2K-365/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-365/2014

Teisminio proceso Nr. 1-76-1-00076-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos: (S)

1.2.14.1.1;

1.2.14.1.3;

2.1.7.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Vladislovo Ranonio ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. U. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendžio.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendžiu A. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 4 dalį (dėl 2010 m. lapkričio 13 d. įvykdyto baudžiamojo nusižengimo) – laisvės apribojimu keturiems mėnesiams, pagal BK 178 straipsnio 4 dalį (dėl 2011 m. gegužės 15 d. įvykdyto baudžiamojo nusižengimo) – laisvės apribojimu keturiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtąsias bausmes subendrinus, A. U. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams ir aštuoniems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį per visą laisvės apribojimo laikotarpį be teismo ar bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje bei per vienerius metus ir šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išdirbti vieną šimtą valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti T. S. ir Z. S. , tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Priteista iš T. S. , Z. S. ir A. U. po 35,66 Lt proceso išlaidų valstybei.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – dvidešimt šeši pakeliai kavos „Jacobs“ ir vienuolika pakelių kavos „Paulig Classic“ (perduoti saugoti Panevėžio apskrities VPK Panevėžio r. PK) konfiskuoti.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 10 d. nuosprendis pakeistas panaikinant dalį, kuria buvo konfiskuoti dvidešimt šeši pakeliai kavos „Jacobs“ ir vienuolika pakelių kavos „Paulig Classic“, ir ši dalis baudžiamosios bylos (įskaitant trisdešimt septynis pakelius kavos, saugomus Panevėžio apskrities VPK) perduota prokurorui išsamesniam tyrimui; kitos nuosprendžio dalys paliktos nepakeistos.

Teisėjų kolegija

nustatė:

A. U. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012 m. sausio 29 d. per du kartus, apie 13.15 ir 14.30 val., iš UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe kartu su T. S. ir Z. S., pagrobė UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 2 pakelius po 250 g kavos „Jacobs“ (už 14,50 Lt), 10 pakelių po 500 g kavos „Jacobs“ (už 135 Lt), 9 pakelius po 250 g kavos „Paulig Classic“ (už 63,99 Lt), 18 pakelių po 500 g kavos „Paulig Classic“ (už 239,04 Lt), kurių bendra vertė 452,53 Lt;

pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2012 m. vasario 29 d., apie 20 val., iš UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvės (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrininkų grupe kartu su T. S. ir Z. S., pasikėsino pagrobti UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį turtą – 9 pakelius po 500 g kavos „Jacobs“ (už 179,91 Lt) ir 10 pakelių po 250 g kavos „Jacobs“ (už 109,90 Lt), kurių bendra vertė 289,81 Lt, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes T. S. buvo pastebėtas parduotuvės vadovės R. S. .

Be to, A. U. Raseinių rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla pagal BK 178 straipsnio 4 dalį jam nutraukta BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu. A. U. per vienerius metus padarius naują tyčinį nusikaltimą jis pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2010 m. lapkričio 13 d., apie 13.25 val., iš prekybos centro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė šiam centrui priklausantį turtą – 20 vnt. pakelių cigarečių „Malboro“ po 8,75 Lt, kurio vertė 175 Lt; 2011 m. sausio 15 d., apie 12.27 val., iš prekybos centro (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pagrobė šiam centrui priklausantį turtą – 11 pakelių po 500 g kavos „Paulig Classic“ (už 214,39 Lt) ir 2 pakelius po 500 g kavos „Jacobs“ (už 37,98 Lt), kurio bendra vertė 252,37 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. U. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo nutartį. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (pritaikė ne tuos BK straipsnius) ir priėmė nemotyvuotą, nepagrįstą, tik spėjimais, bet ne įrodymais paremtą sprendimą.

Kasatorius nurodo, kad jam inkriminuotas nusikaltimas padarytas trimis atskiromis, skirtingomis savo esme bei savarankiškomis veikomis: pirmoji – 2012 m. sausio 29 d., 13.16 val.; antroji – 2012 m. sausio 29 d., 14.30 val.; trečioji – 2012 m. vasario 29 d., apie 20 val., tačiau jos susumuotos kaip viena bendra veika. Anot kasatoriaus, visos padarytos veikos turėjo būti įvertintos atskirai: pirmoji – pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, nes pagrobtų prekių vertė neviršijo 390 Lt; antroji – pagal ATPK 50 straipsnį. Kasatorius nurodo 2012 m. sausio 29 d. 13.15 val.

įvykyje dalyvavęs tik tiek, kad paėmė krepšelį su kava iš T. S. , tačiau pats parduotuvėje tuo laiku nebuvo, stovėjo tik prie ėjimo. Be to, pagrobta kava nebuvo apskaityta, todėl to, koks tikslus jos kiekis ir kokia tai kava (rūšis), negalima nurodyti, šių aplinkybių neatskleidžia ir prekybos centre daryti vaizdo įrašai, nes kamera buvo atsukta į lentyną ne su šiomis prekėmis ir filmuota dešiniajame kampe tolumoje esančia kamera. Nepaisant to, kad vaizdo įrašas neinformatyvus, nebuvo atlikta ir prekių inventorizacija.

Apeliacinės instancijos teismas netyrė vienintelio galimo kaltės įrodymo – vaizdo įrašų. Be to, vienas iš dalyvavusių asmenų – Z. S. patvirtino viso įvykio metu buvęs neblaivus, todėl jo parodymai negali būti vertinami kaip teisėti. Apie antrąją – 2012 m. sausio 29 d., apie 14.30 val., padarytą veiką, kasatorius teigia nieko nežinojęs, šiuo laiku nebuvęs parduotuvėje, o tai patvirtina ir byloje esantis vaizdo įrašas (skunde apibūdinama tai, kas įraše matyti). Pasak kasatoriaus, nors kiti du nuteistieji ikiteisminiame tyrime pirminės apklausos metu melagingai teigė, kad jis (A.

U. ) dalyvavo šioje vagystėje, vėliau, bylą nagrinėjant teisme, jie keitė parodymus. Teismas į šią aplinkybę visiškai neatsižvelgė, taip pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas. Be to, pagal vaizdo įrašą – aštuoni kavos pakeliai įdėti į nedidelį maišelį, į kurį daugiau jų įdėti neįmanoma, todėl reali prekių vertė yra apie 90 Lt, o tai reiškia ATPK 50 straipsnyje numatyto teisės pažeidimo padarymą (žala neviršija 1 MGL, t. y. 130 Lt), bet ne BK numatytą veiką. Parduotuvės pateikta pagrobtos kavos vertė, anot kasatoriaus, yra neteisinga.

Dėl trečiosios – 2012 m. vasario 29 d., apie 20 val., padarytos veikos, kasatorius nurodo, kad T. S. niekam nieko nesakęs nuėjo į parduotuvę (gal ketindamas kažką pirkti). Teismas šiuo atveju kasatoriui nepagrįstai inkriminavo pasikėsinimą pavogti. Pasak A. U., jis ne tik nedalyvavęs, bet ir nežinojęs apie T. S. ketinimus, o iš vaizdo įrašo aiškiai matyti, kad šis, įsidėjęs į maišelį kavos, nuėjo prie kasos. Taigi, teismo sprendimas pripažinti kasatorių kaltu paremtas spėjimais.

Kasatorius nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek vėliau teisme jis teigė, jog nei inkriminuoti pagrobtos kavos kiekiai, nei kainos neatitinka realybės, ir nors vertė yra pateikta žymiai mažesnė (tai jam palanki aplinkybė), bet ji neteisinga, nes, Lietuvoje pabrangus kavai, 2012 m. jos kaina buvo ne 13 Lt; „Jaccobs“ kavos 500 g pakuotė (duomenys neskelbtini) prekybos tinkle kainavo 19,99 Lt (akcijų metu – 16,89 Lt). Kaltinamajame akte nurodyta, kad „Paulig Classic“ kavos 8 pakelių kaina – 239,04 Lt, t. y. vieno pakelio kaina – 30 Lt, tačiau tokia kaina niekada neegzistavo, o realios kavos kainos teisingai nurodytos aprašant 2012 m. vasario 29 d. veiką. Kasatorius teigia, kad į jo pateiktą užklausimą dėl kavos kainų UAB (duomenys neskelbtini) atsakė, jog fiziniam asmeniui tokia informacija neteikiama, todėl jis prašęs, kad šią informaciją išreikalautų teismas, tačiau abiejų instancijų teismai to nepadarė. Dėl to, anot kasatoriaus, buvo pažeistas rungtyniškumo principas ir, teikiant reikšmingus įrodymus, neatsižvelgta į kasatoriaus poziciją. Kadangi įvykio vietoje nuteistieji su paimta kava nebuvo sulaikyti, kasatoriaus nuomone, beliko tikėti parduotuvės administracijos teiginiais apie tariamą inventorizaciją, kuri neaišku kada buvo atlikta, nes nėra jokio dokumento, patvirtinančio jos atlikimo datą bei tai, kada (iki sausio 29 d. įvykio) buvo atlikta paskutinė inventorizacija. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad parduotuvės vedėja pripažino, jog kava yra labiausiai vagiama prekė, todėl, anot kasatoriaus, visi galimi kavos trūkumai parduotuvėje yra inkriminuoti būtent nuteistiesiems. Kasatorius pabrėžia, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo įtariamas (taip nurodyta ir kaltinamajame akte) pavogęs aštuonis pakelius „Paulig Classic“ kavos po 500 g, o teismo nuosprendyje šis kiekis padidintas iki aštuoniolikos.

Pasak kasatoriaus, viso bylos nagrinėjimo metu nebuvo užtikrinta tinkama jo gynyba, nes pirmiausia jį ginti buvo paskirta advokatė R. P. , vėliau advokatė J. M. , dar vėliau pirmosios instancijos teismas dėl advokatės ligos paskyrė kitą advokatą – R. K. , o apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta dar viena advokatė, kuri kasatoriaus nematė, nesusipažino su jo byla, bet neva sugebėjo jį ginti. Dėl to buvo pažeista kasatoriaus procesinė teisė į gynybą, jis pats nesugebėjo tinkamai sau atstovauti.

Kasatorius nurodo, kad 2012 m. vasario 4 d. Kėdainių rajone, Labūnavoje, jį sustabdė policijos pareigūnas, prisistatęs Jonu. Kadangi jis tuo metu prekiavo įvairiais produktais, iš jų – ir kava, pas jį buvo rastos, be kita ko, penkiasdešimt šešios pakuotės „Paulig Classic“ ir „Jaccobs“ kavos po 500 g. Policijos pareigūnas nieko nepaaiškinęs atėmė visas prekes ir nuvežė kasatorių į Kėdainių policijos įstaigą, o ten pasakė, kad dvidešimt kavos pakelių yra atimama, kitus pakelius perdavė Panevėžio policijos tyrėjai. Kasatorius pažymi, kad ši kava nebuvo susijusi su vagyste (duomenys neskelbtini) parduotuvėje. Kasatoriaus teigimu, jam padaryta 1364 Lt žala, kurios niekas neatlygino. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu aiškiai pasisakė, tačiau, nepaisant to, kava iki šiol negrąžinta, dėl to jam padaryta turtinė žala. Dėl nurodytos kavos kiekio kasatoriui neiškelta nei administracinio teisės pažeidimo, nei baudžiamoji byla, todėl jis prašo išspręsti šį klausimą ir atlyginti padarytą žalą.

Kasatorius taip pat nurodo, kad, nors apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsigaliojo 2013 m. gruodžio 20 d., jis iki šiol neatgavo savo asmens tapatybės dokumento, kuris buvo paimtas kaip kardomoji priemonė ikiteisminio tyrimo metu. Dėl to buvo visiškai užkirstas ir sužlugdytas kasatoriaus socialinis gyvenimas, galimybės registruotis darbo biržoje, susirasti darbą, gauti kokias nors valstybės socialines išmokas. Kasatorius nurodo, kad jam teismo paskirtus viešuosius darbus atliko nepraėjus net trims mėnesiams po nuosprendžio paskelbimo, taip pat laikėsi teismo įsipareigojimo nekeisti gyvenamosios vietos be teismo žinios. Be to, nors 450 Lt dydžio suma dar iki teismo civiliniam ieškovui buvo atlyginta, teismas to nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Atsiliepimu į nuteistojo A. U. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo kasacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodoma, kad iš kasacinio skundo turinio matyti, jog kasatorius nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, tačiau įrodymų vertinimas nėra susijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, šie klausimai ne kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Prokurorė nurodo, kad iš faktinių bylos duomenų matyti, jog 2012 m. sausio 29 d., A. U. pasiūlius, jis, T. S. ir Z. S. iš Kauno rajono atvyko į (duomenys neskelbtini) esančią UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvę (duomenys neskelbtini). Apie 13.15 val. į šią parduotuvę užėjo visi trys ir bendrais veiksmais įvykdė svetimo turto pagrobimą. Apie 14.30 val. jie vėl užsuko į tą pačią parduotuvę, iš kurios bendrais veiksmais pagrobė kitą dalį turto. Iš viso bendrais nuteistųjų veiksmais iš minėtos parduotuvės buvo pavogta turto už 452,53 Lt. 2012 m. vasario 29 d., taip pat A. U. pasiūlius, jis, T. S. ir Z. S. atvyko į (duomenys neskelbtini) esančią UAB (duomenys neskelbtini) parduotuvę (duomenys neskelbtini), kur pasikėsino pagrobti 289,81 Lt vertės UAB (duomenys neskelbtini) turto. Pasak prokurorės, priešingai nei teigia kasatorius, byloje neabejotinai įrodyta, kad jis 2012 m. sausio 29 d. ir vasario 29 d. buvo parduotuvėje, stebėjo T. ir Z. S. ir prisidėjo prie turto pagrobimo. Apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nors A. U. tiesiogiai pats minėto turto nepagrobė, tačiau tai nereiškia, jog jis nebuvo šių nusikalstamų veikų bendrininkas. Abiem atvejais į parduotuvę visi nuteistieji vyko A. U. vairuojamu automobiliu ir jo iniciatyva – tai parodė T. ir Z. S. . Taip pat byloje nustatyta, kad A. U. prašė vieno iš nuteistųjų – T. S. – pasiimti krepšį, į kurį vėliau buvo dedamos pavogtos prekės. Prisistatymas svetimu vardu, atidavimas dalies pinigų, gautų realizavus pavogtą kavą, taip pat patvirtina aplinkybę, kad A. U. buvo sumanęs į savo nusikalstamas veikas įtraukti kitus du nuteistuosius. Faktiniai bylos duomenys neabejotinai rodo, kad UAB (duomenys neskelbtini) turtą A. U. pagrobė veikdamas bendrininkų grupe, t. y. į (duomenys neskelbtini) atvažiavo turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą ir tai nuteistieji padarė veikdami pagal iš anksto apgalvotą ir sutartą planą. Atsižvelgiant į tai, prokurorės manymu, nusikalstamai A. U. veikai baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta tinkama gynyba ar kad ji buvo formali, nes keitėsi jo gynėjai, taip pat nepagrįsti, o iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad nuteistasis jokių prašymų, pareiškimų, susijusių su gynyba, nepareiškė. Taigi, kasatoriaus argumentai dėl jo teisės į gynybą pažeidimo yra deklaratyvūs.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su A. U. pripažinimu kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 4 dalį

Kasaciniu skundu nuteistasis A. U. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir nurodo, kad šis teismas pritaikė ne tuos BK straipsnius ir priėmė nemotyvuotą, ne įrodymais, o spėjimais paremtą sprendimą. Kasatorius nenurodo konkrečių BPK normų (ir jų taikymo) pažeidimų, tačiau iš skundo argumentų matyti, kad teismo nutartis skundžiama ginčijant jam (A. U. ) inkriminuotų nusikalstamų veikų (padarytų 2012 m. sausio 29 d. ir vasario 29 d.) įrodytumą. Kasatorius neigia dalyvavęs vagystėse, mano, kad pagrobto turto (kavos) vertė (kaina) nustatyta neteisingai; pasak A. U. , nuteistieji Z. ir T. S. jį apkalbėjo, byloje esantys vaizdo įrašai – neinformatyvūs, atlikta prekių inventorizacija – abejotina. Be to, nurodydamas apie galimą kitokį veikų kvalifikavimą, kasatorius tai argumentuoja dviem aspektais: pirmasis – priklausomai nuo nustatytos pagrobto turto vertės; antrasis – 2012 m. sausio 29 d. veikos – 13.15 ir 14.30 val. yra dvi atskiros (savarankiškos) veikos. Pažymėtina, kad, prašydamas panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kasatorius skunde kritikuoja pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytas išvadas dėl įrodymų vertinimo bei faktinių aplinkybių, reikšmingų baudžiamosios atsakomybės klausimų išsprendimui, nustatymo ir pakartoja (iš esmės pažodžiui) savo apeliacinį skundą. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas visus klausimus, susijusius su A. U. inkriminuotų nusikalstamų veikų įrodytumu bei jų kvalifikavimu, išnagrinėjo. Kasacinės instancijos teismas, kaip tai nurodyta BPK 376 straipsnio 1 dalyje, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnyje nustatyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai, t. y. netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) esminiai BPK pažeidimai. Taigi, kasacinės instancijos teismas įrodymų netiria, nevertina ir faktinių aplinkybių nenustatinėja, tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Dėl to teisėjų kolegija A. U. kasacinio skundo argumentus nagrinėja tiek, kiek jie susiję su teisės taikymu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad abiejų instancijų teismai konstatavo, jog A. U. padarė BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kai 2012 m. sausio 29 d., veikdamas bendrininkų grupe su kitais nuteistaisiais T. S. ir Z. S. , iš (duomenys neskelbtini) esančios parduotuvės (duomenys neskelbtini) per du kartus (apie 13.15 ir 14.30 val.) pagrobė kavos iš viso už 452,53 Lt, ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 4 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, kai 2012 m. vasario 29 d., veikdamas ta pačia bendrininkų grupe, iš tos pačios parduotuvės pasikėsino pagrobti kavos už 289,81 Lt. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo A. U. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Taigi, šis teismas, iš naujo įvertinęs bylos įrodymų patikimumą bei pakankamumą, priimtoje nutartyje nurodė motyvus, pagrindžiančius išvadą, kad jų visuma – T. S., Z. S. parodymai, įvykio vietoje padarytas vaizdo įrašas ir kiti (visi įrodymai ypač išsamiai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje) – patvirtina A. U. , kaip bendrininko, dalyvavimo nusikalstamų veikų padaryme aplinkybes (išvados apie tai detaliai išdėstytos abiejų instancijų teismų sprendimuose, todėl teisėjų kolegija jų nekartoja). Apeliacinės instancijos teismas pasisakė ir dėl pagrobto turto, jo vertės įrodytumo, be kita ko, pažymėdamas, kad nuostolių nurašymo aktas, netrukus po vagystės atlikta inventorizacija dėl pagrobtų prekių kiekio ir atitinkamos jų vertės nekelia abejonių; apie šias aplinkybes parodė ir liudytojos R. S., V. G. , paaiškino civilinio ieškovo atstovė I. Š. Atkreiptinas dėmesys, kad kasaciniame skunde pateikta įrodymų vertinimo interpretacija nėra pagrindas pripažinti teismų išvadų nepagrįstomis, tuo tarpu šioje byloje teismų pateiktas įrodymų vertinimas ir faktinių aplinkybių nustatymas atliktas nepažeidžiant įrodinėjimą reglamentuojančių BPK normų (BPK 20 straipsnis).

Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje atsakyta į nuteistojo argumentus, susijusius su teismų nustatytų faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu – veikų kvalifikavimu. Šiame kontekste pažymėtina, kad 2012 m. sausio 29 d. padaryta vagystė kvalifikuota kaip viena tęstinė nusikalstama veika, konstatavus, kad kavos pagrobimą, paimant ją iš to paties šaltinio (parduotuvės), per trumpą laiką (13.15–14.30 val.) siejo vieningas sumanymas, vagystės iniciatorius A. U. su kitais bendrininkais atsiskaitė už kavą (kurią pasiėmė) po to, kai užvaldė visą turtą. Atkreiptinas dėmesys, kad pats kasatorius skunde nenurodo teisinių argumentų ir aplinkybių, sudarančių pagrindą teigti, kad padarytos nusikalstamos veikos neatitinka jam inkriminuotuose BK straipsniuose numatytų sudėčių. Priešingai nei teigia kasatorius, skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis, kurioje pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė A. U. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį, yra motyvuota, joje paaiškinta, kodėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentai atmestini (BPK 332 straipsnio 5 dalis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Kasatorius teigia, kad jo gynyba nebuvo tinkama, nes keitėsi jam atstovavę advokatai, o apeliacinės instancijos teisme jam atstovavusi gynėja esą nesusipažino su byla, jo nematė. Kasaciniame skunde užsimenama apie atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kuri, anot kasatoriaus, nebuvo pripažinta, nors žala atlyginta, apie paskirtos viešųjų darbų bausmės atlikimą, teismo įpareigojimo nekeisti gyvenamosios vietos laikymąsi, kardomosios priemonės taikymą. Be to, rašoma apie policijos pareigūnų veiksmus, kai iš kasatoriaus buvo paimta kava, ir prašoma atlyginti žalą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistojo A. U. teisė į gynybą (BPK 44 straipsnio 8 dalis, 50 straipsnis) buvo įgyvendinta, teismuose jam atstovavo gynėjai; apeliaciniame procese gynėja paskirta teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (BPK 51 straipsnio 3 dalis). Taip pat pažymėtina, kad pasisakydamas dėl kasatoriui paskirtos bausmės apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, teisingai nurodė, jog nuteistojo A. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe yra pripažinta tai, kad buvo atlyginta nusikalstama veika padaryta žala. Kiti kasacinio skundo teiginiai nenagrinėtini, nes neparemti teisiniais argumentais ir nesudaro jokių kasacinio bylos nagrinėjimo pagrindų (BPK 369 straipsnis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų, tenkinti nuteistojo A. U. kasacinį skundą nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo A. U. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Vladislovas Ranonis

Dalia Bajerčiūtė