AS-552-535-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS552-535/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02570-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija: 38; 63.3.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Karališkas vežėjas“, uždarosios akcinės bendrovės „Ridvija“, uždarosios akcinės bendrovės „Jūsų taksi“, A. U. įmonės ir A. S. įmonės atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Karališkas vežėjas“, uždarosios akcinės bendrovės „Ridvija“, Uždarosios akcinės bendrovės „Jūsų taksi“, A. U. įmonės ir A. S. įmonės skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė „Karališkas vežėjas“, uždaroji akcinė bendrovė „Ridvija“, uždaroji akcinė bendrovė „Jūsų taksi“, A. U. įmonė ir A. S. įmonė (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 2–13), prašydami: 1) panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 11 d. įsakymą Nr. A-1353 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. A-116 „Dėl vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų, maršrutinių taksi maršrutų ir jų trasų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2013 m. lapkričio 11 d. Įsakymas) (I. t., b. l. 126), kuriuo panaikinti maršrutinių taksi Nr. 31, 34, 36, 37, 42, 46, 51, 54, 55 ir 58 maršrutai; 2) taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir laikinai sustabdyti, iki įsiteisės teismo sprendimas šioje byloje, 2013 m. lapkričio 11 d. Įsakymo galiojimą ir pratęsti 2008 m. Šiaulių miesto savivaldybės administracijos su maršrutinių taksi vežėjais, t. y. pareiškėjais sudarytų keleivių vežimo reguliaraus vietinio (miesto) susisiekimo maršrutinių taksi atitinkamais maršrutais sutarčių galiojimą.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi pareiškėjų skundą buvo atsisakyta priimti, nes prašymą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas bylą vesti asmuo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 26 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį panaikino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyto (toliau – ir ABTĮ) 148 straipsnio pagrindu ir perdavė skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 10 d. nutartimi (III t., b. l. 100–102) skundą atsisakė priimti tuo pagrindu, kad skundą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas bylą vesti asmuo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 7 p.).

Rėmėsi ABTĮ 2 straipsnio 13 ir 14 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (administracinės bylos Nr. A5-63/2003, Nr. AS438-763/2009). Nurodė, jog skundžiamu savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu buvo nuspręsta panaikinti tam tikrus Maršrutinių taksi maršrutų ir jų trasų sąrašo, patvirtinto Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. A-116 „Dėl vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų, maršrutinių taksi maršrutų ir jų trasų sąrašo patvirtinimo“ 1.2 punktu, maršrutinių taksi maršrutus. Teismo nuomone, šie nustatymai, kuriais panaikinti maršrutinių taksi ir jų trasų sąrašai, bei pripažinti netekusiais galios atitinkami su naikinamais maršrutinių taksi maršrutais ir jų trasų sąrašu susiję Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymai, yra bendro pobūdžio, orientuojami į ateitį ir yra skirti individualiais požymiais neapibūdintų asmenų grupei, neturi konkrečiai įvardinto adresato, turi visuotinio privalomumo pobūdį. Skundžiamo įsakymo 4 punkte nurodytas įpareigojimas šį įsakymą paskelbti vietinėje spaudoje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei įvertinęs 2013 m. lapkričio 11 d. Įsakymo turinį padarė išvadą, kad aukščiau nustatyti ir aptarti skundžiamo akto požymiai sudaro pagrindą konstatuoti, jog šis aktas yra norminio pobūdžio.

Nurodė, jog norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimą reglamentuoja ABTĮ šešioliktasis skirsnis, todėl rėmėsi 110 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 111 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, kurioje išaiškinta, kad ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2, 3, 5 punktuose numatyti išimtiniai atvejai, kai teismas gali imtis nagrinėti administracinę bylą ne pagal paties asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą, bet pagal kitų subjektų kreipimąsi. Vadovaudamasis minėtomis nuostatomis, teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal įstatymų nustatytų institucijų, įstaigų ar jų tarnautojų dėl kitų asmenų teisių gynimo, pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo, taip pat įstatymų nustatytais atvejais pagal viešojo administravimo subjektų kreipimąsi dėl administracinių ginčų sprendimo. Taigi kreiptis į teismą dėl kitų asmenų teisių, taip pat dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo gali tik tie subjektai, kuriems tokią teisę (ar pareigą) nustato įstatymai, ir tik įstatymų nustatytais atvejais.

Nustatė, jog minėtais pagrindais pareiškėjai šioje situacijoje neturi teisės prašyti teismo panaikinti norminį teisės aktą kaip neteisėtą

II. Pareiškėjai uždaroji akcinė bendrovė „Karališkas vežėjas“, uždaroji akcinė bendrovė „Ridvija“, uždaroji akcinė bendrovė „Jūsų taksi“, A. U. įmonė ir A. S. įmonė pateikė atskirąjį skundą (III t., b. l. 104–110), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartį ir perduoti klausimą dėl pareiškėjų skundo priėmimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirąjį skundą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo praktika (2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimai), Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi ir 22 straipsnio 1 dalimi. Pažymi, jog nurodytos nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, kad tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, kad jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Atitinkamai, ta aplinkybė, ar asmens, kuris kreipėsi į administracinį teismą, teisės iš tikrųjų buvo pažeistos, yra nustatoma nagrinėjant bylą iš esmės. Nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės (įstatymų saugomo intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (įstatymų saugomi interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu, teismas privalo iš esmės nagrinėdamas bylą. Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (2010 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-674/2010, 2011 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-160/2011 ir kt.) (ABTĮ 13 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Be to, teismas, gavęs skundą privalo nustatyti, ar ginčijamas aktas arba veiksmai sukelia besikreipiančiam subjektui teisines pasekmes. Tuo atveju jeigu ginčijamas aktas arba veiksmas, kuris neturi įtakos besikreipiančio subjekto teisėms ir pareigoms, o toks subjektas nėra įgaliotas ginti viešąjį interesą teismas turi atsisakyti priimti skundą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525- 204/2011).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjai turi akivaizdų materialinį teisinį suinteresuotumą o skundžiamas aktas neabejotinai pareiškėjams sukelia tiesiogines neigiamas teisines pasekmes. Teismų praktikoje, asmens suinteresuotumas yra aiškinamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuotą suinteresuotumą apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-170/2004). Be to, skundžiamas įsakymas turi tiesioginį poveikį pareiškėjų materialinių teisių ir pareigų apimčiai.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje padarydamas išvadą, jog skundžiamas įsakymas yra norminis administracinis aktas tokios išvados nepagrindė atitinkamais motyvais bei argumentais, o tik formaliai konstatavo, jog skundžiamas aktas yra norminis administracinis aktas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I444-01/2007, 2011 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2780/2011) skundžiamas 2013 m. lapkričio 11 d. Įsakymasnėra norminis administracinis aktas, nes jame nėra įtvirtintos vienokio ar kitokio pobūdžio bendrosios teisės normos, nustatančios atitinkamas bendro elgesio taisykles. Iš skundžiamo įsakymo turinio matyti, jog jis yra skirtas konkrečiam ir aiškiam adresatui bei individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, o būtent iš esmės, jis skirtas maršrutinių taksi paslaugų rinkos dalyviams. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodydamas, kad skundžiamas įsakymas skirtas individualiais požymiais neapibūdintų asmenų grupei, konkrečiai neįvardijo kokiems asmenims ar kokiam subjektų ratui jis yra skirtas.

Pareiškėjai remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS146-203/2011). Paaiškina, kad skundžiamame įsakyme yra išdėstytas nustatymas dėl maršrutinių taksi maršrutų panaikinimo, kurio pagrindu nutrūko maršrutinių taksi vežėjų sėkmingai vykdyta ūkinė – komercinė veikla, o tuo pačiu nutrūko ir teisiniai santykiai, susiklostę tarp Šiaulių miesto savivaldybės administracijos bei vežėjų, teikusių maršrutinių taksi paslaugą Šiaulių mieste. Taigi minėto teisės akto galiojimas nėra tęstinis, todėl jis yra laikytinas vienkartiniu teisės taikymo aktu. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį į šią pareiškėjų nurodytą aplinkybę neatsižvelgė.

Pareiškėjai atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties motyvuojamojoje dalyje nurodytas teisės aktas, t. y. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ (Žin., 1993, Nr. 12-296), yra netekęs galios. Minėtą teisės aktą nuo 2014 m. sausio 1 d. pakeitė Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymas (Žin., 2012, Nr. 110-5564), išskyrus šio įstatymo 25 bei 28 straipsnio nuostatas. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, dėstydamas argumentus dėl norminių bei individualių teisės aktų paskelbimo bei jų įsigaliojimo momento, nenurodė kokia Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ redakcija rėmėsi. Iš teismo argumentų dėstymo stiliaus ir naudojamos esamojo laiko formos, darytina išvada, jog teismas laiko, kad minėtas teisės aktas yra galiojantis ir taikytinas skundžiamos nutarties priėmimo metu.

Pirmosios instancijos teismas, dėstydamas argumentus dėl savivaldybių atstovaujamųjų ir vykdomųjų institucijų bei savivaldybių merų priimtų individualių teisės aktų įsigaliojimo momento, padarė nepagrįstą išvadą jog individualūs teisės aktai spaudoje nėra skelbiami. Pirmosios instancijos teismo cituoto, šiuo metu nebegaliojančio teisės akto, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsnio 2 dalis nenumatė, jog individualūs teisės aktai būtų skelbiami vietinėje spaudoje, tačiau minėtas teisės aktas tuo pačiu nenumatė ir draudimo tokio pobūdžio teisės aktą paskelbti vietinėje spaudoje. Taip pat, skundžiamame įsakyme yra nurodyta konkreti jo įsigaliojimo data – 2014 m. vasario 1 d. Todėl skundžiamame įsakyme nurodytas įpareigojimas paskelbti šį įsakymą vietinėje spaudoje, visiškai nesietinas su jo įsigaliojimo momentu, o tokio pobūdžio įpareigojimo egzistavimo negalima laikyti kaip vieno iš individualų teisės aktą apibūdinančių požymių.

Remiasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2014 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 1S-36/2014, kuriuo nutarta pradėti tyrimą dėl Šiaulių miesto savivaldybės sprendimų, organizuojant keleivių vežimo paslaugų teikimą atitikties Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams. Konkurencijos taryba konstatavo, jog yra pagrindo įtarti, kad Šiaulių miesto savivaldybė savo veiksmais galimai pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Taigi, pareiškėjų įstatymo saugomos teisės bei teisėti interesai skundžiamu įsakymu yra pažeisti, todėl turėtų būti ginami teismine tvarka.

Pareiškėjai viešojo intereso sąvoką apibrėžia remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004, 2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2009 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-15/2009), paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nutartį nepasisakė ir neatsižvelgė į aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja viešasis interesas, kuris šiuo atveju yra prioritetinis. Akivaizdu, kad nemaža Šiaulių miesto gyventojų dalis, kurie naudojasi viešuoju transportu, aktyviai naudojosi ir maršrutinių taksi vežėjų teikiamomis keleivių pervežimo paslaugomis. Tuo tarpu skundžiamam įsakymui įsigaliojus, Šiaulių miesto gyventojai tokios galimybės nebeturi, todėl ne taip greitai bei operatyviai viešojo transporto pagalba pasiekia norimą miesto vietą. Taigi yra pažeidžiamas ir viešasis Šiaulių miesto gyventojų bendruomenės interesas. Pareiškėjų išdėstytas aplinkybes dėl viešojo intereso pažeidimo patvirtina ir pirmosios instancijos teismui pateikti Šiaulių miesto gyventojų parašai dėl maršrutinių taksi paslaugos išsaugojimo būtinumo.

Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo pareiškėjų atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. vasario 26 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį atsižvelgdamas į pareiškėjų atskirajame skunde nurodytą aplinkybę, kad skundžiamą nutartį priėmė Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas V. S., kurio sutuoktinė G. S. eina Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo skyriaus Privatizavimo ir viešųjų pirkimų poskyrio vedėjos pareigas, t. y. šia vienintele aplinkybe apeliacinės instancijos teismas naikino pirmosios instancijos teismo nutartį, motyvuodamas, kad ji priimta neteisėtos sudėties teismo. Dėl kitų pareiškėjų atskirojo skundo argumentų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nepasisakė. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 10 d. nutartimi tais pačiais pagrindais atsisakė priimti pareiškėjų skundą, ir pareiškėjai, ginčydami pastarąją teismo nutartį ginčija tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodę ir 2013 m. gruodžio 23 d. atskirajame skunde. Todėl Šiaulių miesto savivaldybės administracija palaiko 2014 m. sausio 14 d. atsiliepime Nr. SJ-34 išdėstytą poziciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

II. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Karališkas vežėjas“, uždarosios akcinės bendrovės „Ridvija“, uždarosios akcinės bendrovės „Jūsų taksi“, A. U. įmonės ir A. S. įmonės skundas atmestas tuo pagrindu, kad skundą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo, nes prašomas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 11 d. įsakymas Nr. A-1353 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. A-116 „Dėl vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų, maršrutinių taksi maršrutų ir jų trasų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ yra norminis teisės aktas.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 7 punktas numato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), jeigu skundą (prašymą) suinteresuoto asmens vardu paduoda neįgaliotas vesti bylą asmuo.

Dėl akto pripažinimo norminiu būtina išsiaiškinti akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007).

Tam, kad tam tikras aktas galėtų būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, jis turi būti priimtas viešojo administravimo subjekto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002). Tačiau norminiu pripažintinas tik toks viešojo administravimo subjekto priimamas aktas, kuris įtvirtina privalomas elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 13 d.).

Pažymėtina, jog administravimo subjektai gali atlikti ne tik viešojo, bet ir vidaus administravimo funkcijas (ABTĮ 2 str. 3 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad iš šio apibrėžimo akivaizdu, kad vidaus administravimas, kitaip nei viešasis administravimas, visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai, priimami vidaus administravimo metu, visada yra adresuojami subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar) organizaciniais ryšiais susijusiems su šį aktą priėmusiu subjektu. Atitinkamai vidaus administravimo aktų privalomumą asmenims, kuriems jie adresuojami, lemia ne šiuose aktuose įtvirtinta valstybės valia, išreikšta per viešojo administravimo subjektams suteikiamus įgaliojimus, o šių asmenų organizacinis ir (ar) struktūrinis pavaldumas jį priėmusiam subjektui bei būtinybė paklusti atitinkamos institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos vidaus darbo tvarkai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad vidaus administravimo aktai gali atitikti kai kuriuos norminių administracinių aktų požymius, tačiau jiems nėra būdingas visuotinio privalomumo požymis, kuris atsiranda viešojo administravimo subjektui įgyvendinant įgaliojimus savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti visiems asmenims privalomas elgesio taisykles. Dėl šių priežasčių, vidaus administravimo aktai nelaikytini norminiais administraciniais aktais ABTĮ prasme.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą aktą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis vertintinas kaip norminis administracinis aktas, nes skundžiamas 2013 m. lapkričio 11 d. Įsakymas naikina neapibrėžtam laikui tam tikrus maršrutinių taksi maršrutus, įsakymas taikytinas visiems vežėjams, vykdžiusiems ar norintiems vykdyti keleivių transportavimą maršrutais, kurie yra naikintini, neišskiriant jų individualiais požymiais. Šio Įsakymo nuostatos yra orientuotos į ateitį, adresuotos asmenims, apibūdintiems rūšiniais požymiais Tokie nustatyti skundžiamo akto požymiai sudaro pagrindą konstatuoti, jog šis aktas yra norminio pobūdžio.

ABTĮ 110 straipsnis numato, kad su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas. Minėti subjektai taip pat turi teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti konkrečios visuomeninės organizacijos, bendrijos, politinės partijos, politinės organizacijos ar asociacijos priimto bendro pobūdžio akto teisėtumą. Taip pat, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.

Pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį, prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad atsižvelgus į tai, jog 2013 m. lapkričio 11 d. Įsakymas yra norminis administracinis teisės aktas, juridiniams asmenims keliant individualų administracinį ginčą dėl ginčijamu įsakymu galimai pažeistų jų teisių, skunde turėtų būti suformuluoti atitinkami konkretūs ir savarankiški reikalavimai dėl galimai pažeistų teisių gynimo, o ne apskritai prašoma panaikinti patį norminiu administraciniu aktu laikytiną 2013 m. lapkričio 11 d. Įsakymą (tokio reikalavimo iškėlimas iš esmės reiškia prašymą ištirti norminio akto teisėtumą). Kaip jau minėta, individualioje administracinėje byloje norminio administracinio teisės akto teisėtumas gali būti tiriamas pareiškėjo, kai teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jo teisių pažeidimo, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju pareiškėjai nekelia jokio kito savarankiško reikalavimo dėl jų teisės pažeidimo.

Suinteresuotiems asmenims, turintiems pagrindą manyti, kad taikant ginčijamą norminį administracinį teisės aktą, priimamais individualiais aktais yra pažeidžiamos jų teisės, nėra užkertamas kelias ginčyti individualaus pobūdžio aktus įstatymų nustatyta tvarka. Be to, tokie suinteresuoti asmenys, turi teisę kreiptis į ABTĮ 110 straipsnio 1 dalyje numatytus subjektus ir jų prašyti kreiptis į administracinį teismą, kad būtų ištirtas konkretus norminis administracinis aktas.

Taigi, nagrinėjamu atveju, pareiškėjai, manydami, jog yra pažeidžiamos jų teisės, turi teisę ginčyti administraciniame teisme tik konkrečius Šiaulių miesto savivaldybės ar jos administracijos veiksmus, susijusius su pareiškėjais sudarytų keleivių vežimo reguliaraus vietinio (miesto) susisiekimo maršrutinių taksi atitinkamais maršrutais sutarčių vykdymu. Pareiškėjai taip pat turi galimybę kreiptis į LR ABTĮ 110 straipsnyje numatytus subjektus ( Seimo narius, Vyriausybės atstovą, prokurorą, Seimo kontrolierių) su prašymu ginti pažeistas jų teises ir kreiptis į teismą dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. lapkričio 11 d. įsakymo Nr. A-1353 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. vasario 2 d. įsakymo Nr. A-116 „Dėl vietinio (miesto) reguliaraus susisiekimo autobusų, maršrutinių taksi maršrutų ir jų trasų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ teisėtumo ištyrimo.

Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjų atskirasis skundas jame nurodytais motyvais netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų uždarosios akcinės bendrovės „Karališkas vežėjas“, uždarosios akcinės bendrovės „Ridvija“, uždarosios akcinės bendrovės „Jūsų taksi“, A. U. įmonės ir A. S. įmonės atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis