A-492-1757-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1757/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02133-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Lelija“ 2013 m. lapkričio 4 d. kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus (toliau – ir Kauno miesto skyrius) 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 8SD-(14.8.7.)-3431 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, Tarnyba) 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 1SS-(8.5)-1954 bei įpareigoti atsakovą sudaryti su UAB „Lelija“ valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį ne trumpesniam kaip 50 (penkiasdešimties) metų terminui.

Pareiškėjas nurodė, jog jam nuosavybės teise priklausantis pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytas 1870 metais. Pareiškėjas 2013 m. birželio 19 d. raštu Nr. 04-180 kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrių su prašymu išnuomoti žemės sklypą, kuris reikalingas pastato ir kiemo statinių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), eksploatacijai pagal jų tiesioginę paskirtį. Atsakovas atsisakė išnuomoti žemės sklypą, savo atsakymą grįsdamas tuo, kad žemės nuomos terminas nustatomas atsižvelgiant į valstybės interesus pagal žemės sklype esančio statinio ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę, kuri ginčo pastatui yra pasibaigusi.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčo atveju žemės sklypas yra reikalingas eksploatuoti pastatą pagal jo tiesioginę paskirtį. Pareiškėjui, kaip pastato savininkui, yra būtina teisė naudotis žemės sklypu prie pastato. Rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, kuriame nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, kuriame numatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ar perduodama naudotis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nuostata, kad žemės nuomos terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, bet ne ilgiau kaip 99 metams;

žemės sklypų, išnuomojamų statiniams ar įrenginiams eksploatuoti arba statyti ir eksploatuoti, nuomos terminas nustatomas atsižvelgiant į ekonomiškai pagrįstą statinio ar įrenginio naudojimo trukmę, CK 6.551 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybinė žemė ne aukciono būdu išnuomojama, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims, nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Mano, kad atsakovas formaliai vertino ir taikė teisės aktus, nesigilindamas į susiklosčiusios situacijos esmę ir į faktinį pastato naudojimą.

Pažymėjo, kad teisės aktai, nustatantys pastatų gyvavimo trukmę, yra rekomendacinio pobūdžio ir atsisakymas sudaryti nuomos sutartį šiuo pagrindu yra formalus. Paaiškino, kad pareiškėjas turi tikslą investuoti į pastato, kuris yra kultūros paveldo dalis, atnaujinimą ir rekonstrukciją, tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Nurodė, jog pagal valstybės įmonės Registrų centro pateiktus duomenis pastato fizinis nusidėvėjimas yra 75 procentai. Kitaip tariant, priešingai negu nurodo savo teoriniuose skaičiavimuose atsakovas, oficialūs ir nenuginčyti duomenys patvirtina, kad pastatas yra tinkamas naudojimui pagal paskirtį.

Pastato gyvavimo trukmės apskaičiavimas nesuteikia pagrindo teigti, kad pastato gyvavimo trukmė yra pasibaigusi ir jis nebegali būti eksploatuojamas bei šiuo pagrindu atsisakyti sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovo sprendimas užkerta kelią pastato rekonstrukcija, trukdo pareiškėjui tinkamai vykdyti ūkinę komercinę veikią ir įgyvendinti savininko teisę į pastatą.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į skundą, prašydama skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad nuomos sutartis negali būti sudaryta, kadangi žemės sklype esančio statinio ekonomiškai pagrįsta naudojimo trukmė yra pasibaigusi. Valstybės turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo galima griežtai laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės turtas negali būti valdomas, naudojamas ir disponuojama juo savo nuožiūra. Valstybinės žemės ne aukciono būdu nuomos sutarties sudarymo tvarka griežtai reglamentuojama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso bei detalizuojama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse.

Taisyklėse yra numatyti procedūriniai reikalavimai valstybinės žemės nuomos sutarčiai sudaryti. Taisyklių 30 punkte yra pateiktas baigtinis sąrašas reikalavimų, kurių turi būti laikomasi išnuomojant naudojamus valstybinės žemės sklypus. Šiuo atveju pareiškėjas neatitinka Taisyklių 30.5 punkte numatyto reikalavimo. Taisyklių 30.5 punkte nurodyta, kad žemės nuomos terminas nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu, atsižvelgiant į valstybės interesus ir žemės sklype esančio statinio ar įrenginio ekonomiškai pagrįstą naudojimo trukmę, kuri nustatoma pagal patvirtintus statinio ar įrenginio statybos projekto dokumentus, o statinių ar įrenginių, pastatytų iki 1996 m. sausio 1 d.

– pagal nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytus statinio ar įrenginio nusidėvėjimo duomenis Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka, bet ne ilgesniam kaip 99 metų laikotarpiui. Statinio, įrenginio ekonomiškai pagrįsta naudojimo trukmė nustatoma vadovaujantis STR 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“, patvirtintu aplinkos ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 565 (toliau – ir STR 1.12.06:2002), o statinių ar įrenginių, pastatytų iki 1996 m. sausio 1 d. – nustatoma pagal nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje nurodytus statinio ar įrenginio nusidėvėjimo duomenis, vadovaujantis Pastatų, statinių, įrenginių, pastatytų iki 1996 m. sausio 1 d., saugaus naudojimo termino nustatymo tvarka, patvirtinta aplinkos ministro 2003 m. gegužės 19 d.

įsakymu Nr. 237 (toliau – ir Tvarka). Pažymėjo, kad UAB „Lelija“ nuosavybės teise priklausantis administracinis pastatas (duomenys neskelbtini), lB2p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatytas 1870 m. Faktinis administracinio pastato naudojimas yra 143 m. (2013 m. - 1870 m. = 143 m.). STR 1.12.06:2002, numatančio pastatyto statinio gyvavimo trukmę, priedo 29 eilutėje nurodyta, jog administracinės paskirties pastatams, plytų mūrų konstrukcijų, taikomas 100 m. gyvavimo terminas. Pagal Tvarkos 2 punktą, pastato, statinio, įrenginio, pastatyto iki 1996 m. sausio l d., saugaus naudojimo terminas apskaičiuojamas, nustatant jo likutinę gyvavimo trukmę, tai yra iš jo gyvavimo trukmės atėmus faktišką naudojimo (eksploatavimo) trukmę, kurios pradžia nustatoma pagal techninės apskaitos (kadastrinių matavimų) byloje nurodytus duomenis, pagal kuriuos skaičiuojamas statinio nusidėvėjimas.

Atsižvelgiant į šią nuostatą, iš faktinio naudojimo trukmės (143 m.) yra atimama plytų mūrų konstrukcijų, stambiaplokščių, betono bloko statinio gyvavimo trukmė metais ir gautas skirtumas rodo likutinę pastato naudojimo trukmę, kuri šiuo atveju yra neigiama. Atsakovas pažymėjo, kad Nacionalinė žemės tarnyba, kaip valstybinės žemės patikėtinis, turi teisę nustatyti nuomos sutarties terminą ir nurodo, jog vienintelė ir pagrindinė nuomos sutarties sąlyga – statinių valdymas nuosavybės ar nuomos teise valstybiniame žemės sklype.

Akcentavo, jog nepakanka, kad asmuo turėtų statinius valstybinės žemės sklype, bet asmuo turi atitikti ir kitas sąlygas numatytas Taisyklėse, viena iš jų – nuomos sutarties terminas. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindžia, kodėl siekia sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį 50 m. Pagal Taisyklių 30.6 punktą nuomotojas sprendime dėl valstybinės žemės sklypo išnuomojimo privalo nurodyti valstybinės žemės sklypo nuomos termino nustatymo motyvus. Nacionalinė žemės tarnyba sprendime išnuomoti pareiškėjui pageidaujamą žemės sklypą 50 m. negalėtų pagrįsti šio termino.

Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, pareiškėjas nurodo tik vieną aplinkybę, kodėl turėtų būti naikinami priimti sprendimai, tai, kad institucija formaliai atliko situacijos vertinimą, tačiau nenurodo, ar priimti sprendimai prieštarauja teisės aktams, ar yra padaryti procedūriniai pažeidimai.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus 2013 m. liepos 15 d. sprendimą Nr. 8SD-(14.8.7.)-3431 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 1SS-(8.5)-1954, kaip nepagrįstus. Įpareigojo atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos sudaryti su pareiškėju UAB „Lelija“ valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.551 straipsnio 2 dalimi, kurioje numatyta, jog valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų naudojamais pastatais, statiniais, įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais, Žemės įstatymo nuostatomis, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatomis, sprendė, kad pareiškėjas turi įstatymo garantuotą, lengvatinę teisę (be aukciono) išsinuomoti valstybinės žemės sklypą pastatams eksploatuoti.

Teismas, remdamasis STR 1.12.06:2002 nuostatomis, sprendė, kad pastato (statinio) ekonomiškai pagrįsta naudojimo trukmė kintantis reiškinys, kuris gali keistis priklausomai nuo fizinio poveikio statiniui. Pastato, statinio, įrenginio gyvavimo trukmė – teorinis laikotarpis, per kurį pastatas, statinys ar įrenginys atitinka esminius statinio reikalavimus (Pastatų, statinių, įrenginių, pastatytų iki 1996 m. sausio 1 d., saugaus naudojimo termino nustatymo tvarkos 1.4 p.). Tik teoriškai apskaičiuoto pastato naudojimo trukmės termino pasibaigimas nėra teisinis pagrindas atsisakyti sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, nes tokio pagrindo nenumato pirmiau minėti teisės aktai, reglamentuojantys valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo pagrindus.

Nurodytuose teisės aktuose nėra jokios imperatyvios normos draudžiančios sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį pastatams eksploatuoti, pasibaigus STR 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ nustatytai pastato gyvavimo trukmei. Į pastato gyvavimo trukmę turi būti atsižvelgiama nustatant valstybinės žemės nuomos sutarties terminą. Statinio gyvavimo trukmės pasibaigimas nėra kliūtis valstybinės žemės nuomos sutarčiai sudaryti. Be to, žemės nuomos terminas yra susitarimo dalykas, nustatomas nuomotojo ir nuomininko susitarimu (Žemės įstatymo 9 str. 3 d.).

Pažymėta ir tai, jog pagal CK 6.549 straipsnio 2 dalį ir Žemės įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, valstybinės žemės nuomos sutarties terminas nustatomas šalių (nuomotojo ir nuomininko) susitarimu, ne ilgiau kaip 99 metams. Vertino, kad pastato gyvavimo trukmės rodiklis yra vienas iš rekomendacinių kriterijų galimam sutarties terminui apibrėžti ir pagrįsti. Pažymėjo, kad atsakovas nenurodė jokių argumentų ir įrodymų, jog pasibaigus pastato teorinei gyvavimo trukmei, ginčo žemės sklypo nuomos sutarties sudarymas su pareiškėju neigiamai paveiks ar pažeis kokius nors konkrečius valstybės interesus.

Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, nustatė, jog pastatas, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tinkamas naudoti pagal paskirtį, pastato paskirtis nepakitusi – administracinė, fizinio nusidėvėjimo procentas – 70 proc. Nurodyti duomenys patvirtina, jog pastatas atitinka esminius statinio reikalavimus. Pažymėjo, kad atsakovas nepagrindė įrodymais ir teismas nenustatė, jog statinys neatitinka savo paskirties, netinkamas eksploatuoti, remontuoti ar rekonstruoti. Statinio dalinės ekspertizės 2014 m. sausio 28 d. aktas Nr. 13-11/14 patvirtina, jog administracinio pastato 1B2/p, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), konstrukcijos tenkina esminį statinio reikalavimą, išskyrus perdangų zoną; atlikus pastato remonto darbus, bus užtikrintas tolesnis pastato saugus naudojimas.

Remdamasis Statybos įstatymo 3 straipsniu, kuriame yra nurodyta, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai: statytojas žemės sklypą valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais, aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtintame Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 33.3 papunktyje esančia nuostata, numatančia, kad rašytinis žemės sklypo savininko ar valdytojo sutikimas reikalingas, kai statinį numatoma statyti ar rekonstruoti ne statytojui priklausančiame ar valdomame žemės sklype, teismas pažymėjo, kad asmeniui, siekiančiam pradėti ne jam priklausančiame žemės sklype statybas (rekonstruoti, modernizuoti, pastatą), yra būtinas žemės sklypo savininko, valdytojo ar naudotojo išreikštas sutikimas. Nurodė, kad asmuo, ketinantis tapti statytoju, privalo užtikrinti reglamentuojančių statybų veiklą teisės aktų reikalavimų laikymąsi ir susitarti su žemės sklypų savininkais ar kitais teisėtais valdytojais, kurių sklypus jis ketina panaudoti statyboms. Teismo vertinimu, toks teisinis reglamentavimas įgalina teigti, jog pareiškėjas, ketindamas rekonstruoti, modernizuoti, ar kitaip remontuoti pastatą, privalėtų gauti atsakovo, kaip žemės valdytojo sutikimą. Todėl teisiškai laikė nepagrįstu atsakovo argumentą, jog pareiškėjas, nesudaręs nuomos sutarties, turi teisę nevaržomai naudotis žemės sklypu ir pripažino, kad atsisakydamas sudaryti žemės nuomos sutartį su pareiškėju, atsakovas akivaizdžiai apribojo pareiškėjo teisę disponuoti nekilnojamu turtu.

Įvertinęs išdėstytą teisinį reglamentavimą ir nagrinėjamo ginčo faktines aplinkybes, teismas darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai ir teisiškai nemotyvuotai atsisakė išnuomoti pareiškėjui valstybinę žemę, pažeisdamas minėtų įstatymų ir teisės aktų nuostatas, įpareigojančias išnuomoti valstybinės žemės sklypą nuosavybės teise priklausančiam pastatui eksploatuoti (CK 6.551 str. 2 d., Žemės įstatymo 9 str. 6 d. 1 p., Taisyklių 28 p.). Kadangi atsakovas neturėjo pagrįsto teisinio pagrindo atsisakyti sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, skundžiami administraciniai aktai panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad jokių teisinių pagrindų, ribojančių pareiškėjo teisę išsinuomoti valstybinės žemės sklypą byloje nenustatyta, todėl atsakovas įpareigotas sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį su pareiškėju. Teismas vertino, kad įpareigojimas sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį nepažeis sutarties sudarymo laisvės principo, kadangi valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo pagrindai, tvarka, procedūros ir nuomos mokesčio dydis yra griežtai reglamentuoti įstatymais ir kitais teisės aktais (CK 6.156 str. 2 d., 6.552 str. 2 d.). Tačiau įvertinus ir tai, kad valstybinės žemės nuomos sutarties terminas nustatomas šalių susitarimu, bet ne ilgesniam kaip maksimaliam 99 metų terminui, sutarties sudarymo termino klausimas paliktas spręsti šalių susitarimu (CK 6.549 str. 2 d., Žemės įstatymo 9 str. 3 d.). Pareiškėjo skundas dėl šio reikalavimo dalies tenkintas iš dalies, atmetant reikalavimo dalį sudaryti nuomos sutartį ne trumpesniam kaip 50 (penkiasdešimties) metų terminui.

III. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nepritaria teismo išvadai, kad Žemės įstatyme ir Taisyklėse numatyta valstybinės žemės nuomos termino skaičiavimo tvarka yra rekomendacinio pobūdžio. Remiasi kasacinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2013, ir nurodo, kad šalių galimybes tarpusavio susitarimu nustatyti išnuomojamo žemės sklypo nuomos terminą riboja imperatyvios teisės aktų normos, pagal kurias užstatytų žemės sklypų nuomos terminas turi būti nustatytas atsižvelgiant į statinio naudojimo trukmę ir turi būti nuomotojo motyvuotas. Teismo argumentas, kad statybos techniniame reglamente STR 1.07.01:2010 įtvirtinta nuostata dėl žemės nuomos termino yra rekomendacinio pobūdžio prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimams, kad statybos techniniai reglamentai yra privalomi teisės aktai. Mano, kad teismo išvados prieštarauja viena kitai ir lieka neaišku, kada valstybinės žemės patikėtinis turėtų nustatyti nuomos terminą šalių susitarimu, o kada vadovaudamasis STR 1.07.01:2010 nuostatomis. Nurodo, kad teismas nukrypo nuo viešojoje teisėje galiojančio principo – leidžiama yra tai, kas tiesiogiai leista įstatymo – ir pripažino teisę privačiam subjektui sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, nors jis neatitinka visų Taisyklių 30 punkte nustatytų sąlygų. Tvirtina, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad 1931 m. buvo atliktas būtent pastato 1B2p (unikalus N. (duomenys neskelbtini)) remontas, taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad pareiškėjas statinį naudoja. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad atsakovas 2013 m. gruodžio 17 d. išdavė pareiškėjui sutikimą nustatyta tvarka parengus projektinę dokumentaciją, atlikti pastato1B2p (unikalus N. (duomenys neskelbtini)) ir kiemo statinių rekonstrukciją. Tvirtina, kad teismas nenurodė administracinių aktų panaikinimo pagrindų. Atsakovas taip pat pažymi, kad teismui įstatymai nesuteikia teisės disponuoti valstybine žeme ir įpareigoti atsakovą sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, o toks įpareigojimas prieštarauja ne tik sutarties laisvės principui, bet ir teismų praktikai.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Pareiškėjas pritaria teismo sprendimo motyvams. Mano, kad apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi loginio ir teisinio pagrindo, kadangi sukuria situaciją be išeities, kada pastato, senesnio kaip 100 metų, savininkas dėl formalaus valstybės institucijos požiūrio neturi galimybės įgyvendinti savininko teisių. Pareiškėjo teigimu, tai, kad apeliaciniame skunde dėstoma pozicija yra nepagrįsta patvirtina nauja Taisyklių redakciją, pagal kurią, jeigu valstybinės žemės sklype esančio statinio ar įrenginio nustatytas ekonomiškai pagrįsto naudojimo trukmės terminas yra suėjęs, tačiau statinys neišregistruotas iš nekilnojamojo turto registro arba nėra kitų duomenų apie statinio žuvimą, valstybinės žemės nuomos sutartis gali būti sudaroma terminui, ne ilgesniam kaip viena dešimtoji dalis nustatyto statinio ar įrenginio ekonomiškai pagrįstos naudojimo trukmės (Taisyklių 30.5 p.). Pareiškėjas mano, kad teisės aktai nesieja valstybinės žemės nuomos termino su aktyviu statinių naudojimu, o tik su nuosavybės teise ir būtinybe naudotis valstybine žeme, esančia po ir aplink pastatus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl valstybinės žemės nuomos teisinių santykių.

Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į NŽT Kauno skyrių, prašydamas sudaryti valstybinės žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Nurodė, jog žemės sklypas yra reikalingas jame esančių ir pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių statinių: pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyto 1870 metais ir kiemo statinių, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), eksploatacijai.

NŽT Kauno skyrius 2013 m. liepos 15 d. sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino, nustatęs, kad yra pasibaigusi žemės sklype esančio statinio ekonomiškai pagrįsta naudojimo trukmė. Šį sprendimą, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2013 m. rugsėjo 13 d. sprendimu paliko galioti NŽT.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl minėtų NŽT Kauno skyriaus ir NŽT sprendimų, 2014 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Panaikino ginčijamus sprendimus ir įpareigojo atsakovą sudaryti su pareiškėju UAB „Lelija“ valstybinės žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Teismas rėmėsi CK 6.551 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Žemės įstatymo nuostatomis, Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatomis, aplinkos ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 565 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.12.06:2002. Teismas sprendė, kad nurodytuose teisės aktuose nėra jokios imperatyvios normos, draudžiančios sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį pastatams eksploatuoti, pasibaigus STR 1.12.06:2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ nustatytai pastato gyvavimo trukmei. Teismas nustatė, jog pastatas atitinka esminius statinio reikalavimus. Vertino, kad atsakovas nepagrindė įrodymais ir teismas nenustatė, jog statinys neatitinka savo paskirties, netinkamas eksploatuoti, remontuoti ar rekonstruoti, todėl sprendė, kad atsakovas nepagrįstai ir teisiškai nemotyvuotai atsisakė išnuomoti pareiškėjui valstybinę žemę.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pabrėžia, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Administracinio teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis numato, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos Konstitucinio Teismo kompetencijai, taip pat bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams.

Teisėjų kolegija pažymi, kad be teisės aktais priskirtų valdžios, t. y. viešojo administravimo funkcijų, valstybė ir savivaldybės dalyvauja ir civiliniuose teisiniuose santykiuose kaip lygiateisiai šių teisinių santykių subjektai, įgyvendinantys atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Dalyvaudama šiuose santykiuose, valstybė ir savivaldybė atlieka veiksmus, kurie vertintini kaip juridiniai faktai, sukuriantys, pakeičiantys ar panaikinantys atitinkamas subjektines civilines teises ir pareigas. Taigi viešojo administravimo institucijų veikla šioms institucijoms dalyvaujant civiliniuose teisiniuose santykiuose, nėra viešasis administravimas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į valstybinės žemės patikėtinį – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno skyrių, prašydamas sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį. Ginčas tarp šalių kyla dėl to, ar pareiškėjui gali būti suteiktas žemės plotas pasibaigus jame esančių pareiškėjui priklausančių statinių ekonomiškai pagrįstai naudojimo trukmei, kurios apskaičiavimo tvarką nustato statybos techninis reglamentas, kokią įtaką valstybinės žemės išnuomojimui turi nekilnojamojo daikto faktinis naudojimas, savininko ketinimas jį rekonstruoti, o tai yra civiliniai teisiniai aspektai.

Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams praktikoje laikomasi nuostatos, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso bei to, jog sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų (žr. pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta byloje UAB „Centresta“ v. Vilniaus apskrities viršininkas; 2004 m. spalio 17 d. nutartis, priimta byloje UAB „Ūlos tėkmė“ ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija; 2005 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta byloje V. I. v. Kauno apskrities viršininkas; 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta byloje J. Ž. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija; 2008 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta byloje UAB „Adema“ v. Vilniaus apskrities viršininko administracija; 2008 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta byloje UAB „Lucanica“ v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija; 2008 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta byloje Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras v. Kauno apskrities viršininko administracija; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta byloje R. R., D. F. v. Kauno apskrities viršininko administracija, P. Š., N. Š., K. B. įmonė, 2012 m. gegužės 16 d. nutartis, priimta byloje „Energetikas“ v. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Palangos žemėtvarkos skyrius ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos).

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje kilęs ginčas yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl bylos nagrinėjimo ribos peržengia administracinių teismų kompetencijos ribas.

Pagal ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismo sprendimo negaliojimo pagrindu pripažįstama situacija, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo arba pažeidžiant funkcinio ar išimtinio teritorinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles. Kadangi byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra besąlyginis pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

Remiantis tuo, kad išdėstyta konstatuotina, jog atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimas naikintinas ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.

Pagal ABTĮ nuostatas, paaiškėjus, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, byla administraciniame teisme negali būti nutraukiama (ABTI 101 str. 1 p.). ABTĮ nustato, jog paaiškėjus, kad ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, byla perduodama pagal rūšinį teismingumą (ABTI 21 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą iš esmės, pažeidė rūšinio teismingumo taisykles ir teismo sprendimas šiuo pagrindu yra naikintinas, nutaria bylą pagal kompetenciją ir rūšinį teismingumą perduoti iš naujo nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui.

Pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyriaus buveinės adresą ši byla perduotina nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 29 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 4 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti.

Bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lelija“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus pagal kompetenciją perduoti nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė