AS-438-772-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS438-772/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02413-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. P. skundą atsakovui Įmonių bankroto valdymo departamentui prie Ūkio ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. P. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–2), prašydamas panaikinti atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, departamentas) 2014 m. kovo 14 d. įsakymą „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui G. P. skyrimo“ Nr. V-25 (toliau – ir ginčijamas įsakymas, įsakymas), kuriuo pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – viešas įspėjimas apie tai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo įsakymo priėmimo dienos paskelbiant departamento internetinėje svetainėje. Pareiškėjas taip pat prašė pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, t. y. iki kol bus išnagrinėta byla įpareigoti atsakovą panaikinti departamento interneto svetainėje esančią informaciją apie nuobaudos jam paskyrimą ir apie priimtą neįsiteisėjusį įsakymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad teismai, nutartimis iškeldami juridiniams ir fiziniams asmenims bankroto bylas ir paskirdami bankroto administratorių, vadovaujasi departamento pateikiama informacija apie bankroto administratoriaus turimas nuobaudas. Šiuo atveju teismai, spręsdami klausimą dėl bankroto administratoriaus paskyrimo, vadovausis neteisinga informacija apie jam paskirtą nuobaudą (ginčijamas įsakymas nėra įsiteisėjęs, tačiau apie pareiškėjui paskirtą nuobaudą jau yra paskelbta viešai), ir taip padarys jam tiesioginės žalos. Atsakovo veiksmai sukelia jam daug nepatogumų ir varžo jo interesus, blogina jo padėtį lyginant su kitais bankroto administratoriais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi (b. l. 16–17), be kita ko, pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo prašymo pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turinį, padarė išvadą, kad jis iš esmės reikalauja sustabdyti ginčijamo įsakymo galiojimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Tačiau pareiškėjo nurodyti argumentai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybės yra susiję ne su būsimo teismo sprendimo tinkamu įvykdymu, t. y. ne su potencialios grėsmės, jog šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, galimybe, o su spėjamomis neigiamomis pasekmėmis pareiškėjui, todėl nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismo vertinimu, pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepateikė pakankamų įrodymų, kurie patvirtintų realią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui. Priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, iki ginčijamo įsakymo priėmimo buvusi padėtis iš esmės galėtų būti atkurta pasinaudojus civilinės atsakomybės institutu, t. y. atlyginant žalą, jeigu pareiškėjas ją patirtų. Egzistuojant tokio pobūdžio buvusios padėties atkūrimo galimybėms, nėra pagrindo teigti, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 39–40), kuriuo prašo minėtos nutarties dalį, kuria buvo atmestas jo prašymas pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, panaikinti bei priimti naują sprendimą – atitinkamą jo prašymą tenkinti ir sustabdyti ginčijamo įsakymo galiojimą.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas įsakymas nėra įsiteisėjęs, tačiau jau įvykdytas – apie pareiškėjui paskirtą nuobaudą jau yra paskelbta departamento interneto svetainėje. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjui yra daroma žala, kenčia jo reputacija, kurią materialine išraiška yra sudėtinga įvertinti, nes nėra aišku, kokie teisėjai bei kiti fiziniai ir juridiniai asmenys buvo suklaidinti.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad ginčijamas įsakymas yra įsiteisėjęs. Be to, pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes apie žalos jam padarymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamo ginčo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutarties dalies, kuria buvo atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones – sustabdyti atsakovo Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2014 m. kovo 14 d. įsakymo „Dėl nuobaudos bankroto administratoriui G. P. skyrimo“ Nr. V-25, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta nuobauda – viešas įspėjimas apie tai ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo įsakymo priėmimo dienos paskelbiant departamento internetinėje svetainėje, galiojimą (paskelbimą), teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 71 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog jos netaikius teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamus aktus, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad nagrinėjant administracinę bylą reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei iš bylos medžiagos ar proceso dalyvių prašyme nurodomų motyvų galima padaryti išvadą, jog nesiėmus užtikrinimo priemonių teismo sprendimo toje byloje įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Be to, ABTĮ 92 straipsnis numato, kad skundžiamo akto panaikinimas reiškia, jog kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis. Taigi svarbu nustatyti, ar neuždraudus atsakovui atlikti pareiškėjo nurodytų veiksmų, išnagrinėjus administracinę bylą galėtų būti įmanoma atkurti padėtį, buvusią iki skundžiamo akto priėmimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, kad realus iki skundžiamo administracinio akto (veiksmo) priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas (veiksmas), kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pavyzdžiui, 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2005 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-230/2005, 2009 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-368/2009). Pažymėtina, jog, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgta į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų principų (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-222/2010).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė pirmosios instancijos teismo pritaikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytas reikalavimo užtikrinimo priemones – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, nustatė, kad ginčijamu įsakymu (b. l. 3) pareiškėjui buvo paskirta nuobauda, įtvirtinta Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 117 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Minėtoje teisės normoje nurodyta, kad „už įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, teismo procesinių dokumentų (sprendimų, įsakymų, nutarčių ir nutarimų), kreditorių susirinkimo ir kreditorių komiteto nutarimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą arba kitus pažeidimus, nustatytus tikrinant administratoriaus veiklą, Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka administratoriui gali būti paskirta nuobauda. Šio įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nurodyta Vyriausybės įgaliota institucija skiria <...> viešą įspėjimą, kuris ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo sprendimo priėmimo dienos skelbiamas šio įstatymo 11 straipsnio 10 dalyje nurodytos Vyriausybės įgaliotos institucijos interneto svetainėje.“ Iš internetinėje svetainėje http://www.bankrotodep.lt esančių duomenų matyti, kad apie pareiškėjui paskirtą nuobaudą – viešą įspėjimą – jau yra paskelbta, t. y. ginčijamas įsakymas įvykdytas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad esminė reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlyga yra aplinkybių, kad šių priemonių nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, nustatymas. Tuo atveju, jeigu pareiškėjo skundas būtų tenkintas, būtų panaikintas ginčijamas įsakymas ir juo pareiškėjui paskirta nuobauda, tame tarpe ir atitinkamoje interneto svetainėje esanti informacija apie nuobaudos pareiškėjui skyrimą. Nėra pagrindo išvadai, kad nepritaikius pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, tokių veiksmų nebūtų galima atlikti, t. y. įvykdyti galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimą. Nors pareiškėjas, prašydamas sustabdyti ginčijamo įsakymo galiojimą, nurodė, kad šia paskirta nuobauda jam yra daroma žala, kenčia jo reputacija, kurią materialine išraiška yra sudėtinga įvertinti, nes nėra aišku, kokie teisėjai bei kiti fiziniai ir juridiniai asmenys buvo suklaidinti, tačiau šie pareiškėjo teiginiai ne tik nėra pagrįsti jokiais įrodymais (nors tokia pareiga pareiškėjui yra įtvirtinta ABTĮ 57 straipsnio 4 dalyje), bet ir yra abstraktaus pobūdžio, nedetalizuoti bei paremti prielaidomis, todėl negali būti pagrindu taikyti jo prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pablogėjusi reputacija, finansinių sunkumų grėsmė ar atsiradimas savaime nelemia būsimo teismo sprendimo įgyvendinimo negalimumo ar jo esminio apsunkinimo bei reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Paaiškėjus, kad pareiškėjui nuobauda buvo paskirta nepagrįstai, jis turės galimybę kompensuoti savo praradimus, t. y. objektyviai įvertinti juos pinigais ir patirtus nuostolius prisiteisti teisme.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta prieš tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netaikė pareiškėjo prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. P. atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas