A-575-1593-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1593/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04167-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. Š. (A. Š.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad dėl neprofesionalių Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmų 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu jam nebuvo laiku suteikta pagalba ir nebuvo užtikrintas jo saugumas, dėl to jis patyrė neturtinę žalą, t. y. fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, nepatogumus, emocinę depresiją. Paaiškino, kad 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu buvo laikomas kameroje Nr. 199, kurioje buvo kartu su P. J. ir T. M.. Apie 07.00 val. rūsyje prasidėjo gaisras ir į kamerą pradėjo skverbtis dūmai, per dūmus nieko nebuvo galima matyti, dūmai graužė akis, pareiškėjas bei kiti kameroje buvę asmenys pradėjo dusti, bandė kvėpuoti per rankšluosčius, o maždaug po 30 min. buvo išjungta šviesa. Vėliau pareiškėjas išgirdo, kaip vienas iš kameroje buvusių asmenų (T. M.) nukrito be sąmonės. Pareiškėjas taip pat buvo praradęs sąmonę ir atsitokėjo tik prie laiptų, kai jį tempė gaisrininkas. Pareiškėjas pažymėjo, kad dūmų pilnoje patalpoje, be oro, tamsoje praleido apie 1 val., po to dar apie 1 val. praleido lauke be šiltų drabužių. Po šio įvykio pareiškėjui skaudėjo krūtinę, galvą, jis negalėjo valgyti, apie savaitę jį pykino, dėl to nukrito jo svoris. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad dėl to kreipėsi į medikus, kurie atsakė, jog tai apsinuodijimo dūmais padariniai, išrašė aspirino ir angliuko. Be to, pabrėžė, kad jo sveikata pradėjo gerėti tik po pusės metų, tačiau iki šios dienos užuodus dūmus pareiškėją ištinka panikos priepuoliai.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 5–8) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu buvo patalpintas kameroje Nr. 199, esančioje I-ojo korpuso 11-ame priežiūros poste (4 aukštas), o kilus gaisrui buvo išvestas į evakuacijos vietą. Taip pat atkreipė dėmesį, jog gaisro metu Lukiškių TI-K pareigūnai, siekdami kiek įmanoma greičiau padaryti viską, kad gaisras būtų likviduotas ir būtų evakuoti suimtieji, veikė vadovaudamiesi Bendrųjų veiksmų, susidarius ypatingoms situacijoms Lukiškių TI-K, planu.

Papildomai paaiškino, kad 2012 m. sausio 5 d. po 07.00 val. Lukiškių TI-K pareigūnai užuodė dūmų kvapą. I-ojo korpusinio skyriaus ketvirtame aukšte iš ventiliacijos angos veržėsi dūmai. Dūmai veržėsi ir iš priežiūros poste Nr. 11 esančios ventiliacinės angos. Apie 07.37 val. apie susidariusią ekstremalią situaciją įstaigoje bendrosios pagalbos telefonu Nr. 112 buvo informuotos atitinkamos tarnybos bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus pavaduotojas.

Kadangi dūmų vis gausėjo, buvo bandoma vėdinti patalpas, atidarant visas pastato lauko duris. Gaisro metu Lukiškių TI-K budinčios pamainos pareigūnai kartu su Vidaus tyrimų skyriaus viršininku, Psichologinės tarnybos vyresniuoju specialistu bei kitais pareigūnais informavo suimtuosius ir nuteistuosius, kaip elgtis kilusioje situacijoje. Visi pareigūnai buvo instruktuoti ir po instruktažo buvo pradėta asmenų evakuacija, asmenys pagal sveikatos būklę pirminės apžiūros duomenimis buvo skirstomi į tuos, kuriems buvo būtina neatidėliojant suteikti bendrąją medicininę pagalbą, bei į tuos asmenis, kurių sveikatai nebuvo padaryta žalos.

Sveikatos priežiūros tarnybos specialistai, baigę skirstyti asmenis pagal jų sveikatos būklę į pasivaikščiojimo kiemelius ar į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, toliau stebėjo bendrą evakuotų asmenų būklę. Atsižvelgus į metų laiką bei meteorologines sąlygas, evakuotiems asmenims buvo išdalinti pledai bei kiti šilumą teikiantys apsiaustai, taip pat dalinamas geriamas vanduo. Lukiškių TI-K akcentavo, kad evakuacija buvo pradėta dar prieš atvykstant priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnams, o 08.30 val. priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai su Lukiškių TI-K pareigūnais jau tikrino priežiūros poste Nr. 11 esančias gyvenamąsias patalpas, t. y. ar visi asmenys iš jų yra evakuoti.

Taip pat pabrėžė, jog prieš grąžinant asmenis į gyvenamąsias kameras, apie ekstremalią situaciją buvo informuotas Vilniaus visuomenės sveikatos centras, kuris atliko uždūmintų patalpų vertinimą, o grąžinus asmenis į gyvenamąsias kameras, jie pakartotinai buvo apžiūrėti medicinos darbuotojų, kurie suteikė jiems reikalingą pagalbą, be to, juos lankė Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkai, Psichologinės tarnybos specialistai informavo ekstremalios situacijos metu nukentėjusių asmenų artimuosius, taip pat teikė reikalingą psichologinę pagalbą įstaigoje laikomiems asmenims, nukentėjusiems susidariusios situacijos metu.

Šiame kontekste Lukiškių TI-K pabrėžė, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu (b. l. 116–120) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) teismų praktikai ir tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante žinomi teisės subjektams, inter alia, žemesnės instancijos teismams (vadinasi, teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama).

Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmus 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu vertinti kitaip, nei jie buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1258/2013, kurioje, be kita ko, buvo sprendžiama dėl T. M. minėto įvykio metu padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Teismas atkreipė dėmesį, kad T. M. 2012 m. sausio 5 d. Lukiškių TI-K kilusio gaisro metu buvo vienoje kameroje su pareiškėju ir neturtinės žalos atsiradimą, kaip šiuo atveju pareiškėjas, kildino iš netinkamos evakuacijos bei pirmosios pagalbos suteikimo gaisro metu ir dėl to atsiradusių sveikatos sutrikimų bei patirtų neigiamų išgyvenimų.

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje byloje konstatavo, kad duomenų, jog Lukiškių TI-K buvo pažeidęs reikalavimus, keliamus gaisrų prevencijai ir dėl to būtų kilęs gaisras ar, kad būtų pažeidęs reikalavimus, reglamentuojančius žmonių gelbėjimą gaisro metu, nesurinkta. Teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu neteisėtumo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė ir 2013 m. gegužės 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-99/2013.

Taip pat nurodė, kad iš pareiškėjo skundo ir jo paaiškinimų teisme matyti, jog pareiškėjas kameroje kvėpavo užsidengęs rankšluosčiu ir gulėjo ant grindų, o tai iš esmės patvirtina Lukiškių TI-K atsiliepimo teiginius, kad iš pradžių kalinamieji ir suimtieji buvo instruktuoti, kaip elgtis, kol bus pradėta evakuacija. Be to, šias aplinkybes patvirtina ir liudytojo A. Š. parodymai bei rašytiniai bylos įrodymai, t. y. pareigūnų tarnybiniai pranešimai, Lukiškių TI-K 2012 m. vasario 1 d. raštas Nr. 9-2696 Kalėjimų departamentui, vaizdo kamerų išklotinės. Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjas nenurodė ir neteikė įrodymų, jog dėl, jo nuomone, neteisėtų Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmų organizuojant evakuaciją 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu rašė skundus Lukiškių TI-K administracijai, Kalėjimų departamentui ar kitoms institucijoms.

Tuo tarpu pačiam pareiškėjui į teismą kreipusis nuo nagrinėjamo įvykio praėjus daugiau kaip 20 mėn., išsiaiškinti tikrąsias aplinkybes (buvo kalinamieji instruktuoti ar ne) neįmanoma. Be to, minėtų aplinkybių negalima paneigti liudytojo P. J., kuris gaisro metu buvo su pareiškėju vienoje kameroje ir galimai yra suinteresuotas bylos baigtimi, parodymais, kadangi jis taip pat kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos, patirtos Lukiškių TI-K 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu, atlyginimo. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog evakuacija turėjo būti pradėta nuo jo kameros, nes joje buvo daugiausiai dūmų, yra visiškai nepagrįsti, pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, kad Lukiškių TI-K darbuotojai nepadėjo jam evakuotis, teigdamas, jog iš kameros jį ištraukė ne Lukiškių TI-K darbuotojas, o priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbuotojas.

Teismas nurodė, jog aplinkybę, kad iš kamerų žmones pradėjo išvedinėti Lukiškių TI-K pareigūnai dirbdami kartu su gaisrininkais, patvirtino ir liudytojas A. Š., tačiau tai nepatvirtina neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų. Pažymėjo, kad minėtas liudytojas, kuris budėjo poste, kuriam priskirta ir pareiškėjo kamera, paaiškino, jog nors jo pamaina buvo pasibaigusi, jis liko ir ėmėsi visų įmanomų veiksmų patalpai nuo dūmų vėdinti, atidarė praėjimuose langus, o neatsidariusius išdaužė, aiškino kamerose esantiems, kaip apsisaugoti nuo dūmų, vėliau juos išvedinėjo.

Teismas atkreipė dėmesį, kad liudytojo postui priskirtos 25 kameros, todėl jis negalėjo išvesti visų asmenų vienu kartu. Be to, vaizdo kamerų išklotinėse užfiksuota, kad kiemeliuose esantiems dalinami pledai, o tai paneigia pareiškėjo aiškinimus, jog apie 1 val. jis buvo laikomas kiemelyje be šiltų drabužių. Įvertinęs byloje esančią pareiškėjo sveikatos istoriją, teismas akcentavo, kad pareiškėjas nesiskundė dėl kokių nors sveikatos sutrikimų, atsiradusių dėl kilusio gaisro, nes dėl to nėra jokių gydytojų įrašų, o rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, jog nukentėjusiems buvo teikiama medicininė pagalba, buvo iškviesti greitosios medicininės pagalbos ekipažai.

Atsižvelgęs į byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmai 2012 m. sausio 5 d. vykusio gaisro metu neatitiko kokių nors teisės aktų reikalavimų, t. y. šiuo atveju atsakovo veiksmų neteisėtumas nebuvo nustatytas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas.

III. Pareiškėjas A. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 27), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą visiškai. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius duomenis bei nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat prašo kviesti jį į žodinį bylos nagrinėjimą, kad jis galėtų duoti papildomus paaiškinimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliaciniame skunde pareiškėjas, be kita ko, prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir kviesti jį į bylos nagrinėjimą. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka iš esmės motyvuoja būtinybe žodinio bylos nagrinėjimo metu duoti papildomus paaiškinimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, pareiškėjas turėjo galimybę dalyvauti bylos nagrinėjime žodinio proceso tvarka ir žodžiu išdėstyti visus savo paaiškinimus pirmosios instancijos teisme (b. l. 111–113). Atsižvelgiant į tai, minėtas pareiškėjo prašymas atmestinas ir byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu jam nebuvo laiku suteikta tinkama pagalba ir nebuvo užtikrintas jo saugumas, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K buvo pažeidęs reikalavimus, keliamus gaisrų prevencijai, ir dėl to būtų kilęs gaisras, taip pat nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų pažeidęs reikalavimus, reglamentuojančius žmonių gelbėjimą gaisro metu ir medicininės pagalbos jiems suteikimą, ar veikęs kitu teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiu būdu. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad Lukiškių TI-K darbuotojai, pastebėję, jog patalpose kilo gaisras, veikė aktyviai, ėmėsi atitinkamų veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti bei asmenims, kuriems dėl gaisro kilo pavojus, evakuoti, taip pat neigiamiems gaisro padariniams nustatyti ir likviduoti (b. l. 38–73), t. y. Lukiškių TI-K veikė teisės aktų nustatytose ribose. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, jog gaisro metu jam nebuvo laiku suteikta tinkama pagalba ir nebuvo užtikrintas jo saugumas, tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Priešingai, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas gaisro metu nebuvo paliktas užrakintoje patalpoje, jis buvo evakuotas į gyvybei ir sveikatai nepavojingą vietą, jam buvo teikiama reikiama pagalba. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išskirtas iš kitų asmenų ar būtų delsiama jam suteikti būtinąją pagalbą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, pagrįstai ir teisėtai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose, kadangi pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Tuo tarpu Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, o iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų (bei kitų konstitucinių principų) kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. Š. (A. Š.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė