A-180-492/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-180-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03806-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja M. Š. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-8) ir patikslintu skundu (b. l. 64-65, 83-85) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti 1 936,50 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas bei teismo išlaidas, taip pat kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013-01-17 redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Nurodė, kad 2013 m. gegužės 27 d. pareiškėjai buvo išduotas leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą (leidimas laikomas išduotu 2012 m. gruodžio 31 d.). 2013 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) pakeistas Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir Įstatymas, AIEĮ) bei poįstatyminių teisės aktų nuostatos, pagal kurias fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją (toliau – ir Leidimas, Leidimas gamybai) išdavimo dieną. Pareiškėja leidimą plėtrai gavo 2013 m. birželio 28 d. (toliau – ir Leidimas plėtrai) ir sudarė su akcine bendrove (toliau – ir AB) „Lesto“ elektros energijos supirkimo iš atsinaujinančių energetikos išteklių gamintojo sutartį (toliau – ir Sutartis). Minėtą Sutartį pareiškėja buvo priversta sudaryti ne tomis sąlygomis, kurios buvo nustatytos iki Pakeitimo įstatymo priėmimo. Mano, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kadangi investavusi nemažas lėšas, ateityje negaus pagrįstai tikėtų pajamų už parduotą elektros energiją. Pareiškėja, prašydama Leidimo, žinojo, kokia kaina ateityje iš jos bus superkama elektros energija ir per kiek laiko galimai atsipirks investicijos plėtojant atsinaujinančių išteklių energetiką. Tačiau įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, ji patyrė žalą. Seimas, nenustatydamas pereinamojo laikotarpio įstatymų įsigaliojimui ir skubotai priimdamas AIEĮ nuostatas, kurios pakeitė elektros energijos supirkimo tarifą, ne tik galimai pažeidė Konstitucijos 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą, jog įstatymai Seime priimami laikantis įstatymų nustatytos procedūros, bet ir pakeistas reguliavimas iš esmės buvo pritaikytas retrospektyviai, dėl ko pažeistas teisinės valstybės principas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą (b. l. 36-46) prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Nurodė, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamajame rašte nurodyta, kad iki 2012 m. gruodžio mėnesio yra išduota daugiau nei 5 000 leidimų plėtoti ne didesnės nei 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines, o pagal šiuos leidimus galimų pastatyti elektrinių suminė galia viršija 200 MW, kas ateityje lemtų ženklų elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų, o tai apie 50 kartų viršytų suminę įrengtąją galią. Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas yra kompensuojamas. Jei visi saulės elektrinių projektai būtų įgyvendinti, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, taip būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas, yra viena svarbiausių visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų, dėl to valstybė gali ir turi keisti ūkinės veiklos reguliavimą, be to, valstybė turi ginti vartotojo interesus. Pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Šiuo atveju valstybė, atsižvelgiant į kitas konstitucines nuostatas, ypač ekonominio naudingumo, vartotojo interesų apsaugos principo, lygiateisiškumo, asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, turėjo imtis visų priemonių siekiant šio tikslo.

Paaiškino, kad AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas prieš priėmimą buvo viešai prieinamas per Lietuvos Respublikos Seimo teisės aktų informacinės sistemos projektų registravimo posistemę ir visi suinteresuoti asmenys galėjo teikti pastabas ir pasiūlymus. Nuo 2012 m. rudens spaudoje bei internetinėje erdvėje buvo pranešama apie situaciją, susijusią su saulės elektrinėmis, todėl pareiškėja, dar prieš gaudama Leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, būdama apdairi rinkos dalyvė galėjo tikėtis teisinio reguliavimo pasikeitimų, todėl šiuo atveju negali remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Pareiškėjos teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos prašomos atlyginti turtinės žalos, susidariusios per dvylika metų, dydį ir faktą. Pareiškėja, prašydama priteisti žalos atlyginimą teigia, kad per 12 metų parduodama elektrinės, naudojančios saulės energiją, pagamintą elektros energiją fiksuotu tarifu 0,69 Lt patirs žalą, kurią sudaro negautos pajamos, kurias būtų gavusi, parduodama pagamintą elektros energiją fiksuotu tarifu 1,44 Lt. Pareiškėja nepateikė saulės elektrinės dokumentų, nurodančių kada ir kur yra pagamintos šios elektrinės dalys, nepateikė pirkimo dokumentų, kokybės užtikrinimo garantijų, neinformavo, kas atliko montavimo darbus. Dėl šių priežasčių, pareiškėjos skaičiuojamas žalos dydis gali sumažėti arba žala gali neatsirasti, šiuo atveju nėra realios žalos atsiradimo tikimybės, todėl prašymas priteisti iš Lietuvos Respublikos valstybės žalos atlyginimą yra atmestinas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu (b. l. 109-116) pareiškėjos M. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą bei netenkino prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Teismas nurodė, kad iki 2013 m. vasario 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas Fiksuoto tarifo, taikomo konkrečiam ūkio subjektui, nustatymo momentą siejo su leidimo plėtoti elektros energijos gamybą išdavimo šiam subjektui diena. Atsižvelgiant į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. O3-23 2012 metams patvirtintą 1,44 Lt/kWh fiksuotą tarifą neintegruotoms į pastatą elektros energijos jėgainėms, naudojančioms saulės energiją, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, pareiškėja, kuriai Leidimas plėsti elektros energijos gamybos pajėgumą Nr. LP-15798 laikomas išduotu 2012 gruodžio 31 d., pagal iki 2013 m. vasario 1 d. galiojusį teisinį reglamentavimą galėjo pretenduoti į 1,44 Lt/kWh fiksuotą tarifą už jai nuosavybės teise priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

Pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012 m. rugsėjo 28 d. nutarimą Nr. O3-282 ir 2013 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. O3-58 fiksuoti tarifai neintegruotoms į pastatą saulės elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra analogiška pareiškėjos turimai, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. sudarė 1,25 Lt/kWh, o laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. – 0,69 Lt/kWh.

Teismas nurodė, kad byloje analizuojamas ribojimas pagrįstas teisėtu tikslu – viešuoju interesu, konstitucine vertybe apsaugoti (ginti) vartotojų teises ir teisėtus interesus (Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalis). Kaip matyti iš Pakeitimo įstatymo parengiamosios medžiagos, AIEĮ nuostatų pakeitimais siekta užkirsti kelią ženkliam elektros energijos tarifo vartotojams didėjimui. Kaip nurodoma Pakeitimo įstatymo ir Įgyvendinimo įstatymo aiškinamuosiuose raštuose, nuo 2011 m. gegužės 24 d. elektrinėms iki 30 kW buvo išduoti 5199 leidimai plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus, kurių suminė įrengtoji galia buvo lygi 151 MW. Suminei saulės elektrinių galiai pasiekus 10 MW, elektros energijos tarifas vartotojams padidėtų 0,12 ct / kWh, pasiekus 100 MW – jis padidėtų iki 1,2 ct / kWh, pasiekus 200 MW – siektų net 2,4 ct / kWh ir t. t. Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalis). Ūkinės veiklos reguliavimas priskirtinas plačiai įstatymų leidėjo diskrecijai (veikimo laisvei). Ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Teismo vertinimu, nėra svarbi ir aplinkybė, kad pareiškėjos pastatytos saulės elektrinės eksploatavimas turi abejotiną ekonominę prasmę ir negali užtikrinti intereso, kurio ji objektyviai turėjo siekti įgydama leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, t. y. kurti ir plėtoti verslą, gauti pajamų bei pelno iš valstybės skatinamos ekonominės veiklos: aplinkybė, kad 1,44 Lt/kWh tarifas už jai nuosavybės teise priklausančioje saulės elektrinėje pagamintą elektros energiją nebus taikomas, pareiškėjai turėjo būti žinoma dar iki 2013 m. vasario 25 d. priimant sprendimą investuoti į šios elektrinės įrenginius 85 840 Lt, o aplinkybė, kad jos elektrinėje pagaminta elektros energija bus superkama po 0,69 Lt/kWh, nesudarė pagrindo jai nei po 2013 m. vasario 1 d. atsisakyti pradėti reikšmingas investicijas į tokios veiklos vykdymą, nei jos nutraukti paaiškėjus tarifui, kuriuo elektrinėje pagaminta elektros energija bus superkama, todėl pareiškėjai turėjo būti priimtinos galiojančios skatinimo sistemos priemonės, tame tarpe – ir galimų pajamų dydis, o tuo atveju, jei pajamos nekompensuos patirtų išlaidų – ir galimas dalies turto netekimas. Pažymėta ir tai, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.253 straipsnio 1 ir 5 dalys, 6.282 straipsnio 1 dalis nustato, jog kai paties nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teismas nenustatė, kad veiksmai, kurių pagrindu pareiškėjos saulės elektrinėje pagaminama energija superkama 0,69 kW/Lt tarifu, yra neteisėti, t. y. prieštaraujantys galiojančių teisės aktų reikalavimams. Nesant vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, skundą šioje dalyje atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja M. Š. apeliaciniu skundu (b. l. 120-133) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą patenkinti. Priteisti iš atsakovo 1936,50 Lt žalos atlyginimą, 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant jas nuo bylos teisme iškėlimo dienos bei bylinėjimosi išlaidas. Kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui. Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo šioje byloje priėmimo.

Nurodo, kad pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, valstybė, reguliuodama ūkinę veiklą, turi laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principo, ūkio subjekto teisės ir teisėti interesai negali būti ribojami daugiau, nei būtina viešajam interesui užtikrinti. Atsakovas sudarė visiškai nepalankias ūkininkavimo sąlygas. Šiuo atveju viešasis interesas laikytinas ne vartotojų lūkestis mokėti mažesnę kainą už elektros energiją, o aplinkosauginės siekiamybės. Atsakovo nurodomas kainų padidėjimas vartotojams yra tik menamas, nepagrįstas. Teismas, priimdamas sprendimą, viršijo savo kompetenciją. Administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, tuo tarpu pirmos instancijos teismas pasisakė, kad ginčijamo įstatymo nuostatos neprieštarauja Konstitucijai ir teisinės valstybės principui. Teismas tik formaliai įvykdė teisingumą visiškai neišnagrinėjęs apelianto pareikštų individualių reikalavimų. Teismo sprendimo motyvuojamoji dalis perrašyta iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtos administracinės bylos Nr. A143-2834/2013 nutarties. Priėmus AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo nuostatas ir pasirašius sutartį su AB „Lesto“, kurioje nustatytas fiksuoto tarifo dydis, galiojantis leidimo gaminti elektros energiją gavimo dieną, pareiškėja patyrė žalą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, kurią sudaro negautos pajamos sumažinus fiksuotą tarifą. Tokiu būdu atsakovas pažeidė pareiškėjos teises. Atsakovas pažeidė ir 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2009/28/EB „Dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB“ (toliau – ir Direktyva), kuri užtikrina verslo bendruomenei ilgalaikį stabilumą. Kadangi teismas nurodė, kad teisės aktų atitikties Konstitucijai galios nukreipimas tik į ateitį, nėra absoliutus, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiama į teisinių santykių pasibaigimą, o mažesnis elektros supirkimo tarifas bus taikomas 12 metų į ateitį, sutartis su AB „Lesto“ dar nėra įvykdyta, dėl to sprendimas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu dar nėra įvykdytas, todėl ir neteisėtų veiksmų atiradimo momentas turėtų būti laikomas AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo įsigaliojimo data.

Nurodo, kad pagal sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 straipsnį, nacionaliniam teismui nustačius, kad konkrečioje byloje jam yra būtina aiškinti Europos Sąjungos teisę, galutinės instancijos teismas privalo kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. 2009 m. balandžio 23 d. Direktyva buvo priimta norint sudaryti palankias sąlygas atsinaujinančių energijos išteklių vystymuisi bei siekiant sumažinti Bendrijoje išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, sumažinti priklausomybę nuo energijos importo. Pagrindinė paskirtis – investuotojams suteikti tikrumo ir skatinti, kad būtų nuolat plėtojamos technologijos, kurias naudojant energija gaminama iš visų rūšių išteklių, siekiant aplinkos ir klimato kaitos tikslų, nacionalinių paramos schemų tinkamo veikimo užtikrinimas, investuotojų pasitikėjimo išsaugojimas, atsinaujinančių energijos išteklių plano įgyvendinimas. AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymas pažeidžia Teisingumo Teismo pripažįstamą bei Konstitucijoje įtvirtintą Europos Sąjungos teisės viršenybės principą, todėl apeliacinės instancijos teismas, kaip galutinė instancija, turi pareigą kreipti į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 137-148) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad Pakeitimo įstatymo 6 straipsnis pakeitė AIEĮ 20 straipsnio 6 dalį, bei nurodė, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį pagamintos elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrenginių galių sumą ir statomų elektrinių numatytų galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytus tikslus ir uždavinius, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai.

AIEĮ pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. 13-64-01 aiškinamajame rašte nurodyta, kad iki 2012 m. gruodžio mėnesio yra išduota daugiau nei 5 000 leidimų plėtoti ne didesnės nei 30 kW galios saulės šviesos energijos elektrines, o pagal šiuos leidimus galimų pastatyti elektrinių suminė galia viršija 200 MW, kas ateityje lemtų ženklų elektros energijos tarifo vartotojams didėjimą. Energetikos ministerijai buvo pateikta apie 16 tūkstančių prašymų, o tai apie 50 kartų viršytų suminę įrengtąją galią. Elektros energijos gamyba naudojant atsinaujinančius energijos išteklius ir jos balansavimas yra kompensuojamas.

Jei visi saulės elektrinių projektai būtų įgyvendinti, ženkliai padidėtų elektros energijos kaina vartotojams, taip būtų pažeisti teisingumo ir protingumo principai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, kad viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas, yra viena svarbiausių visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų, dėl to valstybė gali ir turi keisti ūkinės veiklos reguliavimą, be to, valstybė turi ginti vartotojo interesus. Pagal Konstitucijos 46 straipsnio 3 dalį, valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

Šiuo atveju valstybė, atsižvelgiant į kitas konstitucines nuostatas, ypač ekonominio naudingumo, vartotojo interesų apsaugos principo, lygiateisiškumo, asmens ir visuomenės derinimo principo, turėjo imtis visų priemonių siekiant šio tikslo. Pareiškėja iki Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo elektrinės neturėjo, todėl nepagrįstai teigė, kad ji jau iki 2012 m. gruodžio 31 d. buvo įgijusi teisę į 1,44 Lt/kW dydžio fiksuotą tarifą. AIE Įstatymas pareiškėjai negalėjo būti taikomas, todėl ir šio įstatymo Pakeitimo įstatymas negalėjo pažeisti pareiškėjos teisių.

Nurodo, kad pareiškėja nenurodė teisės aktais pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reiktų kreiptis į Europos Sąjungos Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Pareiškėja sudarė su akcine bendrove „Lesto“ elektros energijos supirkimo sutartį, kurioje nurodyta supirkimo kaina – 0,69 Lt. Byloje nepateikta duomenų, pagrindžiančių turtinės žalos dydį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo esmė

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos saulės šviesos energijos elektrinės valdytojos reikalavimo atlyginti žalą dėl elektros energijos pardavimo sąlygų pakeitimo teisės aktais pagrįstumas.

Lietuvos Respublikos energetikos ministerija pareiškėjai 2013 m. gegužės 27 d. išdavė leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus Nr. LP-15798. Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2013 m. birželio 21 d. išdavė pažymą, patvirtinančią, kad pareiškėjos saulės elektrinė yra sumontuota, išbandyta ir atitinkanti projekto, norminių teisės aktų reikalavimus bei gali būti naudojama pagal paskirtį, 2013 m. birželio 28 d. pareiškėjai išduotas leidimas gaminti elektros energiją Nr. LG-2168, kuriuo reguliuojamos veiklos sąlygos – vykdyti veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių VII skyriuje nurodytas sąlygas. Leidime nurodyta, kad elektrinėje pagaminta elektros energija prekiaujama teisės aktų, galiojančių elektros energijos gamybos metu, nustatyta tvarka ir sąlygomis. Ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra.

Pareiškėja savo reikalavimus valstybei dėl žalos atlyginimo grindžia argumentu, kad pakeitus teisinį reglamentavimą, nustatytą Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme, pareiškėjos elektrinėje pagaminta elektros energija bus perkama ne Leidimo plėtrai išdavimo metu galiojusiu fiksuotu tarifu, bet Leidimo gamybai išdavimo metu galiojusiu tarifu, fiksuojamu 12 metų. Pareiškėjos manymu, toks įstatymo pakeitimas pažeidžia principą lex retro non agit, jos teisėtus lūkesčius, nes Leidimo gamybai išdavimo metu galiojo mažesnis tarifas, įstatymas pakeistas nesilaikant teisėkūros procedūrų, elektros energijos supirkimo tarifų sumažinimas lėmė pareiškėjos patirtus nuostoliu (negautas pajamas).

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padarė išvadą, kad nėra nustatyti valstybės neteisėti veiksmai, nebuvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos, teisės negaliojimo atgal ir proporcingumo principai. Apeliaciniu skundu nesutikdama su teismo sprendimu, pareiškėja, be skunde minėtų argumentų, pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas peržengė savo kompetencijos ribas ir sprendė įstatymo atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimus, sprendimo motyvai buvo iš esmės perkelti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo apeliacine tvarka 2013 m. gruodžio 23 d. priimtos nutarties administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013.

Dėl principo lex retro non agit ir teisėtų lūkesčių pažeidimo

Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 2, 11, 13, 14, 16, 20, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu Nr. XII-169 pakeista Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo bei poįstatyminių teisės aktų koncepcija, įtvirtintas naujas principas, pagal kurį Fiksuotas tarifas nustatomas ne tas, kuris galiojo Leidimo plėtrai išdavimo momentu, o tas, kuris galios leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dieną. Pagal Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktą (redakcija, galiojusi iki 2013 m. vasario 1 d.) viena iš atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo skatinimo priemonių yra fiksuotas tarifas.

Įstatymo 20 straipsnio redakcijoje, galiojusioje iki 2013 m. vasario 1 d., buvo nustatyta, kad elektros energijos gamyba iš atsinaujinančių energijos išteklių yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. <...> Elektros energija, pagaminta elektrinėse, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, superkama už nustatytą fiksuotą tarifą vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis (1 dalis); fiksuotus tarifus elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausią galimą dydį aukcionuose dalyvaujantiems gamintojams kiekvieniems kalendoriniams metams, atsižvelgdama į šiame įstatyme nustatytus fiksuotų tarifų nustatymo principus, nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (4 dalis);

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija kiekvienais metais įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Fiksuoti tarifai elektrinėms, kurių įrengtoji galia yra ne didesnė kaip 30 kW, ir fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai yra peržiūrimi, atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams.

Peržiūrėti fiksuoti tarifai ir fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus išduotas po šių tarifų pakeitimo dienos (7 dalis); numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos (8 dalis).

Nuo 2013 m. vasario 1 d. įsigaliojusio Įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 2 punktą vienu iš šio įstatymo uždavinių elektros energetikos sektoriuje iki 2020 metų yra saulės šviesos energijos elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 10 MW, neįskaitant mažųjų elektrinių, kurių įrengtoji galia ne didesnė kaip 30 kW, kurioms leidimai plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išduoti pagal prašymus, pateiktus iki 2012 m. gruodžio 31 d. Įstatymo 20 straipsnio 6 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. vasario 1 d.) nustatyta, jog Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija ne dažniau kaip kas ketvirtį įvertina elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, atsižvelgdama į faktinį per praėjusius kalendorinius metus pagamintą elektros energijos kiekį, veikiančių elektrinių įrengtųjų galių sumą ir statomų elektrinių numatytų įrengti galių sumą. Atsižvelgiant į elektros energijos gamybos iš skirtingų atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą ir šios plėtros atitiktį Nacionaliniame atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo plėtros veiksmų plane nustatytiems tikslams ir uždaviniams, peržiūrimi fiksuoto tarifo didžiausi galimi dydžiai. Peržiūrėti fiksuotų tarifų didžiausi galimi dydžiai taikomi tik gamintojams, kurių elektrinėms leidimas gaminti elektros energiją išduotas po šių tarifų įsigaliojimo dienos. Remiantis šio Įstatymo straipsnio 7 dalimi numatytos nekintančios skatinimo priemonės taikomos 12 metų laikotarpiu nuo leidimo gaminti elektros energiją išdavimo dienos.

Šiai administracinei bylai yra aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2834/2013, kurioje iš esmės, kaip ir turimoje byloje, siekta didesnių tarifų už pagamintą energiją iš atsinaujinančių energijos šaltinių, tai grindžiant teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principais, taip pat išnagrinėtose analogiškose administracinėse bylose Nr. A556-1545/2014, Nr. A556-1655-14, A492-1581/2014, A492-1475/2014, A146-1629/2014, A525-1648/2014 ir kt. suformuota teismo praktika.

Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Pirmosios instancijos teismas, savo sprendimo motyvuose nurodydamas argumentus, kuriais remiantis buvo sprendžiamas ginčas administracinėje byloje, savo aplinkybėmis iš esmės panašioje nagrinėjamai bylai, vadovavosi minėta Teismų įstatymo nuostata, todėl apeliantės argumentai dėl netinkamo sprendimo motyvavimo nepagrįsti ir atmestini.

LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje nurodė, kad „<...>Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymu siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės. Tad ūkio subjektai, kurių ekonominė veikla per se yra susijusi su rizikos elementu, negali turėti teisėtų lūkesčių, kad teisės aktų leidėjui, naudojantis savo diskrecija, esama situacija apskritai išliks nepakitusi ir kad įstatymų leidėjas nepriims tokių teisės aktų pakeitimų, kurie gali sukelti asmeniui neigiamų (pvz., finansinių) padarinių.

Kita vertus, tokie pakeitimai negali būti neadekvatūs siekiamiems tikslams, paneigti įgytų teisių esmę, pažeisti proporcingumo principą“. „<...> kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti, ar atitinkami pakeitimai nepaneigė įgytos teisės esmės, ar jie atitiko proporcingumo principą. Proporcingumo principas reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutarimą).

Be to, išplėstinės teisėjų kolegijos nuomone, įgytos teisės esmė negali būti laikoma paneigta, jei jos egzistavimas net ir po atliktų jos turinį lemiančių pakeitimų išlieka prasmingas, teisės turėtojas pakankamai reikšminga ir adekvačia apimtimi gali įgyvendinti atitinkama subjektine teise garantuotus interesus“. Taigi LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi, aiškindamas teisę, pripažino teisėtu atliktą tarifų dydžių korektūrą į mažąją pusę Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) pagrindu.

Remdamasi byloje esančiais duomenimis teisėjų kolegija neturi pagrindo nukrypti nuo pirmiau Vyriausiojo administracinio teismo suformuluotų nuostatų (nėra išskirtinių kitokių faktinių aplinkybių nei išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje, t. y. į administracinę bylą nepateikta jokių faktinių duomenų apie tai, kad ūkinės veiklos objekto tolesnis eksploatavimas nebeteko ekonominės prasmės, visiškai paneigė pajamų gavimą iš valstybės skatinamos veiklos), todėl laikytina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą atmesdamas skundą, ir apskųstas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą

Apeliaciniame skunde, kaip ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, reiškiamas prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ištirti, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai ir teisinės valstybės principui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. liepos 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014 nurodė, jog LVAT 2013 m. gruodžio 23 d. išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktas taikytinos teisės aiškinimas pašalino abejones dėl to, ar Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (2013 m. sausio 17 d. redakcija Nr. XII-169) 20 straipsnio 6 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 69 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui bei pažymėta, jog nesant pagrindo manyti, kad aktualaus bylai įstatymo dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą buvo netenkintas. Tiek šioje administracinėje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. A556-1545/2014, taip pat administracinėje byloje Nr. A556-1655-14 kreipimasis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra tapatus – patikrinti įstatymų leidėjo veiksmų atitikimą pagrindiniam šalies įstatymui, atlikus Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo pakeitimus, suponavusius mažesnių tarifų taikymą ūkio subjektams gaminant energiją iš atsinaujinančių šaltinių. Apeliantė iš esmės nenurodo naujų reikšmingų argumentų dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, į kuriuos nebūtų atsakyta minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio nutartyse, ir, esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti kitaip, todėl prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą yra atmestinas.

Dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą prejudicinio sprendimo

Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, įstatymų nustatytais atvejais teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pažymėtina, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką būtent tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, kuris atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti reikalingumą pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą bei įvertinti Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (pvz., žr. 2006 m. birželio 15 d. sprendimo A.

H., C–466/04, 47 p., taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-250/2012). Kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagrindas yra pagrįsta abejonė ne dėl bet kokios Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos aiškinimo, bet dėl tokios nuostatos ar nuostatų, kurios turėtų būti taikomos konkrečioje byloje. Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo priede nurodyta, kad šiuo įstatymu yra įgyvendinama 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB. 2009 m. balandžio 23 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičianti bei vėliau panaikinanti Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB nustatoma bendra skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema, joje nustatomi privalomi nacionaliniai planiniai rodikliai, kuriais apibrėžiama, kokią bendro galutinio energijos suvartojimo dalį turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija ir kokią dalį transporto sektoriuje turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija.

Joje nustatomos su atsinaujinančių išteklių energija susijusios taisyklės, reglamentuojančios statistinius perdavimus tarp valstybių narių, bendrus valstybių narių ir trečiųjų šalių projektus, kilmės garantijas, administracines procedūras, informavimą ir mokymą, taip pat prieigą prie elektros energijos tinklo. Joje nustatomi tvarumo kriterijai biodegalams ir skystiems bioproduktams (1 straipsnis, dalykas ir taikymo sritis). Ši direktyva skirta valstybėms narėms. Valstybės narės turi pareigą užtikrinti, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini šiai direktyvai įgyvendinti ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 5 d. (29 str., 27 str.).

Būtent remdamasi šiais Europos Sąjungos teisės aktais pareiškėja grindžia savo nuomonę dėl Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatų prieštaravimo Europos Sąjungos teisei.

Tačiau pareiškėja prašyme dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nurodo tik labai abstrakčius argumentus, aiškiai nepagrindžia, kuo Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos dėl fiksuoto tarifo nustatymo prieštarauja minėtų Direktyvų nuostatoms, nepateikia jokių motyvų apie tai, kad priimant minėtą įstatymą netinkamai buvo įgyvendintos kokios nors Direktyvos nuostatos, nesuformuluoja konkrečių klausimų dėl kurių būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Nors pareiškėja teigia, kad įstatymo pakeitimas ir tarifų sumažinimas neatitinka direktyvos tikslų pasiekti tam tikrą atsinaujinančių išteklių energijos planinį lygį šalyse narėse, kad dėl pakeistų paramos schemų nebus pasiekti direktyvos tikslai, taip pat neatitinka tikrumo, stabilumo lūkesčių, kurie būtini verslo bendruomenei, nelieka valstybės paramos būtino lygmens ar ji praranda prasmę, tačiau šie abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad direktyva valstybėms narėms leidžia savarankiškai nustatyti konkrečias priemones ir būdus direktyvoje numatytiems tikslams pasiekti, valstybių narių diskrecija pasirenkant tokias priemones ir būdus yra ribojama tik direktyvoje nustatytų privalomų nacionalinių planinių rodiklių bei principinių reikalavimų administracinėms procedūroms ir taisyklėms – proporcingumo, būtinumo, skaidrumo (13 str., 24 str.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegijai nekyla pagrįsta abejonė dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei. Todėl pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkinamas.

Dėl pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo

Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja CK 6.271 straipsnis, kurio pirmoji dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 2- 4 dalys). Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Pareiškėja savo reikalavimus grindžia, jos manymu, neteisėtu įstatymo nuostatų pakeitimu jai nepalankiu būdu. Įstatymas yra Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleistas pirminis teisinis aktas, išreiškiantis įstatymo leidėjo valią ir turintis aukščiausiąją teisinę galią. Įstatymo leidėjo – Lietuvos Respublikos Seimo, ar Seimo narių veiklos tyrimas nėra priskirtas administracinių teisimų kompetencijai (ABTĮ 16 str. 2 d.). Todėl įstatymas gali būti pakeistas arba jo galiojimas gali būti panaikintas ne kitaip, kaip išleidus kitą įstatymą arba Konstituciniam Teismui pripažinus jį prieštaraujančiu Konstitucijai (Konstitucinio Teismo 1994 m. sausio 19 d. nutarimas). Tik Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui konstatavus, kad konkretus byloje taikytinas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, galėtų būti sprendžiama dėl valstybės pareigos atlyginti žalą, kurią asmuo patyrė dėl įstatymu nustatyto Konstitucijai prieštaraujančio teisinių santykių reglamentavimo. Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai yra galiojantys, todėl konstatuoti, jog valstybės institucijų aktai, kuriais buvo nustatytas pareiškėjos gaminamos elektros energijos fiksuotas tarifas, priimti vadovaujantis galiojančiais įstatymais yra neteisėti, nėra pagrindo. Nenustačius neteisėtų valstybės institucijų veiksmų nagrinėjamu atveju valstybei negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pilnai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, iš esmės teisingai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė