2K-67/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-67/2014

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.29.1;

2.1.7.4.5 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal J. A. B., kuriai byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir jos gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendžio.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 19 d. nuosprendžiu J. A. B. (buvusi P., G.) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (UAB „L.“ epizodas) išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (nuosprendyje nurodyta 1 dalis, rašymo klaida ištaisyta Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu), 300 straipsnio 1 dalį (darbo laiko apskaitos žiniaraščio epizodas) išteisinta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalis, kuria J. A. B. (buvusi P., G.) išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (darbo laiko apskaitos žiniaraščio suklastojimas), ir baudžiamoji byla dėl tos dalies nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteisti J. P., D. N., G. M., B. P., UAB „F.“, išteisintas A. P., o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį UAB „F.“ bei suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nutraukta D. N., tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

J. A. B. (buvusi P., G.) buvo kaltinama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį tuo, kad, būdama statutinė valstybės tarnautoja, dirbdama Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (duomenys neskelbtini) (toliau – PAGD prie VRM Kauno miesto PGT (duomenys neskelbtini)) inspektore, iš esmės šiurkščiai pažeisdama 2003 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto I skyriaus 3 straipsnyje įtvirtintus pagrindinius įstatymo viršenybės, skaidrumo, teisėtų lūkesčių ir pagarbos įgytoms teisėms, nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo vidaus tarnyboje principus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 9 d. nutarimu Nr. 739 patvirtintų Valstybinės priešgaisrinės priežiūros nuostatų XI skyriaus 19 straipsnyje įtvirtintą valstybinės priešgaisrinės priežiūros pareigūnų pareigą savo veikloje vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Valstybės tarnybos įstatymu, Vidaus tarnybos statutu, pareigybės aprašymo, patvirtinto PAGD prie VRM Kauno miesto PGT viršininko 2004 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. 2 TE-12, nuostatas, sulaužydama duotą vidaus tarnybos pareigūno priesaiką, veikdama bendrininkų grupe su Kauno miesto PGT (duomenys neskelbtini) viršininku D. N., šiurkščiai piktnaudžiaudama tarnyba tyčia suklastojo dokumentą – Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (duomenys neskelbtini) 2005 metų balandžio mėnesio pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraštį, įrašant į jį žinomai klaidingus duomenis:

2005 m. balandžio 9 d. vykusių telefoninių pokalbių su D. N. metu sutarė, kad, prieš išvykdama, iš anksto, 2005 m. kovo 8 d. turizmo paslaugų teikimo sutartimi rezervuotų, septynių dienų trukmės atostogų į Egipto kurortą Šarm el Šeichą, laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 10 d. iki 2005 m balandžio 17 d. ji D. N. į namus Kaune, (duomenys neskelbtini), pristatys savo pasirašytą prašymą leisti dalinių kasmetinių atostogų, o šis, nevizuodamas ir nepateikdamas šio prašymo registruoti PAGD prie VRM Kauno miesto PGT personalo poskyriui, šiurkščiai piktnaudžiaudamas tarnyba, jį laikys pas save ir oficialiai patenkins prašymą bei imsis aktyvių veiksmų tik kilus neatidėliotinai būtinybei, o neatsiradus tokių aplinkybių, J.

A. P. (G.) grįžus sunaikins gautą prašymą. Veikdama pagal tokį išankstinį neteisėtą susitarimą su D. N., J. A. P. (G.) 2005 m. balandžio 9 d., apie 18.30 val., nuvyko pas D. N. į namus, kur paliko savo pasirašytą prašymą leisti dalinių kasmetinių atostogų. Grįžusi iš Šarm el Šeicho kurorto, 2005 m. balandžio 18 d. 14.46 val., tyčia telefonu nurodė PAGD prie VRM Kauno miesto PGT aptarnavimo grupės komendantei I. S., atsakingai už Kauno miesto PGT pareigūnų darbo laiko techninę apskaitą, Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (duomenys neskelbtini) 2005 metų balandžio mėnesio pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraštyje laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 11 d. iki 2005 m. balandžio 15 d. tuo metu, kai ji atostogavo, įrašyti klaidingus duomenis, padarant tikrovės neatitinkančias žymas apie tai, kad J.

A. P. (G.) tomis dienomis dirbo visą darbo dienos laiką. D. N., veikdamas pagal išankstinį neteisėtą tyčinį tarpusavio susitarimą su J. A. P. (G.), jai būnant Egipte, laikė pas save jos prašymą dėl atostogų, o pastarajai grįžus, jį sunaikino. Taip I. S., neturėdama išankstinės suplanuotos tyčios ir nežinodama apie J. A. P. (G.) ir D. N. tyčinį susitarimą dėl to, būdama tyčia suklaidinta, suklastojo dokumentą – Kauno miesto priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos (duomenys neskelbtini) 2005 metų balandžio mėnesio pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraštį, įrašydama į jį tikrovės neatitinkančius duomenis, kurį 2005 m. gegužės 2 d. patvirtino savo parašu, ir taip neturėdama tyčios suklaidino kitus atsakingus asmenis – Kauno miesto PGT viršininką V.

R. bei Kauno miesto PGT personalo poskyrio viršininkę J. Ž., kurie jiems pateiktą suklastotą dokumentą patvirtino savo parašais nežinodami ir nenumanydami apie šio dokumento suklastojimo faktą. Vėliau šio dokumento pagrindu J. A. P. (G.) buvo apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis už visą 2005 metų balandžio mėnesį, nepagrįstai grynaisiais išmokant 270,97 Lt už jos realiai nedirbtas penkias darbo dienas nuo 2005 m. balandžio 10 d. iki 2005 m. balandžio 17 d., PAGD prie VRM Kauno miesto PGT padarant 524,70 Lt turtinę žalą.

Taip J. A. P. (G.), veikdama bendrininkų grupe su D. N., šiurkščiai piktnaudžiaudama tarnyba ir siekdama sau turtinės naudos, tyčia suklastojo oficialų dokumentą, kurio pagrindu tvarkoma Kauno miesto PGT (duomenys neskelbtini) pareigūnų darbo bei poilsio laiko, taip pat socialinių garantijų apskaita, skaičiuojami ir mokami mokesčiai valstybei, taip sutrikdydama teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą, šiurkščiai diskreditavo ir sumenkino PAGD prie VRM, kaip institucijos, autoritetą, iškraipė ir pažeidė nustatytą teisinę bei valdymo vykdymo tvarką, dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 19 d. nuosprendžiu J. A. B. (buvusi P., G.) dėl kaltinimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį buvo išteisinta motyvuojant tuo, kad ji pagal einamas Kauno miesto PGT (duomenys neskelbtini) inspektorės pareigas negalėjo jomis piktnaudžiauti – suteikti sau laisvų dienų ir dėl to gauti turtinės naudos. Pareigūno vardo diskreditavimas, pažeminimas suponuoja, kad visuomenei tampa žinoma apie pareigūno poelgį, pažeminantį pareigūno vardą; tokiam poelgiui būdingas akivaizdumas ir visuomenės informavimas apie jį. Šiuo atveju J. A. B. pasinaudojo tarnybos darbo organizavimo nesklandumais, todėl ši jos veika negali būti traktuojama kaip nusikaltimas.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus Kauno apygardos prokuratūros apeliacinį skundą, panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalis, kuria J. A. B. (buvusi P., G.) išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščio), ir baudžiamoji byla dėl šios dalies nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi panaikinta Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžio dalis, kuria J. A. B. byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščio) nutraukta, ir byla dėl šios dalies perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasacinės instancijos teismas šį sprendimą priėmė motyvuodamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas – išvadas dėl J. A. B. (ir D. N.) kaltės suklastojus darbo laiko apskaitos žiniaraštį pagrindė pokalbių telefonu įrašais, gautais naudojant technines priemones specialia tvarka pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, nepatikrinęs teisinio šių operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindo, t. y. nepatikrino įrodymų, kuriais rėmėsi nuosprendyje, teisėtumo. Nurodytas BPK pažeidimas gali būti pašalintas nagrinėjant bylą iš naujo apeliacine tvarka, atliekant atitinkamus įrodymų tyrimo veiksmus (išreikalaujant atitinkamus dokumentus) bei iš naujo vertinant bylos duomenis.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 19 d. nuosprendžio dalis, kuria J. A. B. (buvusi P., G.) išteisinta pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (darbo laiko apskaitos žiniaraščio suklastojimas), ir baudžiamoji byla dėl tos dalies nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.

Apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą priėmė motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, dėl to priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą dėl J. A. B. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (darbo laiko apskaitos žiniaraščio suklastojimas) bei nustatė, kad apkaltinamasis nuosprendis jai negali būti priimtas, nes suėjo BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nurodytas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas (nuo nusikalstamos veikos padarymo yra praėję daugiau kaip penkeri metai) (BPK 327 straipsnio 1 punktas).

J. A. B. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisinta pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (darbo laiko apskaitos žiniaraščio epizodas), 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (UAB „L.“ epizodas), tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.

Kasaciniu skundu J. A. B., kuriai byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir jos gynėjas advokatas E. Sergaitis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendį dėl J. A. B. ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 19 d. nuosprendį.

Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, iš esmės pažeidus Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus. Šioje byloje 2006 m. gegužės 11 d. nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl I. S. konstatuojant, kad jos veiksmai savo pavojingumu ir priešiškumu teisei nesiekia reikalaujamo baudžiamosios atsakomybės lygio, nors ji surašė ir 2005 m. gegužės 2 d. parašu patvirtino Kauno miesto PGT (duomenys neskelbtini) 2005 metų balandžio mėnesio pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraštį. J. A. B. ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti įtarimai, kad ji su I. S. veikė bendrininkų grupe. Kasatorių manymu, šios veikos turi būti vertinamos vienodai ir dėl J. A. B., t. y. kaip neturinčios nusikalstamos veikos požymių. Bylos medžiaga nustatyta, kad Kauno miesto PGT (duomenys neskelbtini) 2005 metų balandžio mėnesio pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraščio J. A. B. nesurašė, nedalyvavo jį surašant, nenurodinėjo, kaip jį pildyti, tiesiogiai šį dokumentą surašiusiam asmeniui, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji šį dokumentą suklastojo. Apeliacinės instancijos teismas skirtingai įvertino vienodoje teisinėje padėtyje buvusių J. A. B. ir I. S. veikas, pažeisdamas asmenų teisinės lygybės principą.

Kasatoriai teigia, kad byloje esantys dokumentai nepaneigia, jog faktinis ir teisinis pagrindas atlikti operatyvinius veiksmus dėl J. A. B. nėra susijęs su veikomis, dėl kurių padarymo ji pripažinta kalta. Protokoluose dėl telefoninių pokalbių klausymosi nenurodyta, dėl kokios nusikalstamos veikos buvo siekiama gauti duomenų, nors Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkte imperatyviai nustatyta, kad protokole dėl operatyvinių veiksmų atlikimo turi būti nurodytas siekiamas rezultatas. Pagal BPK 4 straipsnį baudžiamasis procesas Lietuvos Respublikoje vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodeksą. Informacijos, gautos viename baudžiamajame procese, panaudojimas kitoje baudžiamojoje byloje reglamentuojamas BPK 162 straipsnio nuostatų. Informacija apie privatų asmens gyvenimą, gauta taikant procesinę prievartos priemonę viename procese, kitame procese gali būti panaudota tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui ar teismui. Paprastai toks leidimas gali būti duodamas, jeigu ir kitame procese nagrinėjimo dalyką sudaro nemažesnio pavojingumo nusikalstama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120/2008). Kasatorių manymu, nėra duomenų apie tai, kad pokalbių įrašų perdavimas pridėti prie šios baudžiamosios bylos atliktas būtent pagal pirmiau nurodytas nuostatas, tai rodo, kad padarytas esminis BPK pažeidimas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas negalėjo pripažinti įrodymais duomenų, užfiksuotų telefoninių pokalbių klausymosi protokoluose, ir jais grįsti nuosprendžio.

Kasatoriai teigia, kad tiriant bylą padaryta daug esminių proceso pažeidimų, apribojusių J. A. B. galimybes tinkamai gintis nuo pareikštų įtarimų. Kaltinamajame akte atskirai neaprašytos aplinkybės, kuriomis grindžiami kaltinimai dėl nusikaltimų, numatytų BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo, nors nusikaltimai iš esmės skiriasi, taip pažeistos J. A. B. teisės žinoti, kuo ji įtariama ir kaltinama. J. A. B. pareikšti nekonkretūs ir neaiškūs kaltinimai pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes iš jos atimta reali galimybė gintis. Be to, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo šališkas, nevisapusiškas ir neobjektyvus: ikiteisminio tyrimo metu 2006 m. sausio 4 d., vasario 24 d. ir 2005 m. gegužės 9 d., rugpjūčio 3 d. ir gruodžio 4 d. J. A. B. įteikti pranešimai apie įtarimus, kuriuose pranešama apie iš esmės skirtingas veikas; net ir nutraukus dėl jos ikiteisminį tyrimą dėl kyšininkavimo ir toliau procesiniuose dokumentuose nurodyta, kad ji yra įtariamoji dėl kyšininkavimo; 2006 m. sausio 4 d., 2006 m. vasario 24 d. pranešimuose apie įtarimą nenurodyta, kas patyrė žalos dėl veikų, kurių padarymu J. A. B. buvo įtariama, ir tik 2006 m. gegužės 9 d. jai pranešta, kad padarė didelę žalą valstybei; 2006 m. vasario 24 d. ir 2006 m. gegužės 9 d. pranešimuose apie įtarimus nurodyta, kad J. A. B. pažeidė padarytos veikos metu negaliojusių teisės aktų – 2005 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. 1-233 patvirtinto PAGD prie VRM darbo reglamento ir PAGD prie VRM Kauno m. PGT viršininko 2005 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. 2TE-77 patvirtinto savo pareigybės aprašymo – nuostatas; 2006 m. sausio 4 d. ir 2006 m. vasario 24 d. pranešimuose apie įtarimą nurodoma, kad ji įtariama organizavusi nusikaltimus, 2005 m. gegužės 9 d. pranešime jau nurodoma, jog tuos pačius nusikaltimus ji padarė būdama bendrininke, o bylą perdavus į teismą ji kaltinama tuo, kad nusikaltimus padarė kaip bendravykdytoja.

Kasatoriai apibendrindami nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalis, nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas, o surašydamas naują nuosprendį iš esmės pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio reikalavimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-557/2012, apsiribodamas dokumentų, kuriais pagrįstas operatyvinio tyrimo veiksmų dėl J. A. B. teisėtumas, išsireikalavimu ir pridėjimu prie bylos, neištiriant jos atsikirtimuose į prokurorės apeliacinį skundą ir kasaciniame skunde nurodytų argumentų. Šie baudžiamojo įstatymo ir BPK reikalavimų pažeidimai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl jie laikytini esminiais, o skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu bei pagrįstu ir turi būti panaikintas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Dainius Baraniūnas atsiliepimu į J. A. B., kuriai byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir jos gynėjo advokato E. Sergaičio kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras nurodo, kad nepagrįsti skundo teiginiai, jog J. A. B. „skundžiamu nuosprendžiu yra pripažinta suklastojusi Kauno m. PGT (duomenys neskelbtini) 2005 metų balandžio mėnesio pareigūnų darbo laiko apskaitos žiniaraštį“. Kauno apygardos teismo nuosprendyje konstatuota, kad patikimais įrodymais patvirtinti faktai įrodo, jog kaltinamųjų J. A. B. ir D. N. padaryti veiksmai atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) nustatytus požymius, t. y. kad jie, veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami kitu suklaidintu asmeniu, suklastojo oficialų dokumentą – darbo laiko apskaitos žiniaraštį, dėl to turėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau jiems apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas, nes yra suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Kauno apygardos teismas nepripažino J. A. B. ir D. N. kaltais dėl nusikaltimo padarymo, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra teismo išvados „pripažinti kaltu“, o BK numatytos veikos objektyviųjų požymių konstatavimas nėra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas.

Pagal teismų praktiką teismas, nuspręsdamas nutraukti bylą vadovaujantis BK 95 straipsniu, turi konstatuoti, kad veikoje yra BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos veikos požymiai ir įvardyti konkretų BK straipsnį. Priešingu atveju byla turėtų būti nutraukta nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Baudžiamojo proceso nutraukimas remiantis BK 95 straipsniu ir BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu skiriasi nuo bylos proceso nutraukimo remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nes pirmuoju atveju konstatuojami nusikalstamos veikos požymiai, o antruoju – jų nebuvimas. Tai sukelia skirtingus proceso nutraukimo teisinius padarinius (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-591/2013). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-9/2012 nurodyta, kad bylos nutraukimas vadovaujantis BK 95 straipsniu nėra asmens išteisinimas dėl padarytos veikos. Tačiau, kita vertus, jo kaltumas padarius veikas, dėl kurių procesas nutraukiamas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nekonstatuojamas. Prokuroro manymu, kasaciniame skunde painiojamas nusikalstamos veikos požymių konstatavimas ir asmens pripažinimas kaltu nusikalstamos veikos padarymu. Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad nei J. A. B., nei I. S., kuriai nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl BK 300 straipsnyje numatytos veikos, nėra pripažintos kaltomis dėl dokumentų klastojimo. Prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl I. S. nutrauktas, nes negauta duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad ji, sudarydama ir pasirašydama J. A. B. darbo laiko apskaitos žiniaraštį, kuriame buvo nurodyta, kad ši dirbo tomis dienomis, kai buvo išvykusi į Egipto kurortą, būtų žinojusi apie šį faktą, t. y. jos veiksmuose nenustačius tyčios, o tyčia J. A. B. veiksmuose buvo nustatyta. Taigi nevertintina kaip proceso pažeidimas tai, kad I. S. ir J. A. B. veikos įvertintos skirtingai.

Prokuroras nesutinka su kasacinio skundo teiginiais dėl operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų panaudojimo. Operatyvinės veiklos įstatyme numatytų veiksmų atlikimo metu gautų duomenų pripažinimo įrodymais klausimas spręstinas kiekvienoje konkrečioje byloje atskirai. Tai turi būti atliekama vertinant operatyvinių veiksmų atlikimo teisėtumą, nustatant operatyvinių veiksmų metu gautų duomenų ryšį su baudžiamojoje byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, operatyvinius veiksmus atliekant gautą informaciją patikrinant BPK numatytais būdais. Pagal teismų praktiką įstatymų pažeidimu paprastai nelaikytinos situacijos, kai atliekant operatyvinius veiksmus dėl galbūt daromų vienos rūšies nusikalstamų veikų atsiranda pagrindas manyti, kad gali būti daromi ir kitos rūšies ne mažiau pavojingi nusikaltimai, ir nusprendžiama atliekant operatyvinius veiksmus patikrinti ir naujai paaiškėjusią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-178/2012). Apeliacinės instancijos teismas padarė tinkamą išvadą, kad tyrimo veiksmai, kuriais buvo surinkti ir užfiksuoti kaltinamųjų telefoniniai pokalbiai (taip pat ir J. A. B.), atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos, ir kad slapta užfiksuoti pokalbiai yra gauti patikimu ir teisėtu būdu. Tai, kad kasatorės J. A. B. veiksmai atitinka BK 300 straipsnyje numatytos veikos požymius, buvo nustatyta įvertinus surinktų įrodymų visumą, t. y. liudytojų parodymus ir kitus BPK nustatyta tvarka gautus įrodymus, kurie buvo siejami su operatyvinių veiksmų atlikimo metu užfiksuotais duomenimis. Dėl to nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai apie tai, kad Kauno apygardos teismas akivaizdžiai nevykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 20 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 2K-557/2012.

Prokuroras nurodo, kad kasacinio skundo teiginiai dėl neobjektyviai ir šališkai atlikto ikiteisminio tyrimo, esminių proceso pažeidimų ikiteisminio tyrimo metu laikytini deklaratyviais, nes teisminio bylos nagrinėjimo metu tokių pažeidimų nenustatyta, be to, klausimas dėl galimų ikiteisminio tyrimo pažeidimų nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. J. A. B. turėjo teisę ikiteisminio tyrimo metu reikšti nušalinimą, taip pat naudotis kitomis BPK įtariamajam numatytomis teisėmis. Neatitinka tikrovės kasatorių teiginiai, kad J. A. B. buvo pareikšti nekonkretūs ir neaiškūs kaltinimai, nuo kurių ji neturėjo galimybės tinkamai gintis. Ikiteisminio tyrimo metu įtarimai J. A. B. buvo formuluojami atsižvelgiant į toje proceso stadijoje esančius duomenis, todėl skirtingas jos veiksmų kvalifikavimas pagal naujai gautus duomenis negali būti laikomas proceso pažeidimu. Taip pat neatitinka tikrovės kasatorių teiginiai, kad J. A. B. nesuprato jai reiškiamų įtarimų esmės ir negalėjo nuo jų gintis, nes ji aktyviai dalyvavo ikiteisminiame procese teikdama prašymus ir skundus.

Kasacinis skundas atmestinas.

Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl J. A. B. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas ir neteisingas, priimtas iš esmės pažeidus baudžiamojo proceso įstatymą (BPK 305 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pagal kasacinio skundo argumentus ir bylos medžiagą nėra pagrindo tenkinti kasatorių prašymo ir naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl J. A. B. išteisinimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje (darbo laiko apskaitos žiniaraščio suklastojimas), padarymo.

Apeliacinės instancijos teismas bylą išnagrinėjo pagal prokuroro apeliacinį skundą iš naujo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 20 d. nutartimi panaikinus Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nuosprendžio dalį, kuria J. A. B. byla pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (darbo laiko apskaitos žiniaraščio suklastojimas) nutraukta suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, ir bylą dėl šios dalies perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinės instancijos teismas šį sprendimą priėmė nustatęs, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes nepatikrino įrodymų, gautų naudojant technines priemones specialia tvarka pagal Operatyvinės veiklos įstatymą, teisėtumo.

Kasatoriai ginčija operatyvinio tyrimo metu gautų duomenų panaudojimą šioje byloje, teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo pripažinti įrodymais duomenų, užfiksuotų protokoluose apie telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos, atliekant operatyvinį tyrimą, kontrolę ir jais grįsti savo išvadas, nes faktinis ir teisinis pagrindas atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus dėl J. A. B. nebuvo susijęs su veika, numatyta BK 300 straipsnio 1 dalyje, be to, nesilaikyta BPK 162 straipsnio reikalavimų perduodant telefoninių pokalbių įrašus pridėti prie baudžiamosios bylos.

Pagal Operatyvinės veiklos įstatymą (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) operatyvinis tyrimas atliekamas, kai nusikalstamos veikos požymiai nėra nustatyti, bet turima informacijos apie rengiamą, daromą ar padarytą labai sunkų ar sunkų nusikaltimą arba apie konkrečiai nurodytus apysunkius nusikaltimus, tarp kurių – 225 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, arba apie nusikaltimą rengiantį, darantį ar padariusį asmenį (9 straipsnio 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vykdydamas kasacinės instancijos teismo nurodymus, ištyrė ir įvertino teisinį ir faktinį pagrindą atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus (panaudoti technines priemones specialia tvarka). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs gautus iš dalies išslaptintus dokumentus (Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno skyriaus 2005 m. kovo 16 d. raštą Nr. 3Sa-25KF Dėl teikimo panaudoti technines priemones specialia tvarka (kuriuo prašoma Kauno apygardos prokuratūros Vyriausiojo prokuroro teikti sankcionuoti slaptą J.

A. G. priklausančio abonento Nr. (duomenys neskelbtini) telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir jos turinio nuo 2005 m. balandžio 4 d. iki liepos 4 d. fiksavimą); Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro 2005 m. kovo 30 d. teikimą Nr. 2-247KF Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkui Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka; Kauno apygardos teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartį Nr. 271 Dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka) kitų bylos įrodymų kontekste, pagrįstai konstatavo, kad tyrimo veiksmai, kuriais buvo surinkti ir užfiksuoti J.

A. B. telefoniniai pokalbiai, atlikti nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatyme nustatytos tvarkos, t. y. gauti teisėtu būdu. Nustatyta, kad: operatyvinis tyrimas buvo pradėtas dėl priešgaisrinės priežiūros inspektorės J. A. G. galimų nusikalstamų veikų, t. y. kyšių priėmimo už neteisėtus veiksmus (BK 225 straipsnio 2 dalis); apygardos teismo nutartimi duota sankcija panaudoti technines priemones specialia tvarka, nustačius, kad medžiagoje yra surinkta pakankamai duomenų apie J. A. G. galimai nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje; 2005 m. rugsėjo 29 d.

Specialiųjų tyrimų tarnybos Kauno valdyboje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-109-05 pagal požymius nusikaltimų, numatytų BK 225 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje. Priešingai nei teigia kasatoriai, BPK 162 straipsnio (2002 m. kovo 14 d. redakcija) nuostatos, pagal kurias vienoje baudžiamojoje byloje taikant BPK numatytas procesinės prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo sutikimu, nebuvo pažeistos, nes operatyvinio tyrimo metu naudojant technines priemones specialia tvarka surinkti duomenys buvo panaudoti toje pačioje baudžiamojoje byloje Nr. 07-1-109-05.

Kasatorių nurodyta aplinkybė, kad protokoluose apie telekomunikacijų (elektroninių ryšių) tinklais perduodamos informacijos, atliekant operatyvinį tyrimą, kontrolę nenurodytas siekiamas rezultatas ir tai neatitinka Operatyvinės veiklos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų, neduoda pakankamo pagrindo nesivadovauti šiais protokolais.

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs ir įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą – D. N., liudytojų I. S., E. M., J. S. Ž., V. K., S. M. ir V. R. parodymus, protokolus apie telekomunikacijų (elektroninių ryšių) tinklais perduodamos informacijos, atliekant operatyvinį tyrimą, kontrolę ir kt., konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, dėl to nepagrįstai išteisino J. A. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pagal nustatytą tvarką J.

A. B. dėl neatėjimo į darbą turėjo kreiptis į savo tiesioginį viršininką D. N., o prašymą dėl atostogų pateikti Personalo skyriui. J. A. B. kelionę užsisakė dar 2005 m. kovo 8 d., išvykti į ją turėjo 2005 m. balandžio 10 d., tačiau prašymo suteikti atostogas pagal nustatytą tvarką Personalo skyriui nepateikė, o už darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymą bei jų pasirašymą atsakingi asmenys nieko nežinojo apie jos atostogas. Laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio 9 iki 18 d. J. A. B. ir D. N., J. A. B. ir I. S. užfiksuotų pokalbių turinys patvirtino, kad D.

N. pokalbio su J. A. B. metu patikino, jog ji gali vykti į kelionę, o jos prašymą dėl atostogų pasirašyti V. R. jis pateiks „blogiausiu atveju“, t. y. tik išaiškėjus, kad jos nėra darbe. J. A. B. pokalbio su I. S. metu nurodė, kad ši darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėtų, jog ji 2005 m. balandžio 11–15 d. dirbo. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad J. A. B. su D. N. suderino, jog nebus darbe penkias dienas (bus išvykusi į kelionę), ir tyčia, siekdama gauti atlyginimą už darbe nebūtas dienas, paskambinusi I.

S. pateikė jai tikrovės neatitinkančią informaciją apie savo dirbtą laiką. D. N., būdamas tiesioginiu J. A. B. viršininku, žinodamas apie tai, kad jos nėra darbe, nepranešė apie tai už darbo laiko apskaitos žiniaraščių pildymą atsakingiems darbuotojams, nors turėjo jos prašymą dėl atostogų, tačiau sąmoningai jo nepateikė už atostogų įforminimą atsakingiems asmenims. I. S., gavusi iš J. A. B. neteisingą informaciją, o iš D. N. negavusi tikros informacijos, buvo suklaidinta, dėl to įrašė į darbo laiko apskaitos žiniaraštį tikrovės neatitinkančią informaciją.

Ikiteisminis tyrimas dėl I. S. buvo nutrauktas 2006 m. gegužės 11 d. prokuroro nutarimu, nes nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, kad I. S., surašydama ir pasirašydama darbo laiko apskaitos žiniaraštį, kuriame nurodė, kad J. A. B. dirbo 2005 m. balandžio 11–15 d. (nors tuo metu ši buvo išvykusi į Egipto kurortą), būtų žinojusi apie šį faktą. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendimą dėl pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pripažinimo nepagrįstu ir neteisėtu priėmė laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Tačiau apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad yra suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas – penkeri metai, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas (BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis, 2003 m. balandžio 10 d. redakcija), o byloje nėra duomenų apie tai, kad J. A. B. būtų slėpusis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo ar padariusi naują nusikalstamą veiką, pagrįstai konstatavo, kad apkaltinamasis nuosprendis dėl šios veikos negali būti priimamas. Apeliacinės instancijos teismas, nuosprendžiu nutraukdamas bylos dalį pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl senaties, nepripažino J. A. B. kalta dėl šio nusikaltimo padarymo, nes nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra sprendimo „pripažinti kaltu“.

Kasatorių teiginiai, kad tiriant bylą padaryta daug esminių proceso pažeidimų, apribojusių J. A. B. galimybes tinkamai gintis nuo pareikštų įtarimų, yra nepagrįsti. J. A. B. ikiteisminio tyrimo metu naudojosi BPK numatytomis įtariamojo teisėmis, aktyviai dalyvavo ikiteisminiame procese teikdama prašymus ir skundus, kurie buvo išnagrinėti įstatyme nustatyta tvarka, įtarimai J. A. B. buvo formuluojami atsižvelgiant į toje proceso stadijoje esančius duomenis, pirmosios instancijos teismas ją dėl kaltinimų pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį (UAB „L.“ epizodas), 228 straipsnio 2 dalį (darbo laiko apskaitos žiniaraščio epizodas) išteisino.

Nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas netenkintinas, Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendis dėl J. A. B. yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

J. A. B., kuriai byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, ir jos gynėjo advokato Edvino Sergaičio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Vytautas Piesliakas

Antanas Klimavičius