suderinamas su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje garantuojama asmens teise į teisminę gynybą, konstituciniu teisinės valstybės principu, todėl teismas padarė išvadą, kad taikytinas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs Pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatytas 3 metų terminas skundui VSDFV paduoti.

Teismas nustatė, kad pareiškėja su skundais, kuriuose, be kita ko, prašė išmokėti jai dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą pensijos dalį, 2013 m. liepos 17 d. ir 2013 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, o 2013 m. rugsėjo 26 d. – ir į VSDFV dėl VSDFV Kauno skyriaus 2013 m. rugsėjo 11 d. atsakymo, kuriuo buvo nurodyta, jog teritorinis skyrius neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos pensijos dalies, t. y. pareiškėja pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo institucijoje procedūrą. Šios aplinkybės leido teismui konstatuoti, kad paminėtais prašymais pareiškėja išreiškė nesutikimą su tam tikrais teritorinio skyriaus veiksmais, t. y. siekė inicijuoti ginčą dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų (veiksmų), nors ir veikė netinkamai.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja praleido terminą skundui VSDFV paduoti dėl sprendimo (veiksmų) senatvės pensijos klausimu. Tačiau įvertinęs, kad VSDFV, nors pripažino pareiškėją praleidus nurodytą terminą, vis dėlto pasisakė (išreiškė savo poziciją) ir dėl pareiškėjos iškelto ginčo iš esmės, teismas padarė išvadą, kad VSDFV iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčų nagrinėjimo procedūra baigta, dėl to kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 pažymėjo, kad pareiškėjai laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijos 52 straipsniu garantuojamą teisę į pensiją, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, taip pat įvertinus nagrinėjamu atveju pažeistų asmens teisių pobūdį bei jų reikšmę, siekiant užtikrinti socialinį teisingumą bei asmens pasitikėjimą teise, teismas privalo pažeistas pareiškėjos teises ginti realiai ir veiksmingai. Taigi pareiškėjai kilusios pasekmės dėl Konstitucijai prieštaravusių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, perskaičiuojant ir išmokant jai paskirtą pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. priteistina visa pensijos nepriemoka – 28 423,63 Lt (ginčo dėl pensijos nepriemokos dydžio nėra), susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo.

Teismas pažymėjo, jog teismo priimtą sprendimą turi būti galima realiai įvykdyti, nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų, atsižvelgiant į byloje pateiktus argumentus bei informaciją apie reikalingų lėšų poreikį, siekiant pašalinti praradimus dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, kad dėl to gali kilti grėsmė, jog negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 91–94) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą arba palikti nenagrinėtą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ginčo inicijavimas – pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 26 d. skundas, kuriuo ji kreipėsi į VSDFV kaip privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją, prašydama įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti jai 2010–2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Kadangi kreipdamasi į VSDFV 2013 m. rugsėjo 26 d. skundu pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą ji praleido dėl objektyvių, nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, VSDFV 2013 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. (6.5) I-6550 pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 26 d. skundą, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą. Apskundimo VSDFV terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, o pareiškėja į VSDFV dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo.

2. VSDFV 2013 m. spalio 7 d. sprendime Nr. (6.5) I-6550 nenurodyta, kad VSDFV teritorinis skyrius (skyriai) ar VSDFV neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjai 2010–2011 m. negautą senatvės pensijos dalį, o tik pateikta informacija, kurią VSDFV, kaip viešojo administravimo institucija, vadovaudamasi gero administravimo principu, privalėjo pateikti dėl Laikinojo įstatymo taikymo – kad negauta pensijos dalis pensininkams bus kompensuojama, priėmus tam tikrus teisės aktus. Tai yra tik fakto konstatavimas, nesukėlęs ir negalėjęs sukelti jokių teisinių pasekmių pareiškėjai, nesudarantis pagrindo daryti išvadą, kad VSDFV ginčą išnagrinėjo iš esmės. VSDFV sprendime neišreikšta administracinio subjekto pozicija ir valia dėl konkretaus pareiškėjo ir jo keliamo ginčo, o pareiškėjos skundą atsisakyta nagrinėti, todėl teismo išvada, kad VSDFV pareiškėjos skundą išnagrinėjo iš esmės, neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nepagrįsta. Pareiškėjos reikalavimas įpareigoti VSDFV Kauno skyrių išmokėti 2010–2011 m. neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 28 423,63 Lt – negalėjo būti teisme nagrinėjamas iš esmės.

Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 102–103) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėja nurodo, kad byloje pateikti neginčijami įrodymai, jog neišmokėta pensijos dalis už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sudaro 28 423,63 Lt. Įstatymų nustatyta tvarka dėl savo pažeistų teisių kreipėsi į kompetentingus subjektus – VSDFV Kauno skyrių ir VSDFV, kurie atsiuntė atsakymus į skundus ir išsakė savo poziciją dėl skundų pagrindo, t. y. išnagrinėjo skundus iš esmės. Todėl teismas pagrįstai laikė ir sprendime pasisakė, kad privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra yra baigta ir nėra kliūčių nagrinėti bylą teisme. Teismas teisėtai ir pagrįstai apgynė Konstitucijoje garantuotą teisę į senatvės pensiją.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 98–101) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėja pirmąją sumažintą senatvės pensiją gavo 2010 m. sausio mėn., tačiau per nustatytą 3 metų terminą savo pažeistų teisių dėl senatvės pensijos sumažinimo ir nepriemokos išmokėjimo VSDFV neskundė, praleisto termino atnaujinti neprašė ir nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių praleistas terminas turėtų būti atnaujintas. Pareiškėja, 2013 m. rugsėjo 26 d. kreipdamasi į VSDFV, pradėjo privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau jos ir VSDFV Kauno skyriaus ginčas dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo peržiūrėtas iš esmės, kadangi pareiškėja praleido VSDFV Kauno skyriaus sprendimo mokėti jai pagal Laikinojo įstatymo nuostatas 2010–2011 m. sumažintą pensiją apskundimo terminą. VSDFV, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, visiškai pagrįstai 2013 m. spalio 7 d. raštu Nr. (6.5) I-6550 atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundą, nurodydama tokio atsisakymo priežastis. Teismas neteisingai nusprendė, kad keliamas ginčas buvo išnagrinėtas iš esmės įstatyme numatyta privaloma ikiteismine tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Pareiškėja siekia VSDFV Kauno skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko atsakovui VSDFV Kauno skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2013 m. liepos 17 d. pareiškėja padavė VSDFV Kauno skyriui prašymą pateikti informaciją apie jai sumažintos senatvės pensijos dydį, o 2013 m. rugsėjo 2 d. – prašymą išmokėti sumažintą pensijos dalį;

2) VSDFV Kauno skyrius, atsakydamas į paminėtus pareiškėjos prašymus, 2013 m. rugpjūčio 12 d. raštu pateikė pareiškėjai jos prašomus duomenis, 2013 m. rugsėjo 11 d. raštu paaiškino pareiškėjai jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo teisines priežastis, taip pat nurodė, kad neturi teisinio pagrindo išmokėti jai taikant Laikinąjį įstatymą neišmokėtos pensijos dalies (b. l. 22-23, 20-21);

3) 2013 m. rugsėjo 26 d. prašymu (skundu) VSDFV pareiškėja prašė išmokėti jai sumažintos pensijos dalį (b. l. 43-44);

4) VSDFV 2013 m. spalio 7 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pastarąjį pareiškėjos skundą Taisyklių 31 punkto pagrindu. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, bei pasiūlė jai iki 2013 m. spalio 21 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime VSDFV nurodė, kad „Vyriausybės pavedimu Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi parengti teisės aktų, kuriuose bus nustatyta dėl ekonominio sunkmečio sumažintų pensijų kompensavimo tvarka, projektus. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama tuose teisės aktuose nustatyta tvarka“ (b. l. 8, 41);

5) pareiškėja, ignoruodama paminėtą VSDFV pasiūlymą dėl papildomų įrodymų pateikimo, 2013 m. spalio 30 d. kreipėsi su skundu į teismą.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos VSDFV Kauno skyriui paduotas 2013 m. liepos 17 d. prašymas (kuriuo buvo inicijuotas nagrinėjamas ginčas) pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį prašymą (skundą), pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra trečiojo suinteresuoto asmens VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad ji ignoravo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą), teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Pasisakydama dėl VSDFV 2013 m. spalio 7 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta VSDFV (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra išreikšta VSDFV pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta trečiojo suinteresuoto asmens pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip VSDFV, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu. Todėl kolegija, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo šio VSDFV sprendimo įvertinimu, daro priešingą negu pirmosios instancijos teismo padaryta išvadą, kad nagrinėjamoje situacijoje pareiškėjos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai (VSDFV) paduotas skundas dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo nebuvo išnagrinėtas iš esmės, t. y. ikiteisminė ginčų nagrinėjimo procedūra šiuo atveju nebuvo užbaigta.

Tai reiškia, kad pareiškėjos reikalavimas priteisti jai paminėtą nepriemoką teismo negalėjo būti pripažintas pagrįstu.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra naikintinas, o pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą panaikinti, o pareiškėjos G. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė