A-115-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-115-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01015-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiaisiais suinteresuotais asmenimis byloje dalyvaujant A. M., P. G., V. G., B. G., A. M., A. G., J. G., E. G., dėl praleisto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 5-9), kuriame prašo atnaujinti terminą prašymui paduoti ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo tėvo buvusio savininko V. G. iki nacionalizacijos turėtą žemę (duomenys neskelbtini), Alytaus apskrityje.

Nurodė, kad jo tėvas V. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 33,43 ha žemės (duomenys neskelbtini), Alytaus apskrityje. 1991 m. spalio 2 d. V. G. pateikė du prašymus grąžinti žemę – vienu jis prašė grąžinti tėvo Z. G. žemę, kitu – savo paties turėtą žemę. Šiuo metu pareiškėjui yra žinoma, kad prašymo, kuriame jo tėvas nurodė buvusiu žemės savininku save, 1-ame punkte buvo išbrauktas vardas V. ir įrašytas Z., tačiau kada ir kodėl tai buvo padaryta, pareiškėjas paaiškinti negali, jis apie tai informuotas nebuvo. 2005 m. gruodžio 13 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimu V. G. (po mirties) buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę. 2006 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, kuriuo jis paveldėjo natūra grąžintą 15,58 ha žemės sklypą. Kilus ginčui tarp pareiškėjo ir trečiųjų suinteresuotų asmenų, 2009 m. kovo 13 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gruodžio 3 d. sprendimas Nr. 38-21411 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę V. G. buvo panaikintas, nustačius, kad turto savininkė J. G., mirusi dar 1935 m., žemės nacionalizavimo metu nebuvo nusavinto turto subjektu.

Paaiškino, kad paveldėjimo teisės liudijimas panaikintas nebuvo, todėl pareiškėjas ir toliau valdė tėvui grąžintą žemę. Vykstant civilinei bylai Varėnos apylinkės teisme dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo, 2013 m. balandžio 30 d. iš Lietuvos centrinio archyvo pareiškėjas gavo pažymą, patvirtinančią tėvo V. G. žemės valdymą patvirtinantį faktą, kuris nebuvo žinomas nagrinėjant bylą Kauno apygardos administraciniame teisme. Todėl jis su prašymu kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl proceso atnaujinimo. Šis prašymas buvo atmestas. 2013 m. gegužės 20 d. jis kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, pateikdamas naujai gautą centrinio archyvo pažymą bei prašydamas įvertinti, ar V. G. 1991 m. spalio 2 d. prašymas laikytinas tinkamu ir ar pažymoje nurodyti duomenys pakankami V. G. nuosavybės teisėms į jo iki nacionalizacijos valdytą žemę patvirtinti. Jam buvo atsakyta, jog V. G. prašymas nelaikytinas tinkamu ir kad jis turi teisė kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo.

Teigė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nustatytu terminu kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. G. žemę negalėjo, nes prašymą buvo pateikęs pats tėvas ir nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyko jo vardu. Aplinkybė, kad nuosavybės teisės jo tėvui buvo atkurtos nepagrįstai, nustatytos teismo sprendimu tik 2009 m. kovo 13 d., t. y. jau pasibaigus terminui pateikti prašymui, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams. Pareiškėjas įsitikinęs, jog nustatytų aplinkybių visuma leidžia spręsti apie svarbių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių egzistavimą. Prašė prašymą tenkinti ir atnaujinti praleistą terminą.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjo prašymą (b. l. 41-46) prašė pareiškėjo prašymo netenkinti.

Nurodė, kad Atkūrimo įstatymas nustatė galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (10 str. 4 d). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką svarbiomis aplinkybėmis laikytinos tokios, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios. Šiuo atveju, pareiškėjas po tėvo mirties galėjo pateikti tiek prašymą atkurti nuosavybės teises, tiek ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, tačiau buvo nerūpestingas, nepakankamai atidus, neapdairus, elgėsi pasyviai, nesidomėjo savo teisių įgyvendinimu. Nurodytos priežastys nėra pakankamas pagrindas atnaujinti įstatymo nustatytus terminus.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 19 d. sprendimu (b. l. 132–136) pareiškėjo prašymą tenkino. Atnaujino pareiškėjui praleistą įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį bei nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams į buvusio žemės savininko V. G. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą 33,43 ha žemę (duomenys neskelbtini), Alytaus apskrityje.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo tėvas V. G. 1991 m. spalio 2 d. padavė du prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (b. l. 22, 23). Viename iš jų buvusiu savininku įvardijo save, kitame – tėvą Z. G. Pirmame prašyme grąžinti žemę (jo pirmame punkte) yra padaryti pataisymai, išbraukiant vardą V., pataisant žodį Z. Būtent dėl to suinteresuoto asmens atstovas nurodo, kad šis prašymas nelaikytinas tinkamu prašymu atkurti nuosavybės teises į V. G., Z. nuosavybės teise valdytą žemę, kadangi iš prašymo turinio nėra aišku, kad pareiškėjas išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į savo valdytą žemę. Teismas pažymėjo, kad duomenų apie tai, kada šis prašymas buvo patikslintas, ar jis buvo tikslintas paties pareiškėjo tėvo valia, ar apie šį patikslinimą žinojo pareiškėjas, nėra. Beje, ir pats suinteresuoto asmens atstovas nurodo, kad šio prašymo tikslinimo aplinkybės nėra žinomos. Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad po tėvo mirties pareiškėjas objektyviai nežinojo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta ne į jo tėvo, bet į senelio iki nacionalizacijos turėtą žemę. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas dar iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo objektyviai žinojo ir apie tai, jog nuosavybės teisės bus atkuriamos į J. G., bet ne į jo tėvo V. G. žemę, taip pat nėra. Visa tai leido teismui spręsti apie pareiškėjo nurodytų termino praleidimo priežasčių, sukliudžiusių jam tinkamai realizuoti savo teises iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų, svarbą.

Teismas taip pat nustatė, jog 1994 m. kovo 9 d. V. G. mirė. Po jo mirties teisę atkurti nuosavybės teises į jo galimai iki nacionalizacijos valdytą žemę įgijo pareiškėjas (jis tapo nuosavybės teisių atkūrimo teisinių santykių subjektu). Pareiškėjas teigė, kad įgyvendindamas šią teisę, naujo prašymo atkurti nuosavybės teises taip pat giminystės ryšį ir žemės valdymo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų neteikė, kadangi tokį prašymą jau buvo pateikęs jo tėvas, kuris nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procese buvo laikomas tinkamu pretendentu ir kurio vardu vyko nuosavybės teisių atkūrimo procesas. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės sukūrė pareiškėjui teisėtus lūkesčius pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyks pagal jo tėvo pateiktą prašymą ir tuo pačiu nesudarė jam pareigos imtis aktyvių valinių veiksmų dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų, teikiant naują prašymą atkurti nuosavybes teises į tėvo iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir nuosavybes teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (iki 2003 m. gruodžio 31 d.), ar imtis papildomų priemonių gaunant informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pabrėžta, kad jokios informacijos apie netinkamai parašytus prašymus, trūkstamus dokumentus iš Varėnos rajono žemėtvarkos skyriaus pareiškėjas negavo.

Teismas nustatė, kad 2005 m. gruodžio 13 d. Alytaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 38-21411 V. G. (po jo mirties) buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. G. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (duomenys neskelbtini), Varėnos rajone, 15,58 ha žemės grąžinant natūra bei numatant, kad 0,80 ha žemės ir 10 ha vandens telkinio bus atkurta vėliau (b. l. 56). 2006 m. rugsėjo 5 d. pareiškėjui buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, kuriuo jis paveldėjo šį 15,58 ha žemės sklypą (b. l. 30). Byloje esanti medžiaga patvirtina, jog kilus ginčui tarp pareiškėjo ir suinteresuotų asmenų, 2009 m. kovo 13 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu Alytaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. gruodžio 3 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę V. G. buvo panaikintas, nustačius, kad turto savininkė J. G., mirusi 1935 m., žemės nacionalizavimo metu nebuvo nusavinto turto subjektu (b. l. 11, 12). Pažymėta, kad būtent sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimanti institucija nesiaiškino ir leistinų įrodymų pagrindu nenustatė, kas buvo tikruoju nacionalizuoto turto nuosavybės teisės subjektu to turto nacionalizavimo momentu, kas po J. G. mirties (1935 m.) ir kokio dydžio priėmė palikimą ir buvo šio turto savininku turto nacionalizavimo momentu, nesikreipė V. G. prašymo – anketos (b. l. 81), pagrindu į Lietuvos valstybinį archyvą dėl paties V. G. turėtos žemės, tokiu būdu, sukurdama prielaidas tolimesniems ginčams, pažeisdama ne tik pareiškėjo, bet ir kitų pretendentų į šį turtą teises. Teismui panaikinus šį sprendimą, pareiškėjas paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu ir toliau valdė šią žemę. Teismas pažymėjo, kad pagal teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis šiuo metu Varėnos apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla dėl paveldėjimo teisės liudijimo ir įrašo Nekilnojamojo turto registre panaikinimo, tačiau procesinis sprendimas nėra priimtas.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo žinojimas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal jo tėvo paduotą prašymą ir pagrįstas įsitikinimas dėl jam atitinkamas teisines pasekmes sukursiančių faktų bei turėjimas apie tai objektyvios informacijos, iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pasibaigimo nesudarė pagrindo pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos papildomai domėtis tėvo turėta nuosavybe, kreiptis nustatyta tvarka dėl informacijos į archyvo institucijas ir išsiaiškinti faktus, kurie nei nuosavybės teises atkuriančiai institucijai, nei jam pačiam nekėlė abejonių. Reikšmingų bylos aplinkybių kontekste, teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos termino praleidimo priežastys, sutrukdžiusios jam realizuoti savo teises per įstatymo nustatytus terminus, šiuo individualiu atveju iš esmės yra pakankamai objektyvaus pobūdžio, ir nesietinos tik su paties pareiškėjo subjektyviu situacijos vertinimu bei jo paties subjektyviu asmeniniu, tik nuo jo valios priklausančiu, pasirinkimu atitinkamai elgtis. Pareiškėjo pateiktų paaiškinimų, byloje nustatytų reikšmingų aplinkybių pagrindu negalima daryti išvados, kad pareiškėjas nesielgė tinkamai, rūpestingai ir apdairiai. Be kita ko, bylai reikšmingomis aplinkybėmis laikytinos tos priežastys, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises paduoti bei nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Priežastys, dėl kurių jis iš karto po reikiamos informacijos apie turėtą žemę gavimo iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo nesikreipė į teismą dėl paminėtų terminų atnaujinimo, šiuo atveju įtakos termino atnaujinimui nebeturi.

Teismas pabrėžė ir tai, kad, spręsdamas termino atnaujinimo klausimą, teismas nevertina po Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pateiktų papildomų archyvinių dokumentų, patvirtinančių V. G. žemės valdymo faktą, tinkamumo, objektyvumo. Tokie dokumentai, teismui atnaujinus terminus prašymui bei dokumentams pateikti, analizuotini bei vertintini pagal kompetenciją Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus komisijoje, nagrinėjančioje papildomus žemės valdymo faktą įrodančius dokumentus.

Įvertinęs minėtų individualių ir tik šiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad nustatytos priežastys, dėl kurių buvo praleistas nustatytas terminas prašymui bei dokumentams pateikti, vertintinos svarbiomis, nepriklausiusiomis nuo pareiškėjo valios ir tai sudaro pakankamą ir savarankišką pagrindą atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus.

III. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė apeliacinį skundą (b. l. 144-150), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netenkinti pareiškėjo prašymo.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nuosavybės teisių atkūrimo į V. G., Z. iki nacionalizacijos valdytą žemę procedūra niekada nevyko, taigi pareiškėjas galėjo manyti, kad nuosavybės teisės yra atkuriamos į jo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę tik dėl paties pareiškėjo nesidomėjimo esama situacija ir niekuo nepagrįstos nuomonės, kurią paneigti ar patvirtinti galėjo pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises, tačiau pareiškėjas jokių veiksmų neatliko.

2. Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus 2013 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 3SD-(14.3.7.)-2670 pareiškėjo atstovei buvo paaiškinta, kad V. G., Z. tikslintas prašymas yra netinkamas ir pareiškėjas tokio aiškinimo neginčijo, taigi pripažino, kad tikslinto prašymo pagrindu nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos. Tikslinto prašymo tinkamumas net nebuvo nagrinėjamos bylos dalyku, todėl pirmosios instancijos teismas susidarė klaidingą nuomonę apie pareiškėjo turimą informaciją dėl V. G., Z. prašymų, dėl ko priėmė neteisingą sprendimą šioje byloje.

3. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad pareiškėjas nebuvo informuotas apie netinkamą prašymą, kadangi nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms niekada nebuvo nustatyta pareiga siūlyti asmenims rašyti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pretendentai turėjo patys veikti aktyviai ir teikti prašymus, nurodant visus asmenis, į kurių iki nacionalizacijos valdytą žemę jie pretenduoja. Antra, kaip nurodo ir pats pareiškėjas prašyme, V. G., Z. įpėdinė ir turto paveldėtoja buvo A. G. (pareiškėjo motina), todėl jam informacija apie nuosavybės teisių atkūrimą pagal V. G., Z. prašymą negalėjo būti teikiama.

4. Pirmosios instancijos teismo aiškinimas, kad pareiškėjo žinojimas apie vykstantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą nesudarė pagrindo papildomai domėtis tėvo turėta nuosavybe, kreiptis dėl informacijos į archyvus ir išsiaiškinti faktus, kurie nei nuosavybės teises atkuriančiai institucijai, nei jam pačiam nekėlė abejonių, neatitinka tikrovės, kadangi, kaip minėta, nuosavybės teisės buvo atkuriamos ne į V. G., Z. valdytą nekilnojamąjį turtą, bet į J. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Nors vėliau buvo pripažinta, kad J. G. negalėjo būti turto savininke nacionalizacijos metu, tai nekeičia fakto, kad nuosavybės teisės atkūrimo procedūra buvo vykdoma į J. G., kuri atkūrimo metu buvo laikoma buvusia turto savininke, valdytą žemę ir tokia informacija savo teisėmis besidominčiam asmeniui privalėjo būti žinoma.

5. Pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat nepagrįstai teigiama, kad J. G. žemė, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės V. G., yra ta pati žemė, į kurią pareiškėjas pretenduotų atkuriant nuosavybės teises į V. G., Z. iki nacionalizacijos galimai valdytą žemę. Pagal J. G. mirties metu (1935 m.) galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1127 straipsnį po tėvo ar motinos mirties jų turtą paveldi vaikai, anūkai paveldi senelių turtą, tik tada, jei vaikai yra mirę. Atsižvelgiant į tai, kad J. G. mirus, buvo gyvas V. G., Z. tėvas Z. G., V. G., Z. negalėjo paveldėti J. G. turto pagal įstatymą, taigi ir pareiškėjo šiuo metu valdoma žemė negali būti ta pati, kurią jis įgytų atkūrus nuosavybės teises į V. G., Z., kaip buvusio savininko, žemę. Atsižvelgiant į tai, kad V. G., Z. negalėjo būti J. G. turto paveldėtoju pagal įstatymą, darytina išvada, kad informacija apie tai, kas paveldėjo J. G. turtą nėra svarbi šioje byloje sprendžiant klausimą dėl terminų atnaujinimo ir vertinant priežastis, dėl kurių šie terminai buvo praleisti.

6. Teismo išvados, kad sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimanti institucija nesikreipė V. G. prašymo-anketos pagrindu į Lietuvos valstybinį archyvą dėl paties V. G. turėtos žemės, nepagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais ir yra neteisingos. Vien tai, kad archyvinių dokumentų, įrodančių, kad V. G., Z. iki nacionalizacijos valdė žemę, nebuvo rasta, neįrodo, kad paieška nebuvo vykdoma.

7. Pareiškėjas, teisę į nuosavybės teisių atkūrimą įgijęs 1994 m., turėjo savo teises įgyvendinti per kiek trumpesnį laikotarpį (apie 7 ir 9 metus), tačiau manytina, kad toks terminas buvo pakankamai ilgas, kad pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir rūpestingai, įgyvendintų turimą teisę.

8. Pareiškėjas teigė, kad jam tik 2013 m. tapo žinoma, kad jo tėvas V. G., Z. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemę (duomenys neskelbtini) kaime, tačiau nepateikė įrodymų, kad nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų būtų ieškojęs anksčiau, dar iki sueinant terminams prašymui, giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti ir, tik dėl nuo jo objektyviai nepriklausančių veiksnių, negalėjo gauti šios informacijos.

9. Nustatyti skirtingi terminai prašymui (iki 2001 m. gruodžio 31 d.) ir giminystės ryšį su buvusiu savininku bei nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams (iki 2003 m. gruodžio 31 d.) pateikti, taigi pretendentai turėjo teisę teikti prašymus nuosavybės teisėms atkurti nepateikiant giminystės ryšį su buvusiu savininku ir nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, tokiu būdu palengvinant sąlygas pretendentams, kuriomis jie galėtų įgyvendinti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą.

10. Nežinojimas apie savininko nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą gali būti pripažintas svarbia terminų pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo praleidimo priežastimi tik tuo atveju, jei byloje esantys įrodymai patvirtina, jog prašymą dėl terminų atnaujinimo pateikęs pretendentas neturėjo objektyvios galimybės apie tai žinoti iki įstatymu nustatyto termino pasibaigimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-246/2013). Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo į V. G., Z. žemę procedūra nebuvo vykdoma, todėl tik dėl pareiškėjo pasyvumo jam galėjo būti nežinoma ši informacija. Pareiškėjas turėjo visas galimybes įgyvendinti jam įstatymu suteiktą teisę, t. y. pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir giminystės ryšį įrodančius bei nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Net jei tokia procedūra būtų buvusi vykdoma, tai nesukurtų kliūčių pareiškėjui teikti prašymą ir gauti atsakymą dėl galimybės atkurti nuosavybės teises jo vardu. Taigi, toks pareiškėjo pasyvus elgesys, nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą kelis metus.

Pareiškėjas A. G. ir jo atstovė advokatė S. J. atsiliepime į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (b. l. 154-158) prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjui buvo žinoma, kad jo tėvas V. G. įstatymo nustatytu laiku ir tvarka buvo pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (duomenys neskelbtini), Alytaus apskrityje, kurią jis (V. G.) paveldėjo po savo senelės J. G. mirties. Konkrečios aplinkybės dėl V. G. pateikto prašymo turinio ir jame atliktų taisymų pareiškėjui nebuvo žinomos (šios aplinkybės tapo žinomos tik 2013 m. balandžio mėn. pareiškėjo atstovei Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriuje susipažinus su nuosavybės teisių atkūrimo byla), tačiau pareiškėjui buvo konkrečiai žinoma, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į paveldėtą žemę jo tėvas yra pateikęs. Pagal pateiktą V.

G. prašymą buvo pradėtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, kuris buvo tęsiamas ir po V. G. mirties (šias aplinkybes objektyviai patvirtina faktas, kad 2005 m. gruodžio 13 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 38-21411 V. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko J. G. nuosavybės teisėmis valdytą žemę). Aplinkybė, kad po V. G. mirties tęsiamas nuosavybės teisių atkūrimo pagal jo prašymą procesas, pareiškėjui buvo žinoma, todėl jis savarankiško prašymo atkurti nuosavybės teises į tą pačią žemę neteikė.

Jokių objektyvių ir neginčijamų įrodymų, paneigiančių nurodytas aplinkybes, suinteresuotas asmuo nepateikė. Jo nurodoma aplinkybė, jog Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus 2013 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 3SD-(14.3.7.)-2670 pareiškėjo atstovei buvo paaiškinta, kad V. G., Z. tikslintas prašymas yra netinkamas ir pareiškėjas tokio Nacionalinės žemės tarnybos aiškinimo neginčijo, taigi pripažino, kad tikslinto prašymo pagrindu nuosavybės teisės negalėjo būti atkuriamos, nepatvirtina, kad pareiškėjui po tėvo mirties buvo žinomos aplinkybės, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas pradėtas ne į jo tėvo, o į senelės J.

G. žemę. Priešingai, byloje esantis advokatės S. J. 2013 m. gegužės 20 d. prašymas Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriui ir atsakymas į jį (paminėtas Nacionalinės žemės tarnybos Varėnos skyriaus 2013 m. gegužės 28 d. raštas Nr. 3SD-(14.3.7.)-2670) patvirtina, kad apie V. G. prašyme grąžinti žemę atliktus taisymus pareiškėjui iki termino pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) nebuvo žinoma. Pirminis prašymo grąžinti žemę variantas (iki atlikto taisymo), kuriuo buvo prašoma nustatyti V.

G., Z. vardu turėtą žemę, taip pat V. G. 1991 m. spalio 2 d. prašymas-anketa Lietuvos valstybiniam archyvui, kuriuo prašoma išduoti archyvo pažymėjimą apie V. G., Z. turėtą žemę, kaip tik patvirtina, kad V. G. siekė susigrąžinti savo paties turėtą žemę, ir būtent tokios aplinkybės buvo žinomos pareiškėjui.

2. Įstatymų leidėjas, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykius reglamentuojančiais teisės aktais atitinkamoms institucijoms patikėdamas nuosavybės teisių atkūrimo procesą, preziumavo, kad institucijos atliks visus būtinus veiksmus, kad nuosavybės teisių atkūrimas būtų atliekamas tinkamai ir teisėtai. Tačiau šioje konkrečioje situacijoje nuosavybės teisių į žemę atkūrimą vykdanti institucija netinkamai vykdė savo pareigas, nes priimtas sprendimas atkurti nuosavybės teises V. G. buvo panaikintas. Ši institucija, atidžiai ir rūpestingai atlikdama jai pavestas funkcijas, turėjo įžvelgti, kad J. G. negalėjo būti nacionalizuotos žemės savininkė, nes ji mirė iki nacionalizacijos, ir apie tai informuoti prašymą grąžinti J. G. žemę pateikusi V. G. arba jo įpėdinius (jeigu tokios aplinkybės būtų nustatytos po jo mirties). Tačiau tokios informacijos Varėnos žemėtvarkos skyrius nepateikė, jis ir toliau vykdė nuosavybės teisių atkūrimo procesą, ir tuo pačiu suklaidino pareiškėją, kuris, jeigu būtų turėjęs informaciją apie netinkamą tėvo prašymą, būtų turėjęs galimybę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į V. G. žemę iki termino pateikti prašymą pabaigos. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad po tėvo mirties pareiškėjas objektyviai nežinojo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta ne į jo tėvo, bet į senelio iki nacionalizacijos turėtą žemę; jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas dar iki Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų pabaigos objektyviai žinojo ir apie tai, jog nuosavybės teisės bus atkuriamos į J. G., bet ne į jo tėvo V. G. žemę, taip pat nėra, yra teisėta ir pagrįsta. Atitinkamai pagrįsta ir teismo išvada, kad nurodytos aplinkybės sukūrė pareiškėjui teisėtus lūkesčius pagrįstai tikėtis, kad nuosavybės atkūrimo procesas vyks pagal jo tėvo pateiktą prašymą ir tuo pačiu nesudarė pareigos imtis aktyvių valinių veiksmų iki įstatyme nustatytų terminų pabaigos. Šios teismo išvados suinteresuotas asmuo byloje esančiais įrodymais nepaneigė. Tuo pačiu ir nepagrindė savo apeliacinio skundo teiginio, kad pareiškėjo manymas, jog nuosavybės teisės yra atkuriamos į jo tėvo iki nacionalizacijos valdytą žemę susiformavo tik dėl paties pareiškėjo nesidomėjimo situacija ir niekuo nepagrįstos nuomonės.

3. V. G. savo senelės J. G. turtą paveldėjo ne įstatymo, o testamento pagrindu, todėl apelianto paminėtas draudimas anūkams paveldėti senelių turtą, jeigu yra gyvi vaikai, netaikytinas. Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomas, kaip ir dabar galiojantys civiliniai įstatymai, numatė dvejopą paveldėjimą: pagal testamentą ir pagal įstatymą. Paveldėjimas pagal įstatymą atsirasdavo tik tuomet, jeigu nebuvo paveldėjimo pagal testamentą. Surašant testamentą, testatorius paveldėtojus galėjo pasirinkti savo nuožiūra.

Pareiškėjas negalėjo pateikti teismui J. G. testamento, nes toks dokumentas Lietuvos valstybės istorijos archyve nebuvo rastas, tačiau teismui pateiktoje Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. balandžio 25 d. Pažymoje apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-526 yra nurodyti tokie duomenys: Leidinyje „Vyriausybės žinios“ Alytaus I apylinkės teismas skelbia, kad 1936 m. gegužės 13 d. nutarė 1936 m. kovo 31 d. mirusios J. A.-G. notarinį testamentą, surašytą Alytaus notaro M. M., raj. Nr. 4052, patvirtinti (civ. b. Nr. 1041/36 V 1936 m., Nr. 432, 1.6.).

Šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad J. G. turto paveldėjimas atsirado pagal testamentą, o ne pagal įstatymą. V. G. 1991 m. spalio 2 d. prašyme-anketoje Lietuvos valstybiniam archyvui, 4.1 punkte „Savininkas, dovanojęs ar užrašęs testamentu žemę“ nurodyta J. A.-G., o 4.2 punkte „Pilietis, kuriam žemė dovanota ar užrašyta testamentu“ – G. V., Z. Minėtoje Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2014 m. balandžio 25 d. pažymoje apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-526 yra duomenys ir apie V. G. žemės paėmimą valstybinam žemės fondui.

Šių duomenų visetas leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo siekiama susigrąžinti žemė yra ta pati, į kurią buvo atkurtos nuosavybės teisės jo tėvui V. G., kaip pretendentui į J. G. žemę. Ši aplinkybė yra svarbi, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, nes 2005 m. gruodžio 13 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 38-21411, kuriuo V. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į J. G. žemę, buvo panaikintas tik 2009 m. kovo 13 d. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu civ. byloje Nr. 1-188-413/2009, t. y. galimybę realizuoti savo teisę pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių į tėvo V.

G. žemę atkūrimo pareiškėjas įgijo jau pasibaigus tokių prašymų pateikimo terminui (bei giminystės ryšį ir nuosavybės teisės patvirtinančių dokumentų pateikimo terminui). Ši aplinkybė vertintina kaip objektyvi, nepriklausiusi nuo pareiškėjo valios.

4. Pareiškėjas niekada neteigė, kad jam tik 2013 m. tapo žinoma apie tėvo valdytą žemę (ši aplinkybė jam buvo žinoma nuo 1991 m., kuomet V. G. pateikė prašymą grąžinti žemę), jis tik nurodė, kad 2013 m. jam iš archyvo pavyko gauti tai patvirtinančius dokumentus. Ieškoti dokumentų iki terminų pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d. bei 2003 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjas neturėjo pareigos, nes, kaip minėta, vyko nuosavybės grąžinimo V. G. procesas, kuris buvo užbaigtas tik 2005 m. gruodžio 13 d. Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimu.

5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuluota administracinėje byloje Nr. A146-246/2013 netaikytina, nes joje esanti teisinė situacija yra skirtinga nuo šios bylos. Be to, ne pareiškėjo aplaidumas, o nuosavybės teisių atkūrimą į žemę vykdžiusios institucijos klaidos sukūrė tokią situaciją, kuomet pareiškėjas įstatymų nustatytu terminu negalėjo pateikti prašymo grąžinti žemę bei su prašymu susijusių dokumentų. Šios aplinkybės vertintinos kaip objektyvios, nepriklausiusios nuo pareiškėjo valios, ir atitinkamai, pagrįstai teismo buvo pripažintos svarbiomis priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistus terminus atnaujinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo P. G. atsiliepime į suinteresuoto asmens apeliacinį skundą (b. l. 161-162) nurodo, jog su juo visiškai sutinka bei prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – netenkinti pareiškėjo prašymo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismo pareiga yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, šio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Bylos ginčas yra dėl įstatymu nustatyto termino prašymui ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams, siekiant atkurti nuosavybės teises, paduoti atnaujinimo. Todėl byloje aktualu yra teisingai išaiškinti pretendento valios nuosavybės teisių atkūrimo išraiškos aplinkybes ir nustatyti, ar pagal teisės aktus šios išraiškos pakanka pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūras.

Prašymų padavimo tvarka bei prašymo padavimo turinys buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 patvirtinta Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarka. Prašymo turiniui keliami reikalavimai iš esmė nekito per visą nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir yra galiojantys šiuo metu. Taip Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsniu nustatyta, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas.

Analogiškos nuostatos yra numatytos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 9 punkte, kuriuo nustatyta, kad piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma: vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas ir pavardė, turto rūšis, dydis ir buvimo vieta; nuosavybės teisių į turtą pagrindas; dabartinis turto valdytojas; nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas; pageidaujamas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdas (tais atvejais, kai piliečiai nepageidauja turto susigrąžinti natūra). Jeigu piliečiai pageidauja gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypus ar vandens telkinį, nurodoma vietovė, kurioje jie pageidauja gauti sklypus.

Prašymo turiniui keliamų reikalavimų analizė leidžia daryti išvadą, jog pagrindiniai duomenys, būtini pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, yra buvusio savininko asmens duomenys, nacionalizuoto žemės sklypo buvimo vieta ir plotas, pretendento asmens duomenys bei jo valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

Pareiškėjo tėvo G. V. Z. s. 1991 m. spalio 2 d. prašymas patvirtina, kad jis prašyme dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo nurodė, kad siekia atkurti nuosavybės teises į jo valdytą žemės sklypą. Tokia išvada daroma išanalizavus pateikto prašymo turinį. Prašymo 1 punkte nurodyta savininko pavardė: G. V., tačiau šis vardas nubrauktas, o išlikęs įrašas „Z., Z.“. Prašymo 4.1 punkte nurodytas buvęs žemės savininkas: G. V., Z., o 3 punkte nurodytas savininkas, iš kurio įsigyta žemė – G. J. (b. l. 23). G. V., Z. s. 1991 m. spalio 2 d. prašyme-anketoje išreikštas prašymas išduoti archyvo pažymėjimą apie G. V., Z. s. turėtą žemę bei nurodyta, kad žemė įgyta iš J. G. (b. l. 24). Tai patvirtina, kad G. V., Z. s. išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į jo paties galimai valdytą žemės sklypą, kurio vieta ir plotas buvo nurodytas. Šių duomenų pakako, kad būtų pradėtos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūros, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks valios išraiškos būdas, suteikiantis teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, pripažintinas tinkamu ir jis buvo išreikštas nepasibaigus terminui pateikti prašymus nuosavybės teisių atkūrimui.

Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teisimo sprendimo motyvai dėl termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti keistini, pripažįstant, kad V. G. Z. s. yra pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo paties galimai iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą. Todėl pareiškėjo prašymas atnaujinti jam, G. A., terminą paduoti prašymą nuosavybės teisių atkūrimui į V. G. Z. s. valdytą žemę atmestinas, kadangi pats savininkas V. G. Z. s. 1991 m. spalio 2 d. yra išreiškęs valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Apeliacinės instancijos teismas dėl termino atnaujinimo giminystę ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir iš naujo jų nekartoja, o tik jas papildo, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus.

Nustačius, kad V. G. Z. s. yra išreiškęs valią atkurti nuosavybės teises į jo valdytą žemę ir įgaliotai institucijai laiku neišnagrinėjus pateikto prašymo nustatyta tvarka, ši aplinkybė taip pat vertintina kaip svarbi priežastis, turėjusi įtakos pareiškėjo elgesio modeliui, dėl kurio buvo praleistas terminas ieškoti ir teikti dokumentus, patvirtinančius nuosavybės valdymo faktą.

Pažymėtina, kad teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 konstatavo, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Remdamasis ABTĮ 86 straipsnio 2 dalimi, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes ir tinkamai jas įvertino, nepažeisdamas anksčiau paminėtų nuostatų. Todėl pagrįstai pripažino, kad terminas dokumentams, patvirtinantiems giminystę ir teisę į nuosavybę, praleistas dėl pateisinamų priežasčių ir turi būti atnaujintas. Naikinti sprendimo nėra pagrindo, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo dalį dėl praleisto įstatymo nustatyto termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises atnaujinimo ir šioje dalyje pareiškėjo A. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys