A-602-1307-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-1307/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00798-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.2; 37.3; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka nagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. A. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius, atsakovas) Centro pensijų skyriaus 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 10.33.C-11626 (b. l. 4-6).

Pareiškėja nurodė, jog VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2010 m. kovo 3 d. pranešimu Nr. (13.36)10.V.C.-3108 pareiškėja buvo įpareigota pateikti legalizuotus dokumentus apie savo draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 199 m. gruodžio 31 d. 2010 m. birželio 8 d. buvo informuota, jog pristatytos pažymos iš Armėnijos apie pareiškėjos darbo užmokestį 1984-1993 m. nėra tinkami patvirtintos, t. y. nelegalizuotos arba nepatvirtintos pažyma (Apostille), ir priimtas 2010 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. 10.33 C-11626, kuriuo nuspręsta nuo 2010 m. birželio 1 d. iki gyvos galvos mokėti pareiškėjai 566,40 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją (toliau – ir pensija).

Nurodė, kad skaičiuojant pensiją ne visos draudžiamosios pajamos buvo įskaičiuotos apskaičiuojant draudžiamųjų pajamų koeficientą – nebuvo įtrauktos pajamos, gautos dirbant Krasnojarsko SKMK įmonėje, kuri buvo nukreipta į Armėniją likviduoti žemės drebėjimo padarinius, bei nebuvo įtrauktas darbo užmokestis dirbant UTAB „Bžni“ mineralinių vandenų gamykloje. Sprendimas yra neteisėtas, kadangi pareiškėja pristatė visus būtinus dokumentus pensijai apskaičiuoti. Pažymėjo, kad visi dokumentai buvo priimti ir jokių pretenzijų dėl jų netinkamumo reiškiama nebuvo. Pensijos dydis buvo sumažintas, kadangi pateikti dokumentai nebuvo legalizuoti – patvirtinti pažyma (Apostille). Vienintelis kelias patvirtinti dokumentus pažyma (Apostille) yra vykti į Armėniją. Tačiau dėl mažų pajamų ir prastos sveikatos būklės pareiškėja neturi galimybių nuvykti į Armėniją. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 1997 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. 39 buvo patvirtinta Konsulinio dokumentų legalizavimo instrukcija (toliau – ir Instrukcija). Konsulinis dokumentų legalizavimas atliekamas vadovaujantis 1963 m. Vienos konvencija dėl konsulinių santykių. Pagal Instrukciją, jeigu Lietuva yra pasirašiusi su užsienio valstybe sutartį dėl teisinės pagalbos, dokumentai, parengti ir patvirtinti vienos iš susitarusiųjų šalių kompetentingos įstaigos, kitos šalies teritorijoje turi įrodomąją galią. Lietuvos Respublika su Armėnija tokią sutartį yra pasirašiusi.

Atsakovas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 38-40) nurodė, jog pareiškėja 2006 m. gruodžio 20 d. VSDFV Kauno skyriui pateikė prašymą skirti netekto darbingumo pensiją. VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės pensijų skyriaus 2007 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 10.33.PK-9159 A. A. paskirta valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija nuo 2006 m. lapkričio 28 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. netekus 50 proc. darbingumo. Pensija buvo apskaičiuota atsižvelgiant į 20,9167 metų stažą, įgytą iki 1991 m. birželio 1 d., ir draudžiamųjų pajamų koeficientą, apskaičiuotą pagal 1985-1989 metais turėtas draudžiamąsias pajamas, t. y. pagal penkerių paeiliui einančių palankiausių metų.

VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės pensijų skyriaus 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 10.33.PK-21552 A. A. nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. paskirta netekto darbingumo pensija netekus 60 proc. darbingumo. Netekto darbingumo pensija paskirta atsižvelgiant į įgytą 20.9167 m. trukmės stažą bei 1987, 1988, 1989, 1990 ir 1991 metais turėtas draudžiamąsias pajamas, pagal kurias apskaičiuotas draudžiamųjų pajamų koeficientas yra 1.7473. Draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo apskaičiuotas atsižvelgiant ir į Armėnijos nacionalinio archyvo 2006 m. birželio 1 d. išduotose pažymose Nr. 01-02/178 ir Nr. 01-02/179 (toliau – ir Pažymos) nurodytus duomenis apie pareiškėjai priskaičiuotą darbo užmokestį.

Užsienio valstybės (išskyrus valstybes, su kuria Lietuva yra sudariusi tarptautinę sutartį dėl pensinio aprūpinimo, Europos Sąjungos valstybes nares, Europos ekonominės erdvės valstybes ar Šveicarijos Konfederaciją) išduoti oficialūs dokumentai gali būti vertinami kaip dokumentai tik tuomet, kai jie yra nustatyta tvarka patvirtinti, t. y. legalizuoti arba patvirtinti pažyma (Apostille). Pažyma (Apostille) dokumentai tvirtinami juos išdavusiose valstybėse, kurios yra prisijungusios prie 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo (toliau – ir Hagos konvencija). Lietuvos Respublika su Armėnijos Respublika nėra sudariusi tarptautinės sutarties dėl pensinio aprūpinimo, todėl Armėnijoje išduotais dokumentais skiriant pensiją Lietuvoje gali būti remiamasi tik tuo atveju, jeigu jie patvirtinti pažyma (Apostille) arba nustatyta tvarka legalizuoti. Pagal Hagos konvencijos 3 bei 5 straipsnius minėtas pažymas išduoda dokumento kilmės valstybės kompetentinga valstybinė institucija pasirašiusiojo arba asmens, kuriam priklauso dokumentas, prašymu. Nei VSDFV Kauno skyrius nei VSDFV neįgaliota kreiptis dėl pareiškėjui priklausančių dokumentų tvirtinimo pažyma (Apostille). Armėnijos nacionalinio archyvo 2006 m. birželio 1 d. pažymų Nr. 01-02/178 ir 01-02/179 autentiškumas turi būti patvirtintas nustatyta tvarka. Apie tai pareiškėja buvo informuota 2009 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. (6.5)1-5446 bei 2010 m. spalio 20 d. raštu Nr. (6.5)1-6182.

Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 56 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jei už valstybinio socialinio pensijų draudimo stažui prilygintą laiką asmuo dėl svarbių priežasčių ar dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, negali pateikti duomenų apie pajamas, prilyginamas draudžiamosioms pajamoms, asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal to laikotarpio minimalų mėnesini darbo užmokesti. 2010 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1O.33.C-11626 asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas pareiškėjai apskaičiuotas pagal 1987-1991 m. minimalų mėnesinį darbo užmokestį bei 1989-1990 m. priskaičiuotą darbo užmokestį Krasnojarsko SKMK. Pažymėtina, kad VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyrius 2011 m. birželio 6 d. gavo iš VSDFV Užsienio išmokų tarnybos stažo Krasnojarsko SKMK 2011 m. balandžio 26 d. pažymą Nr. 7, kurioje nurodyta, kad minėtoje Krasnojarsko SKMK pareiškėja nedirbo. Atsižvelgiant į tai, VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyrius 2011 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 10.33.014356 nuo 2011 m. liepos 1 d. pareiškėjos draudžiamųjų pajamų koeficientą apskaičiavo neatsižvelgdamas į Krasnojarsko SKMK 1991 m. sausio 20 d. pažymoje nurodytus duomenis.

Kadangi pareiškėjos pateiktos Armėnijos nacionalinio archyvo Carencavano teritorinės atstovybės 2006 m. birželio 1 d. pažymos Nr. 01-02/178 ir Nr. 01-02/179 nėra legalizuotos ar patvirtintos pažyma (Apostille), pareiškėjai skiriant netekto darbingumo pensiją, ji buvo nepagrįstai apskaičiuota remiantis tose pažymose nurodytais duomenimis. Nustačius šią klaidą ir pareiškėjai nepateikus nustatyta tvarka patvirtintų Pažymų, VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyrius 2010 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 1O.33.C-1 1626 pareiškėjos pensiją nuo 2010 m. birželio 1 d. buvo perskaičiavo neįvertindamas Pažymose nurodytų duomenų apie pajamas, o jos asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas apskaičiuotas pagal 1987-1991 metų minimalų mėnesinį darbo užmokestį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad Valstybinio socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai) 59 punkte numatyta, jog asmuo turi pateikti dokumentų, kurių reikia atitinkamos rūšies pensijai skirti, originalus arba teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintas jų kopijas. Asmens pensijai skirti ir (ar) mokėti pateikti dokumentai, išduoti užsienio valstybių institucijų, turi būti išversti į lietuvių kalbą ir legalizuoti arba patvirtinti pažyma (Apostille) teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus numatyta kitaip.

Lietuvos Respublika ir Armėnijos Respublika nėra sudariusios tarptautinės sutarties dėl pensinio aprūpinimo. Tačiau Armėnijos Respublika yra prisijungusi prie 1961 m. Hagos konvencijos dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo. Todėl jos teritorijoje išduotiems dokumentams, pateikiamiems Lietuvos Respublikoje, turi būti taikoma patvirtinimo tvarka, numatyta Hagos konvencijoje.

Pagal Hagos konvencijos 2 straipsnį kiekviena susitariančioji Valstybė atleidžia nuo legalizavimo tuos dokumentus, kuriems taikoma ši Konvencija ir kurie turi būti pateikti jos teritorijoje. Todėl Armėnijos Respublikos institucijos išduotiems dokumentams neturėjo būti taikoma legalizavimo procedūra, tačiau jie turėjo būti patvirtinti Hagos konvencijos 3 straipsnyje nustatyta pažyma (Apostille), kurią išduoda dokumento kilmės valstybės kompetentinga valstybinė institucija. Armėnijos Respublikos institucijos dokumentai, kuriais priimdamas sprendimą rėmėsi atsakovas, tokio tvirtinimo neturėjo, todėl šie įrodymai negali būti pripažįstami leistinais.

Teismas nurodė, kad minėtų institucijų dokumentų nepripažinus leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, kitų leistinų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos darbinę veiklą, byloje nėra ir atsakovas sprendimo priėmimo metu jų neturėjo.

Teismas konstatavo, kad Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje numatytais atvejais asmens draudžiamųjų pajamų koeficientas skaičiuojamas pagal to laikotarpio minimalų mėnesinį darbo užmokestį. Byloje esantys dokumentai patvirtina, jog Armėnijos nacionalinio archyvo Carencavano teritorinės atstovybės 2006 m. birželio 1 d. pažymos Nr. 01-02/178 ir Nr. 01-02/179 iki šiol nėra legalizuotos ar patvirtintos pažyma (Apostille) (b. l. 12-15, 63-65, 72, 73), todėl atsakovas, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 56 straipsnio 4 dalimi, teisingai apskaičiavo pareiškėjos asmens draudžiamųjų pajamų koeficientą pagal 1987-1991 m. minimalų mėnesinį darbo užmokestį bei 1989-1990 m. priskaičiuotą darbo užmokestį Krasnojarsko SKMK.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas, nėra pagrindo jo naikinti remiantis skunde nurodytais ar kitais motyvais, todėl pareiškėjos skundą atmetė.

III. Pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (b. l. 91-94), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pareiškėja remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Atsakovas, priėmęs skundžiamą sprendimą, iki bylos nagrinėjimo nebuvo gavęs atsakymo iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus dėl Armėnijoje išduotų dokumentų patvirtino pažyma (Apostille). Įrodymo nebuvimas galėjo nulemti neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2003 m. rugsėjo 15 d. tarp Lietuvos Respublikos ir Armėnijos Respublikos yra pasirašyta sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Sutartis), turinti aukštesnę juridinę galią nei Lietuvos Respublikos įstatymai bei vykdomosios valdžios teisės aktai. Sutarties 13 straipsyje nurodyta, kad dokumentai, surašyti vienos susitariančios šalies teritorijoje, kitos susitariančios šalies teritorijoje priimami be jokio patvirtinimo. Hagos konvencijoje yra nustatyta, kad formalumo patvirtinti dokumentus pažyma (Apostille) negalima reikalauti, kai pagal dviejų ar kelių susitariančių valstybių susitarimą jis yra panaikintas ar supaprastintas. Taigi teismas turėjo atsižvelgti į Sutarties nuostatas ir netaikyti pareiškėjai reikalavimo patvirtinti dokumentus pažyma (Apostille).

3. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. lapkričio 25 d. nutarime nurodė, kad tik socialinio draudimo įmokos turi įtakos pensijos dydžiui. Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime nustatė, kad valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos paskyrimas ir mokėjimas, <...> yra grindžiamas socialinio draudimo įmokomis, kurias moka darbdaviai ir patys darbuotojai. Taigi šiuo atveju žmogus pats tam tikru mastu dalyvauja sudarant materialines šios pensijos mokėjimo prielaidas. Vienas iš teisėtų lūkesčių principo elementų yra teisių, įgytų pagal Konstituciją, Konstitucijai neprieštaraujančius įstatymus ir kitus teisės aktus, apsauga. Keičiant teisinį reguliavimą, būtina laikytis Konstitucijos normų ir principų, inter alia principo lex retro non agit, kad teisinio reguliavimo pataisomis negalima paneigti asmens įgytų teisių ir teisėtų interesų. Atsakovas pažeidė nurodytas Konstitucinio Teismo nuostatas bei esminius teisės principus.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 99-100), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad pagal Nuostatų 59 punktą pareiškėja privalėjo pateikti dokumentus, legalizuotus arba patvirtintus pažyma (Apostille). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos pateiktiems dokumentams turėjo būti taikoma Hagos konvencijoje įtvirtinta patvirtinimo tvarka. Kadangi pareiškėjos pateikti dokumentai reikiamo patvirtinimo neturėjo, jie negalėjo būti pripažinti leistinais. Nei VSDFV, nei VSDFV Kauno skyrius neįgalioti kreiptis dėl pareiškėjos dokumentų tvirtinimo pažyma (Apostille).

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 101-103), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, kad pagal Nuostatų 59 punktą pareiškėja privalėjo pateikti dokumentus, legalizuotus arba patvirtintus pažyma (Apostille). Užsienio valstybėse išduoti dokumentai, kuriuos pateikia besikreipiantis dėl pensijos skyrimo asmuo, be legalizavimo ar patvirtinimo pažyma (Apostille) gali būti vertinami Lietuvoje kaip dokumentai tik tais atvejais, kai jie išduoti valstybėse, su kuriomis Lietuva yra sudariusi tarptautines sutartis dėl pensinio aprūpinimo, Europos Sąjungos valstybėse narėse, Europos ekonominės erdvės valstybėse narėse ir Šveicarijos Konfederacijoje. Pareiškėja buvo informuota apie reikalavimą Pažymas patvirtinti nustatyta tvarka, tačiau patvirtintų Pažymų nepateikus, pagrįstai priimtas 2010 m. gegužės 31 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjos netekto darbingumo pensija apskaičiuota neatsižvelgiant į Pažymose nurodytas pajamas.

Pareiškėja apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo vadovautis Sutartimi, nes ši sutartis sudaryta dėl teisinės pagalbos civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose ir pensijų skyrimas bei mokėjimas neįeina į jos taikymo sritį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjai skirta mažesnė valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija, todėl, kad ji nepateikė pažyma (Apostille) patvirtintų dokumentų, teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės pensijų skyriaus 2007 m. liepos 17 d. sprendimu Nr. 10.33.PK-9159 pareiškėjai A. A. paskirta valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija nuo 2006 m. lapkričio 28 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. netekus 50 proc. darbingumo. VSDFV Kauno skyriaus Pakaunės pensijų skyriaus 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimu Nr. 10.33.PK-21552 pareiškėjai nuo 2007 m. lapkričio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. paskirta netekto darbingumo pensija netekus 60 proc. darbingumo. Draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo apskaičiuotas atsižvelgiant ir į Armėnijos nacionalinio archyvo 2006 m. birželio 1 d. išduotose pažymose Nr. 01-02/178 ir Nr. 01-02/179 nurodytus duomenis apie pareiškėjai priskaičiuotą darbo užmokestį. Nurodytos Pažymos pensijos paskyrimo metu atsakovui nesukėlė jokių abejonių jose nurodytų duomenų patikimumo bei pačių Pažymų tinkamumo prasme.

2009 m. gruodžio 7 d., 2010 m. sausio 12 d. ir 2010 m. kovo 3 d. atsakovo raštais pareiškėja buvo informuota, kad Armėnijos nacionalinio archyvo 2006 m. birželio 1 d. pažymų Nr. 01-02/178 ir 01-02/179 autentiškumas turi būti patvirtintas nustatyta tvarka ir įpareigota pateikti legalizuotus dokumentus apie savo draudžiamąsias pajamas už laikotarpį nuo 1984 m. sausio 1 d. iki 1991 m. gruodžio 31 d. 2010 m. birželio 8 d. pareiškėja buvo informuota, jog pristatytos pažymos iš Armėnijos apie pareiškėjos darbo užmokestį 1984-1993 m. nėra tinkami patvirtintos, t. y. nelegalizuotos arba nepatvirtintos pažyma (Apostille).

2010 m. gegužės 31 d. priimtas skundžiamas sprendimas Nr. 10.33 C-11626, kuriuo nuspręsta nuo 2010 m. birželio 1 d. iki gyvos galvos mokėti pareiškėjai 566,40 Lt per mėnesį valstybinę socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją. Šiuo sprendimu pareiškėjai buvo pritaikytas mažesnis draudžiamųjų pajamų koeficientas, apskaičiuotas pagal 1987-1991 m. minimalų mėnesinį darbo užmokestį bei 1989-1990 m. priskaičiuotą darbo užmokestį Krasnojarsko SKMK.

Pareiškėja kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 10.33.C-11626. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Byloje nėra ginčijama, kad pareiškėjos draudžiamųjų pajamų koeficientas buvo sumažintas tik dėl to, kad atsakovas, įvertindamas 2006 m. birželio 1 d. pažymas Nr. 01-02/178 ir 01-02/179 iš naujo, pripažino jas netinkamomis įrodinėti pareiškėjos draudžiamųjų pajamų dydį, nes šios pažymos Hagos konvencijos nustatyta tvarka nebuvo patvirtintos pažyma (Apostille). Pabrėžtina, kad kitų Pažymų netinkamumo priežasčių atsakovas šioje administracinėje byloje nenurodė ir neįrodinėjo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, konstatuotina, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovo teisės atlikti kitokį Pažymų tinkamumo įvertinimą praėjus tam tikram laikui po to, kai šios Pažymos atsakovo jau buvo pripažintos tinkamomis įrodinėti pareiškėjos turėtas draudžiamąsias pajamas; taip pat klausimas, ar atsakovas galėjo (turėjo teisę) keisti susiklosčiusius teisinius santykius dėl pareiškėjai paskirtos pensijos mokėjimo paskirtos pensijos dydžio sumažinimo prasme.

Pasisakydama šiais klausimais, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad nagrinėjamoje byloje skundžiamas atsakovo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr. 10.33.C-11626, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo požiūriu, yra individualus administracinis aktas. Todėl jam yra taikytinos Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos – reikalavimai individualiam administraciniam aktui. Pagal Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Iš pareiškėjos skundžiamo atsakovo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimo matyti, kad (kalbant apie teisinį jo priėmimo pagrindą) jame yra pateikta tik bendra nuoroda į Pensijų įstatymą bei Nuostatus, tačiau nenurodyta, kokiomis šių teisės aktų normomis buvo vadovaujamasi, priimant šį administracinį sprendimą (b. l. 9). Šiame sprendime taip pat nėra nurodyti jokie motyvai, pagrindžiantys pareiškėjai pirmiau paskirtos pensijos sumažinimo pagrįstumą ir teisėtumą. Tik 2010 m. birželio 8 d. VSDFV Kauno skyriaus rašte Nr. (13.42)10.V.C-796 pareiškėjai buvo paaiškinta, kad jos pensija buvo perskaičiuota remiantis Pensijų įstatymo 56 straipsniu (b. l. 10). Todėl jau vien dėl nurodytų aplinkybių skundžiamas atsakovo sprendimas pripažintinas neatitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, priimdamas šioje byloje skundžiamą 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą, atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalėjo vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje jo veiklai skirtais principais, tarp jų ir šio straipsnio 1 punkte nurodytu įstatymo viršenybės principu. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektų įgaliojimai atlikti viešąjį administravimą turi būti nustatyti teisės aktuose, o veikla turi atitikti šiame įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus. Administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. Kaip jau buvo konstatuota, atsakovas pagrindė ginčo sprendimą bendromis nuorodomis į tokį sprendimą priimti leidžiančius teisės aktus. Todėl konstatuotina, kad skundžiamas atsakovo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimas neatitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio reikalavimų.

Pasisakydama dėl šiai bylai aktualių teisinių santykių (santykių dėl Pažymų legalizavimo Hagos konvencijos taikymo prasme) tiesioginio reglamentavimo pensijų paskyrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose (specialiuose teisės aktuose), teisėjų kolegija pažymi, kad Nuostatų 59 punkto 2011 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 836 redakcija, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad asmens pensijai skirti ir (ar) mokėti pateikti dokumentai, išduoti užsienio valstybių institucijų, turi būti išversti į lietuvių kalbą ir legalizuoti arba patvirtinti pažyma (Apostille) teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai pagal Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus numatyta kitaip, įsigaliojo tik nuo 2011 m. liepos 17 d. Anksčiau galiojusiose šio punkto redakcijose (redakcijose, galiojusiose atsakovo sprendimų priėmimo metu) nuostatos apie būtinumą tvirtinti tam tikrus dokumentus pažyma (Apostille) nebuvo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, rėmėsi Nuostatų 59 punkto 2011 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 836 redakcija. Tai darydamas, teismas pažeidė visuotinai žinomą įstatymų taikymo laike principą lex retro non agit.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, netinkamai patikrino viešojo administravimo subjekto skundžiamo sprendimo teisėtumą, neteisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjekto taikytų materialinės teisės normų, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas priimant naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą panaikinant atsakovo 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 10.33.C-11626 (ABTĮ 88 str. 2 p., 89 str. 1 d. 1 p.).

Pažymėtina, kad išaiškinimai nagrinėjamoje byloje atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1486/2014, kurioje buvo nagrinėjamas iš esmės analogiškas pareiškėjo R. A. skundas.

Pareiškėja, be kita ko, skundu, pateiktu pirmosios instancijos teismui, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, prašymai dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, spręstini pirmosios instancijos teisme (pvz., 2011 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2390/2011). Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai apeliacinės instancijos teismas keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ar priima naują sprendimą, atitinkamai pakeičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-3235/2011). Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 45 straipsnio 1 dalis numato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėjos pateiktas prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra pagrįstas byloje esančiomis Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. lapkričio 19 d. ir 2014 m. sausio 27 d. pažymomis, iš kurių matyti, kad už antrinės teisinės pagalbos pareiškėjai suteikimą valstybei priteistina 480,00 Lt dydžio suma (b. l. 75a, 104). Toks prašymas teisėjų kolegijos yra tenkinamas ABTĮ 451 straipsnio pagrindu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 451 straipsniu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos A. A. apeliacinį skundą tenkinti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą panaikinti.

Pareiškėjos A. A. skundą tenkinti – panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2010 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. 10.33.C-11626.

Priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus valstybės naudai keturis šimtus aštuoniasdešimt litų (480 Lt) už pareiškėjai A. A. valstybės suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius