A-442-1397-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1397/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03473-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Vilšansta“ apeliacinį skundą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Vilšansta“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl aktų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas UAB „Vilšansta“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. rugpjūčio 21 d. Turto arešto aktus Nr. (23.16-08)-319-4533 ir Nr. (23.16-08)-319-4534 (toliau – ir turto arešto aktai).

Pareiškėjas ginčijo turto arešto aktus, priimtus dėl pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio administracinio pastato ir pastato-sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Nurodė, kad UAB „Vilšansta“ įsiteisėjusiu Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nuosprendžiu pripažinta kalta ir ji įpareigota atlyginti civilinį ieškinį. Siekdamas atlyginti žalą valstybei, pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą. Prašymas buvo patenkintas su sąlyga, kad piniginės lėšos už parduotą turtą bus pervestos civiliniam ieškiniui padengti. Pareiškėjas su pirkėju UAB „Alduva“ pasirašė preliminarią nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartį, o pirkėjas pervedė 100 000 Lt sumą nekilnojamajam turtui įsigyti. Pareiškėjas pažymėjo, kad panaikinus turto areštą bus baigtas preliminarioje sutartyje numatytas nekilnojamųjų daiktų pardavimo sandoris, o piniginės lėšos pateks į valstybės biudžetą.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas, kaip solidarus skolininkas, pagal nuosprendį baudžiamojoje byloje skolingas 589 870 Lt sumą valstybei. Mokesčių administratorius, atlikęs patikrinimą, nurodė sumokėti 579 540 Lt PVM, 274 092,55 Lt PVM delspinigių, 589 871 Lt pelno mokesčio ir 270 007,05 Lt pelno mokesčio delspinigių, skyrė 173 862 Lt PVM baudą ir 176 961 Lt pelno mokesčio baudą. Pareiškėjo turtas buvo areštuotas vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 3 dalimi. Turto arešto mastas – 1 739 499,10 Lt, o viso areštuoto turto vertė – 1 352 000 Lt, t. y. 387 499,10 Lt mažesnė nei mokestinė nepriemoka valstybei. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas panaikino laikinus nuosavybės teisės apribojimus su sąlyga, kad pinigines lėšas už parduotą turtą pirkėjas tiesiogiai perves į valstybės sąskaitą. Tuo tarpu preliminarioje sutartyje šalys susitarė, kad pirkėjas įsigis sandėlį po to, kai pardavėjas įvykdys Vilniaus apygardos teismo nutarties sąlygas dėl civilinio ieškinio padengimo. Atsakovo teigimu, tokiu būdu pareiškėjas tinkamai nevykdo teismo nutarties sąlygų dėl sandėlio pardavimo, todėl abejoja, ar lėšos bus pervestos į valstybės sąskaitą. Pažymėjo, kad sandėlio rinkos vertė ženkliai pasikeitė, todėl atsakovas ginčijamais aktais areštavo turtą pakartotinai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apskrities VMI, atlikusi UAB „Vilšansta“ patikrinimą, 2008 m. balandžio 11 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. (21.26)-07-77, kuriame papildomai apskaičiavo 1 713 510,60 Lt: 579 540 Lt PVM, 274 092,55 Lt PVM delspinigių, 589 871 Lt pelno mokesčio, 270 007,05 Lt pelno mokesčio delspinigių. 2008 m. birželio 16 d. Vilniaus apskrities VMI sprendimu Nr. (21.26)-256-138 patvirtino minėtą patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotus 1 713 510,60 Lt bei skyrė 173 862 Lt PVM baudą ir 176 961 Lt pelno mokesčio baudą.

Pareiškėjas 579 540 Lt PVM sumos neginčijo. 2008 m. liepos 29 d. turto arešto aktu Nr. 14-28-33734 nustatytas areštas UAB „Vilšansta“ priklausančiam pastatui-sandėliui (duomenys neskelbtini), Vilnius, arešto mastas – 1 490 903,61 Lt (sprendimu dėl patikrinimo akto patvirtinimo priskaičiuota suma), areštuoto turto vertė – 1 505 000 Lt. 2012 m. kovo 23 d. Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 UAB „Vilšansta“ pripažintas kaltu pagal atitinkamas Baudžiamojo kodekso normas ir paskirta 125 000 Lt bauda bei iš jo, kaip solidaraus skolininko kartu su kitais asmenimis, priteista 589 870 Lt valstybės naudai turtinei žalai atlyginti. 2013 m. balandžio 24 d.

Vilniaus apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-8-387/2013 buvo panaikintas laikinas nuosavybės teisių apribojimas į pastatą-sandėlį ir FNTT saugomas pinigines lėšas – 10 505,72 Lt, su sąlyga, kad pardavus minėtą turtą pirkėjas visas pinigines lėšas, kurios negali būti mažesnės nei civilinio ieškinio dydis, taip pat FNTT saugomos piniginės lėšos bus pervestos į VMI sąskaitą 589 870 Lt dydžio civiliniam ieškiniui padengti. 2013 m. gegužės 10 d. UAB „Vilšansta“ ir UAB „Alduva“ pasirašė preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Alduva“ įsipareigojo nupirkti sandėlį ir administracinį pastatą, teisę į kuriuos pirkėjas įgis, kai pardavėjas pilnai įvykdys 2013 m. balandžio 24 d.

Vilniaus apygardos teismo nutarties sąlygas dėl civilinio ieškinio padengimo. Pirkėjas sutarties vykdymui užtikrinti pervedė UAB „Vilšansta“ 200 000 Lt avansą, o likusią sutartą kainą 1 200 000 Lt pirkėjas įsipareigojo sumokėti pareiškėjui po pagrindinės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. 2013 m. gegužės 21 d. UAB „Vilšansta“ pervedė į VMI sąskaitą 100 000 Lt civiliniam ieškiniui padengti. 2013 m. birželio 4 d. FNTT pervedė į VMI sąskaitą 10 505,72 Lt sumą. 2013 m. liepos 30 d. pareiškėjas kreipėsi į VMI su prašymu FNTT saugomas UAB „Vilšansta“ akcininkui R.

Š. priklausančias pingines lėšas (48 000 Lt ir 8000 eurų) pervesti į VMI sąskaitą civiliniam ieškiniui padengti. 2013 m. rugpjūčio 21 d. VMI sprendimu Nr. (23.16-08)-319-4536 panaikino 2008 m. liepos 29 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-33734. 2013 m. rugpjūčio 21 turto arešto aktu Nr. (23.16-08)-319-4533 nustatytas areštas UAB „Vilšansta“ priklausančiam administraciniam pastatui, arešto mastas – 1 739 499,10 Lt, areštuoto turto vertė – 908 000 Lt. 2013 m. rugpjūčio 21 d. turto arešto aktu Nr. (23.16-08)-319-4534, nustatytas areštas UAB „Vilšansta“ priklausančiam pastatui-sandėliui, arešto mastas – 1 739 499,10 Lt, areštuoto turto vertė – 444 000 Lt. 2013 m. rugpjūčio 26 d.

VMI raštu Nr. (23.4-08)-RNA-33499 kreipėsi į FNTT, prašydama saugomas 48 000 Lt ir 8 000 eurų, 2 800 Lt pinigines lėšas pervesti į VMI sąskaitą 589 870 Lt dydžio civiliniam ieškiniui padengti. 2013 m. rugsėjo 4 d. FNTT pervedė į VMI sąskaitą 48 000 Lt ir 8 000 eurų.

Teismas nurodė, kad byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl mokesčių administratoriaus surašytų turto arešto aktų teisėtumo ir pagrįstumo. Nustatė, kad ginčijami turto arešto aktai surašyti vadovaujantis MAĮ 101 straipsnio 3 dalimi, kuri numato, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Teismas akcentavo tai, jog šiuo atveju sąvoka „pavojus“, kad mokesčių mokėtojas savo turtą gali paslėpti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę nepriemoką suprantama kaip aplinkybių, faktų bei mokesčių administratoriaus turimos informacijos apie mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių įvykdymą, turtinę padėtį ir pan. informacijos visuma, iš ko darė prielaidą, jog tokiu atveju tikėtina, kad mokesčių mokėtojas gali laiku nevykdyti mokestinių prievolių ir išieškojimo veiksmų taikymas bus apsunkintas ar (ir) visai neįmanomas.

Nustatė, kad pareiškėjo turtas buvo areštuotas mokestinio patikrinimo metu nustačius mokesčių teisės pažeidimus, susijusius su neteisėtu mokestinės naudos gavimu, ir mokesčių administratoriui priėmus sprendimą patvirtinti patikrinimo aktą su jame papildomai apskaičiuotomis mokesčių ir su jais susijusiomis sumomis. Mokesčių administratoriaus 2008 m. balandžio 11 d. apskaičiuota mokestinė nepriemoka sudarė 1 713 510,60 Lt, iš jų – 579 540 Lt papildomai apskaičiuotą PVM pareiškėjas sumokėjo, ginčo dėl to nėra. Bylos medžiaga patvirtino, kad ginčo metu mokestinės nepriemokos suma siekė 1 739 449,10 Lt.

Buvo nustatyta, kad dėl 589 870 Lt pelno mokesčio VMI pateikė civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje, ši suma priteista solidariai iš pareiškėjo ir kitų asmenų. Teismo teigimu, solidarioji prievolė reiškia, kad kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Taigi pareiškėjo teiginys dėl proporcingai jam tenkančios civilinio ieškinio dalies nepagrįstas, pareiškėjas skolingas visą sumą kartu su kitais solidariaisiais skolininkais.

Pareiškėjas yra sumokėjęs 100 000 Lt civiliniam ieškiniui padengti, į VMI sąskaitą taip pat buvo pervesta 10 505,72 Lt, kitiems solidariesiems skolininkams priklausę 48 000 Lt ir 8000 eurų, o nepadengta civilinio ieškinio dalis sudaro 402 421,28 Lt. Buvo nustatyta, kad viso areštuoto turto vertė 1 352 000 Lt, t. y. 387 499,10 Lt mažesnė negu mokesčių administratoriaus nustatyta mokestinė nepriemoka, taigi turto areštas nėra didesnio masto nei reikalauja teisės aktų normos. Teismo vertinimu, mokestinio patikrinimo metu konstatuotų pažeidimų pobūdis, jų mastas – nustatytos mokestinių nepriemokų sumos nėra mažareikšmės, pažeidimo esmė pasireiškia apgaulingu apskaitos tvarkymu, siekiant išvengti pridėtinės vertės mokesčio bei pelno mokesčio mokėjimo, kas savaime leidžia pagrįstai manyti, kad yra pagrįstas pavojus, jog dėl atitinkamų pareiškėjo veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Šiuo atveju turto areštas yra pateisinama priemonė ir vien tik pasikliovimo pareiškėjo sąžiningumu bei tikėjimosi, kad, pradėjus galimą išieškojimą, jo galimybės padengti skolą nesumažės, nepakanka. Pažymėjo, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi buvo panaikintas su sąlyga, kad sumą už įsigytą sandėlį VMI perves tiesiogiai pirkėjas. Teismas sutiko su atsakovu, jog pagal preliminariąją sutartį pirkėjas perveda pinigus pardavėjui, taigi minėta Vilniaus apygardos teismo nutartis nevykdoma tinkamai.

Teismas konstatavo, kad ginčijamais turto arešto aktais mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti iš mokestinių santykių kylančių prievolių vykdymą, turto areštą pritaikė teisėtai ir pagrįstai.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nurodė, jog jam proporcingai tenkanti civilinio ieškinio dalis – 84 267,00 Lt. Teigė, jog iki priverstinio vykdymo stadijos pareiškėjas sumokėjo didesnę civilinio ieškinio dalį. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas, spręsdamas apie teismui pateikto skundo pagrįstumą, turėjo atsižvelgti ir į atsakovo veiksmus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, o ne tik vadovautis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi. Pažymėjo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nustatytu turto arešto mastu, kadangi atsakovas ją išgalvojo. Taip pat nurodė, jog delspinigių klausimas neišspręstas bei nėra tikslumo dėl faktinio įsiskolinimo VMI masto, kadangi pareiškėjas valstybei sumokėjo 511 514,00 Lt sumą, nors jam proporcingai tenka 84 267,00 Lt iš solidariai priteistų 589 870 Lt valstybės naudai turtinei žalai atlyginti, bei kėlė klausimą dėl VMI pretenzijų užtikrinimo, nes šiuo metu VMI pretenzijos visiškai užtikrintos jos pačios areštu sandėliui.

Atsakovas su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko.

Atsakovo nesutikimas su apeliaciniu skundu grindžiamas nurodant, jog pareiškėjas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM ir pelno mokesčio sumą, o toks paskaičiavimas kelia abejonių dėl pareiškėjo sąžiningumo ir yra pakankamas pagrindas manyti, jog jis gali paslėpti ar kitokiu būdu netekti turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokestinę prievolę. Atsakovo teigimu, turto areštas atitiko teisės aktų reikalavimus. Papildomai pažymėjo, kad buvo areštuota net mažiau pareiškėjo turto negu būtina visiškai ir realiai įvykdyti mokestinę nepriemoką valstybės biudžetui bei su jos išieškojimu susijusias išlaidas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2013 m. rugpjūčio 21 d. turto arešto aktų Nr. (23.16-08)-319-4533 ir Nr. (23.16-08)-319-4534, kuriais areštuotas pareiškėjui UAB „Vilšansta“ nuosavybės teise priklausantis administracinis pastatas ir pastatas-sandėlis, esantys (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Nustatyta, kad ginčijami turto arešto aktai priimti vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 101 straipsniu. Sprendimo dėl turto arešto pagrindu nurodytas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2008 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. (2126)-256-138, kuriuo patvirtintas 2008 m. balandžio 11 d. patikrinimo aktas Nr. (21.26)-07-77-10 ir jame papildomai apskaičiuoti 579 540 Lt PVM, 274 092,55 Lt PVM delspinigių, 589 871 Lt pelno mokesčio ir 270 007,05 Lt pelno mokesčio delspinigių, bei skirta 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda.

Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punkte numatyta, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus. Užtikrinimo būdų sąrašas pateiktas Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnio 1 dalyje, kurio 2 punkte nurodytas turto areštas.

Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Taigi tam, jog būtų areštuotas mokesčio mokėtojo turtas pagal Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalį, turi būti nustatyta mokesčių mokėtojo skola biudžetui (mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba priimtas sprendimas, kuriuo mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuotas ir nurodytas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos), ir turi egzistuoti pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ginčijamų turto arešto aktų priėmimo pagrindu nurodytas Vilniaus AVMI 2008 m. birželio 16 d. sprendimas „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. (2126)-256-138, kuriuo patvirtintas 2008 m. balandžio 11 d. patikrinimo aktas Nr. (21.26)-07-77-10 ir jame papildomai apskaičiuoti 579 540 Lt PVM, 274 092,55 Lt PVM delspinigių, 589 871 Lt pelno mokesčio ir 270 007,05 Lt pelno mokesčio delspinigių, bei skirta 173 862 Lt PVM bauda ir 176 961 Lt pelno mokesčio bauda. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalies nuostatas, šis sprendimas sudarė prielaidą mokesčių administratoriui spręsti klausimą dėl mokesčių mokėtojo turto arešto. Nors pareiškėjas teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6-426/2013 panaikino Vilniaus AVMI 2008 m. birželio 16 d. sprendimo Nr. (21.26)-256-138 dalį dėl UAB „Vilšansta“ paskaičiuotos 589 870 Lt juridinių asmenų pelno mokesčio nepriemokos bei paskirtos 173 862 Lt PVM baudos ir 176 961 Lt pelno mokesčio baudos, tačiau, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis (LITEKO), šis sprendimas nėra įsiteisėjęs, nes buvo apskųstas apeliacine tvarka. Taigi Vilniaus AVMI 2008 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. (21.26)-256-138 negali būti pripažintas negaliojančiu. Todėl ginčijami turto arešto aktai, priimti atsižvelgus į papildomai apskaičiuotus mokesčius ir jais susijusias sumas, atitinka vieną iš minėtų turto arešto atvejų, įvardintų Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalyje.

Pareiškėjo tvirtinimu, taip pat nėra pasibaigęs ginčas dėl priskaičiuotų delspinigių. Mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jei dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Taigi remiantis šiuo reglamentavimu, nesant įsiteisėjusio teismo sprendimo, vien tik skundo padavimas savaime nėra pagrindas netaikyti Mokesčių administravimo įstatymo 95 straipsnyje įtvirtintos mokestinės prievolės užtikrinimo priemonės – turto arešto. Todėl nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimas nesudarė kliūties taikyti pareiškėjo turto areštą ir nėra pagrindas šią mokestinės prievolės užtikrinimo priemonę naikinti.

Kita Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 3 dalyje numatyta sąlyga turto areštui yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A442-1497/2011, aptariama sąlyga išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.

Nagrinėjamu atveju matyti, kad pareiškėjui pagal Vilniaus AVMI 2008 m. birželio 16 d. sprendimą Nr. (2126)-256-138 buvo priskaičiuotos didelės mokesčių bei su jais susijusios sumos (iš viso 1 739 499,10 Lt) ir tokios sumos padengimui būtina užtikrinti, kad pareiškėjas turės pakankamai turto, jeigu bus pradėtos realios skolos biudžetui išieškojimo procedūros. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, didelė mokestinės prievolės suma gali būti laikoma pateisinančia turto arešto taikymą (žr. administracinę bylą Nr. A442-1497/2011). Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartimi buvo panaikintas laikinas pareiškėjo nuosavybės teisės apribojimas su sąlyga, kad sumą už įsigytą sandėlį VMI perves tiesiogiai pirkėjas. Tačiau pagal 2013 m. gegužės 10 d. tarp UAB „Vilšansta“ ir UAB „Alduva“ pasirašytą preliminarią nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Alduva“ įsipareigojo nupirkti sandėlį ir administracinį pastatą, pirkėjas 200 000 Lt avansą pervedė UAB „Vilšansta“. Tai sudaro pagrindą manyti, kad mokesčių mokėtojui pardavus jam priklausantį, gali būti apskunkinamas arba tapti neįmanomas apskaičiuotų mokesčių ir su juo susijusių sumų išieškojimas.

Kaip minėta, ginčijamų turto arešto aktų priėmimo pagrindu buvo Vilniaus AVMI 2008 m. birželio 16 d. sprendimas Nr. (2126)-256-138, kuriuo patvirtintas 2008 m. balandžio 11 d. patikrinimo aktas Nr. (21.26)-07-77-10 ir jame papildomai paskaičiuotos mokesčių sumos bei kuriuo skirtos mokesčių baudos. Todėl pareiškėjo argumentai dėl to, kad jis sumokėjo dalį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-2-487/2012 iš UAB „Vilšansta“ kaip solidaraus skolininko kartu su kitais asmenimis priteistos pelno mokesčio sumos, nėra reikšmingi vertinant ginčijamų turto arešto aktų teisėtumą.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad VMI teisėtai ir pagrįstai areštavo pareiškėjui priklausantį turtą, o pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl VMI 2013 m. rugpjūčio 21 d. turto arešto aktų Nr. (23.16-08)-319-4533 ir Nr. (23.16-08)-319-4534. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo UAB „Vilšansta“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė