A-731-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-731-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01154-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2014 m. balandžio 20 d. buvo laikomas Šiaulių TI perpildytose kamerose, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kadangi 23 val. per parą buvo laikomas perpildytose kamerose. Teigė, jog kalint perpildytose kamerose, nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, nuolat kildavo konfliktai, be to, kamerose trūko oro, dėl to pareiškėjui skaudėjo galvą, jis negalėjo gerai išsimiegoti, tapo irzlus ir nervingas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 6–9) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Šiaulių TI nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad iš Šiaulių TI Įskaitos skyriaus 2014 m. balandžio 30 d. pažymos Nr. 69/06-1840 matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2014 m. balandžio 20 d. (iš viso 76 dienas). Pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas svyravo nuo 6,45 kv. m iki 22,55 kv. m ir jose buvo laikoma nuo 1 iki 8 asmenų, taigi pareiškėjui periodiškai tekdavo nuo 1,98 kv. m iki 16,72 kv. m gyvenamojo ploto. Todėl tik tam tikrais atvejais pareiškėjui galimai teko mažesnis kameros plotas, nei nustatyta norma, o periodiškai ji netgi buvo viršijama.

Be to, laikotarpiais nuo 2014 m. vasario 6 d. iki 2014 m. vasario 10 d. ir nuo 2014 m. vasario 24 d. iki 2014 m. vasario 27 d. vienam asmeniui tenkanti kameros ploto riba siekė ne mažiau nei 4,06 kv. m. Šiaulių TI taip pat pabrėžė, kad pasivaikščiojimo (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų ir prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje, todėl pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais.

Tuo tarpu, nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Šiaulių TI kartu atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 2 punktas numato, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Analogiška nuostata įtvirtinta ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punkte. Šiame kontekste akcentavo, jog Šiaulių TI veikia 1911 m. pastatytame pastate ir dėl pastato statuso (įtrauktas į Kultūros vertybių registrą bei saugomų objektų sąrašą) jame draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys darbai. Be to, nurodė, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose.

Taigi, kamerų būklė priklauso, pirmiausia, nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio. Šiaulių TI papildomai akcentavo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia tik abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai kilusius dėl jo laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad Šiaulių TI pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, Šiaulių TI manė, jog nagrinėjamu atveju, nustačius, kad dėl kalinimo įstaigoje pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, yra pagrindas nepriteisti jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 10 d. sprendimu (b. l. 65–71) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 400 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nurodė, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2014 m. balandžio 24 d., tačiau tik 9 dienas jis buvo laikomas sąlygomis, pilnai atitinkančiomis vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto reikalavimus (5 dienas – kameroje Nr. 99, kai vienam asmeniui teko nuo 4,05 kv. m iki 5,40 kv. m kameros ploto; 4 dienas – kameroje Nr. 8, kai vienam asmeniui teko nuo 4,18 kv. m iki 16,72 kv. m kameros ploto), o 6 dienas pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažesnis, nei nustatyta norma (1 dieną – kameroje Nr. 52, kai pareiškėjui teko 2,64 kv. m kameros ploto; 5 dienas – kameroje Nr. 56, kai pareiškėjui teko nuo 2,38 kv. m iki 3,17 kv. m kameros ploto).

Tuo tarpu likusias 76 dienas pareiškėjui tenkantis kamerų plotas tik iš dalies atitiko reikalavimus, tačiau iš byloje esančių duomenų teismas negalėjo tiksliai nustatyti, kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui turinčios tekti minimalios kameros ploto normos. Kita vertus, teismas akcentavo, kad 37 dienas pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai jam teko nuo 3,22 kv. m iki 16,26 kv. m kameros ploto, t. y. mažiausias plotas buvo artimas minimaliai normai, o periodiškai pareiškėjui teko net 4,5 kartų didesnis plotas, nei numatyta minimali norma.

Be to, 21 dieną pareiškėjas buvo laikomas kameroje vienas arba su dar vienu asmeniu 6,45–6,83 kv. m ploto kamerose. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti nepaprastai didelį kameros erdvės trūkumą pareiškėjui. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas Šiaulių TI sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. kai vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, buvo laikomas 45 dienas ir šiuo laikotarpiu Šiaulių TI administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas taip pat nurodė, kad byloje nustatyta, jog Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. spalio 22 d. atliko patikrinimą Šiaulių TI kameroje Nr. 3, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiais nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d., nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2014 m. sausio 27 d. ir nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 17 d., bei surašė 2013 m. spalio 23 d. patikrinimo aktą Nr. EP-388. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kameroje Nr. 3 buvo atliktas remontas, tačiau ant lubų matosi vandens nubėgimo žymės, sanitarinio įrenginio vamzdynas kiauras, patalpoje reikalingas remontas (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimas), pelėsio nėra, sanitarinis mazgas nevalytas, jaučiasi nemalonus pūvančių medžiagų kvapas, kameroje esantys asmenys nesirūpina švaros ir tvarkos palaikymu (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 58 punkto pažeidimas).

Šiaulių visuomenės sveikatos centras taip pat 2014 m. vasario 3 d. atliko patikrinimą kameroje Nr. 34, kurioje pareiškėjas buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. sausio 7 d., bei surašė 2014 m. vasario 12 d. patikrinimo aktą Nr. EP-27. Šio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad kameroje nėra veidrodžio (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimas), nėra specialaus šepečio tualetui valyti, sienos išraižytos ir išrašinėtos, išdaužta skylė, lubos su defektais, vietomis byranti dažų, tinko danga, patalpą reikia remontuoti (nustatytas Higienos normos HN 76:2010 62 punkto pažeidimas), dirbtinė apšvieta – 129 lx, o tai neatitinka Higienos normos HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, pagal kuriuos mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.

Šiame kontekste teismas akcentavo, jog nors pažeidimai kameroje Nr. 3 buvo nustatyti anksčiau, negu pareiškėjas buvo joje laikomas, byloje nėra duomenų, kad šie pažeidimai buvo pašalinti dar iki pareiškėjo patalpinimo į minėtą kamerą, todėl teismas sprendė, jog jie buvo ir pareiškėjo laikymo kameroje Nr. 3 metu. Atsižvelgęs į tai, kad kameroje Nr. 34 pažeidimai buvo nustatyti praėjus mėnesiui po pareiškėjo laikymo šioje kameroje, teismas taip pat padarė išvadą, jog jie buvo ir pareiškėjo laikymo šioje kameroje metu.

Juolab kad byloje nepateikti įrodymai, jog pareiškėjo laikymo metu minėtų kamerų sąlygos atitiko higienos normas. Tuo tarpu dėl sąlygų kitose kamerose teismas pabrėžė, jog kitose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jo laikymo laikotarpiais patikrinimai atlikti nebuvo ir byloje nėra duomenų, kad sąlygos kitose kamerose neatitiktų higienos normų reikalavimų. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai laikotarpiais nuo 2013 m. lapkričio 21 d. iki 2013 m. lapkričio 25 d., nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. sausio 7 d., nuo 2014 m. sausio 25 d. iki 2014 m. sausio 27 d. ir nuo 2014 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 17 d. (iš viso 12 dienų) laikė pareiškėją kamerose, neatitinkančioje Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų, o tai Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog dėl Šiaulių TI kamerose buvusių jo laikymo sąlygų jam skaudėjo galvą, jis tapo irzlus ir nervingas, teismas atkreipė dėmesį, kad iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, jog jis nuolat skundėsi nemiga, padidėjusiu dirglumu, galvos skausmu, tačiau yra ir įrašas apie tai, jog pareiškėjas dar būdamas laisvėje dėl to lankėsi pas gydytojus ir gydėsi ligoninėje. Todėl teismas padarė išvadą, kad byloje esantys medicininiai dokumentai nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas susirgo tik patekęs į Šiaulių TI.

Kita vertus, teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas visą buvimo Šiaulių TI laikotarpį nuolat turėjo sveikatos problemų, leidžia daryti išvadą, jog būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjo sveikatos pablogėjimą. Atitinkamai aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas atsižvelgė į pareiškėjo laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis trukmę, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, taip pat į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovavosi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais bei padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu.

Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t. y. vertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, teismas, be kita ko, atsižvelgė į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas ir sprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 400 Lt.

III. Pareiškėjas V. D. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 77a), prašydamas pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą, priteisiant jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir konstatavo, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau mano, kad teismas netinkamai įvertino jo patirtą neturtinę žalą bei netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Šiaulių TI atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 97–98) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą nepakeistą. Šiaulių TI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus bei įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Tuo tarpu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2014 m. balandžio 20 d. Šiaulių TI jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Tačiau šiuo atveju pareiškėjas iš esmės nesutinka su jam priteistos neturtinės žalos dydžiu.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (b. l.

11) matyti, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 9 d. iki 2014 m. balandžio 20 d., periodiškai Šiaulių TI iš viso buvo laikomas 87 dienas, iš kurių 6 dienas jis buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus, o 72 dienas jo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 2,38 kv. m iki 3,18 kv. m, o kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas tik iš dalies atitiko teisės aktų reikalavimus, jis svyravo nuo 1,98 kv. m iki 16,72 kv. m.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų nėra galimybės nustatyti, kiek tiksliai dienų iš minėto laikotarpio, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (72 dienos), pareiškėjas buvo laikomas Šiaulių TI pažeidžiant minėtus reikalavimus. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Tačiau šiuo atveju Šiaulių TI nepateikė konkrečių duomenų, kiek tiksliai dienų pareiškėjas buvo laikomas pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus. Taigi teisėjų kolegija visas abejones vertina pareiškėjo naudai ir sprendžia, kad, neskaitant laikotarpio, kai pareiškėjas neabejotinai buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis (6 dienos), ir visą nurodytą laikotarpį, kai pareiškėjo laikymo sąlygos tik iš dalies atitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimus (72 dienas), buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. valdžios institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ji ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Kita vertus, akcentuotina, jog iš byloje esančių duomenų matyti, kad 50 dienų iš minėto laikotarpio pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma buvo didesnė nei 3,03 kv. m, o 47 dienas iš pastarojo laikotarpio ji svyravo nuo 3,23 kv. m iki 16,26 kv. m, t. y. buvo gana nežymiai mažesnė (iki 0,37 kv.

m) nei Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta minimali. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, į byloje nustatytas aplinkybes dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto svyravimo minėtu laikotarpiu atsižvelgtina vertinant, ar pažeidimas pateko į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atitinkamais laikotarpiais pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų neatitinkančiose kamerose. Juolab kad ginčo dėl to iš esmės nėra ir šias aplinkybes patvirtina byloje esantys Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (b. l. 13–36).

Kita vertus, šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat pažymėtina, kad nors pareiškėjas nagrinėjamu atveju skundėsi dėl antisanitarinės, higienos normų reikalavimų neatitinkančios kamerų būklės ir pan., jis iš esmės visiškai nedetalizavo, kuo tai pasireiškė. Tuo tarpu, kaip teisingai akcentavo Šiaulių TI, kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės (Higienos normos HN 76:2010 58 p.). Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu su rašytiniais ar žodiniais prašymais (pareiškimais), skundais ar pasiūlymais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI administraciją nesikreipė (b. l. 37). Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog kalint perpildytose kamerose, nebuvo galimybės pajudėti ar pasimankštinti, nuolat kildavo konfliktai, teisėjų kolegija pabrėžia, jog šios aplinkybės yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. D. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys