A-2546-438/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1397-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00835-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 15.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. rugpjūčio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, taip pat pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (administracinė byla Nr. A-1397-575/2015, b. l. 1–3), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. liepos 31 d. praleistas 226 paras, t. y. po 132 Lt už kiekvieną kalinimo parą žiauriomis, nežmoniškomis, žeminančiomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2011 m. gruodžio 16 d. buvo atgabentas į Lukiškių TI-K ir patalpintas į paskirstymo kamerą, iš kurios buvo perkeltas į karantino kamerą ir joje buvo 3 paras su dar 2 asmenimis nežmoniškomis sąlygomis: patalynė nebuvo išduota (paaiškinta, kad ji bus duota tik paskyrus į normalią kamerą), kameroje buvo skersvėjis, šalta, todėl pareiškėjas visas 3 paras praleido be miego. Vėliau pareiškėjas buvo perkeltas į kitą kamerą ir periodiškai buvo laikomas kamerose Nr. 254, 290, 305, 324, 371 ir 384, kuriose 23 val. per parą buvo kalinamas žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis sąlygomis.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) nustatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Be to, akcentavo, jog kamerose buvo po dvi dviaukštes lovas, kurios užėmė mažiausiai po 2 kv. m kameros ploto, sanitarinis mazgas (praustuvė su kriaukle), tualetas su 1,5 m aukščio sienele, taip pat į grindis įmontuotas mažas staliukas su dviem atlenkiamomis kėdėmis, kurie užėmė dalį ir taip mažų kamerų ploto. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad kitos jo laikymo sąlygos irgi buvo prastos: kamerose buvo bloga ventiliacija, nuolatinė didelė drėgmė, todėl nuo sienų ir lubų luposi tinkas su dažais ir krisdavo ant galvų bei į lėkštes, kamerose nebuvo galimybės valgyti prie stalo, nes įrengtas tik mažas staliukas, naktį buvo baisu užmigti dėl kamerose siautusių tarakonų, trūkdavo gryno oro, kamerose nebuvo sąlygų fiziškai pailsėti.

Papildomai nurodė, jog kameroje Nr. 384, kuri yra rūsyje, buvo labai šalta (tik 5 °C šilumos), langai užšalę, sienos drėgnos, dėl vietos trūkumo nebuvo kur pasivaikščioti, užsivirus arbatą, reikėjo ją iš karto gerti, nes ji kaip mat atšaldavo; kameroje Nr. 305 nuo sienų byrėjo tinkas, kriauklė lašėjo, naktimis siautė tarakonai; kameroje Nr. 254 sienos apipelijusios, neapsakomai daug tarakonų; kameroje Nr. 255 ventiliacija prasta, sienos apipelijusios, buvo ir tarakonų. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad jam atvykus į Lukiškių TI-K ant kojos buvo atsivėrusios opos, o dėl to, jog jis yra ŽIV infekuotas, viskas gyja ilgiau.

Pareiškėjo manymu, su tokiomis opomis jis turėjo būti paguldytas į ligoninę, nes visa pagalba, kurią jis gavo Lukiškių TI-K, tebuvo tvarsčiai ir tepalai, o persirišti žaizdas jis turėjo pats, nors kameros tam nepritaikytos, nes nėra kur išmesti panaudotus tvarsčius, nėra galimybės perplauti žaizdas, be to, pareiškėjas turėjo kartu kalintiems asmenims nuolat aiškinti, kad buitiniu keliu negalima užsikrėsti jo liga, o visa tai labai pablogino pareiškėjo psichologinį stabilumą. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. didelius nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą, pablogėjo ir jo sveikata, jis tapo dirglus, nervingas, prarado pasitikėjimą savimi.

Pareiškėjas taip pat kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (administracinė byla Nr. A-2546-438/2015, I t., b. l. 1–2), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 100 Lt neturtinės žalos atlyginimą už Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. žiauriomis, nežmoniškomis, žeminančiomis, antisanitarinėmis, nepriimtinomis sąlygomis praleistas 7 paras. Pareiškėjas tvirtino, kad buvo 23 val. per parą laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą, kadangi apie 8 kv. m ploto kamerose buvo laikomas kartu su dar iki 3 asmenų. Be to, akcentavo, jog kamerose yra dvi dviejų aukštų lovos, kurios užima mažiausiai 2 kv. m kameros ploto, taip pat sanitarinis mazgas ir staliukas su dviem atlenkiamomis kėdėmis. Kartu pažymėjo, jog tualetą nuo gyvenamųjų patalpų skiria 1,5 m aukščio sienelė, kameros prastai vėdinamos, nuolat jaučiama drėgmė, todėl nuo sienų ir lubų lupasi tinkas bei dažai, kamerose nebuvo galimybės valgyti prie stalų, nes jie buvo labai maži, trūko vietos, gryno oro, nebuvo įmanoma pailsėti, o patalynė buvo išduodama ne visa arba apskritai neišduodama. Taip pat akcentavo, kad jam nebuvo skirtas maitinimas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, nebuvo vykdomi perrišimai ir teikiami vaistai. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių laikymo sąlygų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. didelius fizinius nepatogumus, psichologinį ir dvasinį sukrėtimą, neigiamus dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pablogėjo jo gyvenimo kokybė, sveikata ir savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi bei bendravimo galimybės, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, jis tapo dirglus, nervingas, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, negali ramiai miegoti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimuose į pareiškėjo skundus (administracinė byla Nr. A-1397-575/2015, b. l. 7–11; administracinė byla Nr. A-2546-438/2015, I t., b. l. 89–93) prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, kad pareiškėjui būnant kamerose 2011 m. gruodžio 16 d., 2012 m. sausio 12–14 d., 2012 m. sausio 16 d., 2012 m. sausio 19 d., 2012 m. sausio 26–31 d., 2012 m. vasario 1 d., 2012 m. birželio 22 d., 2012 m. birželio 28–29 d., 2012 m. liepos 11–26 d. ir 2014 m. spalio 28 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Be to, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. vasario 10 d. į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo laikymo sąlygų nesikreipė.

Kartu pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemeliais, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis, taip pat kamerose įrengta kabelinė televizija. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.

Nurodė, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, o tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Be to, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (nuo 2013 m. gruodžio 30 d. su UAB „Dezinfa“), kuri kiekvienais metais pratęsiama. Akcentavo, kad nuolat yra atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktiniai patikrinimai, sanitarinių mazgų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Taip pat pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą. Taip pat pabrėžė, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, tačiau nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A-1397-575/2015, b. l. 47–56) pareiškėjo skundą dėl laikotarpio nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. liepos 31 d. tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 500 Lt (724 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. Remdamasis byloje esančiais duomenimis, teismas konstatavo neteisėtų veiksmų faktą, kadangi pareiškėjui laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. liepos 31 d. būnant Lukiškių TI-K periodiškai buvo pažeidžiami Įsakyme Nr. V-124 nustatyti reikalavimai, t. y. pareiškėjas minėtu laikotarpiu Lukiškių TI-K 207 dienas buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, o 20 dienų – tinkamomis.

Taigi, Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas, o Lukiškių TI-K motyvai, jog įstaiga nekalta dėl šio pažeidimo, nereikšmingi, nes pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltę, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimu Lukiškių TI-K kamerose, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis sukėlė jam įvairių nepatogumų, taip pat yra įrodytas.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas pabrėžė, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau, atsižvelgęs į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, į tai, kad pareiškėjui reali žala sveikatai nepadaryta, nes pagal medicininius dokumentus jo sveikatos pablogėjimą sukėlė paties vartojami narkotikai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, į aplinkybę, kad pareiškėjas pakankamai ilgai negynė savo teisių, teismas pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 2 500 Lt suma.

Teismo vertinimu, didesnės negu 2 500 Lt neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertinamas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu (administracinė byla Nr. A-2546-438/2015, II t., b. l. 7–13) pareiškėjo skundą dėl laikotarpio nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. tenkino iš dalies ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 35 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė. Teismas pažymėjo, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta, o Įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Šiame kontekste akcentavo, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl padarė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Atitinkamai, įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 29 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. laikant pareiškėją Lukiškių TI-K kamerose periodiškai buvo pažeisti Įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai, kadangi pareiškėjas minėtu laikotarpiu Lukiškių TI-K 6 dienas buvo laikomas pažeidžiant jo teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.

Be to, teismas akcentavo, kad kalėjimo perpildymas, visų pirma, lemia Higienos normos HN 76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką, pažeidimą, nes mažėja vienam asmeniui skiriamo ploto skaičius, blogėja aprūpinimas, trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau pakviesti, gauti reikalingas paslaugas. Dėl baldų ir vietos kamerose teismas papildomai pabrėžė, kad atsižvelgus į kamerų plotus, Lukiškių TI-K kamerose esantys įstaigos Ūkio skyriaus 2014 m. gruodžio 29 d. pažymoje Nr. 24-7538 nurodyti baldai laikytini pakankamais, kadangi daugiau ir didesnių baldų nebūtų galima laikyti kameroje.

Tuo tarpu, pagal BVK nuostatas, atsižvelgiant į grupę, kuriai priskirti nuteistieji, bei jų buvimo kalėjime laikinumą, suteikiamas nuo dviejų valandų iki valandos pasivaikščiojimas. Taigi, pareiškėjui ploto trūkumas iš dalies buvo kompensuojamas sudarant jam galimybę pasivaikščioti kiemelyje. Lukiškių TI-K kamerose tualeto atskyrimą nuo likusios patalpos 1,5 m aukščio sienele teismas vertino kaip netinkamą Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų vykdymą, kadangi Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose kaip tinkama nurodoma praktika, jog kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais.

Pasisakydamas dėl kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų, teismas akcentavo, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2014 m. gruodžio 29 d. pažymoje Nr. 24-7538 nurodyta, jog visos kameros vėdinamos natūraliai per langą, o tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto reikalavimą, kuriame nurodyta, kad gyvenamos patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų apie atliktus patikrinimus kamerose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, būtent tuo metu, kai jose buvo laikomas pareiškėjas, o kitų patikrinimų metu šiose kamerose dirbtinė naktinė apšvieta, santykinė oro drėgmė, oro temperatūra atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, kamerose pelėsio vizualiai nenustatyta, buvo vizualiai švaru, patalpų valymas, sanitarinių įrenginių dezinfekcija buvo organizuojami Lukiškių TI-K nustatyta tvarka.

Teismas taip pat nenustatė, kad pareiškėjas, kalėdamas Lukiškių TI-K, dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar Vilniaus visuomenės sveikatos centrą. Kartu pažymėjo, kad Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2014 m. gruodžio 29 d. pažymoje Nr. 24-7538 nurodyta, jog įstaigoje patalynė išduodama pagal normas, nustatytas Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“.

Atitinkamai, pareiškėjui 2014 m. spalio 28 d. atvykus į Lukiškių TI-K, jam buvo išduotas čiužinys, pagalvė ir antklodė, tai pareiškėjas patvirtino savo parašu, o likusio minkštojo inventoriaus pareiškėjas atsisakė, kadangi turėjo savo ir prašė leisti naudoti savo patalynę. Tai įvertinęs, teismas pareiškėjo skundo argumentus, kad Lukiškių TI-K patalynė buvo išduodama ne visa arba iš viso neišduodama, atmetė kaip nepagrįstus. Dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamo maitinimo, teismas nurodė, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K nedirbo ir byloje nėra jokių pareiškėjo dirbimo Lukiškių TI-K faktą patvirtinančių įrodymų, todėl maitinimas pagal valgiaraštį dirbančiam vyrui jam nepriklausė, o pareiškėjo argumentai dėl maitinimo tvarkos pažeidimo laikytini nepagrįstais.

Nors pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodė, kad jam nebuvo vykdomi perrišimai ir teikiami vaistai, teismas akcentavo, kad pareiškėjas plačiau šių aplinkybių neargumentavo, t. y. nenurodė, į ką kreipėsi dėl perrišimų ir vaistų išdavimo, kokie vaistai jam buvo reikalingi, kas atsisakė atlikti perrišimus ir duoti vaistus, kada tiksliai tai buvo. Todėl šį pareiškėjo nurodytą pažeidimą teismas taip pat laikė nenustatytu. Teismas papildomai nurodė, jog Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio mėn. dėl dezinsekcijos sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, kuria minėta bendrovė įsipareigojo Lukiškių TI-K atlikti ropojančių vabzdžių kontrolę ir naikinimą, atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių.

Tai, teismo vertinimu, rodo, jog Lukiškių TI-K buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui. Apibendrindamas, teismas padarė išvadą, jog šiuo atveju Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto reikalavimų bei tualeto tinkamo neatskyrimo. Nors Lukiškių TI-K teigė, kad tinkamai laikytis kalinimo tvarkos trukdė per mažas finansavimas, teismas šią aplinkybę vertino kaip neturinčią teisinės reikšmės, nes ja gali būti grindžiamas tik klausimas dėl kaltės buvimo, tuo tarpu atlyginant žalą pagal CK 6.271 straipsnį kaltė nėra svarbi.

Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos, teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Atitinkamai pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje jokie sveikatos sutrikimai, kurių priežastimi galėtų būti netinkamos kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K, nebuvo užfiksuoti. Kita vertus, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas bei taip sukėlus jam nepatogumus ir emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala.

Taigi, atsižvelgęs į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 35 Eur suma, o pareiškėjo reikalavimas priteisti jam didesnę sumą neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

III. Pareiškėjas M. K. pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo (administracinė byla Nr. A-1397-575/2015, b. l. 62), kurį vėliau papildė (administracinė byla Nr. A-1397-575/2015, b. l. 68), prašydamas peržiūrėti jo skundą ir jį tenkinti, priteisiant jam teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino laikotarpį, kuriuo jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, neatsižvelgė į visus pareiškėjo išdėstytus faktus ir nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis nesukėlė realios žalos jo sveikatai, bei netinkamai apskaičiavo pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad jam būnant Lukiškių TI-K vienam mėnesiui būdavo duodamas tik vienas tualetinio popieriaus rulonas ir vienas muilo gabaliukas, tačiau jų nepakakdavo.

Pareiškėjas M. K. taip pat pateikė apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo (administracinė byla Nr. A-2546-438/2015, II t., b. l. 23), prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti jo skundą, priteisiant jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai išanalizavo bylos medžiagą. Pažymi, kad ne kartą kreipėsi į medikus, tačiau jam joks gydymas ir specialus maitinimas nebuvo skirtas, o jo gydytojams pateikti prašymai neregistruojami. Taip pat tvirtina, kad į kameros plotą turi būti neįskaičiuojamas sanitarinio mazgo plotas. Be to, nurodo, jog kamerose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, nebuvo galimybės nusiprausti, o papildomai nueiti į dušą nebuvo leidžiama, Lukiškių TI-K nemokamai buvo skalbiama tik patalynė, tačiau norint išsiskalbti kitus daiktus reikėjo turėti lėšų asmeninėje sąskaitoje. Pareiškėjas kartu akcentuoja, jog nesutinka su Vilniaus visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų aktais. Pareiškėjas apeliaciniu skundu, be kita ko, prašė bylą pagal šį jo apeliacinį skundą nagrinėti kartu su administracine byla Nr. A-1397-575/2015.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2015 m. gegužės 27 d. įsakymu „Dėl bylų sujungimo“ Nr. TP-35 (administracinė byla Nr. A-1397-575/2015, b. l. 80) administracinės bylos Nr. A-1397-575/2015 ir Nr. A-2546-438/2015 buvo sujungtos į vieną bylą, kuriai suteiktas numeris Nr. A-1397-575/2015.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. liepos 31 d. ir nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Pažymėtina, kad iš teismui pateiktos bylos medžiagos (administracinė byla Nr. A-1397-575/2015, b. l. 7–8, 12–13, 27) matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. liepos 31 d. Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 228 dienas, iš kurių 201 dieną jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nurodytu pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu, kai vienam asmeniui tenkantis kameros plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, jis svyravo nuo 1,80 kv. m iki 2,72 kv. m, o didžiąją dalį šio laikotarpio buvo apie 2–2,5 kv. m.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Įsakymas Nr. V-124 nenumato, jog į šio įsakymo 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y. vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir kitą byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų (nuteistųjų) lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų minėtu laikotarpiu suimtiesiems (nuteistiesiems) tenkantis plotas periodiškai buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Todėl, nors byloje nėra pakankamai duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad laikotarpiu nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo laikomas 7 dienas, iš kurių 6 dienas jo laikymo sąlygos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo dėl minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, kadangi šiuo laikotarpiu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas svyravo nuo 1,95 kv. m iki 2,60 kv. m (administracinė byla Nr. A-2546-438/2015, I t., b. l. 89, 94–95). Taigi, ir minėtu laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m.

Tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas truko gana trumpą laikotarpį, be to, byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju minėtu laikotarpiu pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Konvencijos 3 straipsnį draudžiamam elgesiui.

Tačiau, nors nustatytas pažeidimas ir nebuvo žeminantis pareiškėjo orumą Konvencijos 3 straipsnio prasme, šiuo atveju, kaip minėta, buvo pažeista pareiškėjo teisė būti laikomam tinkamomis sąlygomis, o toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui tam tikrus neigiamus išgyvenimus, sukėlė pareiškėjo gyvenimo kokybės pablogėjimą. Taigi pareiškėjas patyrė papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir kt.). Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pasisakydama dėl kitų pareiškėjo skundų argumentų, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, jog pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, remiantis Higienos normos HN 76:2010 24 punktu, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atitinkamai Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui (administracinė byla Nr. A-1397-575/2015, b. l. 10; administracinė byla Nr. A-2546-438/2015, I t., b. l. 92, 96), o byloje nenustatyta, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti per langus, taip iš dalies išvengiant drėgmės patalpose. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog siekiant išvengti buitinių kenkėjų, ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Lukiškių TI-K ir UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ (vėliau pakeitė pavadinimą į UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“), o vėliau – su UAB „Dezinfa“, buvo sudarytos paslaugų teikimo sutartys ir nuolat atliekami buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbai, patalpų priežiūra (administracinė byla Nr. A-1397-575/2015, b. l. 10; administracinė byla Nr. A-2546-438/2015, I t., b. l. 91, 102–105).

Tuo tarpu kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės (Higienos normos HN 76:2010 58 p.) (administracinė byla Nr. A-1397-575/2015, b. l. 10; administracinė byla Nr. A-2546-438/2015, I t., b. l. 91). Kartu akcentuotina, kad iš byloje esančios Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2014 m. gruodžio 29 d. pažymos Nr. 24-7538 matyti, jog Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, ši patalpa nuo likusio kameros ploto atitverta 1,5 m aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga (administracinė byla Nr. A-2546-438/2015, I t., b. l. 96), tai atitinka Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d.

įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kaip minėta, taikomi tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K jam buvo išduotas čiužinys, pagalvė, antklodė bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, o dalies inventoriaus pareiškėjas atsisakė, tai jis patvirtino savo parašu (administracinė byla Nr. A-2546-438/2015, I t., b. l. 97–98).

Papildomai pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Tačiau nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunduose pirmosios instancijos teismui, be kita ko, nurodė, jog jam nebuvo vykdomi perrišimai ir teikiami vaistai, šiuo aspektu sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas plačiau šių aplinkybių nedetalizavo, t. y. nenurodė, į ką kreipėsi dėl perrišimų ir vaistų išdavimo, kokie vaistai jam buvo reikalingi, kas atsisakė atlikti perrišimus ir duoti vaistus, kada tiksliai tai buvo ir kt., todėl minėti pareiškėjo teiginiai nelaikytini pakankamai aiškiais bei detalizuotais.

Juolab kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba nurodytu aspektu. Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad kitos pareiškėjo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Tuo tarpu pareiškėjo skunduose nurodytos aplinkybės, kad kamerose dėl ploto trūkumo nebuvo kur pasivaikščioti, taip pat nebuvo galimybės pavalgyti prie stalo, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.).

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinių skundų argumentų, kad Lukiškių TI-K vienam mėnesiui būdavo duodamas tik vienas tualetinio popieriaus rulonas ir vienas muilo gabaliukas, kamerose nebuvo tiekiamas karštas vanduo, nebuvo galimybės nusiprausti, o papildomai nueiti į dušą nebuvo leidžiama, Lukiškių TI-K nemokamai buvo skalbiama tik patalynė, tačiau norint išsiskalbti kitus daiktus reikėjo turėti lėšų asmeninėje sąskaitoje, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjo skunduose pirmosios instancijos teismui šie argumentai nebuvo nurodyti ir šiuo aspektu skundai nebuvo nagrinėjami, o remiantis ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo apeliacinių skundų argumentai nevertintini.

Vertinant pareiškėjo apeliacinių skundų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atitinkamai, remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, kadangi vien pažeidimo pripažinimo, įvertinus jo trukmę ir mastą, nepakanka pažeistai teisei apginti.

Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimu pareiškėjui už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. liepos 31 d. priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra adekvatus dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, gana ilgas kalinimo perpildytose kamerose laikotarpis bei tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią.

Dar daugiau, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo traumuojanti patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito. Be to, Lukiškių TI-K nurodytos aplinkybės, kad esant perpildytoms kameroms stengiamasi, jog suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras, rodo, kad įstaigos administracija palaipsniui, atsižvelgdama į finansinių galimybių ribas, siekia įstaigoje laikomiems asmenims užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas.

Byloje nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Taip pat, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, byloje pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K nenustatyti. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą bei tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 16 d. iki 2012 m. liepos 31 d. kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei pusantrų metų nuo šio laikotarpio pabaigos), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuostatos, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme), tuo tarpu laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta, todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsia pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013; 2012 m. vasario 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1860/2013 ir kt.), taip pat vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 300 Eur.

Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 1 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Tuo tarpu dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjui už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 28 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. priteisto neturtinės žalos atlyginimo apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darytina išvada, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista suma laikytina adekvačia pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, ji atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Todėl šiame kontekste konstatuotina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 15 d. sprendimu išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Taigi, minėtas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo tenkinti iš dalies ir minėtą sprendimą pakeisti bei priteisti pareiškėjui M. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 300 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo atmesti ir minėtą sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė