2K-219/2014 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-219/2014

Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00049-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.5.4. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Albino Sirvydžio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

išteisintajam A. K.,

išteisintojo gynėjui advokatui Arūnui Marcinkevičiui,

nukentėjusiajam A. M.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Algiui Staškūnui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžio dalis dėl A. K. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis: A. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisintas nesant jo veikoje šios nusikalstamos veikos požymių.

Nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria iš A. K. buvo priteista A. M. 1000 Lt už advokato pagalbą.

Kita nuosprendžio dalis (dėl A. K. išteisinimo pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 149 straipsnio 2 dalį) palikta nepakeista.

Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu A. K. buvo nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį 200 MGL (26 000 Lt) bauda.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2011 m. balandžio 27 d. iki 2011 m. balandžio 29 d. (dvi dienos), vieną dieną prilyginant dviem MGL, ir A. K. paskirta galutinė bausmė – 198 MGL (25 740 Lt) bauda.

Pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 149 straipsnio 2 dalį A. K. buvo išteisintas, nesant jo veiksmuose šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš A. K. buvo priteista A. M. 10 000 Lt neturtinei žalai ir 1000 Lt advokato išlaidoms atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Albino Sirvydžio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu A. K. buvo nuteistas už tai, kad jis 2011 m. sausio 26 d. Plungėje, Vytauto g. 2, Plungės rajono apylinkės teismo posėdžių salėje, viešo teismo posėdžio administracinėje byloje metu grasino A. M., kad jį nužudys, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Nukentėjusysis A. M. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų bei priteisti jam visas turėtas atstovavimo išlaidas.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė teisingas išvadas ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą, o apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. K., iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, keliamus įrodymų vertinimui (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), ir netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 145 straipsnio 1 dalį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis). A. M. mano, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes nuosprendis nėra motyvuotas ir pagrįstas, nepaneigtos pirmosios instancijos teismo išvados, kurių pagrindu A. K. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nuteistojo parodymams suteikė prioritetą prieš kitus įrodymus, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir byloje surinktų įrodymų, kurie įvertinti vienašališkai ir neobjektyviai. Apeliacinės instancijos teismas, A. M. teigimu, pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių, 241 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 305, 331 straipsnių nuostatas, t. y. padarė esminius BPK pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių naujų faktinių aplinkybių, tačiau byloje surinktus tuos pačius įrodymus vertino turėdamas išankstinį nusistatymą, kad nuteistasis yra nekaltas ir nusikaltimų nepadarė; tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. A. M. nuomone, apeliacinės instancijos teismas ignoravo jo parodymus apie tai, kaip jis suvokė A. K. grasinimus. Kasatorius teigia supratęs A. K. grasinimus kaip realius ir tam buvo pagrindas, nes A. K. buvo sumušęs jo sūnų, nuolat reiškė pretenzijas dėl namo bendrijos reikalų tvarkymo, dėl to visa šeima jautė nuolatinę nervinę įtampą (teko gydytis), pakeitė gyvenamąjį būstą. Pasak A. M., visus konfliktus inspiravo A. K., kuris ginčija savo kaltę, be to, neatsiprašė ir neatlygino žalos.

Nukentėjusiojo A. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo

Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu A. K. buvo nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už grasinimą nužudyti A. M.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2013 m. spalio 17 d. nuosprendžiu panaikinusi Plungės rajono apylinkės teismo apkaltinamąjį nuosprendį, A. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį išteisino, nesant jo veikoje šios nusikalstamos veikos požymių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas.

BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš naujo išsamiai analizavęs ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teismo surinktus duomenis, nustatė, kad tarp A. K. ir A. M. dėl daugiabučio namo bendrijos reikalų nuolat vykdavo konfliktai, tarpusavio santykiai buvo įtempti, jų ginčai buvo nagrinėjami teisme. Būtent nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą baigiamųjų kalbų metu A. K. pasakė A. M. frazę „aš pirmas tave nušausiu, M., o nusišausiu pats. Su M. bus kitos kalbos“.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad neretai teismo posėdžių metu konfliktuojantys proceso dalyviai išsako vieni kitiems itin nemalonius ir grėsmingus žodžius, bet tai nereiškia, jog šie grėsmingi ketinimai bus įvykdyti ir jų reikia bijoti. Kaip matyti iš A. K. parodymų ir nustatytų bylos aplinkybių, kaltinamasis teismo posėdžio metu buvo labai susijaudinęs ir minėtą frazę pasakė ne siekdamas įbauginti A. M., kad su juo bus susidorota, bet spontaniškai, iš nevilties dėl tarpusavio santykių su A. M. ir susidariusios situacijos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. K. minėtus grsinimus išsakė girdint visiems teismo proceso dalyviams. Bylą nagrinėję teismai nenustatė jokių kitų aplinkybių, rodančių, kad A. M. išsakytas grasinimas buvo realus ir buvo pagrindas jo bijoti. Šios aplinkybės rodo, kad A. K. poelgis negali būti vertinamas kaip tyčinis siekimas įbauginti pareiškėją, priversti jį manyti, kad grasinimas galėtų būti įvykdytas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, kad A. K. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių, atitinka baudžiamąjį įstatymą bei teismų praktiką.

Dėl nuorodų į BPK reikalavimų pažeidimus

Kasacinio skundo argumentai, kad Klaipėdos apygardos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, vertindamas byloje surinktus įrodymus, vieniems įrodymams suteikė viršenybę prieš kitus, dalį jų nepagrįstai atmetė ir tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, yra neteisingas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl A. K. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį teisingumą, iš naujo įvertinęs bylos įrodymus ir padaręs kitokias išvadas, nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis apeliacine tvarka panaikintas dėl netinkamo įrodymų vertinimo ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta taisykle, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, jų tarpusavio ryšį ir kaip visumą.

Nukentėjusiojo A. M. kasaciniame skunde išsakyti teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nenurodė jokių motyvų, kodėl atmetė pirmosios instancijos teismo išvadas, nėra pagrįsti. Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas minėtų įstatymo reikalavimų nepažeidė, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos teismo išvados dėl A. K. išteisinimo, taip pat išteisinimo pagrindai (BPK 305 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas išdėstė motyvus, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, todėl išsamiai išanalizavo bylos duomenis ir BPK 20 straipsnio bei 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų nepažeidė. Savo forma ir turiniu apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio reikalavimus. Patikrinusi kasacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas. Kaip matyti iš kasacinio skundo, nukentėjusysis apeliacinio teismo šališkumą grindžia jam nepalankiai įvertintais įrodymais, priimtu nepalankiu sprendimu, tačiau tai nėra pagrindas pripažinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio šališku.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nukentėjusiojo A. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Viktoras Aidukas

Aldona Rakauskienė

Albinas Sirvydis