AS-78-822/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-78-822/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04523-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.1, 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. U. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. U. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. U. 2014 m. spalio 11 d. paštu pateikė skundą, kuriame prašo:

1) panaikinti Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 12-01-1630;

2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, nuo 2011 m. gegužės 20 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 5 578,43 Lt, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, už laikotarpį nuo 2011 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 510,96 Lt, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Taip pat pareiškėja prašė sustabdyti bylą ta apimtimi, kurioje ginčo dalykas yra pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą bei atnaujinti terminą skundui paduoti.

Paaiškino, kad apie teisių pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Mano, kad negali būti tokios situacijos, kad asmuo, turintis teisę teisminiu keliu apginti savo pažeistas teises, negalėtų to padaryti dėl institucijos neveikimo netinkamai taikant teisės aktus. Į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, kad bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. 2011 m. birželio mėnesį gavusi sumažintą pensiją suvokė, kad yra pažeidžiamos teisės, tačiau žinojo, kad yra priimtas Laikinasis įstatymas, kuriame buvo nurodyta, kad jo nuostatos bus taikomos tik vienerius metus dėl sunkios ekonominės būklės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 20 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą atmetė ir atsisakė priimti skundą.

Teismas nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatas sumažinta pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2011 metų birželio mėnesį. Pareiškėja skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies teismui pateikė 2014 m. spalio 11 d., t. y. ženkliai praleidusi procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Pareiškėja į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; dešimt mėnesių po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nenurodė jokių nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jai laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą, elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, todėl terminas skundui paduoti neatnaujintinas, pareiškėjos skundo reikalavimus dėl pensijos nepriemokos priteisimo atsisakytina priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Remdamasis LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi byloje Nr. A444-2232/2013, teismas vertino, kad ginčijamas Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimas Nr. 12-01-1630 tik patvirtina tarp pareiškėjos ir atsakovo kilusį ginčą, tačiau realių pasekmių nesukelia, nes skundžiamas teismui praleidus trejų metų skundo padavimo terminą, todėl teismas šiuo atveju pareiškėjo teisių apginti negalėtų. Šią skundo dalį atsisakyta priimti pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktą (kaip nenagrinėtiną teismų).

III. Pareiškėja V. U. atskirajame skunde (b. l. 18–21) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartį ir priimti naują.

Pareiškėjos manymu, ji nepraleido 3 metų kreipimosi į teismą termino, kuris skaičiuojamas nuo sužinojimo apie padarytą pažeidimą. Sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija jai mokėta nuo 2011 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Visu šiuo laikotarpiu taikyta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostata, o iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. – ir 5 straipsnio 1 dalis. Dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo į Krašto apsaugos ministeriją pareiškėja kreipėsi 2014 m. rugsėjo 3 d. Iš Krašto apsaugos ministerijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 12-01-1630 pareiškėja sužinojo, jog jos pensija mažinta ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

Apie galimą savo teisių pažeidimą pareiškėja sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Į teismą nesikreipė anksčiau, nes nuo 2011 m. birželio mėnesio nemanė, kad jos teisės pažeidžiamos, o po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo tikėjosi, kad neišmokėta pensijos dalis bus sumokėta, išnykus teisiniam pagrindui pensijai mažinti. Apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo ir susipažinusi su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimu žiniasklaidai apie Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymo ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo, turėjo vadovautis LVAT išaiškinimais, pateiktais praktikoje, t. y., tuo, kad teisė kreiptis į administracinius teismus suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame procese visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje (LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.). Be to, ne formali, o reali ir veiksminga teisių gynyba yra tiesiogiai susijusi su ginčo santykius reglamentuojančio teisinio reguliavimo išsamumu, aiškumu.

Todėl asmens suvokimas apie savo teisių pažeidimą, nors ir grindžiamas subjektyvia nuomone, iš esmės priklauso nuo teisinio reguliavimo ypatybių, keliamo ginčo sudėtingumo, ginčo santykių teisinio reglamentavimo. 2011 m. birželio mėnesį gavusi sumažintą valstybinę pensiją pareiškėja subjektyviai suvokė savo teisių pažeidimą, tačiau į teismą nesikreipė, nes žinojo, kad mažinimas vykdomas laikinuoju įstatymu, kuriame aiškiai nurodyta, kad jo nuostatos taikomos vienerius metus, dėl sunkios ekonominės būklės. Tik sužinojusi, kad pačiam Vilniaus apygardos administraciniam teismui kilo abejonių dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo ir nuo 2014 m. vasario mėnesio gavusi atstatytą valstybinę pensiją, pareiškėja suvokė, jog susidariusios pensijos skirtumas jai nebus išmokėtas.

Pirmosios instancijos teismo nutartyje nėra motyvų, kodėl teismas negali atnaujinti praleisto skundo apdavimo termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja V. U. atskirajame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutartimi, kuria teismas ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų pagrindu atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Pareiškėja siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. (pareiškėjai nuo 2011 m. gegužės 20 d.) iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Iš skundžiamos teismo nutarties matyti, jog teismas pareiškėjos skundo antrą bei trečią reikalavimus vertino kartu, kaip reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Krašto apsaugos ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2011 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies taikymo. Nustatęs, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija tiek pagal Laikinojo įstatymo 4, tiek ir pagal 5 straipsnį pareiškėjai išmokėta 2011 m. birželio mėnesį, o į teismą pareiškėja kreipėsi tik 2014 m. spalio 11 d., Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, jog ji praleido 3 metų skundo padavimo teismui terminą.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2011 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (žr., pvz., LVAT 2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-66-502/2015).

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip minėta, pareiškėja prašo priteisti iš atsakovų neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas.

Iš į bylą pateiktų Krašto apsaugos ministerijos „Pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo V. U. 2011–2013 m. suvestinių duomenų“ (b. l. 11) matyti, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka pareiškėjos valstybinės pensijos perskaičiavimui taikyta laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės iki 2013 m. gruodžio 31 d., Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nustatyta tvarka – nuo 2011 m. gegužės iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnius buvo pradėtas nuo 2011 m. gegužės atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2011 m. birželio mėnesį, t. y. gavusi pirmąją pagal Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsnį sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. gegužės mėnesį. Į teismą dėl laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės iki 2013 m. gruodžio 31 d. susidariusios nepriemokos pareiškėja kreipėsi 2014 m. spalio 11 d. (spaudas ant voko, b. l. 14), t. y. praleidusi 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjai turėjo būti išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo pagrindu 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. spalio 11 d. dar nebuvo pasibaigę (pvz., LVAT 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

Konstatavus, kad pareiškėja praleido 3 metų terminą reikalavimui dėl 2011 m. gegužės 20 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareikšti, spręstinas klausimas dėl termino minėtam reikalavimui pateikti atnaujinimo. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų; o paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje. Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d.nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Pareiškėjos teigimu, 3 metų kreipimosi į teismą terminą ji praleido dėl to, kad iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo dienos nežinojo, kad jos pensija mažinta neteisėtai, o po minėto nutarimo priėmimo manė, jog susidaręs pensijų skirtumas bus išmokėtas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 konstatavo, kad „administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo.

Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą“. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.), procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas jau LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus beveik 1 metams.

Taigi, pareiškėja, žinodama (turėdama žinoti) apie jai taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tačiau skundo padavimas 2014 m. spalio 11 d., nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi ši nepagrįsto delsimo aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą reikalavimui dėl 2011 m. gegužės 20 d.

– 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos pareikšti.

Apibendrinant išdėstytus motyvus ir atsižvelgiant į naujausią šios kategorijos bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr., administracines bylas Nr. AS-66-502/2015, Nr. AS-190-556/2015, Nr. AS-195-556/2015 ir kt.), nebūtų pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. negautos valstybinės pensijos dalies išieškojimo dėl taikytų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. taikytų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Kita vertus, kadangi pareiškėjos skundo atitikimo kitiems ABTĮ reikalavimams įvertinimas yra pirmosios instancijos teismo kompetencijos klausimas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo dalį, kuria prašoma priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, naikintina, o šios skundo dalies priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 148 str.).

Kita Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. U. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė