A-442-1096-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1096/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03140-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas:

1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), už kiekvieną dieną po 100 Lt;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), už kiekvieną dieną po 200 Lt.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K ir Ligoninės kamerų plotas neatitiko minimalaus 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas nuo 2002 m. lapkričio 19 d. iki 2005 m. liepos 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, o nuo 2008 m. sausio mėnesio iki šiol sistemingai važinėja į Ligoninę. Nei Lukiškių TI-K, nei Ligoninėje nebuvo taburečių, stalo, spintelių maistui ir higienos priemonėms susidėti, nebuvo suteikta galimybė normaliai judėti. Kartais kamerose buvo laikomas kartu su aštuoniais žmonėmis, todėl dažnai kildavo nesutarimų, trūko oro, todėl turėjo laikyti atvirą langą ir dėl to peršaldavo, pablogėjo sveikata. Pareiškėjo teigimu, tose pačiose kamerose jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis. Pasivaikščiojimo kiemelis taip pat per mažas, juo negalėjo naudotis dėl per didelio žmonių skaičiaus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 21–22) prašė pareiškėjo skundo netenkinti, taip pat prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Teigė, kad šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laivės atėmimo vietų ligoninė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (b. l. 34–37).

Paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2008 m. sausio iki 2013 m. rugpjūčio mėnesio buvo gydomas 17 kartų. Statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/ar suimtųjų Ligoninėje nevedama, todėl, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose, atsakovas pateikti negali. Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, nes Ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarios asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos, vienam asmeniui, galėjo būti viršytos. Ligoninės Vidaus ligų skyriuje, kuriame dažniausiai buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje. Patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Visi atsiradę pažeidimai ir/ar neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir/ar nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant Ligoninės turtą, šalinami minimaliausiais terminais. Patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Vilniaus profilaktine dezinfekcijos stotis“. Informacija apie draudimą rūkyti patalpose yra iškabinta visose Ligoninės palatose ir bendro naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti ir įspėjamieji užrašai ir/ar ženklai įspėjantys apie draudimą rūkyti. Pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais prejudicinę galią turinčiais įrodymais, niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti suma. Be to, pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, praėjus 5 metams, kai kuriais gydymosi laikotarpiais (trims ir mažiau metų) nuo tariamai atsiradusios ir/ar patirtos žalos (nuo pirmos hospitalizacijos datos), todėl yra suėję ieškinio senaties terminai, todėl atsakovas prašė minėtų laikotarpių reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) su pareiškėjo skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 13–16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, jog Ligoninėje ir Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekta nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Be to, tam tikras suimtųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, jų negynė. Be to, konkrečiai dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K ir Ligoninėje sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu jis nesikreipė. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Kadangi pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl dalies neturtinės žalos atlyginimo praleidęs ieškinio senaties terminą ir neprašo šio termino atnaujinti, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo prašo taikyti ieškinio senatį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu (b. l. 141–145) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė E. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Lukiškių TI-K ir Ligoninė prašo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.124 straipsnį ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 1 ir 5 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui paštu išsiuntė 2013 m. rugpjūčio 9 d. (b. l. 8), todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo apima laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. Pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į minimalų kameros plotą, tenkantį vienam asmeniui, kitus kalinimo sąlygų pažeidimus. Teismo posėdyje taip pat nenurodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių į teismą nesikreipė anksčiau, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas visą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų taip pat nenustatė. Tuo remdamasis teismas laikė, kad yra pagrindas jo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2002 m. gruodžio 15 d. iki 2010 m. rugpjūčio 8 d. taikyti ieškinio senaties terminą ir šią skundo dalį atmesti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinės bylos Nr. A261-1027/2011, Nr. A444-343/2013).

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ ploto normos nėra nustatytos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyta, kad iki Laivės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Nurodė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 9 d.) pareiškėjas Ligoninėje buvo gydomas šiais laikotarpiais: nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d. Bendrojo skyriaus 27 kamerų tipo palatoje (21,25 m2, 7 lovos); nuo 2010 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d. Bendrojo skyriaus 27 kamerų tipo palatoje (21,25 m2, 7 lovos); nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje (19,80 m2, 7 lovos); nuo 2011 m. rugpjūčio 26 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d.

Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje (22,87 m2, 6 lovos); nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. Vidaus ligų skyriaus 6 palatoje (12,09 m2, 3 lovos); nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. balandžio 6 d. Vidaus ligų skyriaus 30 (15,45 m2, 8 lovos) ir 29 (15,45 m2, 8 lovos) kamerų tipo palatose; nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. Vidaus ligų skyriaus 20 kamerų tipo palatoje (7,19 m2, 4 lovos). Nustatė, kad duomenų apie konkrečiu atveju kartu su pareiškėju ligoninės palatose buvusių asmenų skaičių byloje nėra, o teismui pateiktame atsiliepime atsakovo atstovas paaiškino, kad tokios informacijos pateikti negali, nes tokia statistika nėra vedama.

Įvertinęs tai, teismas vadovavosi pareiškėjo teiginiais dėl kamerų tipo palatų užimtumo jo buvimo ten laikotarpiais. Pažymėjo, kad atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte nustatyto reikalavimo visais aukščiau nurodytais laikotarpiais, išskyrus laikotarpius, kai pareiškėjas Ligoninėje buvo nuo 2011 m. rugpjūčio 26 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d.

Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje (22,87 m2, 6 lovos); nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. Vidaus ligų skyriaus 6 palatoje (12,09 m2, 3 lovos), t. y. pareiškėjas Ligoninėje laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2013 m. liepos 3 d., iš viso buvo 56 dienas, iš kurių 40 dienų Ligoninėje jam nebuvo užtikrintas minimalus 3,6 kv. m plotas – vienam asmeniui tekdavo nuo 1,79 m2 iki 3,03 m2 ploto. Dėl to teismas sprendė, kad Ligoninė neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti.

Nurodė, jog liudytojas M. Š. patvirtino, kad Ligoninės administracija imasi priemonių prieš rūkančius, taip pat šią aplinkybę patvirtina Ligoninės direktoriaus nutarimas, kuriuo J. A. už rūkymą Ligoninės palatoje paskirta nuobauda – draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus (b. l. 76, 80–83). Įvertinęs aplinkybę, kad visuotinai yra žinomos Tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose ir tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta Ligoninėje, sprendė, kad administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu, todėl šiuo aspektu taip pat nėra atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Atsižvelgęs į trumpus laikotarpius (nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d.; nuo 2010 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d.; nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. balandžio 1 d.; nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. balandžio 6 d.; nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., iš viso 40 dienų), kuriais pareiškėjui Ligoninėje kamerų tipo palatose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, į pažeidimo mąstą, teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas, be skunde nurodytų aplinkybių, nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjui priteistinas 500 Lt neturtinės žalos atlyginimas.

III. Pareiškėjas E. B. apeliaciniu skundu (b. l. 154–157), kurį papildė (b. l. 162, 178), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą ir tenkinti visą skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas nesutinka su teismo taikytu 3 metų ieškinio senaties terminu. Pasak pareiškėjo, anksčiau į teismą jis kreiptis negalėjo, nes EŽTT sprendimai, susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio aiškinimu, nebuvo išversti į lietuvių kalbą. Nesusipažinęs su šiais sprendimais, pareiškėjas negalėjo žinoti, kad jo teisės pažeidžiamos.

2. Teismas neįvertino to, kad Ligoninės administracija turėjo pareigą užtikrinti draudimo rūkyti įgyvendinimą Ligoninėje. Teismui buvo pateikti įrodymai, kad vienas iš toje pačioje kameroje buvusių asmenų (J. A.) rūkė būdamas kameroje. Tą patį patvirtino ir kitas liudytojas M. Š. (M. Š.). Jau vien šis faktas patvirtina, kad pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais, o tai kenkė jo sveikatai.

3. Apelianto manymu, tiek Lukiškių TI-K, tiek Ligoninėje jis buvo kalinamas mažesnio ploto kamerose, nei numato teisės aktai (pareiškėjas prašo taikyti 4 kv. m gyvenamojo ploto normą). Be to, iš to ploto nebuvo atimtas baldų užimamas plotas. Atėmus baldų užimamą plotą, kameroje pareiškėjui tekdavo vos 1 kv. m ploto, o tai jau yra Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, pareiškėjo teigimu, turi būti konstatuotas ir todėl, kad tiek Lukiškių TI-K, tiek Ligoninėje nebuvo stalo ir kėdžių, valgyti tekdavo žeminančiomis sąlygomis.

4. Teismas neteisingai konstatavo, kad pareiškėjas turėjo galimybę laisvai vaikščioti nuo 6 val. iki 22 val. Pareiškėjas dažniausiai buvo laikomas kamerų tipo patalpose, iš kurių jį išvesdavo pasivaikščioti tik valandai.

6. Pareiškėjas nesutinka su teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Už pusės metų laikotarpį, praleistą, kaip teigia pareiškėjas, tokiomis pat sąlygomis, kuriomis jis buvo laikomas, EŽTT priteisia 34 620 Lt. Tai, kad Lietuvoje priteisiamos daug mažesnės sumos yra diskriminacija. Todėl pareiškėjas mano, kad už kiekvieną dieną nuo 2008 m. sausio 14 d. iki 2013 m. liepos 3 d., kai jis buvo priverstas sistemingai važinėti į Ligoninę (137 dienos) jam turi būti priteista po 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo, t. y. iš viso 26 800 Lt, o už laikotarpį nuo 2002 m. gruodžio 15 d. iki 2005 m. birželio 1 d. – po 100 Lt, t. y. 92 500 Lt (už 925 paras).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas E. B. kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2002 m. gruodžio 15 d. iki 2005 m. birželio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir nuo 2008 m. sausio 14 d. iki 2013 m. liepos 3 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje jam nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymo sąlygos.

Pirmosios instancijos teismas reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį iki 2010 m. rugpjūčio 9 d. taikė 3 metų ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.) ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą sprendė tik dėl laikotarpio nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2013 m. liepos 3 d..

CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pastebėtina, jog įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ir trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje ieškinio senaties terminą prašė taikyti atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Lukiškių TI-K (b. l. 21–22) ir Ligoninė (b. l. 34–37).

Nustatyta, kad E. B. skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo 2002 m. gruodžio 15 d., nors skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2013 m. rugpjūčio 9 d. (b. l. 8). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, laikytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų palatos plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas Lukiškių TI-K ar gydomas Ligoninėje galimai netinkamomis sąlygomis, tačiau į teismą kreipėsi tik 2013 m. rugpjūčio 9 d. Taigi pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2002 m. gruodžio 15 d. iki 2005 m. birželio 1 d. ir nuo 2008 m. sausio 14 d. iki 2013 m. liepos 3 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

Apeliacinio skundo argumentas, jog apie pažeistas teises nežinojo, nes nebuvo išversti į lietuvių kalbą EŽTT sprendimai, susiję Konvencijos 3 straipsnio aiškinimu, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi pats pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog su minėtais EŽTT sprendimais, kurie iki šiol nėra išversti, jis yra susipažinęs tik „iš nuogirdų“ (b. l. 154–157). Be to, Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina kankinimo draudimą, Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje detalizuojami kriterijai, kuriais vadovaujantis gali būti nustatomas minėto draudimo pažeidimas, tačiau kalinimo sąlygos Lietuvos laisvės atėmimo vietose yra nustatomos atitinkamų Lietuvos Respublikos teisės aktų. Tai, kad pareiškėjas negalėjo susipažinti su į lietuvių kalbą išverstais EŽTT sprendimais, susijusiais su Konvencijos 3 straipsnio aiškinimu, nereiškia, kad pareiškėjas nežinojo ar negalėjo žinoti apie savo pažeidžiamas teises, t. y. kad jis yra kalinamas ar gydomas Ligoninėje netinkamomis sąlygomis.

Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su minimalaus patalpos (šiuo atveju palatos) plotu, pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.), 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas asmeniui tekusį plotą, nepagrįstai neatsižvelgė į teisinį reguliavimą, numatytą būtent Laisvės atėmimo vietų ligoninėje esantiems subjektams.

Iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki 2010 m. lapkričio 12 d. buvo laikomas Ligoninės Bendrojo skyriaus 27 kamerų tipo palatoje (21,25 kv. m, 7 lovos) (b. l. 47); nuo 2010 m. gruodžio 10 d. iki 2010 m. gruodžio 17 d. – Bendrojo skyriaus 27 kamerų tipo palatoje (21,25 kv. m, 7 lovos) (b. l. 48); nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. balandžio 1 d. – Vidaus ligų skyriaus 3 palatoje (19,80 kv. m, 7 lovos) (b. l. 49); nuo 2011 m. rugpjūčio 26 d. iki 2011 m. rugsėjo 2 d. – Vidaus ligų skyriaus 1 palatoje (22,87 kv. m, 6 lovos) (b. l. 50); nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2011 m. lapkričio 11 d. – Vidaus ligų skyriaus 6 palatoje (12,09 m2, 3 lovos, b. l. 51); nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. balandžio 6 d. – Vidaus ligų skyriaus 30 (15,45 kv. m, 8 lovos) (b. l.

52) ir 29 (15,45 kv. m, 8 lovos) (b. l.

52) kamerų tipo palatose; nuo 2012 m. rugsėjo 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. – Vidaus ligų skyriaus 20 kamerų tipo palatoje (7,19 kv. m, 4 lovos) (b. l. 54). Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013).

Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui. Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Laisvės atėmimo vietų ligoninė nepateikė informacijos, kiek nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma tose kamerose, kuriose kalėjo pareiškėjas (tokie duomenys nėra fiksuojami), tačiau Ligoninė pripažino, kad kai kuriais atvejais ši norma galėjo būti pažeista (b. l. 34–37). Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais.

Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis plotas. Palatose (kamerose), atsižvelgiant į lovų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas visą nurodytą laikotarpį (56 dienas, o ne pirmosios instancijos teismo nurodytas 40 dienų) neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų ir siekė nuo 1,79 kv. m. iki 4,03 kv. m. Taigi pareiškėjui gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo ženkliai pažeista jo teisė į minimalų plotą.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog Ligoninėje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma ir dėl to jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99 ir kt.). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog kameros (palatos) Ligoninėje nebuvo įrengtos tinkamai: jose nebuvo taburečių, stalo, spintelių maistui ir higienos priemonėms susidėti, dėl mažo kamerų ploto dažnai kildavo nesutarimų su kitais nuteistaisiais, trūko oro. Pirmosios instancijos teismas minėtų atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatė, kadangi pareiškėjas šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė konkrečių objektyvių įrodymų ir apsiribojo abstrakčiais teiginiais.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip minėta, pagal EŽTT formuojamą praktiką, būtina atsižvelgti į asmenims kylančius objektyvius sunkumus renkant įrodymus apie jų kalinimo (šiuo atveju – gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – sąlygas, griežtai negalima laikytis principo jog įrodyti tam tikros aplinkybės buvimą turi asmuo, kuris ja remiasi. Iš esmės tai reiškia, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie palatose asmenims tenkantį plotą ir atitinkamas kitas aplinkybes paprastai tenka atsakovui (žr. minėtą EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Taigi, nagrinėjamu atveju būtent atsakovui teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius dėl nurodytų pažeidimų, t. y. įrodyti, kad kameros palatoje, kurioje buvo gydomas pareiškėjas, buvo laikomasi visų nustatytų reikalavimų. Byloje nustatyta, kad Ligoninė nei iš esmės pagrįstų argumentų, nei įrodymų dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, neteikė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog kameros palatos, kuriose buvo gydomas ir kalinamas pareiškėjas, iš esmės neatitiko nurodytų reikalavimų ir tuo buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Dėl pareiškėjo laikymo kartu su rūkančiais asmenimis pažymėtina, kad Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose. Pagal sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 14 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Ligoninės administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu, todėl šiuo aspektu atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo nėra. Šiame kontekste pažymėtina, kad aplinkybę, jog buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, pareiškėjas grindžia tuo, jog kartu su juo vienoje palatoje (Nr. 30) gydytas asmuo – J. A., už rūkymą buvo nubaustas (apeliacinis skundas, b. l. 153–157). Iš bylos duomenų nustatyta, kad nuteistajam J. A. Ligoninės 2013 m. spalio 2 d. nutarimu Nr. NB-154 (b. l. 81) už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą –rūkymą kamerų tipo patalpoje ir nereagavimą į reikalavimą užgesinti cigaretę bei nerūkyti – paskirta nuobauda, t. y. draudimas vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Tačiau iš minėto nutarimo matyti, jog pažeidimas padarytas 2013 m. spalio 1 d. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje vertinamos pareiškėjo laikymo Laivės atėmimo vietos ligoninėje sąlygos laikotarpiu iki 2013 m. rugpjūčio 9 d. Todėl tai, kad kartu su pareiškėju gydytas J. A. buvo baustas už rūkymą palatoje 2013 m. spalio 1 d., nepatvirtina, kad ginčo laikotarpiu palatose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo rūkoma. Be to, vien tik liudytojo M. Š. (M. Š.) parodymai, kad būdamas Ligoninėje jis rūkė ir keletą kartų administracijos buvo įspėtas, nėra pakankami konstatuoti, jog atitinkamose palatose (kamerose) pareiškėjo gydymosi metu buvo nuolat rūkoma. Byloje duomenų apie tai, jog pareiškėjas raštu būtų kreipęsis į Laivės atėmimo vietų ligoninės administraciją dėl to, jog tam tikrose palatose (kamerose), kuriose jis buvo gydomas, buvo rūkoma, taip pat nėra.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui 56 paras teko ženkliai mažesnis nei teisės aktais nustatytas minimalus kameros (palatos) plotas (nuo 1,79 kv. m. iki 4,03 kv. m). Be to, palatų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis. Taigi pareiškėjui tenkantis plotas iš tiesų buvo itin mažas, jis neturėjo pakankamai laisvos vietos, kurioje galėtų judėti. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimas buvo pakankamai intensyvus, todėl laikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu.

Pažymėtina, jog konstatavus Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma (500 Lt) negali būti laikoma proporcinga padarytam teisės pažeidimui. Nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kamerų tipo palatoje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui gan intensyvius neigiamus išgyvenimus ir tam tikras dvasines kančias. Įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nepatogumus, tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 200 Lt.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija iš dalies tenkina pareiškėjo apeliacinį skundą ir keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdama pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui E. B. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 200 Lt (tūkstantį du šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys