A-502-685-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-685/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01633-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas H. R. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Tarnyba), 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 2-3) pareiškėjas paaiškino, kad Tarnyba daugiau nei 10 mėnesių nevykdo įsiteisėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. birželio 28 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-394/2012, kuria jo reikalavimai dėl neturtinės žalos priteisimo buvo patenkinti iš dalies ir priteista 500 Lt, o kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimo dalis palikta nepakeista. Taigi nuo šios LVAT nutarties paskelbimo įsiteisėjo ir likusi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimo dalis, kuria teismas panaikino Ginčų komisijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ginčų komisija) ir Tarnybos sprendimus dėl pareiškėjo darbingumo lygio nustatymo, ir įpareigojo Tarnybą iš naujo įvertinti pareiškėjo darbingumo lygį per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. vasario 20 d. Šios aplinkybės įrodo Tarnybos nerūpestingumą ir abejingumą neįgaliųjų problemoms. Tarnyba, nevykdydama teismo sprendimų, sukelia pareiškėjui slogią psichologinę atmosferą ir įtampą, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją. Ši būsena atsiliepia jo savijautai, darbingumui, skatina lėtinių ligų, kurios pasireiškia skausmais kojų, klubų ir rankų sąnariuose, paūmėjimą Patiriami išgyvenimai pareiškėją kamuoja nuolat, sukelia nemigą, košmariškus sapnus, todėl šeimos gydytojas, siekdamas sumažinti atsiradusius emocinius sutrikimus, skiria jam raminančius ar migdančius vaistus (Stilnox, Hypnogen, Eunoctin ir kt.). Dėl gilinimosi į nemotyvuotus tarnautojų veiksmus sumažėjo jo bendravimo galimybės su vaikais, giminėmis ir draugais. Pareiškėjas negali niekur išvykti, nes turi laukti vėluojančių atsakymų į skundus ir laiku parašyti atsiliepimus ar prašymus bei sekti, kad nebūtų praleisti terminai šiems veiksmams atlikti. Dėl Tarnybos neveikimo pareiškėjas patyrė ir materialinių nuostolių – negauna visos priklausančios neįgalumo pensijos.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Tarnybos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 25-26) paaiškino, kad teismo sprendimo vykdymą lėmė tai, kad tuo metu, kai buvo baigtas nagrinėti ginčas tarp proceso šalių, LVAT buvo iškelta norminė byla, kurioje buvo ginčijamas socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 patvirtinto Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo 6 punktas (2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija, toliau – ir Kriterijų aprašas), nustatantis taisykles, kaip apskaičiuojamas asmens bazinis darbingumas tais atvejais, kai asmens organizmo funkcijos yra sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų ar traumų.

LVAT 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I552-23/2012 konstatavo, kad Kriterijų aprašo 6.1–6.3 punktai prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, inter alia iš jo kylančiam proporcingumo reikalavimui. Nuo 2013 m. sausio 13 d. galioja nauja Kriterijų aprašo 6 punkto redakcija, nustatanti taisykles, kaip apskaičiuojamas asmens bazinis darbingumas tais atvejais, kai asmens organizmo funkcijos sutrikusios dėl dviejų ar daugiau ligų ar traumų. Nors Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 116 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu, tačiau, atsakovo nuomone, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinus neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, visada turi būti sprendžiamas klausimas dėl jo netaikymo nuo pat priėmimo dienos.

Tarnybos Sprendimų kontrolės skyrius, pakartotinai vertindamas pareiškėjo darbingumo lygį ginčo laikotarpiu, taikė naujai įsigaliojusią Kriterijų aprašo 6 punkto redakciją. Visa tai sudarė pagrindą koeficientus, mažinančius bazinį darbingumo lygį, taikyti dėl aukštesnių bazinio darbingumo lygio verčių nei buvo taikyti vertinant H. R. darbingumo lygį 2009 m. Tokiu būdu atsirado galimybė pašalinti pripažintas neteisėtomis Kriterijų aprašo nuostatų taikymo neigiamas pasekmes ir pareiškėjui nustatyti mažesnį darbingumo lygį.

Atsakovas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 12 d. sprendimu analogiškoje (tik dėl kito ginčo laikotarpio) administracinėje byloje Nr. I-2032-168/2013 įpareigojo Tarnybą iš naujo įvertinti H. R. darbingumo lygio pagrįstumą būtent dėl to, kad vertinant pareiškėjo darbingumo lygį nurodytu laikotarpiu darbingumo lygio pasikeitimui galėjo turėti įtakos LVAT 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I552-23/2012. Valstybė ar savivaldybė privalo atlyginti žalą tik tuo atveju, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus.

Kadangi Tarnyba neatliko jokių neteisėtų veiksmų bei veikė atsižvelgdama į pareiškėjo interesus, nėra pagrindo atsirasti šiai pareigai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo H. R. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 222,60 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2858-437/2011 H. R. skundą tenkino iš dalies: panaikino Ginčų komisijos 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. S-235 ir Tarnybos 2011 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. SS-581, ir įpareigojo Tarnybą iš naujo įvertinti pareiškėjo darbingumo lygį per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. vasario 20 d. Kitą skundo dalį atmetė. LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-394/2012 pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimo dalį, kuria atmestas H. R. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, pakeitė ir pareiškėjo naudai priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nagrinėjamos administracinės bylos duomenys rodo, kad pareiškėjui darbingumo lygis per laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. vasario 20 d. buvo nustatytas tik 2013 m. gegužės 29 d., t. y. jau po to, kai pareiškėjas 2013 m. gegužės 17 d. kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teismo sprendimas, iš kurio nevykdymo pareiškėjas kildina patirtą neturtinę žalą, įsiteisėjo 2012 m. birželio 28 d. Taigi įsiteisėjęs teismo sprendimas nebuvo vykdomas beveik vienuolika mėnesių. Pagal ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 97 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu per penkiolika dienų ar teismo nustatytą terminą sprendimas neįvykdomas, pareiškėjo prašymu išduodamas vykdomasis raštas.

Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. A1-78/V-179 (toliau – ir Tvarkos aprašas), 37 punkte nustatyta, kad asmens darbingumo lygis pakartotinai įvertinamas ir sprendimas priimamas per penkiolika darbo dienų nuo visų darbingumo lygio pakartotiniam vertinimui reikiamų dokumentų Tarnyboje gavimo dienos. Atsižvelgiant į šį teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes apie Tarnybos neveikimą 11 mėnesių, padaryta išvada, kad Tarnyba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus, todėl jos veiksmai (neveikimas) pripažinti neteisėtais.

Tarnybos argumentas, kad laiku teismo sprendimo neįvykdė dėl LVAT nagrinėjamos bylos dėl norminio akto, t. y. Aprašo 6 punkto teisėtumo, nepaneigia Tarnybos neveikimo neteisėtumo fakto. Kiek tai susiję su žala, kaip deliktinės atsakomybės sąlyga, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas savo teisių pažeidimą ir neturtinę žalą kildino ne tik iš jo dvasinių pergyvenimų, tačiau ir iš Tarnybos biurokratizmo ir tokiu elgesiu diskredituojamos teisinės sistemos, kas reiškia pareiškėjo pasitikėjimo valstybės institucijomis sumažėjimą bei teisėtų lūkesčių principo pažeidimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, o gero administravimo principas, taikytinas administracinių santykių sferoje, apima ir teisėtumo reikalavimą, t. y. reikalavimą elgtis taip, kaip reikalauja teisės aktai. Nagrinėjamu atveju Tarnybos delsimas atlikti teisės aktais priskirtas funkcijas privertė pareiškėją kreiptis į teismą, todėl pagrįstu pripažintas jo argumentas, jog dėl tokio ilgalaikio delsimo jis prarado pasitikėjimą valstybės institucijomis, buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Taigi yra priežastinis ryšys tarp Tarnybos neveikimo, t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 1 d. sprendimo nevykdymo, ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, todėl galima konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra visos privalomos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.253 straipsnyje nurodyta, jog civilinė atsakomybė gali būti netaikoma arba nuo jos atleidžiama, be kita ko, ir dėl nukentėjusio asmens veiksmų. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas kaip nors būtų prisidėjęs prie Tarnybos neveikimo, ar kitaip kliudęs jai vykdyti teisės aktais įtvirtintas pareigas, todėl nėra pagrindo atsakovą atleisti nuo civilinės atsakomybės. Pareiškėjas skunde jo patirtą neturtinę žalą įvertino 15 000 Lt.

Teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo trukmę, neturtinių vertybių, kurioms buvo pakenkta, pobūdį, taip pat į tai, kad byloje nenustatyta, jog Tarnybos neveikimas būtų žymiai paveikęs pareiškėjo sveikatą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais padarė išvadą, kad pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteistina 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 178-181) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pareiškėjas skunde teismui įrašė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį bei formaliai nurodė, kad žala atsirado dėl to, kad buvo vilkinamas teismo sprendimo įvykdymas. Taigi reikalavimo atlyginti neturtinę žalą jis nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ir įrodymais, tik nurodė, kad dėl to pablogėjo jo sveikata. Tokie skundo argumentai dėl tariamai padarytos neturtinės žalos yra nekonkretūs, deklaratyvūs, paremti bendromis frazėmis apie sveikatos pablogėjimą ir įstatymų numatytą asmens teisę į žalos atlyginimą. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į atitinkamas medicinos įstaigas (kuriose, kaip jis teigia, buvo gydomas), nėra jokių pagrįstų įrodymų, kurie sudarytų prielaidą pripažinti, jog būtent dėl šioje byloje skundžiamo atsakovo neveikimo pareiškėjui būtų buvusios sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo subjektinių teisių pažeidimas, kuris neabejotinai lemtų neturtinės žalos konstatavimą.

2. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo nevykdymas nedarė įtakos pareiškėjo kaip neįgaliojo asmens statusui, nes sprendimo nevykdymo metu jis buvo pripažintas neįgaliuoju, buvo išduotos atitinkamos darbingumo lygį patvirtinančios pažymos bei mokamos išmokos.

3. Pirmosios instancijos teismas nepateikė pakankamų motyvų, pagrindžiančių sprendimą neturtinę žalą kompensuoti 1 000 Lt apimtimi.

4. Sprendimo vykdymą lėmė tai, kad tuo metu, kai buvo baigtas nagrinėti ginčas, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo iškelta norminė byla, kurioje buvo ginčijamas Kriterijų aprašo 6 punkto (2009 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. A1-354/V-402 redakcija) teisėtumas. 2013 m. sausio 13 d. įsigaliojo nauja Kriterijų aprašo 6 punkto redakcija. Tokiu būdu atsirado galimybė pašalinti pripažintas neteisėtomis Kriterijų aprašo nuostatų taikymo neigiamas pasekmes ir pareiškėjui nustatyti mažesnį darbingumo lygį.

5. Tarnyba, teikdama paaiškinimus ir prašymus ginčo byloje (kaip ir analogiškose bylose tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu), teismo prašė sujungti ar bent sustabdyti bylas, kol bus išspręsti ginčai analogiškose bylose, nes apeliacinės instancijos teismo sprendimai gali turėti įtakos ir kitoms byloms, tačiau tokie parašymai netenkinti.

Pareiškėjas H. R. atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 186-187).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas sieja su 2012 m. birželio 28 d. įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-2858-437/2011 nevykdymu.

Pagal ABTĮ 14 straipsnio 1 dalį, įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 97 straipsnio 1 dalis numato, jog įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo skundas (prašymas) patenkinamas, jo nuorašas nusiunčiamas vykdyti administravimo subjektui, kurio veiksmai ar neveikimas buvo apskųsti, taip pat pareiškėjui, o 2 dalis nustato, kad jeigu per penkiolika dienų ar teismo nustatytą terminą sprendimas neįvykdomas, pareiškėjo prašymu atitinkamas administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą <...>.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimu Tarnyba buvo įpareigota iš naujo įvertinti H. R. darbingumo lygį nuo 2010 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. vasario 20 d. Darbingumo lygio pažymą, kuria įgyvendinant minėtus teismo nurodymus per praėjusį 2010 m. lapkričio 11 d. – 2013 m. vasario 18 d. laikotarpį pareiškėjui nustatytas 35 procentų darbingumas, 2013 m. gegužės 29 d. darbingumo lygio vertinimo akto Nr. 1543 pagrindu Tarnyba išdavė 2013 m. gegužės 30 d. Taigi 2012 m. liepos mėnesį pradidėjęs pažeidimas truko iki 2013 m. gegužės 29 d. imtinai.

Byloje nėra ginčo, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas atsakovo atstovui buvo pateiktas vykdyti laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (b. l. 43). Tai, kad šiuo atveju pareiškėjas nesiėmė priverstinio vykdymo priemonių, t. y. nesikreipė į pirmosios instancijos teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, Tarnybos veiksmų neteisėtumo nepašalina. Tarnybos atsakomybės klausimui taip pat nėra svarbi aplinkybė, kad sprendimą norminėje administracinėje byloje Nr. I552-23/2012, kurioje buvo iškelta abejonė dėl Kriterijų aprašo 6 punkto atitikties aukštesnės galios teisės aktams, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė 2012 m. gruodžio 28 d. Pažymėtina, jog nors šis teismo sprendimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. sausio 5 d. (2013, Nr. 2-41), o po jo atsiradusi teisės spraga Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2013 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. A1-6/V-18 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. kovo 21 d. įsakymo Nr. A1-78/V-179 „Dėl Darbingumo lygio nustatymo kriterijų aprašo ir Darbingumo lygio nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“ užpildyta 2013 m. sausio 13 d., Tarnyba dėl nežinomų priežasčių delsė vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą dar keturis mėnesius. Byloje nėra surinkta faktinių duomenų, patvirtinančių, kad pakartotinis darbingumo lygio įvertinimas užtruko dėl pareiškėjo kaltės. Apeliaciniame skunde teigdamas, kad H. R., žinodamas, kodėl nepriimamas administracinis sprendimas, pats nesiėmė jokių veiksmų išsiaiškinti ir pasidomėti susiklosčiusia padėtimi, atsakovas nepridėjo įrodymų, jog Tarnyba savo iniciatyva bendradarbiavo su pareiškėju, informavo jį apie kliūtis atlikti tam tikrus viešojo administravimo veiksmus, tokiu būdu stengdamasi bent iš dalies sušvelninti pareiškėjo patiriamas neigiamas pasekmes.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija (6.250 str.). Teismas privalo nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parinkdamas tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Iš tikrinamo teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais, tinkamai vadovavosi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais: atsižvelgė į žalos pasekmes, šią žalą sukėlusio asmens elgesį, jo turtinę padėtį bei kitas bylai reikšmingas aplinkybes, vadovavosi sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijais. Tarnybos neveikimu išreikštas atsisakymas vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, ne tik šiurkščiai pažeidė iš konstitucinio teisinės valstybės principo reikalavimų kildinamus įstatymo viršenybės bei teismo sprendimų privalomumo principus, bet ir giliai sukrėtė pareiškėją, lėmė jo pasitikėjimo valstybės institucijomis praradimą. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Tarnyba, realizuodama jos kompetencijai priskirtus viešojo administravimo įgaliojimus, pareiškėjo teises ir teisėtus interesus varžo sistemingai, savo veiklos negerina ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų žalai, atsiradusiai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso 6.272 str.), taip pat dėl kitų valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (aktų) (Civilinio kodekso 6.271 str.), atlyginti, nesiekia taupyti (pvz.: LVAT administracinės bylos Nr. A552-394/2012, A552-1902/2012).

Apibendrindamas išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo priteista 1 000 Lt suma yra protinga ir adekvati kompensacija už H. R. patirtą dvasinę skriaudą ir pažemintą orumą, ją mažinti, kaip reikalauja atsakovas, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė