AS-129-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-129-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04852-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. K. skunde, kuris Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas 2014 m. lapkričio 6 d., prašė:

1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2014 m. spalio 2 d. sprendimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento socialinės paramos skyriaus sprendimo dėl socialinių paslaugų skyrimo Nr. 9-187/14(1.1.43-EM4) ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos prašymą sumažinti finansinių galimybių mokėti už dienos socialinės globos institucijose paslaugas vertinimo dydį nuo 774 Lt iki 324 Lt;

2) įpareigoti biudžetinę įstaigą (toliau – ir BĮ) Vilniaus miesto socialinės paramos centrą pakeisti 2014 m. rugpjūčio 18 d. asmens, gyvenančio šeimoje, finansinių galimybių mokėti už dienos socialinės globos institucijoje paslaugas vertinimą, panaikinant įvardijamą pajamų šaltinį – vaiko išlaikymo periodinė išmoka, kuri yra 1 500 Lt, grafoje „Asmens pajamos“ vietoje 2 580 Lt įrašyti 1 080 Lt ir grafoje „30 % asmens pajamų (AS)“ vietoje 774 Lt įrašyti 324 Lt.

Taip pat prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismas su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 583 patvirtinto Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašo 70 dalies 12 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui ir/arba Jungtinių Tautų Vaiko Teisių Konvencijos 2 straipsniui ir/arba Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 4 daliai, 5 straipsnio 1 daliai.

Kartu su skundu pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 11 d. nutartimi atmetė L. K. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalimi, 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Vertinta, jog prašyme dėl termino atnaujinimo skundui paduoti pareiškėja paaiškino, kad skundžiamą sprendimą gavo 2014 m. spalio 9 d., terminas skundui paduoti suėjo 2014 m. spalio 29 d., tačiau nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2014 m. spalio 30 d. ji buvo kasmetinėse atostogose, kurių metu neturėjo objektyvių galimybių pabaigti parengti skundo teksto teismui, be to, skundas yra sudėtingo turinio, jame yra prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Kartu pažymėjo, kad ji viena augina su nepilnamečius vaikus, iš kurių vienas yra neįgalus ir reikalauja žymiai didesnės priežiūros, todėl jai buvo sudėtinga laiku parengti teismui skundą.

Teismas rėmėsi ABTĮ 34 straipsniu, vertino, jog pareiškėja patvirtino, kad skundžiamą sprendimą ji gavo 2014 m. spalio 9 d., nors teismui tai patvirtinančio įrodymo nėra pateikusi. Vadinasi, paskutinė diena skundui į teismą paduoti buvo 2014 m. spalio 29 d. Skundą teismui pareiškėja išsiuntė 2014 m. lapkričio 3 d., tai yra praleidusi nustatytą 20 dienų kreipimosi terminą. Aplinkybės, kad pareiškėja nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2014 m. spalio 30 d. atostogavo, kad augina du nepilnamečius vaikus, iš kurių vienas neįgalus, tai, kad skunde pateikė prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, niekaip neįtakoja vėlavimo teismui pateikti skundą ir tokios aplinkybės vertinamos kaip pareiškėjos nerūpestingumas, aplaidumas ginant savo teises. Pareiškėjos nurodyti termino atnaujinimo motyvai, nelaikytini tinkama ir pagrįsta priežastimi terminui atnaujinti. Pareiškėja nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo.

Vertindamas, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, teismas jos prašymą atnaujinti apskundimo terminą atmetė.

Atmetus prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėjo skundą atsisakyta priimti.

III. Pareiškėja L. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo 2014 m. lapkričio 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį panaikinti, atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti skundą nagrinėti ABTĮ nustatyta tvarka.

Atskirajame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo vertinimu, kad jos nurodytos aplinkybės nėra tinkamos ir niekaip nedaro įtakos vėlavimui pateikti skundą teismui. Teismas padarė skubotas, paviršutiniškas išvadas, iš esmės nesigilino į pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą esmę. Akcentuoja, kad dėl iš anksto darbdavio patvirtintų ir paskirtų atostogų 2014 m. spalio 28 d. – 2014 m. spalio 30 d., kurių metu 2014 m. spalio 25 d. – 2014 m. spalio 30 d. buvo išvykusi į Lenkiją, kopė į kalnus, neturėjo galimybės užbaigti rengti skundo nustatytais terminais, iš 20 kalendorinių dienų skundui paduoti jai faktiškai liko tik 16 dienų. Be to, skundas sudėtingas dėl jame esančio prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kas įtakojo ir lėmė tai, kad pareiškėja per jai likusias 16 kalendorinių dienų nespėjo pabaigti ruošti motyvuoto skundo teismui. Atkreipia dėmesį, jog viena augina du nepilnamečius vaikus, iš kurių vienas neįgalus, reikalingas didesnės priežiūros. Taip pat nurodo, kad skundas paduotas pavėlavus nežymiai, dvi darbo dienas. Skundas negalėjo būti paduotas anksčiau, spalio 31d. – lapkričio 2 d., dėl Vėlinių, kai pareiškėja lankė savo mirusių giminaičių kapus. Skundas paduotas ginant ne savo, o savo mažametės neįgalios dukros teises ir teisėtus interesus, kurios turėtų būti ginamos labiau.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutarties, kuria teismas atmetė pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja teismui pateiktame skunde suformulavo reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės visuomeninės administracinių ginčų komisijos 2014 m. spalio 2 d. sprendimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinių reikalų ir sveikatos departamento socialinės paramos skyriaus sprendimo dėl socialinių paslaugų skyrimo Nr. 9-187/14(1.1.43-EM4) ir priimti naują sprendimą – patenkinti jos prašymą sumažinti finansinių galimybių mokėti už dienos socialinės globos institucijose paslaugas vertinimo dydį nuo 774 Lt iki 324 Lt bei išvestinį reikalavimą – įpareigoti BĮ Vilniaus miesto socialinės paramos centrą pakeisti 2014 m. rugpjūčio 18 d. asmens, gyvenančio šeimoje, finansinių galimybių mokėti už dienos socialinės globos institucijoje paslaugas vertinimą, panaikinant įvardijamą pajamų šaltinį – vaiko išlaikymo periodinė išmoka, kuri yra 1 500 Lt, grafoje „Asmens pajamos“ vietoje 2 580 Lt įrašyti 1 080 Lt ir grafoje „30 % asmens pajamų (AS)“ vietoje 774 Lt įrašyti 324 Lt.

ABTĮ 32 straipsnio 1 dalis numato, kad atitinkamos administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu. Tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja, kaip pati nurodė skunde, nors ir nepateikė teismui tai patvirtinančio įrodymo, 2014 m. spalio 2 d. sprendimą Nr. 9-187/14(1.1.43-EM4) gavo 2014 m. spalio 9 d., atsiėmusi registruotą siuntą iš pašto poskyrio. Taigi, paskutinė diena, kai pareiškėja galėjo pateikti skundą teismui buvo 2014 m. spalio 29 d. Pareiškėja skundą teismui išsiuntė 2014 m. lapkričio 3 d. (pagal pašto spaudą ant voko b. l. 19). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad skundas pateiktas praleidus ABTĮ nustatytą 20 dienų kreipimosi terminą. Atitinkamai pareiškėjai pateikus prašymą dėl praleisto termino skundui pateikti atnaujinimo, teismas remdamasis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi (Pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose), vertino, ar pareiškėjos nurodytos priežastys laikytinos svarbiomis ir, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, priėjo pagrįstą išvadą, kad pareiškėja terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, todėl jos prašymas atnaujinti apskundimo terminą atmestinas, skundą priimti atsisakytina.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012; 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

Teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.) (2011 m. kovo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-25/2011). Kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės. Teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).

Teismų praktikoje sprendžiant klausimus dėl praleistų procesinių terminų atnaujinimo, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažintinos tik objektyvios, nuo apelianto valios nepriklausiusios aplinkybės, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-25/2008, 2012 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA602-37/2012, 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA444-48/2012). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-6-219/2006).

Vertinant, dėl kokių priežasčių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis skundu į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Viena iš tokių reikšmingų aplinkybių yra tai, ar pareiškėjas, siekdamas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą buvo rūpestingas, sąžiningas ir atidus. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomas rūpestingumo, sąžiningumo ir atidumo standartas. Pareiškėjai, būdami atidūs ir rūpestingi, gavę jiems nepalankią teismo nutartį, turi neatidėliodami pasirūpinti dėl jos apskundimo per įstatymu nustatytą terminą (2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA146-18/2012).

Kaip vieną priežasčių, dėl kurių praleido terminą teismui pateikti skundą, pareiškėja nurodo iš anksto darbdavio patvirtintas ir paskirtas atostogas 2014 m. spalio 28 d. – 2014 m. spalio 30 d., kurių metu 2014 m. spalio 25 d. – 2014 m. spalio 30 d. pareiškėja buvo išvykusi į Lenkiją, kopė į kalnus, neturėjo galimybės užbaigti rengti skundo nustatytais terminais, dėl to iš 20 kalendorinių dienų skundui paduoti jai faktiškai liko tik 16 dienų.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, termino praleidimas paprastai negali būti pateisintas atostogomis (2011 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr.TA442-73/2011) ar švenčių dienomis (2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-127/2012). Teisėjų kolegijos vertinu, pastaroji pareiškėjos nurodyta termino praleidimo priežastis vertintina kaip jos laisva valia sąmoningai pasirinktas elgesio modelis, negali būti pripažįstama svarbia termino skundui paduoti praleidimo priežastimi. Nesutikdama su ginčų komisijos sprendimu, norėdama dėl jo pateikti skundą teismui, tačiau jo dar neparengusi, paskutinėmis jo padavimo termino dienomis išvykusi atostogauti, pareiškėja neveikė rūpestingai, sąžiningai ir atidžiai. Be to, pareiškėjos nurodomas 16 dienų terminas, vertintinas kaip pakankamas pareiškėjai pačiai ar per atstovą tinkamai pasinaudoti savo teisminės gynybos teise laiku paduodant skundą teismui.

Kita skunde nurodyta priežastis – skundas sudėtingas dėl jame esančio prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kas įtakojo ir lėmė tai, kad pareiškėja per jai likusias 16 kalendorinių dienų nespėjo pabaigti ruošti motyvuoto skundo teismui.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Nagrinėjamu atveju pareiškėja, gavusi skundžiamą sprendimą, žinojusi, jog jo apskundimo termino pabaigoje turės atostogas ir manydama, jog dėl to negalės, nespės laiku parengti skundo, jame suformuluoti motyvuoto prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, galėjo pasinaudoti atstovo pagalba. Tai, kad pareiškėja nusprendė skundą rengti pati taip pat laikytina jos laisvai pasirinktu elgesio modeliu.

Pastarieji argumentai dėl galimybės galimai pažeidžiamas teises ginti per atstovą, leidžia atmesti ir argumentus, kad pareiškėja viena augina du mažamečius vaikus, kurių vienas neįgalus, reikalaujantis daugiau priežiūros, kad pareiškėja siekė ginti ne savo, o neįgalios dukros interesus.

Maža termino praleidimo trukmė, pagal teismų praktiką taip pat nėra vertinama kaip pagrindas atnaujinti terminą, jei nenustatyta kitų svarbių termino praleidimo priežasčių (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA858-19/2012).

Dėl atskirajame skunde pareiškėjos nurodyto argumento, kad skundas negalėjo būti paduotas anksčiau, spalio 31 d. – lapkričio 2 d., dėl Vėlinių, kai pareiškėja lankė savo mirusių giminaičių kapus, be to, jog, kaip minėta, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, termino praleidimas paprastai negali būti pateisintas švenčių dienomis, pažymėtina, jog, minėta, paskutinė diena, kai pareiškėja galėjo pateikti skundą teismui buvo 2014 m. spalio 29 d., t. y. dar iki Vėlinių.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėja terminą skundui paduoti praleido dėl priežasčių, kuriuos nelaikytinos svarbiomis termino praleidimo priežastimis ir nesudaro pagrindo jo atnaujinti. Todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos L. K. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas