2K-170-139/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–170–139/2015

Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00395-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija

2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Rimos Ažubalytės, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. M. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 25 d. nutarties.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendžiu T. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal 135 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu penkeriems metams ir pagal 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Kauno rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 27 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas Ž. J., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Priteista solidariai iš T. M. ir Ž. J. nukentėjusiajam R. Č. 2000 Lt turtinės ir 12 000 Lt neturtinės žalos, o nukentėjusiajam R. Ž. – 5000 Lt turtinės ir 8000 Lt neturtinės žalos. Taip pat priteista solidariai iš T. M. ir Ž. J. Valstybinei ligonių kasai 4638,19 Lt turtinės žalos.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 25 d. nutartimi nuteistojo Ž. J., nuteistojo T. M. ir jo gynėjo advokato Lino Mažono apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

T. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 20 d., apie 19.00 val., viešoje vietoje, Kauno r., (duomenys neskelbtini), ties namu, pažymėtu Nr. 32, veikdamas bendrininkų grupe su Ž. J. ir kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkai, užpuolė gatve einančius R. Č. ir R. Ž., tyčia rankomis ir kojomis ne mažiau kaip du kartus sudavė nukentėjusiam R. Č. ir ne mažiau kaip dvidešimt kartų sudavė nukentėjusiam R. Ž. į įvairias kūno vietas, R. Č. įdūrė peiliu į nugarą, padarydamas jam durtinę–pjautinę–kiauryminę žaizdą nugaros kairėje pusėje su kairės tarpšonkaulinės arterijos ir kairio plaučio sužalojimą, lydimą kraujo susikaupimo kairėje krūtinplėvės ertmėje, tuo sukeldamas nukentėjusiajam R. Č. sunkų sveikatos sutrikdymą, o R. Ž. padarydamas kraujosruvas kaktoje, kairio smilkinio, pakaušio, viršugalvio srityse, dešinės akies vokuose, kakle, kairio peties srityje, nugaros kairėje, kairiame dilbyje, plaštakose, gaktos srityje, dešinio kelio srityje, nubrozdinimą dešinėje blauzdoje, kairio kelio priekinio kryžminio raiščio, išorinio menisko, vidinio kolateralinio raiščio plyšimą, tyčia įdūrė peiliu į nukentėjusiojo R. Ž. nugarą ir krūtinę, padarydamas pjautinę žaizdą dešiniame žaste, durtinę žaizdą nugaros kairėje, žaizdą krūtinės kairėje, tuo sukeldamas nukentėjusiajam R. Ž. nesunkų sveikatos sutrikdymą; taip įžūliu elgesiu sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Taip pat jis pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 20 d., apie 19.00 val., Kauno r., (duomenys neskelbtini), ties namu, pažymėtu Nr. 32, veikdamas bendrininkų grupe su Ž. J. ir kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, tyčia bendrais veiksmais rankomis ir kojomis sudavęs R. Č. į įvairias kūno vietas, tyčia įdūrė peiliu nukentėjusiajam R. Č. į nugarą, padarydamas jam durtinę-pjautinę-kiauryminę žaizdą nugaros kairėje pusėje su kairės tarpšonkaulinės arterijos ir kairio plaučio sužalojimą, lydimą kraujo susikaupimo kairėje krūtinplėvės ertmėje, tuo sukeldamas nukentėjusiajam R. Č. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Be to, jis pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2012 m. spalio 20 d., apie 19.00 val., Kauno r., (duomenys neskelbtini), ties namu, pažymėtu Nr. 32, veikdamas bendrininkų grupe su Ž. J. ir kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, tyčia bendrais veiksmais trenkė buteliu per galvą, sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau kaip dvidešimt kartų nukentėjusiajam R. Ž. į įvairias kūno vietas, padarė kraujosruvas kaktoje, kairio smilkinio, pakaušio, viršugalvio srityse, dešinės akies vokuose, kakle, kairio peties srityje, nugaros kairėje, kairiame dilbyje, plaštakose, gaktos srityje, dešinio kelio srityje, nubrozdinimą dešinėje blauzdoje, kairio kelio priekinio kryžminio raiščio, išorinio menisko, vidinio kolateralinio raiščio plyšimą, tyčia įdūrė peiliu į R. Ž. nugarą ir krūtinę, padarydamas jam pjautinę žaizdą dešiniame žaste, durtinę žaizdą nugaros kairėje, žaizdą krūtinės kairėje, tuo sukeldamas nukentėjusiajam R. Ž. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Kasaciniu skundu nuteistasis T. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 25 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, taip nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (320 straipsnio 3 dalis), ir neatliko įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis), kai pirmosios instancijos teismas jį buvo atlikęs neišsamiai. Anot kasatoriaus, teismai nevertino jį teisinančių įrodymų. Visų pirma, neatsižvelgta į tai, kad liudytojas G. V. parodė, jog peilį (kuris buvo ruda, o ne juoda, rankena, kaip kad nurodoma nuosprendyje,) rado vaikai ir jam padavė. Esant šioms aplinkybėms, teismai turėjo išsiaiškinti, kodėl ant peilio nėra vaikų ir G. V. pirštų antspaudų, o kasatoriaus kraujo pėdsakai, tačiau to nepadarė.

Kasatorius mano, kad teismai iškraipė liudytojo R. Ž. nurodytas aplinkybes apie asmenis, kurie mušė jo tėvą: vienur nuosprendyje nurodyta, kad nukentėjusįjį R. Ž. mušė vaikinas baltos spalvos striuke (kaip nustatyta – vėliau kasatorius ), kitur – kad nukentėjusįjį mušė kasatorius ir kitas nuteistasis šioje byloje Ž. J. Pažymėtina, kad nukentėjusysis R. Č. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje negalėjo pasakyti, kas jį sužalojo.

Taip pat kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad liudytoja K. B. siekė padėti išvengti jam baudžiamosios atsakomybės, todėl teisme davė melagingus parodymus. Teismai nepagrįstai rėmėsi liudytojos K. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Pažymėtina, kad apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja buvo nepilnametė, protokolą pasirašė neskaičiusi, tuo tarpu teisme ji teigė niekada nesakiusi, kad kasatorius mosikavo peiliu.

Kasatorius pažymi, kad apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog teismo nuosprendyje nėra pažymėta, kad nuteistasis Ž. J. prisipažino spyręs nukentėjusiajam R. Ž., taigi kasatorius jokių smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį neatliko.

Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino įrodymų tyrimo, nors kasatoriaus gynėjas net buvo pateikęs rašytinį prašymą. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas privalėjo atnaujinti įrodymų tyrimą, nes pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl liudytojos L. R. parodymų, nepašalino prieštaravimų tarp liudytojo R. Ž. parodymų, nepagarsino liudytojų G. V. ir K. B., nuteistojo Ž. J. parodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismas ne tik kad netenkino prašymo atnaujinti įrodymų tyrimą, bet apie šį prašymą išvis nepasisakė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nors kasatorius teigia, kad teismai turėjo atsargiai vertinti liudytojo G. V. parodymais apie peilio radimo aplinkybes, pirmosios instancijos teismas iš tiesų nesirėmė šio liudytojo parodymais apie tai, tačiau detaliai aptarė kitus byloje surinktus įrodymus, kurių pakako įrodyti, jog kasatorius turėjo ir panaudojo būtent byloje esantį peilį. Pažymėtina, kad, be liudytojų parodymų, tą aplinkybę, jog su savimi turėtu juodu peiliu dūręs nukentėjusiajam, patvirtino pats kasatorius duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu tiek tyrėjui, tiek teisme sprendžiant jo kardomosios priemonės klausimą. Vėliau kasatorius nesugebėjo paaiškinti, kodėl parodymus pakeitė, todėl kasatoriaus reikalavimas papildomai aptarti ir liudytojo G. V. parodymų teisingumą bei peilio radimo aplinkybes yra perteklinis.

Nors kitas kasatoriaus teiginys apie tai, kad liudytojas K. Ž. byloje neegzistuoja yra teisingas, tačiau akivaizdu, jog teismo nuosprendyje cituojami byloje apklausto liudytojo R. Ž. parodymai. Todėl neteisingas liudytojo vardo nurodymas nedaro nuosprendžio nepagrįsto, juolab kad iš tolesnio kasatoriaus argumentavimo akivaizdu, jog jis pats suprato, apie kurį liudytoją kalbama šioje nuosprendžio dalyje. Kitose nuosprendžio dalyse liudytojo vardas nurodytas teisingai.

Taip pat nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad teismai privalėjo atmesti liudytojos K. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir vadovautis jos teisme duotais parodymais. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą ir apklausė šią liudytoją. Atsiliepime prokuroras sutinka su teismo argumentu, kad ši liudytoja (kuri yra kasatoriaus bendrininko draugė) yra suinteresuota bylos baigtimi ir jos parodymai duoti teisme yra melagingi. Būtent K. B. parodymai tyrimo metu tik patvirtina nuosprendyje aptartus įrodymus (nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus, specialistų išvadas, rašytinius įrodymus). Minėta liudytoja, davusi tyrimo metu parodymus apie tai, kokį peilį įvykio dieną turėjo T. M., parodymo atpažinti metu atpažino būtent tą peilį, kurį įvykio vietoje surado liudytojas G. V., ir vėliau perdavė nukentėjusiajam R. Ž., o šis – tyrimui. Būtent šiuo peiliu pagal specialistų išvadas buvo padaryti sužalojimai R. Ž. rūbuose ir kūne, ant jo rasta T. M. kraujo, o tai rodo, jog įvykio vietoje rastu ir prie bylos pridėtu peiliu buvo sužaloti R. Ž. ir R. Č. Todėl teismai visiškai pagrįstai kritiškai vertino K. B. parodymus teisme bei pripažino juos melagingais ir vadovavosi jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Kasatoriaus teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nesvarstė jo gynėjo rašytinio prašymo dėl papildomo įrodymų tyrimo yra neteisingi. Kaip užfiksuota apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole, kasatoriaus minimas gynėjo prašymas buvo apsvarstytas ir protokoliniu sprendimu atmestas kaip nepagrįstas, nes prašomi paskelbti liudytojų parodymai jau buvo ištirti pirmosios instancijos teisme. Tai, kad būtent buvo prašoma paskelbti, o ne papildomai apklausti minimus liudytojus, patvirtina ir kasaciniame skunde pateikta prašymo citata.

Atsiliepime pažymima, kad kasatoriaus teiginiai apie nevisišką bylos aplinkybių ištyrimą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme kertasi su kasacinio skundo rezoliucinėje dalyje nurodytu prašymu nutraukti bylą. Tai taip pat rodo, kad kasatorius nesiekia papildomo bylos aplinkybių ar atskirų liudytojų parodymų tyrimo, o tiesiog bando pateikti savo bylos surinktų įrodymų vertinimo variantą, akivaizdžiai ignoruodamas jo kaltės įrodymus. Kadangi byloje esminių procesinių pažeidimų nepadaryta, kasatoriaus nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, o bausmė atitinka įstatymų reikalavimus, todėl tenkinti kasacinio skundo nėra pagrindo.

Nuteistojo T. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo T. M. kaltumo įrodymų

Kasatorius nuteistasis T. M. teigia, kad teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (320 straipsnio 3 dalis), bei neatliko įrodymų tyrimo (BPK 324 straipsnio 6 dalis), nors pirmosios instancijos teismas jį buvo atlikęs neišsamiai. Šiuos savo teiginius nuteistasis grindžia padrikais samprotavimais apie, jo vertinimu, byloje esančius prieštaravimus, nutylėdamas esmines teismų nustatytas jo kaltumą pagrindžiančias aplinkybes, o jo prašymas panaikinti teismų sprendimus ir nutraukti bylą neišplaukia iš skundo turinio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, dėl to kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuojama, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys įrodymai (nuteistojo T. M., liudytojos K. B. teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai).

Teismas kasatoriaus kaltę, kad jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, 135 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 1 dalyje, pagrindė įvertinęs bylos įrodymų visumą. Tuo tarpu kasatoriaus versija ikiteisminio tyrimo metu, kad nukentėjusieji pirmi pradėjo konfliktą ir naudojo fizinį smurtą, todėl jis gindamasis išsitraukė peilį ir juo dūrė, tačiau nežino kam, paneigta nuosprendyje išanalizuotais įrodymais. Pažymėtina, kad pagal paties nuteistojo parodymus ikiteisminio tyrimo metu būtent jis panaudojo peilį, šią jo parodymų dalį visiškai patvirtino kiti teismų išnagrinėti bylos duomenys. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Kasatoriaus nurodomi neatitikimai dėl peilio rankenos spalvos, pirštų atspaudų nebuvimas nepaneigia bylos duomenų, kad būtent jis sužalojo nukentėjusiuosius.

Taip pat atmestinas kasatoriaus teiginys, kad teismai nepagrįstai rėmėsi nepilnametės liudytojos K. B. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Pažymėtina, kad būtent apklausta ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja detaliai ir nuosekliai aiškino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei patvirtino (taip pat ir parodymo atpažinti metu), jog kasatorius įvykio metu turėjo būtent tą peilį, kuris buvo surastas įvykio vietoje ir kuriuo, kaip nustatyta specialistų išvadose, buvo sužaloti nukentėjusieji R. Ž. ir R. Č. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojos K. B. parodymai atitiko kitus byloje esančiu įrodymus, teismai pagrįstai jais rėmėsi, tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo metu duotus parodymus pripažino melagingais.

Kartu atmestini kasatoriaus argumentai, kad nepilnametės liudytojos K. B. apklausa ikiteisminio tyrimo metu atlikta pažeidžiant BPK 186 straipsnyje nustatytą tvarką, t. y. kad ji apklausos protokolą pasirašė neskaičiusi, o jame užfiksuota informacija neatitinka tikrovės ir pan. Iš bylos medžiagos matyti, kad nepilnametės liudytojos apklausa atlikta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, nes ją atliekant dalyvavo liudytojos atstovė pagal įstatymą – jos motina A. B., kuri, kaip ir pati apklaustoji, parašais patvirtino apklausos protokole užfiksuotų parodymų teisingumą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimu ir faktinių aplinkybių nustatymu nuteistasis T. M. teismo nuosprendį apskundė apeliacine tvarka. Nors bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apeliantas ir jo gynėjas prašė teismo atlikti įrodymų tyrimą ir ištirti, anot jų, neištirtas bylos aplinkybes (paskelbti liudytojų G. V., L. R., K. B. bei nuteitojo Ž. J. parodymus), teismas priėmė sprendimą įrodymų tyrimo neatlikti, nes nebuvo reikalo tirti aplinkybes, kurios jau buvo ištirtos pirmosios instancijos teisme. Vėliau, siekiant pašalinti prieštaravimus tarp liudytojos K. B. ikiteisminio bei teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duotų parodymų, ji buvo apklausta apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas dėl šios liudytojos parodymų vertinimo priėjo prie tokios pat išvados, kaip ir pirmosios instancijos teismas. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti, kad žemesnės instancijos teismų teisėjų, vertinusių įrodymus, vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino surinktus bylos duomenis ir nutartyje motyvuotai pasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Būtent tokie yra žemesnės instancijos teismų sprendimai. Tai, kad žemesnės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kaltinamasis ar nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo T. M. kasacinį skundą.

Teisėjai Rima Ažubalytė

Jonas Prapiestis

Vladislovas Ranonis