A-2049-502/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2049-502/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01252-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentui ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lazdijų rajono savivaldybės administracija kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos ministerija) 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimą Nr. (9-2)-D8-11438 „Dėl savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų, panaudotų pažeidžiant teisės aktus, išieškojimo“.

Skunde (I t., b. l. 1–8, 110–117) pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamu sprendimu nepagrįstai nuspręsta iš Lazdijų rajono savivaldybės į valstybės biudžetą išieškoti 27 100 Lt ne pagal paskirtį panaudotų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos (toliau – ir Programa) lėšų. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas) Lazdijų rajono agentūra (toliau – ir Agentūra) 2010 m. kovo 18 d. patikrinimo akte pripažino, jog Programos lėšų panaudojimo ne pagal tikslinę paskirtį faktas nėra nustatytas.

Šis aktas nėra panaikintas, todėl laikomas galiojančiu. Atlikus pakartotinį patikrinimą, 2010 m. lapkričio 22 d. buvo nustatyta, kad ne pagal paskirtį buvo panaudota Medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyriui skirta 27 100 Lt paramos suma. Tačiau šiame patikrinimo akte nėra nurodyta, kokie teisės aktai, skirstant paramos lėšas, buvo pažeisti. Be to, Agentūra, atlikdama ankstesnes patikras, susijusias su tos pačios finansinės paramos skyrimu, jokių pažeidimų nenustatė. Pareiškėjo nuomone, patikrinimas atliktas nesilaikant Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. gruodžio 28 d.

įsakymu Nr. D1-637 patvirtintų Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) 3, 7 punktų reikalavimų. Ginčijamas aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimų, nes jame nėra nurodytas šio sprendimo teisinis pagrindas. Pareiškėjas finansinę paramą Medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyriui skyrė Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 5TS-727 ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymo (toliau – ir Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymas, Įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatomis.

Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymo (toliau – ir Medžioklės įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad medžioklės plotų naudotojai Įstatymo nustatyta tvarka turi teisę gauti finansinę pagalbą. Pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymo ir Medžioklės įstatymo nuostatas, medžiojimas yra viena iš miško plotų naudojimo rūšių, todėl asmenys, turintys teisę medžioti tam tikruose miško plotuose, yra teisėti miško naudotojai ir atitinka paramos lėšų skyrimo kriterijų. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyrius įgyvendina žalos prevencijos priemones, todėl pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą skirti jam paramą.

Be to, Lazdijų rajono savivaldybės taryba 2009 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 5TS-727 skyrė 27 070 Lt dydžio paramą, o atsakovas reikalauja grąžinti 27 100 Lt.

Atsakovas Aplinkos ministerija su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (I t., b. l. 150–154) paaiškino, kad pagal Įstatymo ir Medžioklės įstatymo nuostatas, Programos lėšos kaip parama galėjo būti skirta tik miško savininkams, valdytojams ir naudotojams. Pagal Miškų įstatymą, medžiotojų būreliai ar draugijos nėra miško naudotojai, todėl Programos lėšos jiems negalėjo būti skiriamos. Rekomendacijos nelaikytinos norminiu teisės aktu, todėl pareiškėjo nurodytas Rekomendacijų nuostatų nesilaikymas negali būti pagrindu pripažinti patikrinimo aktą neatitinkančiu administraciniam aktui keliamų reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija iš esmės analogiškoje administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012 konstatavo, kad Aplinkos ministerijos raštas vertinamas kartu su Agentūros patikrinimo ataskaita individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų prasme.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija, Inspekcija) prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime (I t., b. l. 139–140) pažymėjo, kad skundžiamo administracinio akto pagrindu Valstybinė mokesčių inspekcija yra pradėjusi ginčo sumos išieškojimą, kadangi jai tokią pareigą nustato Įstatymas. Inspekcijai nesuteikta teisė, vykdant išieškojimo procedūrą, vertinti administracinio akto teisėtumą ir jame nurodytų sumų teisingumą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyrius palaikė pareiškėjo skundą.

Atsiliepime (I t., b. l. 159–161) nurodė, kad sisteminis Medžioklės įstatymo nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, jog medžioklės plotai yra miško plotai, o miško plotų naudotojai – miško naudotojai. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyrius yra teisėtas miško naudotojas, todėl Programos lėšos pagal Įstatymo nuostatas jam paskirtos pagrįstai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos skundą tenkino iš dalies – panaikino Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. (9-2)-D8-11438 dalį, kuria nuspręsta ne ginčo tvarka iš pareiškėjo išieškoti ne pagal paskirtį panaudotą 8,69 eurų (30 Lt) Lazdijų rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų sumą.

Teismas nurodė, kad šioje byloje vyksta ginčas, ar Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyrius yra tinkamas paramos gavėjas pagal Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, t. y. ar jis laikytinas miško naudotoju. Ginčui aktualiu metu galiojusiame Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte buvo nustatyta, kad specialiosios programos lėšos naudojamos finansiškai remti miško sklypų, kuriuose medžioklė nėra uždrausta, savininkus, valdytojus ir naudotojus, įgyvendinančius žalos prevencijos priemones, kuriomis jie siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, įsigyti kartografinę ir kitą medžiagą, reikalingą pagal Medžioklės įstatymo reikalavimus rengiamiems medžioklės plotų vienetų sudarymo ar jų ribų pakeitimo projektams parengti. Specialiosios programos lėšas, panaudotas nenumatytiems Įstatyme tikslams, Aplinkos ministerijos ar jos įgaliotos institucijos teikimu Valstybinė mokesčių inspekcija ne ginčo tvarka išieško į Valstybės iždo sąskaitą, kurioje kaupiamos aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos (4 str. 4 d.). Iš esmės analogiškas finansinės paramos tikslas bei šios paramos gavėjai nustatyti ir Medžioklės įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, kurioje, be to, nustatyta, jog prevencijos priemonėms, kuriomis miško savininkai, valdytojai ir naudotojai siekia išvengti medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos miškui, finansuoti turi būti skiriama ne mažiau kaip 70 procentų lėšų, surinktų iš mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, išnagrinėjusi iš esmės analogišką klausimą dėl netinkamo Programos lėšų panaudojimo, išaiškino, kad pagal Miškų įstatymą ir Medžioklės įstatymą, sąvoka „miško savininkai, valdytojai ir naudotojai“ nėra tapati sąvokai „medžioklės plotų naudotojai“, t. y. medžioklės plotų naudotojai nelaikytini miško naudotojais, todėl parama pagal Įstatymą jiems negali būti skiriama. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad medžioklės plotų naudotojai (medžiotojų būreliai ir kt.) neturi ir negali įgyvendinti Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytos teisės gauti Programos lėšas, kuri yra suteikta tik miško sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams, todėl Programos lėšų skyrimas medžioklės plotų naudotojams laikytinas Programos lėšų panaudojimu Įstatyme nenumatytiems tikslams ir užtraukia 4 straipsnio 4 dalyje nustatytas teisines pasekmes (pvz.: administracinės bylos Nr. A662-2003/2012, A556-2572/2012, A556-2625/2012, A602-2513/2012, A556-626/2013, A602-1079/2013, A556-1995/2013, A261-851/2013).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad Aplinkos ministerijos sprendimas dėl Programos lėšų išieškojimo ne ginčo tvarka turi būti vertinamas kartu su Agentūros patikrinimo aktu, kuris yra neatsiejama sprendimo kaip individualaus administracinio akto dalis ir kuriame išdėstyti argumentai laikytini sudėtine Aplinkos ministerijos sprendimo motyvų dalimi. Pirmosios instancijos teismas nesutiko, kad skundžiamas Aplinkos ministerijos sprendimas, vertinant jį kartu su Agentūros patikrinimo aktu, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio individualiam administraciniam aktui nustatytų reikalavimų, nes jame yra nurodyta:

Įstatymo pažeidimas, nustatytas Agentūros 2010 m. lapkričio 22 d. patikrinimo aktu, taikomos poveikio priemonės teisinis pagrindas (Įstatymo 4 str. 4 d.) ir faktinis pagrindas (lėšų panaudojimo patikrinimas), aiškiai suformuluotas poveikio priemonės turinys (ne ginčo tvarka išieškoti 27 100 Lt). Be to, atliekant lėšų panaudojimo patikrinimą, jame taip pat dalyvavo ir pareiškėjo įgaliotas atstovas, jam buvo įteikta patikrinimo akto kopija, dėl patikrinimo metu nustatytų pažeidimų Agentūrai buvo pateiktos pareiškėjo pastabos.

Nurodytos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą teigti, kad pareiškėjui buvo žinomas ginčijamo sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas. Rekomendacijos pagal savo formą ir teisinę galią nelaikytinos privalomo pobūdžio norminiu teisės aktu, todėl teismas nevertino, ar atliekant patikrinimą buvo griežtai laikomasi Rekomendacijų nuostatų. Pažymėjo, kad Agentūros surašytas patikrinimo aktas atitinka Rekomendacijose nustatytą formą. Įtakos ginčijamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui neturi ir tai, kad Programos lėšų panaudojimo pažeidimas buvo nustatytas tik atlikus pakartotinį patikrinimą bei tai, kad ankstesniais metais Aplinkos ministerija jokių pastabų dėl tokio lėšų panaudojimo savivaldybėms nebuvo teikusi.

Teisės aktų nuostatos neriboja Agentūros teisės atlikti pakartotinį lėšų panaudojimo patikrinimą. Gavęs informaciją, kad Programos lėšos buvo panaudotos netinkamai, atsakovas turi pareigą priimti sprendimą dėl lėšų išieškojimo. Kita vertus, teismas sutiko, kad Aplinkos ministerija neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimą dėl 27 100 Lt sumos išieškojimo, nes byloje esantys duomenys tvirtina, kad Medžiotojų ir žvejų draugijos Lazdijų skyriui pagal Lazdijų rajono savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 5TS-727 ir 2009 m. birželio 9 d. sutartį Nr. 2009-06-09/15-187 buvo skirta tik 27 070 Lt Programos lėšų suma.

Duomenų, patvirtinančių ginčijame sprendime nurodytą 27 100 Lt sumą, kurią prašoma išieškoti, byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, jog Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. (9-2)-D8-11438 dalis dėl ne pagal paskirtį panaudotų 8,69 eurų (30 Lt) Programos lėšų yra neteisėta.

III. Pareiškėjas Lazdijų rajono savivaldybės administracija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (II t., b. l. 30–34) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Nors visiškai nepasikeitė nei faktinės, nei teisinės aplinkybės, 2010 m. lapkričio 22 d. pakartotinai atlikusi Lazdijų rajono savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimą, Agentūra nustatė pažeidimą, kurio 2010 m. kovo 18 d. neįžvelgė.

2. 2010 m. kovo mėnesį ginčo lėšos buvo dar tik planuojamos, bet nepanaudotos, todėl egzistavo galimybė pašalinti bet kokias abejones dėl netinkamo jų panaudojimo.

3. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662 -2003/2012 pateiktomis teisės aiškinimo taisyklėmis, Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. raštas Nr. (9-2)-D8-l1438, Agentūros 2010 m. kovo 18 d. ir 2010 m. lapkričio 22 d. patikrinimo aktai visi trys kartu turėtų atitikti individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

4. Pagal Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo rekomendacijų 3 punktą, patikrinimas atliekamas dviem etapais – pirminis ir detalusis patikrinimas. Pirminis patikrinimas atliekamas per einamųjų metų I pusmetį. Pirminio patikrinimo metu yra tikrinamos 6 pozicijos, taip pat ir tai, ar lėšos panaudotos tiksline, t. y. aplinkosaugine, paskirtimi. Atliekant tokį patikrinimą 2010 m. kovo 18 d. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas jokių pažeidimų nenustatė.

5. Vadovaujantis Rekomendacijų 7 punktu detalusis patikrinimas turėjo būti atliekamas Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus įsakymu įgaliotų asmenų. Šiuo atveju nėra žinoma apie tokio departamento direktoriaus įsakymo priėmimą.

Atsakovas Aplinkos ministerija prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime (b. l. 45–49) papildomai pažymi, kad medžioklės plotų naudotojai negali būti finansiškai remiami Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Rekomendacijos siūlo ir pataria, kaip optimaliai galėtų būti organizuoti regionų aplinkos apsaugos departamentų patikrinimai, tačiau savo esmės nėra norminis teisės aktas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra (b. l. 38–39).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas Lazdijų rajono savivaldybės netinkamai panaudotų 2009 m. aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų išieškojimo ne ginčo tvarka klausimas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo ribas ir aktualios teismų praktikos kontekste padarė pagrįstą išvadą, jog medžiotojų būreliai negali būti Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialios programos lėšų gavėjais Įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkto prasme.

Pažymėtina, jog Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įstatymas numato vienintelę sąlygą, kuriai esant Programos lėšos privalo būti grąžintos (pervestos) į Valstybės iždo sąskaitą, – kai jos panaudotas tikslams, nenumatytiems šiame Įstatyme (4 str. 4 d.). Būtent tokią faktinę aplinkybę Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Lazdijų rajono agentūra nustatė 2010 m. lapkričio 22 d. savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų panaudojimo patikrinimo aktu ir teikimu, įformintu 2010 m. gruodžio 7 d. raštu Nr. (9-2)-D8-11438, patvirtino Aplinkos ministerija.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl viešojo administravimo subjektams taikomo reikalavimo tinkamai motyvuoti priimamus individualius administracinius aktus, pabrėžia, jog Viešojo administravimo įstatymas nenumato, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Jo pagrindimas gali būti išdėstytas kituose dokumentuose, kurie yra sudėtinė sprendimo dalis. Išvada, kad Aplinkos ministerijos akto kaip individualaus teisės akto turinys yra neatsiejamas nuo pavaldžios institucijos dokumente (patikrinimo akte) nustatytų duomenų, yra padaryta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012. Taigi Agentūros 2010 m. lapkričio 22 d. patikrinimo aktas pagrįstai laikomas skundžiamo atsakovo sprendimo motyvuojamąja dalimi.

Sutiktina, jog administracinių teismų praktikoje visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007). Kita vertus, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010, išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs Agentūros 2010 m. lapkričio 22 d. patikrinimo akto turinį ir įvertinęs teisminio proceso metu pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, sprendžia, jog juo nustatyto Įstatymo pažeidimo esmė Lazdijų rajono savivaldybės administracijai yra pakankamai aiški, neišbaigtas ginčo teisinių santykių kvalifikavimas nesudarė ir teismui objektyvių kliūčių deramai atlikti konstitucinę teisingumo vykdymo funkciją. Kiti pareiškėjo teiginiai, susiję su Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialios programos lėšų panaudojimo patikrinimo procedūriniais aspektais bei Agentūros 2010 m. kovo 18 d. patikrinimo aktu sukurtu lūkesčiu, jog 2009 m. Programos lėšų panaudojimas atitinka Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatytas kryptis, konkrečiu atveju nėra reikšmingi, todėl taip pat nelemia Aplinkos ministerijos 2010 m. gruodžio 7 d. sprendimo Nr. (9-2)-D8-11438 panaikinimo. Aplinkybė, kad 2010 m. kovo 18 d. teigiama Agentūros pozicija suklaidino pareiškėją, galėtų būti argumentu reikalaujant atlyginti turtinę žalą, jei tokia pastarajam kiltų.

Dėl paminėto Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Lazdijų rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas