A-858-69-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-69/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01349-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 16.5.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. T., A. J., G. G. skundą atsakovui Telšių rajono savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai D. T., A. J. ir G. G. (toliau – ir pareiškėjai) 2012 m. gruodžio 14 d. patikslintu prašymu (b. l. 79-90) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti 2012 m. lapkričio 8 d. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimus Nr.R7-2531, Nr.R7-2533, Nr.R7-2534 kaip neteisėtus ir nepagrįstus; 2) priteisti pareiškėjai D. T. iš Telšių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 9 477,02 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl netinkamo darbo stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d. bei įpareigoti Telšių rajono savivaldybės administraciją suteikti pareiškėjai D. T. 56 kalendorines dienas mokamų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. liepos 4 d., kurios susidarė netinkamai skaičiuojant pareiškėjos darbo stažą Lietuvos valstybei; 3) priteisti pareiškėjui A. J. iš Telšių rajono savivaldybės administracijos 8 776,11 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl netinkamo darbo stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d. bei įpareigoti Telšių rajono savivaldybės administraciją suteikti pareiškėjui A. J. 27 kalendorines dienas mokamų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2012 m. liepos 4 d., kurios susidarė netinkamai skaičiuojant pareiškėjo darbo stažą Lietuvos valstybei; 4) priteisti pareiškėjui G. G. iš Telšių rajono savivaldybės administracijos 6 605,95 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl netinkamo darbo stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d. bei įpareigoti Telšių rajono savivaldybės administraciją suteikti pareiškėjui G. G. 56 kalendorines dienas mokamų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki 2012 m. liepos 4 d., kurios susidarė netinkamai skaičiuojant pareiškėjo darbo stažą Lietuvos valstybei.

Pareiškėjai patikslintame prašyme nurodė, kad po 2002 m. liepos 1 d. buvo priimti dirbti į Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigas (laimėjus konkursą). Pagal 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojusią naują Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) redakciją, panaikinus įstatyme numatytą paslaugų tarnautojų sąvoką, turėjo būti perskaičiuotas darbo valstybės tarnyboje stažas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. liepos 3 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. liepos 5 d. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. P1-512 patvirtino D. T. Lietuvos valstybei stažą –18 metų 9 mėnesiai 11 dienų. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. P1-371 patvirtino A. J. Lietuvos valstybei stažą – 16 metų 3 dienos. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. P1-448 patvirtino G. G. Lietuvos valstybei stažą – 18 metų 11 mėnesių 16 dienų.

Pareiškėjai kreipėsi į Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorių, prašydami perskaičiuoti priemokas už darbo stažą valstybės tarnyboje ir perskaičiuoti bei suteikti kasmetines apmokamas atostogas, nes nepriemoka buvo apskaičiuota tik už stažą nuo 2012 m. liepos 5 d. Pareiškėjai gavo iš atsakovo atsakymus (sprendimai Nr.R7-2533, Nr.R7-2531, Nr.R7-2534), kuriais buvo atsisakyta tenkinti jų prašymus. Priemoka už laikotarpį iki 2012 m. liepos 5 d. buvo neperskaičiuota. Neišmokėta darbo užmokesčio dalis (nepriemoka) susidarė dėl to, kad atsakovas nepagrįstai neapskaičiavo priemokų už ištarnautą valstybei stažą. Nurodė, kad pareiškėjams turi būti priteista susidariusi nepriemoka, kadangi perskaičiavus darbo stažą, atsirado teisinis pagrindas reikalauti sumokėti priedą už tarnybos Lietuvos valstybei metus ir suteikti susidariusias kasmetines apmokamas atostogas.

Atsakovas Telšių rajono savivaldybės administracija atsiliepime (b. l. 157-159) į pareiškėjų patikslintą prašymą nurodė, kad su pareiškėjų pateiktu prašymu nesutinka ir prašė jo netenkinti.

Atsiliepime paaiškino, jog 2012 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1709) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. 2012 m. liepos 3 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. liepos 5 d. leidinyje „Valstybės žinios“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnyje reglamentuota, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Ta pati nuostata nustatyta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius priėmė įsakymus: 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymą Nr. P1-512 „Dėl stažo už D. T. ištarnautus Lietuvos Valstybei metus patvirtinimo“, 2012 m. liepos 12 d. įsakymą Nr. P1-448 „Dėl stažo už G. G. ištarnautus Lietuvos Valstybei metus patvirtinimo“, 2012 m. rugsėjo 14 d. įsakymą Nr. Pl-371 „Dėl stažo už A. J. ištarnautus Lietuvos Valstybei metus patvirtinimo“. Šiais įsakymais buvo patvirtintas D. T. ištarnautų metų Lietuvos valstybei stažas – 18 metų 9 mėnesiai 11 dienų, G.

G. ištarnautų metų Lietuvos valstybei stažas – 18 metų 11 mėnesių 16 dienų, A. J. ištarnautų metų Lietuvos valstybei stažas – 16 metų 3 dienos, o nuo 2012 m. liepos 5 d. šiems valstybės tarnautojams yra skaičiuojamas ir mokamas priedas, skaičiuojama kasmetinių atostogų trukmė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 36 straipsnio 2 dalimi ir Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais Nr. Pl-512, Nr. Pl-448; Nr. Pl-371, kuriais patvirtinti D.

T., G. G. ir A. J. ištarnautų metų Lietuvos valstybei stažai.

Nurodė, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Konstitucijos 107 straipsnyje nustatyta nuostata „Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ reiškia, kad, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, tol preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas), o juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas yra taip pat konstatavęs, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d nutarimas). Paaiškino, kad ,vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 72 straipsnio nuostatomis ir atsižvelgiant į Konstitucinio Tesimo nutarimuose išdėstytas nuostatas, valstybės tarnautojams D. T., G. G. ir A. J. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. lapkričio 8 d. sprendimais Nr. R7-2531, Nr. 7-2533, Nr. 7-2534 atsisakė tenkinti minėtų valstybės tarnautojų reikalavimus pagal jų 2012 m. spalio 24 d. ir 2012 m. spalio 22 d. prašymus.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 22 d. sprendimu (b. l. 169-176) pareiškėjų D. T., A. J., G. G. patikslintą prašymą tenkino – panaikino 2012 m. lapkričio 8 d. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimus Nr.R7-2531, Nr.R7-2533, Nr.R7-2534; pareiškėjai D. T. priteisė iš Telšių rajono savivaldybės administracijos 9 477,02 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl netinkamo stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d. bei įpareigojo Telšių rajono savivaldybės administraciją suteikti pareiškėjai D. T. 56 kalendorines dienas apmokamų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. liepos 4 d., kurios susidarė netinkamai skaičiuojant pareiškėjos stažą Lietuvos valstybei; pareiškėjui A. J. priteisė iš Telšių rajono savivaldybės administracijos 8 776,11 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl netinkamo stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d. bei įpareigojo Telšių rajono savivaldybės administraciją suteikti pareiškėjui A. J. 27 kalendorines dienas mokamų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2012 m. liepos 4 d., kurios susidarė netinkami skaičiuojant pareiškėjo stažą Lietuvos valstybei; pareiškėjui G. G. priteisė iš Telšių rajono savivaldybės administracijos 6 605,95 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl netinkamo stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d. bei įpareigojo Telšių rajono savivaldybės administraciją suteikti pareiškėjui G. G. 56 kalendorines dienas mokamų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki 2012 m. liepos 4 d., kurios susidarė netinkamai skaičiuojant pareiškėjo stažą Lietuvos valstybei.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad nei D. T., nei A. J., nei G. G. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius, tvirtindamas pareiškėjų ištarnautų metų Lietuvos valstybei stažą, neįskaičiavo laikotarpio, kai pareiškėjai ėjo A ir B paslaugų tarnautojų pareigas iki 2002 m. liepos 1 d. ankstesnėse darbovietėse.

Teismas nurodė, valstybės tarnautojo pareigų ėjimo faktas nustatomas atsižvelgiant į valstybės tarnautojo sąvoką, pateikiamą Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybės tarnautojas yra fizinis asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje ir atliekantis šio straipsnio 1 dalyje nurodytą viešojo administravimo veiklą. Originalios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d., 2 straipsnio 2 dalyje buvo pateikta platesnė valstybės tarnautojo sąvoka ir nurodyta, kad valstybės tarnautoju laikomas ne tik asmuo, kuris atlieka viešojo administravimo veiklą, bet ir asmuo, atliekantis ūkines ar technines funkcijas arba teikiantis viešąsias paslaugas visuomenei. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje buvo nustatyta, kad viešosios paslaugos – tai valstybės ar savivaldybės įsteigtų įstaigų veikla, teikianti visuomenei socialines, švietimo, mokslo, kultūros, sporto ir kitas įstatymų nustatytas paslaugas. Laikotarpiu nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002 m. liepos 1 d. pareiškėjai dirbo mokytojais valstybinėse mokyklose, todėl buvo laikomi A ir B lygio paslaugų valstybės tarnautojais.

Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 1999 m. liepos 30 d. iki 2002m. liepos 1 d., kai įsigaliojo 2002 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. IX-855, Tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo taisyklių 5 punkte buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo pareigoms priskiriamos pareigos einant viešojo administravimo valstybės tarnautojo bei A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, nurodytas Valstybės tarnybos įstatymo 1, 2 priedėliuose, Vyriausybės 2000m. rugsėjo 26 d. nutarime Nr. 1169 „Dėl viešojo administravimo valstybės tarnautojų pareigybių lygių ir kategorijų patvirtinimo“ ir Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdiniame sąraše, patvirtintame vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195, taip pat pareigos, nurodytos Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 4 dalies 1–6 punktuose. Pabrėžė, kad mokytojo pareigybė yra įtraukta į Valstybės tarnautojų pareigybių pavyzdinį sąrašą, patvirtintą vidaus reikalų ministro 2002 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 195. Papildomai stažo skaičiavimo klausimai buvo apibrėžti Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. IX-856) 4 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo, į tarnybos Lietuvos valstybei stažą taip pat įskaitomas laikotarpis einant Valstybės tarnybos įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje nustatytas pareigas.

Sprendė, jog pareiškėjai dirbo pedagoginį darbą valstybinėse mokyklose, todėl jie pagal minėtas įstatymų normas buvo laikomi paslaugų valstybės tarnautojais ir jų stažas buvo skaičiuojamas kaip valstybės tarnybos stažas.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai į valstybės tarnybą Telšių rajono savivaldybės administracijoje buvo priimti jau po 2002 m. liepos 1 d. ir nurodė, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. liepos 3 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1709) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pabrėžė, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra įtvirtintas draudimas taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Remdamasis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad skundžiami 2012 m. lapkričio 8 d. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimai Nr.R7-2531, Nr.R7-2533, Nr.R7-2534 negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, todėl juos panaikino, o pareiškėjų prašymas įpareigoti išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d. įskaitytinai, atitinka teisės normose nustatytą trejų metų terminą reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio.

Teismas, remdamasis pareiškėjų pateiktomis atlyginimo nepriemokos už stažą lentelėmis, nustatė, jog pareiškėjai D. T. dėl netinkamo stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d. susidarė 9 477,02 Lt darbo užmokesčio nepriemoka (b. l. 91)., pareiškėjui A. J. dėl netinkamo stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d. susidarė 8 776,11 Lt darbo užmokesčio nepriemoka (b. l. 97), pareiškėjui G. G. dėl netinkamo stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d. susidarė 6 605,95 Lt darbo užmokesčio nepriemoka (b. l. 101), ir įpareigojo atsakovą Telšių rajono savivaldybės administraciją sumokėti nurodytas darbo užmokesčio nepriemokas, susidariusias dėl netinkamo stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d.

Taip pat įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes bei byloje esančius rašytinius įrodymus, susijusius su kasmetinių atostogų suteikimu pareiškėjams atitinkamais laikotarpiais, bei atsižvelgęs į pareiškėjų pateiktas nesuteiktų kasmetinių atostogų paskaičiavimo lenteles (b. l. 92, 98, 102) Telšių rajono savivaldybės administraciją įpareigojo suteikti pareiškėjai D. T. 56 kalendorines dienas mokamų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2005 m. rugpjūčio 23 d. iki 2012 m. liepos 4 d., A. J. – 27 kalendorines dienas mokamų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2008 m. spalio 21 d. iki 2012 m. liepos 4 d., G. G. – 56 kalendorines dienas mokamų kasmetinių atostogų už laikotarpį nuo 2005 m. lapkričio 2 d. iki 2012 m. liepos 4 d., kurios susidarė netinkamai skaičiuojant pareiškėjų stažą Lietuvos valstybei.

III. Atsakovas Telšių rajono savivaldybės administraciją apeliaciniu skundu (b. l. 180-183) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų patikslintą prašymą atmesti. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas netenkintų pirmojo reikalavimo, atsakovas prašo: pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą: 1) dalyje, kurioje pareiškėjams priteista iš Telšių rajono savivaldybės administracijos atitinkamos darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl netinkamo stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d., priteisiant pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką tik už laikotarpi nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. liepos 4 d; 2) dalyje, kurioje teismas įpareigojo suteikti pareiškėjams tam tikrą skaičių kalendorinių dienų apmokamų kasmetinių atostogų, įpareigojant Telšių rajono savivaldybės administraciją suteikti pareiškėjams atitinkamą skaičių kalendorinių dienų apmokamų kasmetinių atostogų tik už laikotarpi nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. liepos 4 d.

Apeliaciniame skunde paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo netinkamą stažo skaičiavimą, tačiau nenurodė, kokius galiojančius teisės aktus Telšių rajono savivaldybės administracija pažeidė skaičiuodama pareiškėjams stažą iki 2012 m. liepos 5 d., t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo paskelbimo leidinyje „Valstybės žinios". Po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo Telšių rajono savivaldybės administracija nuo 2012 m. liepos 5 d. perskaičiavo Pareiškėjams tarnybinį atlyginimą ir kasmetinių atostogų trukmę.

Pažymi, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d nutarimas), todėl po Konstitucinio teismo nutarimo paskelbimo Administracija nuo 2012 m. liepos 5 d. perskaičiavo Pareiškėjams tarnybinį atlyginimą ir kasmetinių atostogų trukmę.

Pabrėžia, kad iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo 2012 m. liepos 5 d. Telšių rajono savivaldybės administracija pareiškėjams tarnybos Lietuvos valstybei stažą bei atostogų trukmę skaičiavo pagal tuo metu nustatytą teisinį reguliavimą, todėl Teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime konstatavo, kad darbo užmokesčio nepriemoka priteisiama bei kasmetinių atostogų trukmė keistina dėl netinkamo atsakovo skaičiavimo.

Atkreipia dėmesį, kad teismas priteisė pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, kuris yra didesnis nei nagrinėjamu atveju galimas maksimalus, ir nurodo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir LR DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Pažymi, kad LR DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas reiškia, kad darbo užmokesčio nepriemoka gali būti priteisiama, kuri susidarė ne ankščiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos (LVAT 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520- 3210/201;), todėl trejų metų ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo skundo padavimo teismui dienos.

Nurodo, jog pareiškėjai pirmą kartą su prašymu į Šiaulių apygardos administracinį teismą kreipėsi 2012 m. lapkričio 22 d., todėl pareiškėjams galėjo būti priteista darbo užmokesčio nepriemoka tik už laikotarpį, kuris susidarė ne ankščiau, nei prieš trejus metus iki prašymo padavimo teismui dienos, t. y. nuo 2009 m. lapkričio 22 d. iki 2012 m. liepos 4 d.

Dėl įpareigojimo suteikti pareiškėjams kasmetines apmokamas atostogas pažymi, kad, remiantis anksčiau minėtomis taisyklėmis ir LR DK 27 straipsnio 2 dalimi, Teismas galėjo įpareigoti suteikti pareiškėjams tam tikrą skaičių kalendorinių dienų apmokamų kasmetinių atostogų tik už laikotarpį, kuris susidarė ne ankščiau, nei prieš trejus metus iki prašymo padavimo teismui dienos, t. y. 2012 m. lapkričio 22 d. Pabrėžia, kad pareiškėjai reikalavimu dalyje dėl įpareigojimo suteikti apmokamas kasmetines atostogas už laikotarpi iki 2009 m. lapkričio 22 d. yra praleidę senaties terminą, todėl pareiškėjams suteiktinų kasmetinių atostogų kalendorinių dienų skaičius turi būti sumažintas.

Pareiškėjai D. T., A. J. ir G. G. atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 190-193) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog atsakovas apeliaciniame skunde pateikė vienintelį motyvą dėl kurio, apelianto nuomone, turėtų būti naikintinas 2013 m. kovo 22 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas – tai, kad, apelianto nuomone, Telšių rajono savivaldybės administracija tinkamai skaičiavo pareiškėjams stažą Lietuvos valstybei, o teismas sprendime konstatavo, kad pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl netinkamo stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d.

Pažymi, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, priimdamas 2013 m. kovo 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-50-289/2013, nurodė sprendimo priėmimo dieną galiojančius teisės aktus, kuriais vadovaujantis pareiškėjams turėjo būti tinkamai skaičiuojamas stažas Lietuvos valstybei. Apeliantas, gavęs pareiškėjų prašymus išmokėti darbo užmokesčio nepriemokas ir suteikti nesuteiktas kasmetines apmokamas atostogas, kurios susidarė dėl netinkamo stažo Lietuvos valstybei skaičiavimo, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai", privalėjo perskaičiuoti darbo užmokesčio nepriemoką, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 298 straipsnį, už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d., bei suteikti nesuteiktas kasmetines apmokamas atostogas. Tačiau atsakovas, pažeisdamas pareiškėjų konstitucines teises už pareiškėjų atliktą darbą Telšių rajono savivaldybės administracijoje sumokėti teisingai ir laiku jiems priklausantį atlyginimą bei suteikti priklausančias kasmetines apmokamas atostogas, priėmė neteisėtus ir nepagrįstus 2012 m. lapkričio 8 d. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimus Nr. R7-2531, Nr. R7-2533, Nr. R7-2534, kuriuos pagrįstai ir teisėtai panaikino Šiaulių apygardos administracinis teismas.

Atkreipia dėmesį, kad apeliantas savo apeliaciniame skunde nepagrįstai prašo taikyti pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu ieškinio senatį, numatytą Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Tokią teisę – pareikšti prašymą taikyti ieškinio senatį – apeliantas turėjo tik pirmosios instancijos teisme, t. y. Šiaulių apygardos administraciniame teisme, nagrinėjant patikslintą prašymą, tačiau to nepadarė nei savo 2013 m. sausio 30 d. atsiliepime į patikslintą prašymą, nei pačiame teismo posėdyje, nes nedalyvavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – darbo užmokesčio nepriemokos ir kasmetinių apmokamų atostogų priteisimas.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą tenkino – panaikino 2012 m. lapkričio 8 d. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimus Nr.R7-2531, Nr.R7-2533, Nr.R7-2534; pareiškėjai D. T. priteisė iš Telšių rajono savivaldybės administracijos 9 477,02 Lt darbo užmokesčio nepriemoką bei įpareigojo Telšių rajono savivaldybės administraciją suteikti pareiškėjai D. T. 56 kalendorines dienas mokamų kasmetinių atostogų; pareiškėjui A. J. priteisė iš Telšių rajono savivaldybės administracijos 8 776,11 Lt darbo užmokesčio nepriemoką bei įpareigojo Telšių rajono savivaldybės administraciją suteikti pareiškėjui A. J. 27 kalendorines dienas mokamų kasmetinių atostogų; pareiškėjui G. G. priteisė iš Telšių rajono savivaldybės administracijos 6 605,95 Lt darbo užmokesčio nepriemoką bei įpareigojo Telšių rajono savivaldybės administraciją suteikti pareiškėjui G. G. 56 kalendorines dienas mokamų kasmetinių atostogų.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimas taikytinas teisiniams santykiams, susiklosčiusiems iki minėto nutarimo priėmimo momento.

Pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimu (Žin., 2012, Nr. 79-4110) pripažinta, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 4 straipsnio 5 dalis tiek, kiek joje nustačius, kad laikotarpis einant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalyje nustatytas A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas iki Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo 2002 m. liepos 1 d., nenustatyta, kad toks laikotarpis į tarnybos Lietuvos valstybei stažą įskaitomas ir valstybės tarnautojams, priimtiems į pareigas po šio įstatymo įsigaliojimo, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 33 straipsnio 1 dalies nuostatai „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas nustatė, kad tokiu reguliavimu pagal priėmimo į valstybės tarnybą datą yra diferencijuotas valstybės tarnautojų, ėjusių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas, teisinis statusas – vien pagal priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą datą yra skirtingai reguliuojama vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestis ir socialinės garantijos. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos ir 33 straipsnio 1 dalies nuostata „piliečiai turi <...> teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ suponuoja inter alia tai, kad konstituciškai nepateisinamais pagrindais negali būti diskriminuojami ir asmenys, einantys pareigas valstybės tarnyboje. Konstituciškai pateisinamas pagrindas skirtingai reguliuoti vienodoje padėtyje esančių valstybės tarnautojų darbo užmokestį ir socialines garantijas negali būti vien jų priėmimo į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą data.

Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimui, Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. P1-512 (1 punktas) patvirtino, kad D. T., Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjos pavaduotojos tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2012 m. liepos 5 d. yra 18 metų 9 mėnesiai 11 dienų, 2012 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. P1-371 (1 punktas) patvirtino, kad A. J., Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2012 m. liepos 5 d. yra 16 metų 3 dienos, 2012 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. P1-448 (1 punktas) patvirtino, kad G. G., Telšių rajono savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto tarnybos Lietuvos valstybei stažas 2012 m. liepos 5 d. yra 18 metų 11 mėnesių 16 dienų. Į pareiškėjų tarnybos Lietuvos valstybei stažą šio stažo patvirtinimo dienai įtraukė laikotarpius, kurių metu pareiškėjai ėjo Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (1999 m. liepos 8 d. redakcija) 33 straipsnio (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2001 m. rugsėjo 27 d. redakcijos) 3 dalies prasme A ir B lygių paslaugų valstybės tarnautojų pareigas. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius minėtų įsakymų 2 punktais nurodė Telšių rajono savivaldybės administracijos Buhalterinės apskaitos skyriui perskaičiuoti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. liepos 5 d.

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad tarp bylos šalių nėra ginčo dėl atsakovo 2012 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. P1-512, 2012 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. P1-371, 2012 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. P1-448 patvirtintų tarnybos Lietuvos valstybei stažo skaičiavimo teisingumo. Ginčas kilo dėl to, kad Telšių rajono savivaldybės administracija neišmokėjo pareiškėjams darbo užmokesčio (priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą) nepriemokos bei nesuteikė kasmetinių apmokamų atostogų, susidariusių už laikotarpį nuo 2009 m. liepos 4 d. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimo priėmimo dienos. Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėja D. T. 2012 m. spalio 24 d., pareiškėjas A. J. 2012 m. spalio 22 d., pareiškėjas G. G. 2012 m. spalio 24 d. prašymais kreipėsi į Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorių, prašydami išmokėti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią nuo 2009 m. liepos 4 d. iki 2012 m. liepos 4 d., bei perskaičiuoti ir suteikti kasmetines apmokamas atostogas. Atsakovui sprendimais Nr.R7-2531, Nr.R7-2533, Nr.R7-2534 atsisakius įvykdyti šiuos prašymus, pareiškėjai 2012 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio (priedą už tarnybos Lietuvos valstybei stažą) nepriemoką ir perskaičiuoti bei suteikti kasmetines apmokamas atostogas.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalimi, į valstybės tarnautojo darbo užmokestį įeina ir priedai. Pagal šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktą valstybės tarnautojams mokamas priedas už tarnybos Lietuvos valstybei stažą. Atsižvelgiant į tai, laikytina, kad pareiškėjai siekia gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą. Atitinkamai teisingu atlyginimu už darbą gali būti darbo užmokesčio dalies, šiuo atveju priedo už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, kuris būtų buvęs, bet dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyto reglamentavimo taikymo nebuvo išmokėtas, sumokėjimas bei kasmetinių apmokamų atostogų, susidariusių netinkamai skaičiuojant pareiškėjų stažą Lietuvos valstybei, suteikimas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai darė išvadą, jog Telšių rajono savivaldybės administracija nepagrįstai teigia, kad nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjams darbo užmokesčio nepriemoką. Teismas pagrįstai konstatavo, jog stažo perskaičiavimas pareiškėjams D. T., A. J. ir G. G. reiškia ir kitų su stažo trukme susijusių garantijų taikymą. Pareiškėjai turi teisę teisme reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 5 dalies taikymo, ir prašyti taikyti kitas su stažo trukme susijusias garantijas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, neišvengiamai yra saistoma Konstitucijos 110 straipsnio imperatyvų.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas, jo dalis prieštarauja Konstitucijai.

Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ginčus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Kaip yra pažymėjęs Konstitucinis Teismas, šiuo konstituciniu imperatyvu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucijai prieštaraujantis teisės aktas (jo dalis); kad dėl tokio teisės akto (jo dalies) taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių; kad nebūtų pažeistos asmens teisės; kad asmuo, kuriam būtų taikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas). Be to, ši Konstitucijos nuostata atspindi konstitucinį principą, – vieną iš esminių Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo elementų, – kad neturi būti taikomas teisės aktas, prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

Šios bylos kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegija įsitikinusi, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuomet, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1788/2013, 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutarimas taikytinas retroaktyviai.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas darbo užmokesčio nepriemokos ir kasmetinių apmokamų atostogų trukmės priteisimo klausimą, turėjo taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 301 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Vadovaujantis minėta nuostata, apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas termino prasme. Toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais ir yra imperatyvus. Tačiau pastebėtina, kad DK 301 straipsnis nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje A575-572/2011).

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Teisėjų kolegija pažymi, kad LR DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Lietuvos Respublikos darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčo (administracinės bylos) šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme neprašė taikyti senaties termino, o nesant atsakovo prašymo pirmosios instancijos teisme, ieškinio senaties terminas netaikomas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 39, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai netaikė senaties termino pareiškėjų reikalavimų atžvilgiu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės nuostatas, laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad pareiškėjų reikalavimai yra pagrįsti, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, teisingai taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės nuostatas ir pagrįstai tenkino pareiškėjų patikslintą prašymą, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys