A-442-927-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A442-927/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00859-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad nuo 2012 m. gruodžio 14 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktus: Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintą Lietuvos higienos normą HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam buvo padaryta neturtinė žala, kuri pasireiškė fiziniu skausmu, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, prarado pasitikėjimą savimi.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pateiktu skundu nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad laikotarpiais 2012 m. gruodžio 20 d., 2012 m. gruodžio 21 d. ryte, 2012 m. gruodžio 24 d. vakare, nuo 2012 m. gruodžio 25 d. iki 2012 m. gruodžio 26 d., 2012 m. gruodžio 27 d. ryte, 2013 m. sausio 22 d. vakare, 2013 m. sausio 23 d., 2013 m. sausio 24 d. ryte, 2013 m. sausio 25 d. ryte, 2013 m. vasario 1 d. ryte, 2013 m. vasario 12 d. ryte, 2013 m. vasario 20 d. ryte, 2013 m. vasario 26 d. ryte, 2013 m. kovo 6 d. ryte, 2013 m. kovo 7 d. ryte, 2013 m. kovo 8 d. ryte – kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti tardymo izoliatorių ir kalėjimą, tad teisės aktais nustatytas didžiausias tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičius nuolat yra viršijamas ir gali siekti virš 1 000 asmenų. Nurodė, kad Lukiškių TI-K negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo. Esant tokiai situacijai, stengiamasi kalinius perkelti į laisvesnes kameras, atsiradus galimybei, kiekvienam asmeniui skiriama lova, švari patalynė, kitas inventorius.

Už kamerų tvarką ir švarą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Pažymėjo, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Pažymėjo, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo suteikta reikiama pagalba, padaryti reikalingi tyrimai, paskirti vaistai, buvo tinkamai apžiūrėtas medicinos darbuotojų. Pasak atsakovo, šiuo atveju nėra būtinos Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors kai kuriais laikotarpiais ir buvo pažeistas kameros minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas, to neneigia ir atsakovo atstovas Lukiškių TI-K, tačiau matyti, kad šie laikotarpiai buvo trumpi ir nėra duomenų, kad konkrečiai dėl šios priežasties pareiškėjui pablogėjo sveikata ar kilo kiti neigiami padariniai, todėl valstybės civilinė atsakomybė negalima. Taip pat nebuvo jokių duomenų, kad sveikatos sutrikimai pareiškėjui būtų kilę būtent dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų. Išanalizavęs byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, teismas konstatavo, kad ginčo atveju aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nebuvo nustatyta.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti – priteisti 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Remiasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatomis. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius duomenis, ypač tai, kad kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, skaičiuojamas pusdieniais. Teigia, jog jam nebuvo užtikrintas nustatytas minimalus plotas (3,6 kv. m), o pirmosios instancijos teismas visiškai neatižvelgė į jo sveikatos būklę bei galimus sveikatos sutrikimus, tokius kaip psichologinis sukrėtimas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė depresija, visaverčio gyvenimo netekimas, pasitikėjimo savimi praradimas ir kita. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog pareiškėjas nesukonkretino, kokius neteisėtus veiksmus, kuriuo konkrečiai laikotarpiu atliko Lukiškių TI-K ir kokios tiksliai pasekmės kilo jam.

Atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas surinko ir išreikalavo iš šalių visus įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes, ir objektyviai įvertinti situaciją, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.

Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį.

Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Be to, EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K.

Prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2013 m. kovo 18 d., Lukiškių TI-K iš viso buvo kalinamas 93 paras ir pusdienį. (b. l. 9-10). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K metu vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,39 kv. m iki 6,50 kv. m. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas, pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m, buvo kalinamas 82 paras (93,5-11,5=82), kuomet vienam asmeniui tenkantis kameros plotas periodiškai svyravo nuo 2,39 kv. m iki 3,25 kv. m. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų kalinamiesiems tenkantis plotas buvo itin mažas, jie beveik neturėjo laisvos vietos, kurioje galėtų judėti, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista.

Nors byloje yra duomenų, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo pablogėjusi sveikata (įrašai medicininiuose dokumentuose patvirtina, jog pareiškėjui atsirado skausmai širdies plote, jam buvo skirti vaistai), tačiau negalima teigti, jog būtent kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė minėtus sveikatos sutrikimus, tuo labiau, jog į Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo atvežtas 2012 m. gruodžio 14 d., o 2013 m. sausio 9 d. jis skundėsi, jog apie 3 mėnesius skauda kairėje krūtinės pusėje. Visgi atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes ir tai, jog tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, spręstina, kad toks kalinimas sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Be to, toks perpildymas trukdė naudotis bet kokiu privatumu kasdieniniame gyvenime, kas savaime buvo neigiama patirtis ir sumenkino pareiškėjo žmogiškąjį orumą. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nors toks kalinimas ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu (žodžiu ar raštu) skundėsi Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, jog kitos jo laikymo sąlygos atitiko teisės aktų reikalavimus.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą,pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje neegzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę paties pareiškėjo elgesį pažeidimo metu, taip pat pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus nepatogumus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertintina, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina suma yra 2 000 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, priimant naują sprendimą priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Priteisti pareiškėjui R. M. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Lt (du tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys