AS-756-215-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS756-215/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07504-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. V. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–22), prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą Nr. 1D-10471(11);

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių, Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos;

3) įpareigoti Vidaus reikalų ministeriją mokėti paskirtą 3 213 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją;

4) priteisti bylinėjimosi išlaidas;

5) atnaujinti skundo padavimo terminą;

6) sustabdyti administracinę bylą iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išnagrinės Laikinojo įstatymo 15 straipsnio konstitucingumo klausimą;

Prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą pareiškėjas grindė tuo, kad pensiją gauna į sąskaitą ir apie jos perskaičiavimą nežinojo, atsakovas jokio sprendimo dėl pensijos sumažinimo raštu nepateikė. Pinigus pareiškėjas grynina iš bankomato, o elektronine bankininkyste nesinaudoja, nes neturi interneto. Pareiškėjo manymu, jis turi teisę kreiptis į teismą per 3 metus nuo sužinojimo apie neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, jo teisės pažeidžiamos kiekvieną mėnesį, todėl termino kreiptis į teismą jis nepraleido. Be to, jis buvo išvykęs, todėl nesuprato, kad yra diskriminuojamas. Tik iš 2013 m. spalio 15 d. straipsnio „Pensininkai mitinge reikalavo greičiau grąžinti sumažintas pensijas“ sužinojo apie savo teisių pažeidimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi (b. l. 44–46) pareiškėjo A. V. prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti netenkino, atsisakė priimti pareiškėjo skundą ir nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kurioje akcentuota, kad terminas skundui paduoti asmeniui atnaujinamas tik tada, kai paduoti skundą jam sutrukdė konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis laiku paduoti prašymą bei pateikti atitinkamus dokumentus ar įgyvendinti savo tikslus per atstovą arba turėjo įtakos jo valiai pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis grindžia prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą, negali būti laikomos pakankamu pagrindu atnaujinti terminą skundui paduoti. Kitų termino praleidimo priežasčių pareiškėjas nenurodė. Nors pareiškėjas ir teigia, kad buvo išvykęs, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, kuris, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Pareiškėjui, kaip matyti iš prie skundo pridėtų dokumentų, pirma sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėnesį buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, t. y. pareiškėjui apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (arba turėjo tapti žinoma) 2010 m. vasario mėnesį, kai jam nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis. Minėtoje LVAT nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Pažymėtina ir tai, kad nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo priėmimo – 2012 m. vasario 6 d., taip pat ir nuo jo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d., praėjo pakankamai laiko, kad pareiškėjas galėtų suvokti galimą savo teisių pažeidimą ir įstatymo nustatyta tvarka ir terminais jas ginti.

Pareiškėjas taip pat prašo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. 1D-10471(11), kuriuo VRM informavo pareiškėją, kad jo skundo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau kaip 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos. Kaip matyti iš ginčijamo rašto turinio, jame nenustatyta pareiškėjui privalomų vykdyti įpareigojimų, neduota nurodymų, nėra išdėstyta kitų atsakovo priimtų sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas nėra administracinis aktas, nes jis nenustato, nepakeičia ir nepanaikina jokių pareiškėjo teisių ar pareigų viešojo administravimo srityje, todėl nėra administracinės bylos dalykas ir toks ginčas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Todėl pareiškėjo skundą šioje dalyje atsisakoma priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p.).

III. Pareiškėjas A. V. atskiruoju skundu (pavadintu „apeliacinis skundas“, b. l. 48–72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo manymu, teismas neįvertino ir nepasisakė dėl jo į bylą pateiktų įrodymų, taip pat nenurodė, kuriuos įrodymus atmeta ir kodėl, nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo pateikto reikalavimo. Taigi, teismo nutartis be motyvų. Be to, jis nepraleido termino kreiptis į teismą, o jeigu ir praleido, tai skunde nurodė tinkamus motyvus, kuriais remiantis tas terminas galėjo būti atnaujintas. Jeigu pirmosios instancijos teismui trūko tai pagrindžiančių įrodymų (pvz., kad pareiškėjas buvo išvykęs), teismas turėjo priimti nutartį ir iš jo šiuos įrodymus išsireikalauti. Terminas kreiptis į teismą turėtų būti atnaujintas ir dėl prastos pareiškėjo sveikatos būklės, teisinių žinių stokos, informacijos trūkumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkinamas, terminas skundui paduoti atnaujinamas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarties, kuria pareiškėjo A. V. skundą atsisakyta priimti kaip nepriskirtiną tam teismui ir paduotą praleidus nustatytą terminą, kai teismas atmetė prašymą šį terminą atnaujinti (ABTĮ 37 str. 2 d. 2 p. ir 8 p.), teisėtumas ir pagrįstumas.

Byloje nustatyta, kad A. V. 2013 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją (b. l. 28) – instituciją, įgaliotą skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, prašydamas suteikti jam informaciją apie pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimą, taikomą nuo 2010 m. sausio mėnesio, ir išmokėti dėl to susidariusią nepriemoką. Vidaus reikalų ministerija į šį prašymą atsakė 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. 1D-10471(11) (b. l. 23–24). Nors minėtame sprendime atsakovas nurodė, jog pareiškėjo prašymo nenagrinės, nes praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, tačiau, išdėstęs A. V. jam paskirtos valstybinės pensijos mažinimo pagrindus ir tvarką, atsakovas taip pat konstatavo, jog išmokėti susidariusią nepriemoką VRM neturi teisinio pagrindo.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog valstybinę pensiją mokančios institucijos atsisakymas atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) laikomas teismui skundžiamu administraciniu aktu, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku – neteisinga. Kaip matyti, skundas dėl šio administracinio sprendimo, patvirtinančio teisinio ginčo tarp administracinės bylos šalių faktą, panaikinimo administraciniam teismui buvo paduotas laikantis ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį admi. byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto (b. l. 25–26), o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą A. V. kreipėsi 2013 m. gruodžio 5 d., t. y. praleidęs minėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Kita vertus, išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (žr., pvz., LVAT 2014 m. sausio 22 d. nutartį adm. byloje Nr. A502-212/2014).

Teisėjų kolegija pažymi, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai.

Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas.

Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo (žr., LVAT 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-214/2014).

Išvardintos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui A. V. objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl atskiruoju skundu apskųsta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 2 ir 8 punktų pagrindu, naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir jam atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, perduoda skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 3 ir 4 punktais, 34 ir 133 straipsniais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. V. atskirąjį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartį panaikinti. Pareiškėjo A. V. prašymą atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą tenkinti ir perduoti skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Veslava Ruskan