AS-502-736-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS502-736/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01986-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3; 63.3.8

(S)

LIETUVOS

VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T

A R T I S

2014 m. rugpjūčio

27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto

(pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos

pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. B. (T. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarties

administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. (T. B.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos

Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos

priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos

valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas T. B. (toliau – ir pareiškėjas)

kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriuo

prašė: 1) įpareigoti atsakovus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją

(toliau – ir VRM) ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti 28 515,46 Lt

dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m.

sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Lietuvos Respublikos

socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau –

Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas; 2) panaikinti VRM 2012 m. rugsėjo

19 d. sprendimą ,,Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos” Nr. 1D-6256(11) (toliau

– ir Sprendimas Nr. 1D-6265(11)) (b. l. 5–6).

Vilniaus

apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi nustatė

pareiškėjui terminą iki 2014 m. balandžio 22 d. pašalinti skundo trūkumus ir

pateikti teismui objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atnaujinti trejų metų

skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo teismui padavimo

terminą bei Sprendimo Nr. 1D-6256(11) gavimo datą patvirtinančius įrodymus.

Šalindamas

skundo trūkumus 2014 m. balandžio 17 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą su

patikslintu skundu (b. l. 13–19), kuriuo prašė: 1) atnaujinti praleistą 3 metų

terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo; 2)

įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio

pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dalį, susidariusią nuo 2010

m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo

5 straipsnio nuostatas; 3) atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Sprendimo

Nr. 1D-6256(11) pateikti; 4) panaikinti Sprendimą Nr. 1D-6256(11); 5) panaikinti

VRM 2014 m. kovo 24 d. sprendimą ,,Dėl pensijos nepriemokos” Nr. 1D-2396(11) (toliau

– ir Sprendimas Nr. 1D-2396(11)) (b. l. 36).

Prašydamas

atnaujinti terminą skundui paduoti dėl 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių

valstybinės pensijos dalies, pareiškėjas paaiškino, kad jam paskirtos pensijos

sumažinimas buvo tęstinis, t. y. jis tęsėsi iki 2012 m. rugsėjo 21 d., kuomet

įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis

Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, nuo kurio priėmimo trejų metų terminas

dar nepraėjo. Pareiškėjas remėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau

– ir CK) 1.127 straipsnio 5 dalimi ir CK 1.129 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Galimybė kreiptis dėl išskaičiuotų sumų grąžinimo atsirado pasibaigus Laikinojo

įstatymo galiojimui t. y. po 2012 m. rugsėjo 21 d.

Prašydamas

atnaujinti skundo padavimo teismui terminą dėl Sprendimo Nr. 1D-6256(11),

pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi į VRM su prašymu „Dėl

paskirto dydžio pensijos mokėjimo“, negavęs atsakymo 2013 m. balandžio 23 d.

pakartotinai kreipėsi į VRM, kuri, atsakydama į šį jo prašymą, 2013 m. gegužės

6 d. raštu Nr. 1D-4578(11) (pareiškėjas šį raštą gavo 2013 m. gegužės 10 d.)

informavo, kad atsakymas į jo 2012 m. rugsėjo 1 d. prašymą buvo išsiųstas

registruotu paštu, nurodė pašto sąrašo numerį, brūkšninį kodą, pridėjo

skundžiamo sprendimo kopiją. Pareiškėjas nurodė, kad jis, būdamas įstatymui

paklusnus pilietis tikėjosi, kad bus paskirtas biudžetas 2014 metams ir

pensijos nepriemoka jam bus išmokėta, todėl nesikreipė į teismą, o VRM žadėdama

klausimą išspręsti taikiai sudarė tokią situaciją, kad jis nesijautė turintis

moralinę teisę kreiptis į teismą.

Vilniaus

apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi netenkino

pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl prašymo įpareigoti atsakovus

išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį,

susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn.,

pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Atsisakė priimti skundo

dalį dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir

karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki

2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio

nuostatas. Netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui

dėl Sprendimo Nr. 1D-6265(11) panaikinimo pateikti. Atsisakė priimti skundo

dalį dėl prašymo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-6256(11). Atsisakė priimti skundo

dalį dėl prašymo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-2396(11), kaip praleidus skundo

padavimo teismui terminą ir pareiškėjui neprašant jo atnaujinti.

Spręsdamas

klausimą dėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės

pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo, rėmėsi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsniu bei

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. AS146-104/2010), kurioje konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu

atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į

administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį

teismą eigos pradžią. Nustatė, jog kreipimuisi į administracinį teismą su

skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo

taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo

sužinojo ar/ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką (Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m.

lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Nurodė, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos

aplinkybės, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti

tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio,

nepriklauso nuo asmens valios; sprendžiant termino atnaujinimo klausimą,

atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į

tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per

protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus,

sąžiningas, be to, pažymėtina, kad kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne

vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai

(Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013).

Išimtis iš

bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt

pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi

valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais

tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014). ABTĮ 33 str.

1 d. prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl

valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra

įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas,

2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir

nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį

orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Be to,

Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio

29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų

leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos

krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms

mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti

asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų

kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims,

nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai

kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas

įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų

mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta

tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Minėtos

priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą

teismui.

Pagal

pareiškėjo pateiktą Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos

vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m.

gegužės 2 d. pažymą „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“Nr. 11PP(P)-3091 valstybinė

pensija pareiškėjui buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėnesio, o pareiškėjas

skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. kovo 31

d., t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo pirmojo valstybinės

pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas.

Nurodė, jog pareiškėjo

argumentai dėl praleisto kreipimosi į teismą termino praleidimo nepateisina

tokio ilgo delsimo, pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems

metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo; daugiau

nei metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo; praėjus daugiau

nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d.

nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/201, paskelbimo,

daugiau nei keturiems mėnesiams po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties

administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 paskelbimo. Atsižvelgęs

į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas nurodytą 3

metų terminą praleido dėl to, kad nebuvo pakankamai atidus, savo teises

įgyvendino nerūpestingai, todėl pareiškėjo prašymo dėl specialaus 3 metų

termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino.

Atsižvelgęs į

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto teisinį reguliavimą, konstatavo, kad,

netenkinus prašymo dėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl

valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo, nėra teisinio pagrindo

priimti pareiškėjo prašymą dėl 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių

valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio mėn. iki

2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio

nuostatas, priteisimo.

Nurodė, jog iš

pateikto skundo ir prie jo pridėtos medžiagos matyti, kad pareiškėjas yra

praleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo dėl išankstinio ginčų

nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, priimto išnagrinėjus

administracinį ginčą ne teismo tvarka, padavimo administraciniam teismui

terminą.

Vertinant

pareiškėjo argumentus dėl termino skundui dėl Sprendimo Nr. 1D-6265(11)

pateikti atnaujinimo, reikšminga yra tai, kad pareiškėjui minėtas sprendimas buvo

išsiųstas laiku ir tinkamai registruotu paštu (2013 m. gegužės 6 d. raštas Nr.

1D-4578(11), o pareiškėjas nei skunde, nei patikslintame skunde nepateikė šią

aplinkybę paneigiančių įrodymų. Taigi, ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje

nustatytą skundo padavimo administraciniam teismui terminą pareiškėjas yra

praleidęs daugiau nei 1 metus ir 5 mėnesius.

Nurodė, jog net

ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas, kaip jis teigia, pirmą kartą jam siųsto Sprendimo

Nr. 1D-6265(11) ir negavo, šio sprendimo kopiją VRM pakartotinai pridėjo prie

2013 m. gegužės 6 d. rašto Nr. 1D-4578(11), kurį jis gavo 2013 m. gegužės 10

d. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m.

sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-19/2011) nesutikdamas

su šiuo sprendimu, pareiškėjas skundą teismui dėl Sprendimo Nr. 1D-6256(11)

panaikinimo turėjo pateikti 2013 m. gegužės 30 d., tačiau pateikė tik 2014 m.

kovo 31 d.

Konstatavo,

kad minėtame sprendime yra aiškiai išdėstyti atsisakymo mokėti prašomo dydžio

pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką

motyvai, tačiau pareiškėjas iš karto nesiėmė atitinkamų veiksmų jį apskųsti,

toddėl pats sau sukūrė neigiamas pasekmes. Atsižvelgiant į tai, neatnaujino

termino skundui dėl Sprendimo Nr. 1D-6256(11) paduoti. Netenkinus prašymo dėl

ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skundui dėl Sprendimo Nr. 1D-6265(11)

panaikinimo paduoti atnaujinimo, nepriėmė pareiškėjo prašymo dėl Sprendimo Nr.

1D-6256(11) panaikinimo ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto

pagrindu.

Tikslindamas

skundą, pareiškėjas pateikė teismui reikalavimą panaikinti Sprendimą Nr.

1D-2396(11).

Šį ginčijamą sprendimą pareiškėjas gavo 2014 m. kovo 27 d. Išankstinio

ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus

administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui ginčo šalis gali

skųsti per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Taigi, paskutinė šio

sprendimo apskundimo diena buvo 2014 m. balandžio 16 d. Kadangi pareiškėjas

pirminiame skunde reikalavimo teismui dėl šio sprendimo panaikinimo nereiškė,

šio sprendimo teismui padavimo diena laikoma patikslinto skundo padavimo diena

t. y. 2014 m. balandžio 17 d., todėl šį reikalavimą atsisakė priimti ABTĮ 37

straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Sprendžiant

dėl pareiškėjo patikslintame skunde nurodyto reikalavimo panaikinti

Sprendimą Nr. 1D-2396(11), priėmimo, reikšminga yra tai, kad aiškindamas ABTĮ

52 straipsnyje nustatytą pareiškėjo teisę tikslinti ir pakeisti skundo pagrindą

ar dalyką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog

pareiškėjui iš esmės pateikus naują reikalavimą, pirmosios instancijos teismas

pagrįstai gali nelaikyti jo skundo patikslinimu ir atitinkamai pagrįstai ir

teisėtai atsisakyti priimti tokio pobūdžio skundo reikalavimus, kurie iš esmės yra

naujas skundas, neatsiejamai nesusijęs su jau pateiktu skundu (2011 m. birželio

10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-280/2011); nauji

skundo reikalavimai teismų praktikoje negali būti pripažįstami skundo

tikslinimu ABTĮ 52 straipsnio prasme (2009 m. birželio 5 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. AS438-333/2009).

II. Pareiškėjas T. B. pateikė atskirąjį skundą

(b. l. 47–51), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį ir perduoti bylą

pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirąjį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir

patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui.

Remiasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, 13 straipsnio 1 dalimi ir 33

straipsnio 1 dalimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013

m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013,

2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014)

ir paaiškina, jog 2010 m. vasario mėn. gavęs sumažintą pensiją ir nežinodamas,

ko iš jo reikalauja teisė, pareiškėjas neturėjo realių galimybių savo elgesį

orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo jurisprudencijoje. Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m.

kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir

neapibrėžtumas, asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių

pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Paskirtos pensijos sumažinimas buvo

tęstinis, t. y. jis tęsėsi iki 2012 m. rugsėjo 21 d., kuomet įsigaliojo

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Remiantis ABTĮ 52 straipsniu pirmosios instancijos teismas turėjo

priimti pareiškėjo reikalavimą dėl Spendimo Nr. 1D-2396(11) panaikinimo.

Paaiškina, jog pirmosios instancijos teismo minimos Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS525-280/2011

aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl minėta nutartis negali

būti taikoma šioje byloje. Atkreipia dėmesį, jog Spendimas Nr. 1D-2396(11)

pareiškėjui pasirašytinai buvo įteiktas tik 2014 m. kovo 29 d., todėl 20 dienų

apskundimo terminas baigėsi 2014 m. balandžio 18 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios

instancijos teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos

teismas netenkino pareiškėjo T. B. prašymo atnaujinti

terminą skundui paduoti dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt

dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m.

sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo 5

straipsnio nuostatas. Atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo įpareigoti atsakovus

išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį,

susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn.,

pritaikius Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas. Netenkino pareiškėjo prašymo

atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Sprendimo Nr. 1D-6265(11) panaikinimo

pateikti. Atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo panaikinti Sprendimą Nr.

1D-6256(11). Atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo panaikinti VRM 2014 m.

kovo 24 d. sprendimą Nr. 1D-2396(11), kaip praleidus skundo padavimo teismui

terminą ir pareiškėjui neprašant jo atnaujinti.

Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos

teismo nutartimi nesutinka ir atskiruoju skundu prašo ją panaikinti ir perduoti

bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl praleisto 3

metų termino skundui paduoti dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti

28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį,

susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn.,

pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje

byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų

administracinį sprendimą, kuris turi

būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio

asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti

nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios

instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš Sveikatos priežiūros tarnybos

2013 m. gegužės 2 d. pažymos Nr. 11PP(P)-3091 matyti, jog pareiškėjui

valstybinė pensija buvo mažinama nuo 2010 m. sausio, tačiau į teismą

pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. kovo 31 d., todėl teismas teisingai

nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido minėtą 3 metų procesinį

terminą skundui paduoti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis

nustato, kad pareiškėjo prašymu

administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus

pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija

atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos

30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ

5 straipsnyje

įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra

neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009,

Nr. AS63-404/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas

skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais

atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios. Svarbiomis termino

praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios

nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl

pažeistos teisės gynimo.

Vertinant priežastis, dėl kurių

pareiškėjas praleido įstatymo

nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad

pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti

visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims,

praleidusiems įstatymo nustatytą

terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir

operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar

pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo

aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Kaip priežastis, sutrukdžiusias

pareiškėjui laiku ir tinkamai apginti savo teises paduodant skundą pareiškėjas

nurodė, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir

neapibrėžtumas, nėra nustatyto sumažintų valstybinių pensijų grąžinimo

mechanizmo.

Pažymėtina, kad Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi

Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų

leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos

nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės

aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų

ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ

straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl

valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra

įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas,

2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko

iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal

sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo jurisprudencijoje (ABTĮ

13 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių

srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę

gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be

to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter

alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina

valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas

privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama,

susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė

įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per

protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl

valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad

praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam

kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y.

išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Kaip teisingai pažymi pareiškėjas

– Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra

nurodyta, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje

yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui

(žr., pvz., 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.). Taigi, teismų praktikoje teisinis neaiškumas ir

neapibrėžtumas pripažįstami objektyviomis kliūtimis laiku pateikti skundą. Teisėjų

kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis

grindžia prašymą atnaujinti skundo

padavimo terminą, t. y. kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių,

jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės)

kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės

pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos.

Išvardytas priežastis teisėjų

kolegija pripažįsta svarbiomis priežastimis, kurios pareiškėjui sudarė

objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino

atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, paskirtų ir pagal Lietuvos

Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepriemokų

priteisimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014,

2014 m. sausio 12 d. Nr. AS143-219/2014,

2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-212/2014,

2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-213/2014,

2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. vasario 5

d. Nr. AS525-267/2014, 2014 m. vasario 19 d. Nr. AS756-279/2014,

2014 m. vasario 26 d. Nr. AS756-280/2014, 2014 m. balandžio 16 d.

Nr. AS143-467/2014, 2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS502-472/2014,

2014 m. gegužės 21 d. Nr. AS525-469/2014, 2014 m. balandžio 2 d.

Nr. AS602-205/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. A525

- 409/2014 ir kt.).

Atsižvelgusi į tai kas išdėstyta,

teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje dalyje pirmosios instancijos teismo

nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina. Patenkinus pareiškėjo reikalavimą

atnaujinti praleistą 3 metų treminą skundui paduoti, naikintina ir pirmosios

instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo

prašymą įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir

karių valstybinės pensijos dalį bei dalis, kuria atsisakyta priimti skundo dalį

dėl prašymo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-6256(11).

Dėl prašymo panaikinti Sprendimą

Nr. 1D-2396(11).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija

pažymi, jog, kaip nurodyta pačiame ginčijamame sprendime, jį galima skųsti per

20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios

instancijos teismas, pareiškėjas minėtą sprendimą gavo 2014 m. kovo 27 d. (žr.

pašto voką su spaudu), todėl paskutinė šio sprendimo apskundimo diena buvo 2014

m. balandžio 16 d.

Pirminį skundą pirmosios

instancijos teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. kovo 31 d., t. y. jau

gavęs ginčijamą sprendimą, tačiau reikalavimo dėl šio sprendimo panaikinimo

nebuvo pateikęs. Pateikęs patikslintą skundą pareiškėjas pareiškė ir naują

reikalavimą panaikinti Sprendimą Nr. 1D-2396(11). Patikslintas skundas

pirmosios instancijos teismui paduotas 2014 m. balandžio 17 d., t. y.

praleidus 20 dienų terminą. Pareiškėjas šio termino atnaujinti neprašo.

Atsižvelgusi į ginčijamo sprendimo

turinį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog

šiuo VRM sprendimu pareiškėjui suteikiama informacija apie tai, kad VRM neturi

galimybės sumokėti pensijos nepriemokos. Taigi reikalavimas panaikinti Sprendimą

Nr. 1D-2396(11) nėra neatsiejamai susijęs su 2014 m. kovo 31 d. pateiktu skundu

ir yra iš esmės naujas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra

konstatavęs, jog pareiškėjui iš esmės pateikus naują reikalavimą, pirmosios

instancijos teismas pagrįstai gali nelaikyti jo skundo patikslinimu ir

atitinkamai pagrįstai ir teisėtai atsisakyti priimti tokio pobūdžio skundo

reikalavimus, kurie iš esmės yra naujas skundas, neatsiejamai nesusijęs su jau

pateiktu skundu (2011 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-280/2011);

nauji skundo reikalavimai teismų praktikoje negali būti pripažįstami skundo

tikslinimu ABTĮ 52 straipsnio prasme (2009 m. birželio 5 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. AS438-333/2009).

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta,

teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos

teismo nutarties dalį dėl prašymo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-2396(11).

Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo atskirasis skundas jame nurodytais

motyvais tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nutartis keičiama

iš dalies.

2014 m. balandžio 29 d. Vilniaus

apygardos administracinio teismo nutartis naikintina dalyse: 1) dėl prašymo

atnaujinti terminą skundui paduoti dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28

515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo

2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo

įstatymo 5 straipsnio nuostatas; 2) dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti

28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią

nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo

įstatymo 5 str. nuostatas; 3) dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui

dėl Sprendimo Nr. 1D-6265(11) panaikinimo pateikti; 4) dėl prašymo panaikinti

Sprendimą Nr. 1D-6256(11).

Pirmosios instancijos teismo

nutartis dalyje dėl prašymo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-2396(11), kaip praleidus

skundo padavimo teismui terminą ir pareiškėjui neprašant jo atnaujinti

paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. B. (T. B.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį dalyse dėl: 1) prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti

dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir

karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki

2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų

perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas; 2)

prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir

karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki

2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų

perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas; 3)

prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Lietuvos Respublikos vidaus

reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimo „Dėl pareigūnų ir karių

valstybinės pensijos“ Nr. 1D-6265(11) panaikinimo pateikti; 4) dėl prašymo

panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 19

d. sprendimą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ Nr. 1D-6265(11).

Atnaujinti pareiškėjui T. B. (T. B.) trejų metų

terminą skundui paduoti ir skundo priėmimo klausimą dalyse dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28

515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo

2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo

įstatymo 5 str. nuostatas, prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 19 d.

sprendimo „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ Nr. 1D-6265(11) panaikinimo

pateikti, dėl prašymo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

ministerijos 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą „Dėl pareigūnų ir karių

valstybinės pensijos“ Nr. 1D-6265(11), perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš

naujo.

Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį dalyje dėl prašymo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų

ministerijos 2014 m. kovo 24 d.

sprendimą „Dėl pensijos nepriemokos“ Nr. 1D-2396(11), kaip praleidus skundo

padavimo teismui terminą ir pareiškėjui neprašant jo atnaujinti palikti

nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras

Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė