A-552-304-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-304/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03213-2012-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. J. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiasis suinteresuotas asmuo J. M. (J. M.), dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Vilniaus miesto skyriaus sprendimą, įformintą 2012 m. gegužės 30 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-1133, kuriuo atsisakyta parengti išvadą dėl žemės perkėlimo į kaimo vietovę; 2) panaikinti NŽT 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 1T-(7.5)-91; 3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių parengti įstatymų nustatyta tvarka išvadą dėl likusios S. M. turėtos ir natūra negrąžintinos žemės buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje, perkėlimo į lygiaverčio žemės sklypo suteikimo neatlygintinai (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Molėtų rajone (I t., b. l. 1–6).

Pareiškėja paaiškino, kad jai neatkurtos nuosavybės teisės į 0,5413 ha buvusio savininko S. M. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime, Vilniuje, turėtos žemės. Pareiškėja NŽT Vilniaus miesto skyriui 2012 m. balandžio 18 d. pateikė prašymą skirti 0,12 ha žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, o už likusią dalį perduoti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 0,03 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) gatvėje, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilniaus miesto savivaldybėje, dėl likusių 0,3913 ha parengti išvadą ir suteikti neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje, t. y. (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Molėtų rajone, kur iki šiol yra pakankamas laisvas valstybinis žemės fondas.

NŽT Vilniaus miesto skyrius ir NŽT skundžiamais sprendimais atsisakė parengti išvadą dėl žemės perkėlimo į (duomenys neskelbtini) seniūniją, Molėtų rajone, motyvuodami tuo, kad pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 21 straipsnio 3 dalies nuostatą pareiškėja pavėlavo pareikšti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės. Kadangi buvusio savininko S. M. žemė yra valstybės išperkama, todėl gali būti priimtas sprendimas už valstybės išperkamą žemę atlyginti tik pinigais.

Pareiškėja nesutinka su atsakovo Atkūrimo įstatymo nuostatų aiškinimu. Remiasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, 16 straipsnio 9 dalimi ir aiškina, kad įstatymas numatė 5 atkūrimo būdus už miesto teritorijoje turėtą ir valstybės išperkamą žemę, o nuo 2012 m. vasario 1 d. įsigaliojusios, pakeistos Atkūrimo įstatymo nuostatos, nustatė papildomą atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdą – pinigais. Šis naujas kompensavimo būdas negali pretendentams užkirsti kelio pasirinkti kitus Atkūrimo įstatyme nustatytus kompensavimo būdus.

Pakeistas Atkūrimo įstatymas išplėtė kompensavimo būdų sąrašą, o ne susiaurino iki vieno – kompensavimo pinigais. Aktuali Atkūrimo įstatymo redakcija nenustato termino, per kurį pilietis privalo pasirinkti kompensavimo būdą, t. y. įstatymų leidėjas šį apribojimą panaikino. Todėl piliečių rašytinė valia dėl kompensavimo būdo parinkimo yra įpareigojanti. Aiškinant Atkūrimo įstatymo nuostatas taip, kaip jas aiškina NŽT, pretendentai į žemės grąžinimą atsidurtų nelygiavertėje padėtyje su tais piliečiais, kuriems nuosavybės teisės, esant visiškai analogiškoms faktinėms aplinkybėms, buvo atkuriamos iki 2012 m. sausio 31 d.

Atkūrimo įstatymo Nr. XI-1650 įsigaliojimo, o tai prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams. Be to, įstatymuose nustatytas piniginės kompensacijos dydis (6 240 Lt už 1 ha Vilniaus miesto žemės) ir neapibrėžti jos išmokėjimo terminai yra neadekvatūs negrąžintinos žemės rinkos vertei (apie 10 000 Lt už 1 arą), tokia kompensacija nesiekia ir 1 procento negrąžintinos žemės rinkos vertės. Todėl toks siauras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies aiškinimas pažeidžia Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatytą lygiavertiškumo principą.

Pareiškėja 2012 m. balandžio 10 d. atsisakė NŽT Vilniaus miesto skyriaus pasiūlytos simbolinės piniginės kompensacijos.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime (I t., b. l. 23–29) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja siekia nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko S. M. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos turėtą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime (pagal dabartinį administracinį-teritorinį suskirstymą esančią (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus m. sav. teritorijoje). Pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,5763 ha žemės plotą, teisės į 0,5413 ha žemės plotą dar neatkurtos. Pareiškėjos kartu su broliu paduotame 2001 m. spalio 3 d. prašyme atkurti nuosavybės teises į žemę nenurodytas konkretus nuosavybės teisių atkūrimo būdas.

Pareiškėja yra įrašyta į piliečių, pageidaujančių gauti naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę, patvirtintą NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747, 3443-uoju numeriu pagal pirminio prašymo padavimo datą – 2001 m. spalio 3 d. Pareiškėja su 2012 m. balandžio 10 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, nurodydama, kad atsisako pasinaudoti Atkūrimo įstatyme nustatyta galimybe už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais, ir prašydama skirti jai 0,12 ha žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, o už likusią grąžinti žemės dalį perduoti nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 0,03 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) g., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus m. sav. teritorijoje bei lygiavertį turėtajam žemės plotą (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) kaimuose, (duomenys neskelbtini) sen., Molėtų r. sav. teritorijoje – toks reikalavimas nepagrįstas.

Remdamasis sistemine Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijos, galiojusios iki 2012 m. sausio 31 d., ir redakcijos, galiojančios nuo 2012 m. vasario 1 d., analize atsakovas aiškina, kad piliečiai turėjo teisę iki 2003 m. balandžio 1 d. išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo arba pakeisti jau išreikštą valią dėl to paties. Vėliau, po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti prašymai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo ir negali sukurti teisinės pareigos atkurti nuosavybės teises piliečio nurodytu būdu institucijai, vykdžiusiai (vykdančiai) nuosavybės teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimą.

Be to, jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. nepareiškė valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo, jį savo iniciatyva iki 2012 m. sausio 31 d. turėjo teisę parinkti institucija, vykdanti nuosavybės teisių į žemę, mišką, vandens telkinius atkūrimo darbus (iki 2010 m. birželio 30 d. apskrities viršininkas, nuo 2010 m. liepos 1 d. – NŽT). Pareiškėja iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t. y. iki 2003 m. balandžio 1 d., neišreiškė valios dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo (toks jos prašymas gautas tik 2012 m. balandžio 18 d.).

Vilniaus apskrities viršininkas, pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą parinkdamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą, turėjo teisę grąžinti pareiškėjai žemę natūra, o Vilniaus miesto skyriaus vedėjas, pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą parinkdamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą, turėjo teisę įrašyti pareiškėją į piliečių, pageidaujančių gauti naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę.

Pareiškėjos 2012 m. balandžio 10 d. prašyme išreikšta valia dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo negali sukurti teisinių pareigų institucijai, vykdančiai teisių į žemę, miškus, vandens telkinius atkūrimą. Vilniaus miesto skyriaus, ir NŽT atsisakymas rengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn yra pagrįstas. Pareiškėjos skundžiami sprendimai atitinka Atkūrimo įstatyme įtvirtintą teisinį reglamentavimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. M. atsiliepime (I t., b. l. 186) nurodė, kad sutinka su pareiškėjos skundu ir jį palaiko.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas remdamasis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 9 dalimi, 17 straipsniu, 21 straipsnio 3 dalimi (redakcija, galiojusi iki 2012 m. vasario 1 d.) nustatė, kad po 2003 m. balandžio 1 d. piliečiai nebegalėjo pareikšti valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdų ir ši nuostata nebuvo keičiama, tik buvo nustatomi terminai tam tikrais atvejais pakeisti pareikštą valią. Nuosavybės teisių atkūrimo būdą parinkdavo institucijos, nurodytos Atkūrimo įstatymo 17 straipsnyje.

Teismas pažymėjo, kad nuo pat 2001 m., kai pareiškėja ir jos brolis padavė prašymą atkurti nuosavybės teisę, Atkūrimo įstatymas numatė keletą nuosavybės teisių atkūrimo būdų, kai nuosavybės teisė negali būti atkurta natūra, taip pat Atkūrimo įstatyme buvo reglamentuojama, iki kada pretendentas gali išreikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Po šio termino, nuosavybės teisių atkūrimo būdą galėjo parinkti institucija, kuri pagal Atkūrimo įstatymą turi teisę priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nors pareiškėja 2001 m. spalio 3 d. prašyme nebuvo išreiškusi valios dėl konkretaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo, vadovaujantis minėta Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostata, o taip pat Atkūrimo įstatymo esme, t. y. iš visų įstatymo nuostatų, galiojusių nuo pat jo priėmimo iki šiol, darytina išvada, kad pirmenybė visada turi būti teikiama nuosavybės teisių atkūrimui natūra, ir tik nesant galimybės tai padaryti ar pretendentui atsisakius, parenkami kiti nuosavybės teisių atkūrimo būdai. Vilniaus apskrities viršininkas turėjo teisę ir pareigą parinkti vieną iš Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytų nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdą ir grąžinti pareiškėjai žemę natūra, tai ir buvo padaryta, kiek tai leido faktinės aplinkybės. Atsižvelgiant į 2008 m. sprendimus, kuriais pareiškėjai buvo atkurta nuosavybės teisė natūra, ir į tuo metu buvusį teisinį reguliavimą, nuo 2008 m. iki 2012 m. vasario 1 d. buvo galimybė atkurti nuosavybės teisę ir kitais būdais, kuriuos galėjo parinkti nuosavybės teises atkurianti institucija, t. y. 2008 m. gruodžio 12 d. sprendime, kuriuo pareiškėjai atkurtos nuosavybės teises į 0,0264 ha žemės, grąžindamas žemę natūra žemės sklype (duomenys neskelbtini) g., Vilniuje, esantis fakto konstatavimas, kad nuosavybės teisės į likusią dalį (0,5413 ha) bus atkurtos vėliau, negalėjo pareiškėjai sukelti teisėtų lūkesčių, kad nuosavybės teisė bus atkurta suteikiant lygiavertį sklypą kitoje vietoje, tuo labiau, kad tokio pageidavimo pareiškėja iki 2012 m. balandžio 10 d. nebuvo pareiškusi. Nuosavybės teisių atkūrimas pinigine kompensacija taip pat yra vienas iš nuosavybės teisių atkūrimo būdų.

Teismas nustatė, kad nei viename iš pareiškėjos prašymų NŽT, paduotų iki 2012 m. vasario 1 d. (kai pasikeitė Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis), nebuvo prašymo atkurti nuosavybės teisę į žemę perduodant neatlygintinai lygiavertį žemės sklypą. Nuo 2007 m. iki 2008 m. visi pareiškėjos prašymai susiję su nuosavybės teisių atkūrimu natūra, su šių procesų pagreitinimu, juose nėra jokių užuominų į tai, kad pareiškėja sutinka su kokiu nors kitu nuosavybės teisės atkūrimo būdu, kuris numatytas Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje.

Teismas padarė išvadą, kad nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimą vykdanti institucija Atkūrimo įstatymo nuostatas aiškino ir taikė teisingai. Pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostata (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. vasario 1 d.) leido piliečiams pakeisti jau pareikštą valią dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdo nurodant kitą būdą – atlyginant pinigais, tačiau ne kitus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje nurodytus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo būdus, nes jie jau turėjo būti pretendento nurodyti iki 2003 m. balandžio 1 d., t. y.

šiuo atveju pareiškėja nepagrįstai remiasi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalimi, nes ši norma pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikoma, jos taikymą apriboja 21 straipsnio specialiosios nuostatos. Pareiškėja Atkūrimo įstatymo nustatytu terminu (iki 2003 m. balandžio 1 d.) nebuvo išreiškusi savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, ir to neginčija, todėl NŽT Vilniaus miesto skyrius 2012 m. vasario 13 d. raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2894 iš esmės nepagrįstai siūlė jai pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais.

Tačiau toks siūlymas nėra pagrindas pripažinti skundžiamus sprendimus neteisėtais, nes šiuo siūlymu pareiškėjos teisės ar teisėti interesai pažeisti nebuvo ir nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Pareiškėja atsisakė galimybės prašyti atlyginimo pinigais. Pareiškėja neturėjo teisės, vadovaudamasi nuo 2012 m. vasario 1 d. galiojančia Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalies nuostata, pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalį tokiu atveju, kai asmuo įstatymo nustatytu terminu nebuvo pareiškęs valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nuosavybės teisės atkuriamos vieninteliu būdu – atlyginant pinigais.

Nuo 2012 m. vasario 1 d. iš esmės buvo pakeistos specialiosios Atkūrimo įstatymo taikymo nuostatos, kurios nustatytos 21 straipsnyje, ir piliečiams suteikta teisė pakeisti (ne pareikšti) valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo konkrečiu būdu – atlyginti pinigais, o tais atvejais, kai piliečiai įstatymo nustatytais terminais valios nepareiškė ar nepakeitė, nuosavybės teisės atkuriamos tik atlyginant pinigais, t. y. nuosavybės teisių atkūrimą vykdančios institucijos nuo 2012 m. vasario 1 d. nebeturi teisės parinkti kito nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl pareiškėjos 2012 m. balandžio 10 d. prašymas nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą vykdančiai institucijai nesukėlė pareigos atkurti pareiškėjai nuosavybės teises 2012 m. balandžio 10 d. prašyme nurodytu būdu – suteikiant lygiavertį sklypą kitoje vietoje, tuo metu tokio prašymo tenkinimas jau buvo iš viso negalimas.

Tuo tarpu prašymas skirti sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste pagal šiuo metu galiojančias Atkūrimo įstatymo nuostatas turės būti tenkinamas (NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 pareiškėja įtraukta į Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilę). Pareiškėjos reikalavimas dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus įpareigojimo parengti išvadą taip pat atmestas, kaip išvestinis iš pirmųjų reikalavimų.

III. Pareiškėja V. J. apeliaciniame skunde (IV t., b. l. 146–150) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja remiasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalimi, 16 straipsnio 9 dalimi, 18 straipsnio 3 dalimi. Pareiškėjos nuomone, Atkūrimo įstatymo 2012 m. vasario 1 d. pakeitime nustatytas papildomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, būdas – pinigais, kuris pretendentams neužkerta kelio pasirinkti kitus Atkūrimo įstatyme nustatytus kompensavimo būdus už valstybės išperkamą ir natūra negrąžintiną žemę. Aktuali Atkūrimo įstatymo redakcija (galiojanti nuo 2012 m. sausio 31 d.) nenustato termino per kurį pilietis privalo pasirinkti kompensavimo būdą. Todėl piliečių rašytinė valia dėl kompensavimo būdo parinkimo yra Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio misterijos ir Žemėtvarkos skyriams įpareigojanti. Pareiškėjos pasirinktas kompensavimo būdas, lygiaverčio žemės sklypo suteikimas (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Molėtų rajone, yra realizuotinas, nes šioje vietovėje pakanka valstybinės laisvos žemės fondo. Taigi nurodytuoju būdu yra galimybę atkurti nuosavybės teisės atlyginant už valstybės išperkamą ir natūra negrąžintiną nekilnojamąjį turtą.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2012 m. lapkričio 8 d. įstatymu Nr. XI-2404 panaikinęs Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 3 punkte numatytą kompensavimo būdą vertybiniais popieriais, Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje nurodė, kad pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi naikindamas konkretų kompensavimo būdą, įstatymų leidėjas numato galimybę piliečiams apsispręsti pasirinkti kitus kompensavimo būdus. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje 1 punkte numatytas kompensavimo būdas – lygiaverčio žemės, miško ar vandens telkinio ploto suteikimas kaimo vietovėje – įstatymo leidėjo iki šiol nėra panaikintas.

Pareiškėja pažymi, kad aiškinant Atkūrimo įstatymo nuostatas taip, kaip jas aiškina atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, pretendentai į žemės grąžinimą atsiduria nelygiavertėje padėtyje su tais piliečiais, kuriems nuosavybės teisės, esant visiškai analogiškoms faktinėms aplinkybėms, buvo atkuriamos iki Atkūrimo įstatymo Nr. XI-1650 įsigaliojimo t. y. iki 2012 m. sausio 31 d., o tai prieštarautų teisingumo ir protingumo kriterijams. Toks siauras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies išaiškinimas pažeidžia esmines Atkūrimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo J. M. prisideda prie pareiškėjos apeliacinio skundo (IV t., b. l. 153).

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius, atstovaujantis ir Nacionalinę žemės tarnybą, atsiliepime į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 158–163) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas remiasi Atkūrimo įstatymo 2 straipsniu, 5 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 9 dalimi, 17 straipsniu, 21 straipsnio 4 dalimi, Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (1999 m. lapkričio 11 d. nutarimo Nr. 1274 redakcija) 5 ir 10 punktais. NŽT Vilniaus miesto skyrius palaiko savo argumentus, nurodytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui, pažymi, kad Atkūrimo įstatymo redakcijoje, galiojančioje nuo 2012 m. vasario 1 d., įtvirtinta, kad tuo atveju, kai Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis nuo 2012 m. lapkričio 22 d.), taigi galima pagrįstai teigti, kad pareiškėjos prašomi panaikinti sprendimai atitinka Atkūrimo įstatymo įtvirtintą teisinį reglamentavimą, ką konstatavo ir Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 20 d. sprendime.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas

Byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjos teisės nuosavybės teisių atkūrimo procese pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo bei atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo.

Pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. M. iki 1940 metų nacionalizacijos turėtą žemės sklypą buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime Vilniaus apskrityje pagal V. M. 1991 m. spalio 29 d. Vilniaus miesto valdybai pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Šiame prašyme nurodyta, kad pageidaujamas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra (t. II, b. l. 73). Pareiškėja savo valią siekti nuosavybės teisių atkūrimo asmeniškai išreiškė 2001 m. spalio 3 d. prašyme Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui, kuriame konkretaus nuosavybės teisių atkūrimo būdo nenurodė (t. I, b.l.157). Pareiškėjai Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. gruodžio 5 ir 12 d. sprendimais buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,035 ha žemės, grąžinant ją natūra. Liko neatkurtos nuosavybės teisės į 0,5413 ha žemės. 2012 m. balandžio 10 d. pareiškėja pateikė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą, nurodydama, kad atkuriant nuosavybės teises pageidauja gauti naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste, o už likusį neatkurtą žemės plotą - gauti lygiaverčius žemės sklypus Vilniaus mieste ir Molėtų rajone. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo būtent dėl galimybės patenkinti šį pareiškėjos prašymą.

Tarp šalių nėra ginčo, kad atkurti nuosavybės teises grąžinant daugiau žemės natūra pareiškėjai galimybės nėra, nes likusi buvusio (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemė priskirta valstybės išperkamai žemei. Todėl nuosavybės teisės V. J. gali būti atkuriamos tik Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje numatytais atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdais.

Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia kad buvo netinkamai pritaikyta materialioji teisės norma – galiojanti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija, teismas netinkamai aiškino sąvokas „nuosavybės teisių atkūrimo būdas“ ir „atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdas“; iki 2012-02-11 galiojusios Atkūrimo įstatymo redakcijos 21 straipsnio 3 dalis nustatė terminą valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo, tačiau nenustatė termino valiai dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą turtą pakeitimo; aktuali Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija nenumato apribojimų pareiškėjai pakeisti valią dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemės sklypą.

Apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjos teisė pasirinkti atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdą pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą (pasirenkant lygiavertį žemės plotą) yra nesaistoma terminų, nes jie nėra nustatyti aktualioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijoje, laikytini nepagrįstais ir atmestini. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas tęsiasi ilgą laiką, jo metu kito tiek nuosavybės teisių atkūrimo bei atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdai, tiek terminai, per kuriuos asmenys turėjo pareikšti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo.

Atsižvelgiant į šių teisinių santykių ypatumus, procesų tęstinumą, sprendžiant dėl asmens galimybių viename ar kitame nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo etape realizuoti savo teises, Atkūrimo įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos sistemiškai, įvertinant tiek teisinio reglamentavimo pokyčius, tiek įstatymų leidėjo tikslus, lėmusius vienų ar kitų normų įtraukimą į teisės aktą. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi nuo 1999-06-02 iki 2002 -10- 25, numatė galimybę piliečiams iki 2002 m. liepos 1 d. pakeisti savo pareikštą valią dėl būdo, kuriuo valstybė atlygina už išperkamą nekilnojamąjį turtą, ir iki 2003 m. sausio 1 d. valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo į iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose turėtą žemę, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Atkūrimo įstatymo pakeitimo 2002 10 15 įstatymu Nr. IX-1139 21 straipsnio 3 dalyje liko numatyta tik galimybė iki 2003 m. sausio 1 d. pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas sprendimas ar nepradėtas vykdyti. Šie terminai yra naikinamieji, asmenys, nerealizavę teisių per šiuos terminus, vėliau jų įgyvendinti negali. Nuo 2012 m. vasario 1 dienos iki 2012m. lapkričio 22 dienos galiojusi Įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija (2011m. lapkričio 10 dienos įstatymo Nr. XI-1650 redakcija) ir nuo 2012 m. lapkričio 22 dienos iki šio momento galiojanti Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcija (2012m. lapkričio 8 dienos įstatymo Nr. XI-2404 redakcija) nustato, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.

Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų teisinio reglamentavimo raidą, įstatymo leidėjo tikslus optimizuoti ir spartinti nuosavybės teisių atkūrimo procesą, pareiškėjos argumentas, kad turėtų būti taikomi tik šiuo metu aktualioje Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijoje aptariami terminai, laikytinas nepagrįstu. Pareiškėja turėjo galimybę realizuoti savo teisę per įstatymo nustatytus terminus, pasirinkdama konkretų įstatyme numatytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Tokios valios pareiškėja nėra tinkamai pareiškusi. Piliečių, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, galimybė keisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir atlyginimo būdo remiantis aukščiau aptartais principais yra aiškinama ir kitose panašiose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-525-1375-13).

Kartu pažymėtina, kad įstatymo leidėjas 2011m. lapkričio 10 dienos įstatymu Nr. XI-1650 pakeitė ir Įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentavo terminus ir tvarką kaip gali būti keičiama valia dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę. Būtent šioje normoje, galiojančioje ir šiuo metu, įstatymo leidėjas nustatė, jog piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. nustatyta tvarka priskirtą miestų teritorijoms, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, iki 2012 m. birželio 1 d. gali pakeisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę atlyginti pinigais.

Vertinant 2012 m. balandžio 10 d. pareiškėjos prašymą Įstatymo 21 straipsnio 2 dalies kontekste konstatuotina, jog jis yra pateiktas Įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatytu terminu, tačiau jame išreikštos valios turinys neatitinka įstatymo leidėjo suteiktų galimybių, nes pareiškėjų nurodomas atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdas Įstatyme nėra numatytas kaip galimas. Įstatymo 21 straipsnio 2 dalis leidžia keisti valią tik į vieną atlyginimo būdą, t.y. atlyginimą pinigais.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tenkinti pareiškėjos 2012 m. balandžio 10 d. pateikto prašymo tenkinti nebuvo pagrindo, nes tokios valios pareiškėja nebuvo išreiškusi iki įstatymo nustatyto termino pabaigos.

Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad kadastrinėse vietovėse, kuriose pareiškėja pageidauja gauti atkurti nuosavybės teises ekvivalentine natūra, yra laisvos žemės ir taip greičiau bei teisingiau bus užbaigtas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, negali turėti esminės reikšmės nagrinėjamu atveju, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas vykdomas griežtai pagal teisės aktuose nurodytas procedūras, o ne vien atsižvelgiant į pretendentų pageidavimus.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog tiek Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2012 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. 49SFN(14.49.104)-1133, tiek Nacionalinės žemės tarnybos 2012 m. lapkričio 16 d. sprendimas Nr. 1T-(7.5)-91 yra teisėti ir pagrįsti, juos naikinti pagrindo nėra, ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjos V. J. apeliacinį skundą atmesti

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas