AS-556-303-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS556-303/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00132-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 67 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viringas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viringas“ skundą dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Viringas“ (toliau – ir pareiškėjas, ir UAB „Viringas“) elektroninių ryšių priemonėmis 2014 m. sausio 7 d. teismui padavė skundą, kuriame teismo prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2013 m. gruodžio 11 d. sprendimą Nr. (23.1-08)-RNA-48965 bei įpareigoti VMI prie FM pratęsti pareiškėjui 2013 m. vasario 11 d. ir 2012 m. gruodžio 17 d. sudarytas mokestines paskolų sutartis iki 2014 m. lapkričio 10 d.

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – VMI prie FM uždrausti išieškoti iš UAB „Viringas“ 3 425 833,62 Lt, kol nebus išspręstas UAB „Viringas“ skundas šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę motyvavo tuo, kad priėmus palankų sprendimą, jis negalėtų būti įgyvendintas, nes tikėtina, jog Inspekcija jau būtų pradėjusi priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą ir taip pareiškėjo teisės bei teisėti interesai būtų pažeisti, o bendrovės veikla sutrikdyta. Pareiškėjo vertinimu, jo skundas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti tenkinamas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 14 d. nutarties dalimi nepatenkino UAB „Viringas“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 str.).

Teismas konstatavo, kad ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pareiškėjas iš esmės prašo taikyti ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog jų netaikius, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad teismui priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (žiūrėti, pavyzdžiui, administracines bylas Nr. AS15-622/2006, Nr. AS11-367/2007, Nr. AS8-488/2007, Nr. AS16-528/2007, Nr. AS2-646/2007, Nr. AS502-470/2008, Nr. AS525- 328/2006 ir kt.).

Taip pat laikomasi pozicijos, kad realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o tuo pačiu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žiūrėti, pavyzdžiui, administracines bylas Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005, 2011 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-14/2011).

Taigi reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos tuo atveju, kai iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurias pašalinti, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanoma arba sudėtinga. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (LVAT 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-489/2011).

Pareiškėjas skunde pateikė iš esmės tik vieną hipotetinį argumentą, kad, teigiamo sprendimo priėmimo atveju, tikėtina, jog VMI prie FM jau būtų pradėjusi mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūrą. Tačiau šiuo atveju tai vertintina tik kaip pareiškėjo spėjimai, kuriems pagrįsti jis nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog jau pradėta priverstinė mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūra. Nagrinėjamu atveju, netgi iš pareiškėjo išieškojus ginčijamu sprendimu išieškomas sumas, neatitaisoma žala jam negalės būti padaryta, nes jeigu teismas pripažins, kad pareiškėjas neturi mokėti šių sumų, jis turės teisę šią sumą iš biudžeto susigrąžinti (Mokesčių administravimo įstatymo 111 str.).

Be to, pareiškėjui išaiškintina, kad jei yra pradėtas išieškojimas pagal vykdomąjį dokumentą, jis turi teisę teismui pateikti motyvuotą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Šiuo atveju tokio pagrindo teismas nenustatė, o pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad yra pradėta priverstinė išieškojimo procedūra ir kad toks išieškojimas gali turėti neigiamos įtakos sprendimo įvykdymui.

Teismas, atsižvelgęs į anksčiau išdėstytas aplinkybes, konstatavo, kad pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkinamas.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių ir pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones - uždraudžiant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos išieškoti iš UAB „Viringas“ 3 425 833,62 Lt, kol nebus išspręstas UAB „Viringas“ skundas pagal pateiktą skundą administracinėje byloje.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog skundžiamoje nutartyje išdėstyti argumentai yra nepagrįsti. Aktuali LVAT praktika patvirtina, kad teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, privalo įvertinti jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Taigi prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai, kad atitinkamu administraciniu aktu esamos skolos išieškojimas gali padaryti neigiamą finansinę žalą, privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) - finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes, susijusias skolos išieškojimu.

Kartu su skundu pareiškėjas teismui pateikė 2013 m. gruodžio 2 d. prašymo VMI prie FM Nr. 13/08 kopiją, prie kurio buvo pridėti dokumentai, patvirtinantys aktualią pareiškėjo finansinę situaciją - balansas, pelno ir nuostolio ataskaita, debitorių ir kreditorių sąrašai. Iš aukščiau nurodytų dokumentų akivaizdu, kad pareiškėjo finansinė situacija yra sudėtinga, kadangi 2013 m. lapkričio mėnesio balansas akivaizdžiai parodo, kad pagrindinį pareiškėjo turtą sudaro trumpalaikis turtas, t. y. suteikta paskola RUAB „Pajūrio rezidencija“.

Debitorių sąrašas patvirtina pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad visiškai atsiskaityti su VMI prie FM pareiškėjas galės tik atgavęs skolą iš RUAB „Pajūrio rezidencija“, t. y. kitų resursų pas pareiškėją šiuo metu nėra. Pastebėtina, kad ir planuojamos veiklos pareiškėjas negali vykdyti, kadangi visos apyvartinės lėšos yra paskolintos RUAB „Pajūrio rezidencija“. Kitaip tariant, atidėjus mokestinę prievolę, pareiškėjas neturės galimybes atsiskaityti su VMI prie FM, kadangi pareiškėjas asocijuotai bendrovei UAB „Pajūrio rezidencija“ yra suteikęs 16 000 000 Lt dydžio kreditą, kuris nėra grąžintas laiku.

UAB „Pajūrio rezidencija“ yra iškelta restruktūrizavimo byla ir pagal joje patvirtintą restruktūrizavimo planą UAB „Pajūrio rezidencija“ turėjo atsiskaityti su pareiškėju iki 2013 m. gruodžio mėnesio pabaigos, tačiau faktiškai to nepadarė. 2013 m. gruodžio 2 d. raštu RUAB „Pajūrio rezidencija“ informavo pareiškėją apie tai, kad restruktūrizavimo planas yra keičiamas ir planuojamas skolos grąžinimas pareiškėjui yra 2014 m. lapkričio 10 d. Pareiškėjo reikalavimas į RUAB „Pajūrio rezidencija“ yra užtikrintas antros eilės hipoteka, o įkeisto turto vertė sudaro 21 000 000 Lt, tuo tarpu pareiškėjo reikalavimas į RUAB „Pajūrio rezidencija“ sudaro 16 000 000 Lt, o mokestinė nepriemoka 3 425 833,62 Lt.

Kitaip tariant, visų aplinkybių ir įrodymų visuma leidžia teigti, kad pareiškėjas visais atvejais atgaus skolą iš RUAB „Pajūrio rezidencija“ ir turės visas galimybes grąžinti skolą VMI prie FM bei visiškai atsiskaityti. Šias aplinkybes pagrindžiantys dokumentai yra pateikti kartu su skundu. Pareiškėjui neturint kito kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, VMI prie FM pradėjus išieškojimą, faktiškai skola nebus atgauta, kol RUAB „Pajūrio rezidencija“ negrąžins paskolos. Kitaip tariant, VMI prie FM, būdama valstybine institucija ir besivadovaudama viešosios teisės normomis, nutraukus sutartis privalės kreiptis dėl skolos iš pareiškėjo išieškojimo, todėl neabejotina, kad, nesulaukus ginčo pagal pareiškėjo skundą pabaigos, pradės išieškojimo veiksmus, t. y. neišieškojus skolos iš pareiškėjo VMI prie FM turės teisę įstatymų nustatyta tvarka iš varžytynių parduoti reikalavimo teisę į RUAB „Pajūrio rezidencija“.

Realizavus reikalavimo teisę į RUAB „Pajūrio rezidencija“, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma žala - pareiškėjas ne tik, kad neatgaus visos skolos iš RUAB „Pajūrio rezidencija“, kadangi varžytynių atveju kaip taisyklė turtas realizuojamas už žemesnę nei rinkos kainą, bet ir tolimesnis jo veiklos vystymas bus apsunkintas. Taigi yra visos būtinosios sąlygos reikalavimo užtikrinimo priemones taikyti nagrinėjamu atveju:

a) pareiškėjo finansinė situacija leidžia teigti, kad nepratęsus sutarčių ir pradėjus išieškojimą pareiškėjo skola VMI prie FM galės būti padengta tik realizavus reikalavimo teisę į RUAB „Pajūrio rezidencija“, dėl ko pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma žala;

b) pritaikius užtikrinimo priemones VMI prie FM žala nebus padaryta, o pareiškėjo interesas apgintas; c) šios užtikrinimo priemonės pritaikymas yra proporcingas skundu siekiamam rezultatui. VMI prie FM jau informavo pareiškėją apie sutarčių nutraukimą (priedai), kas neabejotinai rodo VMI prie FM intenciją pradėti skolos išieškojimo procedūrą bei įrodo, jog pareiškėjo nurodomi argumentai nėra hipotetiniai. Teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių ir VMI prie FM įstatymų nustatyta tvarka realizavus reikalavimo teisę į RUAB „Pajūrio rezidencija“ iš varžytynių, bei teismui nustačius, kad VMI prie FM turėjo pareigą pratęsti sutartis, galimybės pakeisti faktinę situaciją nebus, o žala pareiškėjui bus padaryta, kadangi reikalavimo teisė į RUAB „Pajūrio rezidencija“ negalės būti grąžinta pareiškėjui.

Pareiškėjas neginčija skolos VMI prie FM, jis nurodo, kad būtina sutartis pratęsti, kadangi faktinė situacija nėra pasikeitusi. Nepritaikius užtikrinimo priemonių ir nesustabdžius išieškojimo bei VMI prie FM įvykdžius išieškojimo procedūras, šalys nebegalės būti grąžintos į pradinę padėtį, kas skundžiamoje nutartyje nurodytus argumentus daro niekiniais.

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo UAB „Viringas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutarties dalies, kuria nepatenkintas UAB „Viringas“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, atmesti; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjo teiginiai, jog, pradėjus mokestinės nepriemokos išieškojimą iš UAB „Viringas“, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma žala, yra nepagrįsti. Pažymi, kad UAB „Viringas“ bet kuriuo atveju turi prievolę į valstybės biudžetą sumokėti mokestinės paskolos sutartyse nurodytas sumas, pats pareiškėjas savo skundą administracinėje byloje grindžia būtent tuo, jog UAB „Viringas“ asocijuotai bendrovei UAB „Pajūrio rezidencija“ yra suteikusi 16 000 000 Lt kreditą, kuris nėra grąžintas laiku.

UAB „Pajūrio rezidencija“ yra iškelta restruktūrizavimo byla ir pagal joje patvirtintą restruktūrizavimo planą UAB „Pajūrio rezidencija“ turėjo atsiskaityti su pareiškėju iki 2013 m. gruodžio mėnesio pabaigos, tačiau to nepadarė. Pareiškėjo teigimu, šiuo metu yra keičiamas RUAB „Pajūrio rezidencija“ restruktūrizavimo planas, pagal kurį skolą pareiškėjui planuojama grąžinti 2014 m. lapkričio 10 d. Pažymi, kad VMI prie FM taip pat yra RUAB „Pajūrio rezidencija“ kreditorius, tačiau VMI prie FM neturi jokių duomenų apie ketinimus keisti restruktūrizavimo planą, t. y. nei per RUAB „Pajūrio rezidencija“ 2013 m. gruodžio 2 d. rašte nurodytą terminą, nei vėliau RUAB „Pajūrio rezidencija“ kreditoriui VMI prie FM nepateikė jokių duomenų apie numatomą restruktūrizavimo plano pakeitimą.

UAB „Viringas“ 2010 m. spalio 5 d. mokestinės paskolos sutarties Nr. (14.5)-163-319 su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais užtikrinimui (užtikrintos prievolės dydis – 3 164 130,21 Lt) įkeitė turtines (reikalavimo) teises į gautinas lėšas, kylančias iš 2008 m. gegužės 30 d. Tikslinės paskolos sutarties Nr. 1789 su visais jos pakeitimais ir papildymais, pasirašytos tarp UAB „Viringas“ ir UAB „Pajūrio rezidencija“. Tai patvirtina 2013 m. vasario 7 d. susitarimas dėl sutartinio įkeitimo pakeitimo ir papildymo (1 priedas).

Pats pareiškėjas teigia, kad UAB „Viringas“ su VMI prie FM visiškai atsiskaityti galės tik atgavęs skolą iš RUAB „Pajūrio rezidencija“, todėl nepagrįstai nurodo, jog VMI prie FM realizavus tą pačią reikalavimo teisę į RUAB „Pajūrio rezidencija“, pareiškėjui bus padaryta neatitaisoma žala. Pareiškėjo teiginys, kad varžytinių atveju kaip taisyklė turtas realizuojamas už žemesnę nei rinkos kainą, yra tik pareiškėjo nuomonė, kuri neįrodo, jog yra reali grėsmė, kad, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. jog priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas.

Atkreipia dėmesį, kad VMI prie FM, nors yra nutraukusi 2012 m. gruodžio 17 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-6562 ir 2013 m. vasario 11 d. mokestinės paskolos sutartį Nr. (23.24-08)-327-6562, šiuo metu nevykdo mokestinės nepriemokos, kurios sumokėjimo terminas buvo išdėstytas minėtomis mokestinės paskolos sutartimis, priverstinio išieškojimo. Pareiškėjas nei su skundu, nei su atskiruoju skundu nepateikė jokių duomenų, pavirtinančių, kad VMI prie FM jau pradėjo vykdyti priverstinį mokestinės nepriemokos išieškojimą.

Pareiškėjas teigia, kad yra visos būtinosios sąlygos taikyti užtikrinimo priemones, nes, pritaikius užtikrinimo priemonę, VMI prie FM žala nebus padaryta, o pareiškėjo interesas apgintas. Su šiuo pareiškėjo teiginiu nesutinka. Mokesčiai – įstatymu nustatyti privalomi, neatlygintiniai juridinių ir fizinių asmenų mokėjimai nustatytu laiku į valstybės biudžetą (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad mokesčiai yra esminė valstybės finansų sistemos dalis, jie sudaro pagrindinę valstybės biudžeto pajamų dalį (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d., 2000 m. kovo 15 d. nutarimai), yra viena pagrindinių valstybės gyvavimo sąlygų (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad nustatant mokesčius siekiama gauti pajamų valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti, visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas); nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų, yra ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas (Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d., 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimai). Kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos (Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 8 straipsnio 1 dalis).

Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs ir Konstitucinis Teismas bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo mokesčių teisės prasme, elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr. pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimą, LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-2255/11 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 1997 m. liepos 10 d. nutarime taip pat pažymėjo, jog administracinių mokestinių santykių reguliavimo metodu, ikiteismine mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarka siekiama užtikrinti, kad įstatymo nustatyti mokesčiai būtų sumokėti greitai ir laiku. Todėl būtina, kad mokesčių santykių subjektai savo teises ir pareigas vykdytų per įstatyme nustatytą kuo trumpesnį laiką. Pareiškėjui jau buvo suteikta galimybė stabilizuoti savo finansinę būklę ir ją sumokėti vėliau – per mokesčių administratoriaus sprendime nustatytą laikotarpį. 2010 m. spalio 5 d. mokestinės paskolos sutarties Nr. (14.5)-163-219 sąlygos pareiškėjo prašymu buvo jau du kartus pakeistos, atidedant mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo/atidėjimo terminus.

Be to, buvo sudaryta 2011 m. lapkričio 16 d. mokestinės paskolos sutartis Nr. (23.24-08)-327-5366, kurios sąlygos taip pat buvo pakeistos pareiškėjos prašymu. VMI prie FM nuomone, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, uždraudžiant VMI prie FM išieškoti iš UAB „Viringas“ 3 425 833,62 Lt, kol nebus išspręstas iš UAB „Viringas“ skundas pagal pateiktą skundą administracinėje byloje, būtų ribojamos valstybės (savivaldybės) galimybės vykdyti jai priskirtas funkcijas, nes nesumokėjus mokesčių arba sumokėjus juos ne laiku valstybės (savivaldybės) biudžetas negauna pajamų.

Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai netenkino UAB „Viringas“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes pareiškėjas nepateikė duomenų, kad yra pradėta priverstinė mokestinės nepriemokos išieškojimo procedūra ir kad toks išieškojimas gali turi neigiamos įtakos sprendimo įvykdymui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Tikrinamu atveju ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria nepatenkintas pareiškėjo UAB „Viringas“ prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Pagal ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 2 punktą, viena iš reikalavimo užtikrinimo priemonių gali būti išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas.

Pažymėtina, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką realus iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, o kartu ir realus teismo sprendimo įvykdymas, pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr. LVAT 2005 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS5-155/2005, 2012 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-627/2012, kt.).

Teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad administracinių teismų praktikoje nuosekliai laikomasi taisyklės, jog asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008). Be to, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra siejamas su bylos, kurioje reiškiamas toks prašymas, nagrinėjimo dalyku.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas UAB „Viringas“ pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti VMI prie FM išieškoti iš UAB „Viringas“ 3 425 833,62 Lt, kol nebus išspręstas UAB „Viringas“ skundas šioje administracinėje byloje.

Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, kartu su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad VMI prie FM ėmėsi kokių nors konkrečių veiksmų priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką iš UAB „Viringas“. Priešingai, iš atsakovo atsiliepimo į atskirąjį skundą matyti, kad VMI prie FM nėra pradėjusi jokių mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūrų iš UAB „Viringas“.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrindė aplinkybės, jog, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, kyla reali grėsmė būtent būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad šiuo atveju priimtas procesinis sprendimas netaikyti pareiškėjo prašomos priemonės jo skundo reikalavimui užtikrinti neatima iš pareiškėjo teisės ateityje, atsiradus naujoms aplinkybėms, bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo (ABTĮ 71 str. 1 d.).

Remiantis išdėstytais motyvais ir atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepagrindė reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumo, UAB „Viringas“ atskirasis skundas atmestinas, ginčijama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutarties dalis, kuria atmestas prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Viringas“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 14 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius