A-492-451-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-451/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00606-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto, Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos regbio federacijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos regbio federacijos skundą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas 2013 m. liepos 2 d. pateikė skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui (b. l. 4-5), prašydamas panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. T2-129 „Dėl sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Nurodė, jog Sprendimas priimtas vadovaujantis nustatyta tvarka neįformintais, nepatvirtintais Klaipėdos miesto sporto centro sporto šakų atrankos kriterijais. Pagal šiuos kriterijus sporto šaka, surinkusi 33 balus ar mažiau, nepatenka į sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto organizacijose, sąrašą. Regbio sporto šaka į minėtą sporto šakų sąrašą nepateko, kadangi jai buvo skirti 33 balai. Pareiškėjo nuomone, regbis buvo nepagrįstai neįtrauktas į Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose finansuojamų sporto šakų sąrašą, kadangi regbiui nepagrįstai nepaskirti balai už atitikimą Klaipėdos miesto sporto centro sporto šakų atrankos 4 ir 6 kriterijams: regbis yra įtrauktas į vasaros olimpinių žaidynių programą, o 2010 m. Lietuvos vaikinų jaunimo rinktinė tapo Europos vaikinų jaunimo čempionais.

3. Atsakovas pateikė atsiliepimą (b. l. 38-40), kuriame prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, jog iš pareiškėjo skundo nėra aišku, kokius interesus Lietuvos regbio federacija siekia apginti. Ginčijamas Tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-129 objektyviai negalėjo pažeisti paties pareiškėjo subjektinių teisių, įgaliojimo, patvirtinančio, kad jis gina savo narių interesus kaip procesinis atstovas, pareiškėjas nepateikė, o teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjui nesuteikia įstatymas. Atsakovas pažymėjo, kad vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimas bei kūno kultūros ir sporto plėtojimas yra savarankiškosios savivaldybės funkcijos ir savivaldybė turi tam tikrą įstatymų leidėjo suteiktą veiksmų laisvę – pasirinkti būdus, kaip šias funkcijas vykdyti. Jokie teisės aktai nenustato pareigos savivaldybės tarybai patvirtinti sporto šakų vystymo ir finansavimo biudžetinėse įstaigose atrankos kriterijų ar jų sudarymo tvarkos aprašo. Atsakovas paaiškino, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracija parengė Klaipėdos miesto sporto sistemos reformos veiksmų planą ir šiam planui buvo pritarta Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos kolegijoje. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. kovo 22 d. įsakymu Nr. AD1-682 buvo sudaryta darbo grupė Klaipėdos miesto sporto sistemos reformos veiksmų planui įgyvendinti, kuri pasiūlė kriterijus, pagal kuriuos galima atrinkti sporto šakas, ir pagal tuos kriterijus sudarė sporto šakų sąrašą, kurį teikė Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-129 aiškinamajame rašte ir sprendimo projekto rengimo medžiagoje yra išsamiai išdėstyti visi sporto šakų atrankos kriterijai ir kaip šie kriterijai sporto šakoms buvo pritaikyti. Pažymėjo, kad į 2016 metų olimpinių žaidynių programą yra įtrauktas mažasis regbis, o Klaipėdoje šiuo metu ugdoma didžiojo regbio varžyboms, todėl regbiui skirti balą už olimpinę sporto šaką nėra jokio pagrindo. Taip pat nurodė, kad apskaičiuojant atitinkamus balus buvo vertinami būtent Klaipėdos miesto sportininkų pasiekimai, o ne sporto pasiekimai visos Lietuvos mastu, todėl balai už Lietuvos vaikinų jaunimo rinktinės pasiekimus į bendrą balų sumą nebuvo įskaičiuoti pagrįstai.

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 26 d. sprendimu (b. l. 82-83) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos regbio federacijos ginčijamas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos administracinis aktas nėra tiesiogiai skirtas pareiškėjui. Šiuo sprendimu patvirtintas sąrašas sporto šakų (į jį nepateko regbis), kurios nuo 2014 metų bus finansuojamos Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose. Sprendė, jog Klaipėdos mieste veikiančios biudžetinės sporto įstaigos buvo įsteigtos siekiant vykdyti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 ir 29 punktais savivaldybei priskirtas savarankiškąsias vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimo bei kūno kultūros ir sporto plėtojimo funkcijas. Taigi 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-129 yra susijęs su Klaipėdos miesto savivaldybės įsteigtų biudžetinių sporto įstaigų bei jas lankančių vaikų bei trenerių teisėmis. Tuo tarpu duomenų, kad Lietuvos regbio federacijos nariais būtų Klaipėdos mieste veikiančios biudžetinės sporto įstaigos, pareiškėjas nepateikė.

7. Teismas pažymėjo, jog skunde Lietuvos regbio federacija nenurodė jokių konkrečių argumentų, patvirtinančių jo, kaip viešojo juridinio asmens, ar jo narių teisių pažeidimą. Teismas konstatavo, jog Sprendime jokių teisių ar pareigų Lietuvos regbio federacijai nėra nustatyta, todėl darė išvadą, jog skundžiamas sprendimas objektyviai negalėjo pažeisti nei paties pareiškėjo – Lietuvos regbio federacijos, nei jos narių – sporto klubų, teisių ar teisėtų interesų. Teisėjų kolegija taip pat vertino, kad finansavimo regbio sporto šakai nesuteikimas Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose tam tikra prasme galėtų būti pripažintas ribojančiu regbio sporto šakos populiarumą ir pažeidžiančiu Lietuvos regbio federacijos tikslą – siekti šios sporto šakos masiškumo, tačiau nurodė, kad pareiškėjo veiklą reglamentuojantys teisės aktai – Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas – nesuteikia Lietuvos regbio federacijai teisės ginti viešąjį interesą. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas darė išvadą, kad Lietuvos regbio federacija šiame ginče neturi reikalavimo teisės, kadangi Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-129 „Dėl sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąrašo patvirtinimo“ objektyviai negalėjo pažeisti pareiškėjo (jo narių) teisių ar teisėtų interesų, tuo tarpu teisės ginti viešąjį interesą pareiškėjui nesuteikia įstatymas.

III. 8. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 87-88), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

9. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad pagrindinis apelianto veiklos tikslas – vystyti ir populiarinti regbį Lietuvoje, siekti jo masiškumo ir meistriškumo. Įgyvendindama šį tikslą, Lietuvos regbio federacija veikia kaip regbio valdymo institucija, koordinuoja Lietuvoje veikiančių sporto klubų, mokyklų ir kitų sporto organizacijų veiklą regbio vystyme, užtikrina Lietuvos nacionalinių regbio rinktinių parengimą ir dalyvavimą pasaulio ir Europos čempionatuose ir kitose oficialiose tarptautinėse sporto varžybose, remia regbio mėgėjus, veteranus ir visuomenininkus. Mano, kad Sprendimas turi tiesioginę įtaką pareiškėjo teisėms ir pareigoms, kadangi jis pažeidžia pagrindinį apelianto veiklos tikslą. Finansavimo regbio sporto šakai nesuteikimas riboja šios sporto šakos populiarinimą, sudaro kliūtis užtikrinti Lietuvos nacionalinių regbio rinktinių parengimą ir dalyvavimą tarptautinėse sporto varžybose. Finansavimo nutraukimas reiškia, kad sportuojančias vaikų grupes iš dalies ar visiškai turės finansuoti pareiškėjas, todėl jis turi materialinį teisinį suinteresuotumą ginčyti Sprendimą.

10. Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 93-94), kuriame prašė apeliacinį skundą atmesti, poziciją grįsdamas argumentais, iš esmės analogiškais atsiliepime į skundą nurodytiesiems. Taip pat atsakovas papildomai nurodo, jog vien tik tikėtinumas, kad Sprendimas ateityje gali pažeisti pareiškėjo teises, negali būti pagrindas naikinti šį Sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 11. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Viešasis administravimas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti <...>. Administracinis aktas Administracinių bylų teisenos įstatyme apibrėžiamas kaip vykdant administravimo funkcijas administravimo subjekto priimtas teisės aktas (ABTĮ 2 str. 15 d.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 dalį, norminis teisės aktas – tai įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, o pagal šio straipsnio 14 dalį, individualus teisės aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei. Taigi iš šiose Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatose įtvirtinto teisinio reguliavimo išplaukia, jog administraciniai aktai, atsižvelgiant į jų turinio pobūdį, skirstomi į individualius administracinius aktus ir norminius administracinius aktus.

12. Teisės doktrinoje bei teismų praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-63/2003, 2010 m. balandžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, 2012 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-2031/2012, 2013 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I858-7/2013 ir kt.).

13. Pažymėtina, jog teisės akto pobūdžio ir teisinės prigimties nustatymas lemia, be kita ko, išvadą dėl taikytinos tokio akto teisėtumo tyrimo procesinės tvarkos, pasireiškiančios tuo, jog skiriasi inter alia subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą, siekiant ginčyti atitinkamą teisės aktą (prašant ištirti jo teisėtumą), ratas, kreipimosi forma, tokio akto panaikinimo (pripažinimo neteisėtu) teisinės pasekmės ir pan. (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I403-3/2007, 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-340/2010).

14. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas anksčiau minėtus Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatose apibrėžtus individualaus teisės akto bei norminio teisės akto požymius, nuosekliai pažymi, jog daugelis jų yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu ar individualiu administraciniu aktu, turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-78/2006; 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007, 2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011 ir kt.). Sprendžiant klausimą, kokio pobūdžio (norminis ar individualus) yra skundžiamas teisės aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS756-533/2013).

15. Vienas iš norminio administracinio akto požymių yra jį priėmusio subjekto statusas – tam, kad tam tikras teisės aktas galėtų būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, jis turi būti priimtas viešojo administravimo subjekto (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002, 2009 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I442-5/2009). Savo ruožtu visuotinis tokio akto privalomumas, kaip vienas pagrindinių norminių teisės aktų požymių, yra sietinas su šį aktą priėmusiam subjektui suteiktais viešojo administravimo įgaliojimais, t. y.

įgaliojimais praktiškai įgyvendinti vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas (ABTĮ 2 str. 4 d.). Būtent tokių įgaliojimų turėjimas išskiria viešojo administravimo subjektus iš kitų asmenų, sudarydamas prielaidas jiems savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti teisės normas – elgesio taisykles, privalomas neapibrėžtam asmenų ratui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2007). Taigi norminis administracinis aktas įtvirtina bendro, abstraktaus, neindividualizuoto pobūdžio nuostatas – elgesio taisykles.

Kitas reikšmingas šių teisės aktų atribojimo kriterijus – tai subjektai, kuriems skirti atitinkami teisės aktai: norminis teisės aktas yra adresuojamas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais (be to, akcentuotina, jog galimybė tam tikru konkrečiu momentu nustatyti šių subjektų ratą nereiškia, kad aktas yra individualus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011). Savo ruožtu individualiu teisės aktu, kaip išplaukia iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos individualaus teisės akto apibrėžties, nustatomos konkrečios teisės ar pareigos konkretiems subjektams.

Be to, kaip minėta, norminis teisės aktas yra orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų, ir, įtvirtinus atitinkamą teisinį reguliavimą (atitinkamas teisės normas) šiame akte, jis toliau veikia ir yra realizuojamas individualiuose santykiuose bei konkrečių asmenų elgesyje (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011). Individualus aktas, priešingai, pasižymi vienkartiniu (ad hoc) pobūdžiu.

16. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas – Lietuvos regbio federacija – kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, ginčydamas Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. T2-129 „Dėl sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąrašo patvirtinimo“. Ginčijamu sprendimu atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 ir 29 punktais ir Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, patvirtino sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąrašą. Pareiškėjas šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą iš esmės kvestionuoja tuo aspektu, jog į sprendimu patvirtintą sporto šakų sąrašą nėra įtraukta regbio sporto šaka. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, 2013 m. liepos 26 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos regbio federacijos skundą atmetė, iš esmės konstatavęs, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju neturi reikalavimo teisės, kadangi ginčijamas sprendimas objektyviai negalėjo pažeisto pareiškėjo (jo narių) teisių ar teisėtų interesų, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymas pareiškėjui nesuteikia.

17. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog, kaip matyti iš 2013 m. balandžio 10 d. aiškinamojo rašto „Dėl sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąrašo patvirtinimo“ (b. l. 41-43), Sprendimo priėmimas savo esme yra vienas iš sporto sistemos Klaipėdos miesto savivaldybėje reformos etapų – šiame aiškinamajame rašte, nurodant sprendimo galimas pasekmes, pažymėta inter alia tai, jog patvirtinus sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąrašą, bus pradėtas įgyvendinti Klaipėdos miesto sporto sistemos reformos veiksmų planas; minėtoms sporto šakoms teks didžioji savivaldybės skiriamų lėšų dalis iš visų Kūno kultūros ir sporto plėtros programoje numatytų lėšų; Klaipėdos miesto savivaldybė pasirinks svarbiausias sporto plėtotės kryptis. Šiame aiškinamajame rašte taip pat nurodyta, jog atitinkamoms sporto šakoms, kurios nebus įtrauktos į minėtą sąrašą, bus rekomenduojama (siūloma) pereiti į klubinę sistemą, o įvykdžius sporto sistemos reformą, iš atitinkamų sutaupytų finansinių lėšų numatyta formuoti sportininko krepšelį, kurį gaus klubai, toliau plėtojantys savo srities sporto šakas; sporto šakoms, perėjusioms į klubinę sistemą, bus sudaromos sąlygos naudotis Klaipėdos miesto savivaldybės sporto bazių infrastruktūra (pagal parengtą ir tarybos patvirtintą tvarką).

18. Vertindama nagrinėjamoje byloje ginčijamą Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. T2-129 „Dėl sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąrašo patvirtinimo“ anksčiau minėtų kriterijų aspektu, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausia pastebi, jog jis priimtas vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 8 ir 29 punktais, įtvirtinančiais savarankiškąsias savivaldybių funkcijas – inter alia vaikų ir jaunimo užimtumo organizavimą, kūno kultūros ir sporto plėtojimą, taip pat Kūno kultūros ir sporto įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią kūno kultūros ir sporto politiką savivaldybėse formuoja savivaldybės taryba. Savo ruožtu ginčijamame sprendime, įgyvendinant šias įstatymų leidėjo savivaldybėms (savivaldybių taryboms) pavestas funkcijas, įtvirtintas teisinis reguliavimas savo esme vertintinas kaip atitinkamos naujos teisės normos, apibrėžiančios sporto šakų, finansuojamų savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąrašą, nustatymas. Pabrėžtina, jog Sprendime įtvirtintas teisinis reguliavimas yra adresuotas ne tik savivaldybės biudžetinėms sporto įstaigoms, kaip rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei (tiesiogiai lemiant jų statusą – teises bei pareigas aktualioje srityje), tačiau taip pat daro tiesioginę įtaką ir kitiems subjektams, inter alia vaikams bei jaunimui, siekiantiems realizuoti galimybę užsiimti atitinkama sporto šaka, kadangi akivaizdu, jog, priklausomai nuo to, ar ši sporto šaka yra nurodyta ginčijamu sprendimu patvirtintame sporto šakų, finansuojamų savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąraše, ar ne, – tai gali turėti reikšmingą įtaką minėtos galimybės įgyvendinimui. Taigi Sprendimas nėra skirtas konkretiems subjektams ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei, juo taip pat nėra įtvirtintos konkrečios teisės ar pareigos suinteresuotiems asmenims, kaip konkretiems subjektams. Pabrėžtina, jog Sprendime įtvirtintas teisinis reguliavimas, akivaizdu, nėra vienkartinio pobūdžio, o nukreiptas į atitinkamų teisinių santykių reguliavimą ateityje nuo konkrečia data (2014 m. sausio 1 d.) apibrėžto momento ir numatytas taikyti daug kartų, suinteresuotiems asmenims įgyvendinant savo teises bei pareigas aktualioje teisinių santykių srityje.

19. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, susijusius su administracinėje byloje ginčijamo sprendimo turiniu bei pobūdžiu, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. T2-129 „Dėl sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąrašo patvirtinimo“ laikytinas norminiu teisės aktu. Tačiau, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo taikytos procesinės pareiškėjo skundo nagrinėjimo tvarkos bei skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčijamas sprendimas pirmosios instancijos teismo buvo traktuotas kaip individualus administracinis aktas.

20. Minėta, kad teisės akto priskyrimas prie atitinkamos rūšies administracinių aktų – individualių ar norminių – grupės lemia, be kita ko, taikytiną tokio akto teisėtumo tyrimo procesinę tvarką, inter alia subjektų, turinčių teisę kreiptis dėl atitinkamo teisės akto į teismą, ratą. Taigi nustačius, kad ginčijamas teisės aktas yra norminis administracinis aktas, tai lemia išvadą, jog tokio teisės akto teisėtumas negali būti tikrinamas pagal bendrąsias administracinių bylų teisenos taisykles – tokio teisės akto teisėtumo patikra galima tik pagal specialiąsias tik norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimui taikytinas procesines taisykles.

21. Ginčai dėl norminio administracinio akto teisėtumo nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo šešioliktame skirsnyje nustatyta tvarka. Pastebėtina, jog Administracinių bylų teisenos įstatyme asmenų, turinčių teisę kreiptis dėl atitinkamo norminio teisės akto teisėtumo patikros, aspektu iš esmės yra išskirtos dvi norminių teisės aktų teisėtumo patikros rūšys, t. y. kai į atitinkamą administracinį teismą kreipiamasi su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 110 str.) ir kai prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą paduodamas ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.).

22. Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio, įtvirtinančio nuostatas dėl abstraktaus prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, 1 dalis (2010 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. XI-740 redakcija) nustato, kad su atitinkamu pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis Seimo nariai, Seimo kontrolieriai, vaiko teisių apsaugos kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, Valstybės kontrolės pareigūnai, bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai, prokurorai ir profesinės savivaldos asociacijos, įsteigtos pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas, o pagal šio straipsnio 2 dalį, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai. Tuo tarpu Administracinių bylų teisenos įstatymo 111 straipsnis, kaip minėta, numato galimybę prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodytiems subjektams, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Vertinant nurodytas nuostatas sistemiškai, akivaizdu, jog yra nustatytas išsamus sąrašas subjektų, galinčių kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės nutarimui, o asmenų, nenurodytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnyje, teisė inicijuoti atitinkamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo patikros procesą yra sietina išimtinai su tais atvejais, kai teisme yra nagrinėjama konkreti individuali byla, susijusi su jų teisėmis bei teisėtais interesais, ir kai ginčijamas norminis administracinis aktas turėtų būti taikomas šioje byloje.

23. Nurodyto teisinio reguliavimo bei teisinių argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-129 „Dėl sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąrašo patvirtinimo“ turinį bei pareiškėjo suformuluotus reikalavimus, pažymi, jog pareiškėjo skundas savo esme laikytinas abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo, kadangi pareiškėjas nagrinėjamoje byloje ginčija išimtinai norminio pobūdžio teisės akte įtvirtintą teisinį reguliavimą, kaip minėta, tuo aspektu, jog jame iš esmės yra teisės spraga, į sporto šakų, finansuojamų savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąrašą neįrašius regbio sporto šakos. Tačiau pareiškėjas, akivaizdu, nepatenka į Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo, ratą. Šio subjektų, turinčių teisę kreiptis į atitinkamą administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumą, sąrašo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, be kita ko, jog pareiškėjas Lietuvos regbio federacija, kurios teisinė forma yra asociacija, negali būti laikoma Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje (2010 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. XI-740 redakcija) nurodyta profesine savivaldos asociacija, įsteigta pagal įstatymą vykdyti viešąsias funkcijas, kadangi, kaip matyti iš 2010 m. balandžio 13 d. įstatymu Nr. XI-740 padarytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 dalies pakeitimų travaux préparatoire, jais buvo siekiama suteikti galimybę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu atitinkamoms profesinės savivaldos asociacijoms, kurios yra įkurtos ne privačių asmenų, bet įstatymų leidėjo (t. y. įsteigtos įstatymu), siekiant reguliuoti atitinkamas profesijas ir taip užtikrinti viešąjį interesą (pvz., Notarų rūmai, Antstolių rūmai ir kt.).

24. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjo ginčijamas teisės aktas yra norminio pobūdžio, o pareiškėjas nepatenka į subjektų, turinčių teisę paduoti abstraktų prašymą ištirti savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumą, ratą, t. y. pareiškėjas neturėjo teisės kreiptis į apygardos administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto teisėtumo, ir, atitinkamai, tokio prašymo nagrinėjimas nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai, konstatuoja, jog tokį pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p., 114 str. 1 d.), o priėmus – nutraukti administracinę bylą kaip nepriskirtiną administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p., 114 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, neįvertinęs reikšmingų aplinkybių, susijusių su byloje ginčijamo teisės akto norminiu pobūdžiu, ir iš esmės išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. T2-129 „Dėl sporto šakų, finansuojamų Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinėse sporto įstaigose, sąrašo patvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, todėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. sprendimas naikintinas, o administracinė byla nutrauktina (Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktu, 114 straipsnio 1 dalimi ir 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo Lietuvos regbio federacijos skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 26 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Virginija Volskienė