AS-552-494-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-494/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00491-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. V. skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. V. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Socialinės paramos skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. raštą (sprendimą) Nr. (54.7)SSP-1093 ir įpareigoti atsakovą skirti pareiškėjai socialinę pašalpą už 2013 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėn., iš viso 1 050 Lt.

Kartu su skundu pareiškėja pateikė prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, kuriame nurodė, kad skundo padavimo terminą praleido dėl svarbių ir objektyvių priežasčių. Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad skundžiamame Administracijos Socialinės paramos skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. rašte (sprendime) Nr. (54.7)SSP-1093 apskundimo tvarka nenurodyta. Pareiškėja pažymėjo, kad neturi teisinio išsilavinimo, turi sveikatos problemų, o rašte (sprendime) nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai. Pareiškėja pirmiausia bandė ginčą išspręsti ne teismo tvarka ne kartą kreipdamasi į atsakovą. Pareiškėjos manymu, šios aplinkybės vertintinos kaip svarbios ir terminas skundui paduoti atnaujintinas. Pareiškėja taip pat pranešė, kad Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2014 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. SP-137-(7.0086) jai teikiama antrinė teisinė pagalba.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo prašė pareiškėjos prašymo netenkinti.

Atsakovo manymu, prašymas neturėtų būti tenkinamas, nes pareiškėjos nurodytos priežastys nėra svarbios bei pateisinančios termino praleidimą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad prie prašymo atnaujinti terminą pareiškėja pridėjo išrašą iš medicininių dokumentų, kur fiksuota, kad gydymas pareiškėjai buvo tęstas iki 2013 m. lapkričio 1 dienos. Kadangi skundžiamas atsakovo raštas buvo priimtas 2013 m. gruodžio 31 d., atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog terminą ji praleido dėl sveikatos problemų, nėra pagrįsta faktiniais įrodymais. Atsakovas, pasisakydamas dėl pareiškėjos argumento, kad ji ginčą sprendė ne teismo tvarka, kreipdamasi į atsakovą, nurodė, kad tokie teiginiai nėra patvirtinti jokiais įrodymais, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėja, kreipdamasi į atsakovą, būtų kokiu nors būdu klaidinama ar atsakovo būtų žadama priimti jai palankų sprendimą, kas būtų galėję pareiškėjai sukelti viltis ginčą išspręsti taikiu būdu ir dėl ko ji nebūtų kreipusis į teismą per įstatymų nustatytą terminą. Atsakovas aplinkybę, kad skundžiamame rašte (sprendime) nėra nurodyta jo apskundimo tvarka, vertino kaip formalų pažeidimą, kuris negali būti pripažįstamas svarbia priežastimi terminui skundui paduoti atnaujinimui.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 21 d. nutartimi pareiškėjos prašymo netenkino ir termino skundui paduoti neatnaujino, o pareiškėjos skundą dėl rašto (sprendimo) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsisakė priimti, nes praleistas skundo padavimo terminas.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalimi, 34 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad Administracijos Socialinės paramos skyrius 2013 m. gruodžio 31 d. raštu (sprendimu) Nr. (54.7)SSP-1093 nurodė pareiškėjai, kad, norėdama prasitęsti socialinės pašalpos mokėjimą, ji į Socialinės paramos skyrių turėjo kreiptis per 2013 m. spalio ir lapkričio mėnesius, tačiau kreipėsi tik 2013 m. gruodžio 16 d., todėl socialinė pašalpa jai gali būti skiriama tik nuo 2013 m. gruodžio mėnesio. Pareiškėjos skundas dėl šio rašto (sprendimo) panaikinimo Šiaulių apygardos administraciniam teismui pateiktas 2014 m. vasario 10 d., t. y. praleidus ABTĮ nustatytą vieno mėnesio terminą.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi praktikos, jog įstatymo reikalavimų neatitinkantis individualaus administracinio akto apskundimo tvarkos išaiškinimas, kaip yra nagrinėjamu atveju, nėra kliūtis asmeniui imtis aktyvių veiksmų aiškinantis skundo padavimo tvarką (kreiptis į aktą priėmusį viešojo administravimo subjektą, ieškoti atitinkamų teisės aktų, kreiptis dėl teisinės pagalbos suteikimo į advokatą, kt.). Todėl sprendžiant klausimą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo aplinkybė, kad viešojo administravimo subjektas individualiame administraciniame akte neišaiškino tinkamai jo apskundimo tvarkos, turi būti vertinama atsižvelgiant į byloje reikšmingų aplinkybių visumą.

Teismas, atsižvelgęs į skundu inicijuojamo ginčo pobūdį, ginčui taikytinų teisės aktų specifiką, į tai, kad pareiškėjai nuo 2014 m. sausio 20 d. teikiama antrinė teisinė pagalba, t. y. jos interesams atstovauja profesionalus teisininkas, darė išvadą, kad šiuo atveju administracinio akto apskundimo tvarkos nenurodymas negali būti laikytinas priežastimi, objektyviai sukliudžiusia pareiškėjai laiku realizuoti teisę kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad nuo sprendimo teikti antrinę teisinę pagalbą bei skirti pareiškėjai advokatą iki termino apskųsti atsakovo 2013 m. gruodžio 31 d. raštą (sprendimą) Nr. (54.7)SSP-1093 pabaigos buvo likę dvi savaitės, tačiau prašyme atnaujinti terminą skundui paduoti nėra nurodyta nei viena aplinkybė ar argumentas, kodėl pareiškėjai atstovaujantis advokatas, kuris yra profesionalus teisininkas ir žino administracinių aktų apskundimo tvarką ir terminus, nuo atstovavimo pareiškėjai pradžios, t. y. nuo 2014 m. sausio 20 d., laiku, nepraleidus ABTĮ nustatyto termino, nepateikė skundo teismui. Teismų praktikoje laikoma, kad pareiškėjui teisinę pagalbą teikiantis ir atstovaujantis advokatas yra tiesiogiai su juo susijęs asmuo, o jo atlikti veiksmai, vertinant juos trečiųjų asmenų atžvilgiu, laikytini paties pareiškėjo veiksmais. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys prieš tai nurodytų argumentų kontekste negali būti pripažintos svarbiomis, sutrukdžiusiomis pareiškėjai įstatymų nustatytu terminu pateikti skundą teismui, dėl to teismas pareiškėjos prašymo netenkino ir termino skundui paduoti neatnaujino.

Neatnaujinęs termino teismas pareiškėjos skundą atsisakė priimti vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

III. Pareiškėja L. V. atskiruoju skundu (b. l. 31-33) prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos skundą priimti. Pareiškėja pažymi, kad neturi teisinio išsilavinimo, turi sveikatos problemų, skundžiamame rašte nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka ir terminai, pirmiausia pareiškėja ginčą bandė išspręsti ne teismo tvarka, ne kartą kreipėsi į atsakovą, prašė suteikti reikiamo dydžio vienkartinę pašalpą pasibaigusios pareiškėjos asmens tapatybės kortelės keitimui.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, taip pat pažymi, kad iš skundžiamo rašto formuluotės pareiškėjai turėjo būti pakankamai aišku, jog už 2013 m. spalio ir lapkričio mėnesius socialinė pašalpa negalės būti paskirta.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta tenkinti pareiškėjos L. V. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, teisėtumo ir pagrįstumo (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymų numatytu terminu.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Teismas, spręsdamas, ar termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra svarbios, vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Teisėjų kolegija pažymi, kad svarbių ar nesvarbių priežasčių, dėl kurių įstatymo nustatytu terminu nebuvo pateiktas skundas, nustatymas bei praleisto termino atnaujinimas yra teismo prerogatyva. Praleisto termino atnaujinimo klausimas kiekvienu atveju turi būti sprendžiamas ieškant protingos pusiausvyros tarp viešojo intereso užtikrinti realią subjektinių teisių apsaugą ir viešojo intereso garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą.

Vertindama pareiškėjos nurodytas aplinkybes, susijusias su netinkamai išaiškinta skundžiamo sprendimo apskundimo tvarka, teisėjų kolegija nurodo, jog nagrinėjamu atveju Administracijos Socialinės paramos skyriaus sprendimui yra taikytini individualiam administraciniam aktui keliami reikalavimai. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio, nustatančio individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, 2 dalyje nurodyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta akto apskundimo tvarka. Vertindamas šios įstatymo nuostatos reikšmę, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog aplinkybė, kad skundžiamame sprendime nebuvo tiesiogiai nurodyta ir išaiškinta jo apskundimo galimybė, nebuvo nurodyti įstatymo numatyti apskundimo terminai atskirais atvejais (atsižvelgiant į ginčijamo administracinio akto apskundimo tvarkos bei terminų teisinio reglamentavimo specifiką) gali būti vertinama kaip priežastis, objektyviai sukliudžiusi pareiškėjui laiku realizuoti teisę kreiptis į teismą. Be to, administracinio akto apskundimo tvarkos neišaiškinimas tinkamai nesiderina su geru viešuoju administravimu bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu principu, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, gali suvaržyti asmens teisę kreiptis į teismą. Tačiau sprendžiant klausimą dėl termino paduoti skundą atnaujinimo aplinkybė, kad viešojo administravimo subjektas individualiame administraciniame akte neišaiškino tinkamai jo apskundimo tvarkos, turi būti vertinama atsižvelgiant į byloje reikšmingų aplinkybių visumą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-266/2004, 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-423/2008).

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja prašymu kreipėsi į Administracijos Socialinės paramos skyrių dėl socialinės pašalpos skyrimo. Atsakovas jai atsakė 2013 m. gruodžio 31 d. raštu Nr. (54.7) SSP-1093, nurodydamas, kad socialinė pašalpa pareiškėjai gali būti skiriama tik nuo 2013 m. gruodžio mėnesio, ir pažymėdamas, kad, norėdama pratęsti socialinę pašalpą, pareiškėja turi pateikti galiojantį asmens dokumentą (b. l. 7). Pareiškėjos skundas Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas 2014 m. vasario 10 d., t. y. praleidus terminą skundui dėl atsakovo sprendimo apskundimo paduoti.

Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjai iki 2013 m. lapkričio 1 d. buvo tęstas gydymas (b. l. 8). Nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2013 m. gruodžio 13 d. pareiškėja atliko arešto bausmę Šiaulių tardymo izoliatoriuje (b. l. 9). Iš karto po paleidimo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2013 m. gruodžio 13 d. (penktadienį) pareiškėja 2013 m. gruodžio 16 d. (pirmadienį) prašymu kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisiją, prašydama skirti vienkartinę pašalpą asmens tapatybės kortelės išdavimui (b. l. 10), kurios galiojimas, kaip matyti, buvo pasibaigęs 2013 m. gruodžio 8 dieną (b. l. 12). Sekančią dieną - 2013 m. gruodžio 17 d. - prašymu pareiškėja kreipėsi į Administracijos Socialinės paramos skyrių (b. l. 10). Dar atsakovui nepriėmus rašto dėl pareiškėjos 2013 m. gruodžio 17 d. prašymo, L. V. 2013 m. gruodžio 27 d. prašymu kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisiją, prašydama skirti vienkartinę pašalpą asmens tapatybės kortelei išsiimti skubos tvarka, taip pat pragyvenimui (b. l. 11). Pareiškėja dar kartą 2014 m. sausio 8 d. kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisiją dėl vienkartinės pašalpos išmokėjimo (b. l. 11). L. V. tą pačią dieną, kai jai buvo išduota nauja asmens tapatybės kortelė (b. l. 12), 2014 m. sausio 13 d. kreipėsi į Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl antrinės pagalbos suteikimo, kuri jai buvo suteikta minėtos tarnybos 2014 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. SP-137-(7.0086) (b. l. 13). Bylos medžiaga taip pat rodo, kad pareiškėja serga lėtinėmis ligomis, dėl kurių 2014 m. sausio 1 d. – 2014 m. sausio 31 d. negalėjo dirbti visuomenei naudingų darbų (b. l. 19).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjos sveikatos būklę bei tai, kad skundžiamame atsakovo rašte nebuvo nurodyta jo apskundimo tvarka, be to, jame buvo nurodyta, jog reikalinga pateikti galiojantį asmens dokumentą norint pratęsti socialinės pašalpos skyrimą, o pareiškėjos asmens tapatybės kortelės galiojimas pasibaigė jai atliekant arešto bausmę Šiaulių tardymo izoliatoriuje, tačiau pareiškėja veikė pakankamai operatyviai ir kelis kartus kreipėsi į Šiaulių miesto savivaldybės Paramos teikimo komisiją dėl pašalpos tapatybės kortelei išsiimti skyrimo, taip pat dėl pašalpos pragyvenimui, iš karto po naujos asmens tapatybės kortelės išdavimo kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, vertina, kad formaliai pritaikius įstatymą ir neatnaujinus skundo padavimo termino šios administracinės bylos kontekste galimai būtų pažeista asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Formalus įstatymo normų taikymas, neįvertinus iš to kylančių pasekmių ir susiklosčiusios situacijos, nėra pateisinamas, teisėtas ar protingas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nedetaliai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, neįvertino visų reikšmingų aplinkybių.

Pažymėtina, kad asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą, ji yra būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga. Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų, pareigūnų veiksmų. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, asmens teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai apsunkintas jos įgyvendinimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisminės gynybos principo svarba akcentuojama ir tarptautinių teismų praktikoje. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina „teisę į teismą“, kurios dalis teisė kreiptis į teismą, t. y. inicijuoti teisminį procesą, sudaro tik vieną aspektą. Tačiau šis aspektas iš esmės lemia, ar suinteresuotas asmuo galės pasinaudoti kitomis garantijomis, numatytomis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. sausio 21 d. sprendimas Golder prieš Jungtinę Karalystę, 2001 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Z. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi teisingumo ir protingumo kriterijais bei siekdama užtikrinti pareiškėjos teisę į teisminę gynybą, tenkina L. V. atskirąjį skundą iš dalies – atnaujina skundo padavimo terminą, panaikina pirmosios instancijos teismo nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. V. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Atnaujinti pareiškėjai L. V. skundo padavimo terminą.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis