A-575-1201-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1201/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02156-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. S. (A. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. nutarimą Nr. 28-441(1) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 2S-2199. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčijamu Vilniaus PN direktoriaus nutarimu jam buvo skirta nuobauda – 5 paros baudos izoliatoriuje – už tai, kad jis neva atsisakė vykdyti teisėtą prižiūrėtojo reikalavimą, t. y. atsisakė grįžti atgal ir uždaryti duris. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus PN direktorius, skirdamas jam nuobaudą, vadovavosi tik prižiūrėtojo J. P. tarnybiniu pranešimu, o iš pareiškėjo buvo atimta bet kokia teisė į gynybą, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 205 punkto reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju jam buvo suteikta tik teisė parašyti paaiškinimą dėl nusižengimo. Taip pat nurodė, jog nors savo rašytiniame paaiškinime prašė Vilniaus PN direktoriaus pavesti Vidaus tyrimo skyriui atlikti tarnybinį tyrimą, kadangi pareiškėjas ginčijamo įvykio metu ėjo ne vienas, šis jo prašymas nebuvo tenkintas ir dėl to nebuvo apklausti nagrinėjamą situaciją matę liudininkai, nebuvo išsaugota filmuota medžiaga, be to, pareiškėjas neteko teisės prašyti atlikti akistatą tarp jo ir prižiūrėtojo J. P., kuri galėjo pašalinti prieštaravimus tarp jo ir prižiūrėtojo teiginių. Pareiškėjas pabrėžė, kad nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam nuteistajam, todėl turi būti pašalinti visi prieštaravimai. Kartu akcentavo, jog tais atvejais, kai lieka tik kaltinamojo ir liudininko parodymai, pastarieji yra kvestionuojami ir jokios įrodomosios galios neturi. Pareiškėjas taip pat nesutiko su Kalėjimų departamento, išnagrinėjus jo skundą dėl nuobaudos, padaryta išvada, kad nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai bei yra ne per griežta.

Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 18–19) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Vilniaus PN nurodė, kad 2013 m. balandžio 23 d. Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtojas J. P. įstaigos direktoriui pateikė tarnybinį pranešimą Nr. 43-495(1), kuriuo informavo, jog 2013 m. balandžio 23 d. apie 16.50 val. nuteistasis A. S., grįždamas iš sporto salės, praėjo pro trečio kontrolinio praleidimo posto vartus ir jų paskui save neuždarė, o pareigūnui nurodžius grįžti ir uždaryti vartus, jis nepakluso ir nepagarbiai pareiškė nepasitenkinimą, tokiais veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 2 punkto bei 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Vilniaus PN pažymėjo, kad nors pareiškėjas savo rašytiniame paaiškinime neigė padaręs minėtą režimo reikalavimų pažeidimą ir kaltino pareigūną šmeižtu, šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, jog pareigūno tarnybinis pranešimas neatitinka tikrovės, todėl pareiškėjui nuobauda buvo paskirta pagrįstai. Vilniaus PN akcentavo, kad tai konstatavo ir Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl nuobaudos. Papildomai paaiškino, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 205 punktas numato, kad kiekvienas nuteistasis prieš jį nubaudžiant turi būti informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam turi būti suteikta galimybė apsiginti. Remiantis šiomis nuostatomis, pareiškėjas buvo informuotas apie nusižengimą, kuriuo jis įtariamas, ir jam buvo suteikta galimybė apsiginti, ką patvirtina pareiškėjo 2013 m. balandžio 24 d. rašytinis paaiškinimas. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju, užfiksuojant pažeidimą ir skiriant pareiškėjui drausminę nuobaudą, buvo laikomasi nustatyto teisinio reglamentavimo ir panaikinti Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. nutarimą Nr. 28-441(1) nėra jokio pagrindo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimu (b. l. 49–52) pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. nutarimą Nr. 28-441(1) bei Kalėjimų departamento 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 2S-2199.

Teismas nurodė, kad BVK 12 straipsnio 2 dalis numato, jog nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Tuo tarpu BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Nustatytų pareigų ir draudimų nesilaikantys nuteistieji atsako pagal Lietuvos Respublikos įstatymus (BVK 110 str. 3 d.). Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra konstatavęs, jog BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punkto normos yra blanketinio pobūdžio, todėl, baudžiant nuteistąjį už šių normų pažeidimą, turi būti nurodytos ir kitų teisės aktų nuostatos, nustatančios detalesnes nuteistųjų elgesio taisykles, kurių konkretus atsakomybėn traukiamas nuteistasis nesilaikė (atsakomybė už minėtų normų pažeidimą galima, kai kartu yra pažeidžiamos ir BVK normas įgyvendinančio poįstatyminio teisės akto konkrečios nuostatos) (rėmėsi LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1672/2008, 2009 m. gruodžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-1351/2009 ir 2013 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-236/2013).

Teismas atkreipė dėmesį, kad tai, jog nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus, negali būti suprantama kaip niekuo neribojamas absoliutas. Ši pareiga yra siejama su nuteistųjų pareigomis laikytis teisės aktų, jiems nustatytų reikalavimų bei atitinkamų elgesio taisyklių. Tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nesilaikė reikalavimo nurodyti kitų teisės aktų nuostatas, nustatančias detalesnes nuteistųjų elgesio taisykles, kurios buvo pažeistos, kadangi ginčijamame nutarime nurodoma tik tai, jog pareiškėjas pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalies ir 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, t. y. bendrąją nuteistųjų pareigą vykdyti pareigūnų reikalavimus.

Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju yra pagrindas panaikinti ginčijamą Vilniaus PN direktoriaus nutarimą, kaip nepagrįstą teisės aktų nuostatomis, todėl atitinkamai naikintinas ir ginčijamas Kalėjimų departamento sprendimas. Teismas taip pat pabrėžė, kad tarp byloje esančių įrodymų egzistuoja prieštaravimai, kurie turi būti vertinami pareiškėjo naudai, kadangi byloje neginčijamai nėra patvirtinta, jog nagrinėjamo įvykio metu pareigūnas kreipėsi būtent į pareiškėją ir jam konkrečiai bei aiškiai nurodė uždaryti duris.

Taigi ir dėl šių aplinkybių ginčijamas Vilniaus PN direktoriaus nutarimas negali būti laikomas teisėtu bei pagrįstu, todėl Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. nutarimas Nr. 28-441(1) ir Kalėjimų departamento 2013 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 2S-2199 naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti.

III. Atsakovas Vilniaus PN apeliaciniame skunde (b. l. 60–61) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Vilniaus PN mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsiaiškino ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes bei priėmė neteisėtą sprendimą. Atsakovas teigia, kad nagrinėjamu atveju nuobauda pareiškėjui buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai. Pažymi, jog palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes. Papildomai paaiškina, kad visa pataisos įstaiga yra suskirstyta į atskiras lokalines teritorijas, kiekviena iš jų yra uždara, t. y. patenkant iš vienos teritorijos į kitą nuteistieji turi praeiti pro kontrolinio praleidimo postus, kuriuose tarnybą atlieka ir nuteistųjų judėjimą kontroliuoja budintys prižiūrėtojai. Kartu atkreipia dėmesį, kad prižiūrėtojo J. P. teismo posėdžio metu duoti parodymai atitinka jo tarnybiniame pranešime nurodytas aplinkybes, yra nuoseklūs ir neprieštaringi, o abejoti pareigūno nurodytomis aplinkybėmis nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu kitų nuteistųjų teisme duoti parodymai vertintini kritiškai, kadangi jie yra suinteresuoti bylos baigtimi.

Pareiškėjas A. S. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 66–68) prašo jį atmesti. Pareiškėjas teigia, kad atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas tik subjektyvia nuomone. Papildomai pažymi, jog pataisos įstaigoje visos durys turi užsidaryti spyruoklės ir elektromagneto pagalba, be to, kontrolinio posto pareigūnas, prieš praleisdamas nuteistuosius iš vieno lokalinio sektoriaus i kitą, išeina iš savo posto ir daro kratą. Tuo tarpu nurodymas grįžti ir uždaryti duris galėjo būti duotas nebent paskutiniam pro duris praėjusiam nuteistajam, o ne pareiškėjui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 28-441(1) ir Kalėjimų departamento 2013 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 2S-2199 teisėtumo bei pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo ginčijami Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. nutarimas Nr. 28-441(1) ir Kalėjimų departamento 2013 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 2S-2199 negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Kaip matyti iš pareiškėjo ginčijamo Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. nutarimo Nr. 28-441(1) (b. l. 8, 20–21), šiuo nutarimu pareiškėjui už tai, kad jis 2013 m. balandžio 23 d. apie 16.50 val. padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, kadangi grįždamas iš sporto salės, praėjęs pro trečią kontrolinio praleidimo postą, neuždarė paskui save durų ir atsisakė vykdyti pareigūno jam duotą nurodymą grįžti bei uždaryti duris, t. y. pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalies bei 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, buvo skirta nuobauda – uždarymas 5 paroms į baudos izoliatorių.

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BVK 12 straipsnio 2 dalis numato, jog nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus, o 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Tačiau, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog minėtų įstatymo normų, kurios nustato bendrąsias ir specialiąsias nuteistųjų pareigas, konstrukcija yra blanketinė, t. y. nukreipianti į kitus teisės aktus, kurie nustato konkrečias nuteistųjų elgesio taisykles (režimo reikalavimus).

Todėl sprendžiant dėl nuobaudos nuteistajam paskyrimo už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus, turi būti nustatyta ne tik tai, kokį bendrojo pobūdžio reikalavimą, nurodytą blanketinėje įstatymo normoje, pažeidė nuteistasis, o ir tai, kokių būtent BVK normas įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų konkrečias nuostatas jis pažeidė (žr., pvz., LVAT 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1672/2008, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013 ir kt.). Kita vertus, tai, kad nutarime paskirti nuobaudą nėra nurodyta konkreti nuostata, kurios pažeidimu pareiškėjas kaltinamas, vertintina kaip formalus pažeidimas, jei paties pažeidimo esmė nutarime suformuluota aiškiai ir nėra pažeista pareiškėjo teisė žinoti, už kokio konkretaus reikalavimo nesilaikymą jam skiriama nuobauda (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-277/2009).

Tuo tarpu, teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. nutarime Nr. 28-441(1) pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo esmė suformuluota pakankamai aiškiai. Juolab kad, kaip pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė liudytoju apklaustas Vilniaus PN pareigūnas J. P., nagrinėjamas įvykis įvyko trečio kontrolinio praleidimo posto, kuris skiria gamybinę ir gyvenamąją teritorijas bei yra skirtas kontroliuoti asmenų judėjimą tarp šių dviejų teritorijų, teritorijoje. Akcentuotina, kad byloje ginčo dėl šių aplinkybių nėra, o pataisos įstaigų ir bausmės vykdymo režimas apsprendžia tam tikrus ribojimus ir draudimus bei atitinkamas pareigas, susijusias su kalinimo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, inter alia nuolatinę nuteistųjų priežiūrą bei jų judėjimo kontrolę.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad nuteistiesiems nustatytų pareigų ir draudimų tikslas – užtikrinti tvarkos palaikymą bausmės vykdymo metu, būtinybė palaikyti drausmę, sukurti būtinas sąlygas normaliai pataisos įstaigų veiklai, motyvuoti nuteistuosius teisės aktus atitinkančiam elgesiui, vykdyti pataisos įstaigų režimo pažeidimų prevenciją (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-589/2010, 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013, 2013 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-942/2013 ir kt.).

Be to, BVK 12 straipsnio 2 dalyje bei 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta nuteistųjų pareiga vykdyti bausmės vykdymo institucijos įstaigos arba pareigūno nurodymus bei administracijos reikalavimus yra absoliuti ta prasme, kad tai yra viena iš pagrindinių pataisos įstaigų režimo laikymosi užtikrinimo sąlygų. Todėl šios pareigos nevykdymas, išskyrus atvejus, kai nuteistajam adresuotas nurodymas yra akivaizdžiai neteisėtas, laikytinas nuteistajam privalomų elgesio taisyklių pažeidimu (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-953/2010).

Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju nutarime nenurodytos detalesnes nuteistųjų elgesio taisykles nustatančios kitų teisės aktų nuostatos, kurių pažeidimu kaltinamas pareiškėjas, laikytina formaliu trūkumu ir savaime nesudaro pagrindo naikinti minėtą nutarimą.

Tačiau pabrėžtina, jog bausmės atlikimo režimo pažeidimas yra teisės pažeidimas. Taigi, taikant atsakomybę už bausmės atlikimo režimo pažeidimą, galioja iš esmės tos pačios taisyklės, kaip ir taikant baudžiamąją ar administracinę atsakomybę, t. y. atitinkama teisinė atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius teisės pažeidimo sudėtį. Toks reikalavimas iš esmės įtvirtintas BVK 143 straipsnyje, kuris nustato, kad nuobauda gali būti skiriama tik pažeidimą padariusiam asmeniui (BVK 143 str. 3 d.). Nutarimas skirti vieną iš BVK 142 straipsnyje numatytų nuobaudų yra aktas, kuriame įgaliojimus skirti nuobaudas turintis pareigūnas pateikia nuteistajam kaltinimą dėl bausmės atlikimo režimo pažeidimo (BVK 143 str. 1 d.).

Todėl nutarime dėl nuteistojo nubaudimo turi būti aiškiai suformuluotas jam reiškiamas kaltinimas dėl režimo pažeidimo, konkrečiai nurodant pažeidimo padarymo laiką, vietą, režimo reikalavimus pažeidžiančius veiksmus ir jų teisinį įvertinimą (kvalifikavimą) pagal konkrečias teisės aktų normas. Nutarimas dėl nuteistojo nubaudimo, kuriame nesuformuluotas konkretus kaltinimas arba kaltinimas, kuris neatitinka faktinių aplinkybių, negali būti laikomas pagrįstu (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-236/2013 ir kt.).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas nagrinėjamą įvykį užfiksavęs ir tarnybinį pranešimą surašęs pareigūnas J. P., be kita ko, paaiškino, jog pareiškėją kvietė pavarde, tačiau nuteistiesiems labiau įprasta, kai į juos kreipiamasi pravarde, o ne pavarde, todėl pareiškėjas galėjo nesureaguoti į pareigūno kreipimąsi, t. y. pareigūnas iš esmės nebuvo įsitikinęs, kad pareiškėjas girdėjo ir suvokė jam duotą nurodymą. Minėtas liudytojas taip pat nurodė, kad nagrinėjamo įvykio metu pastebėjo, kaip kažkuris iš greta trečio kontrolinio praleidimo posto esančio 1-ojo būrio nuteistųjų per langą davė kitam nuteistajam kažkokį maišelį, todėl šūktelėjo jiems „Alio, kas ten vyksta“, o pareiškėjui į tai sureagavus, paaiškino, jog pastarasis kreipinys buvo skirtas ne jam.

Tuo tarpu pareiškėjas nuo pat pradžių nuosekliai tvirtina, kad nagrinėjamo įvykio metu pareigūnas jam jokio nurodymo nedavė ir konkrečiai į jį nesikreipė, šią aplinkybę iš esmės patvirtino ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas nagrinėjamą įvykį tiesiogiai stebėjęs L. J. (b. l. 1–5, 12, 23, 44–46). Įvertinusi minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą neabejotinai ir vienareikšmiškai išvadai daryti, jog pareigūnas konkrečiai bei aiškiai kreipėsi būtent į pareiškėją ir davė jam nurodymą grįžti bei uždaryti duris.

Taigi šiuo atveju pareiškėjui inkriminuoto pažeidimo faktas byloje neįrodytas, todėl ginčijamas Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. nutarimas Nr. 28-441(1) negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Atitinkamai Kalėjimų departamento 2013 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 2S-2199, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo skundas dėl minėto Vilniaus PN direktoriaus nutarimo, taip pat negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai panaikino pareiškėjo skundžiamus Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. balandžio 25 d. nutarimą Nr. 28-441(1) ir Kalėjimų departamento 2013 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 2S-2199.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys