A-143-776-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-776/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01329-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. V. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. V. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–5) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir Valdybos Vilniaus skyrius) 2013 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. (10.1-02)3-33071 „Dėl senatvės pensijos neišmokėtos dalies grąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas); panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2013 m. balandžio 10 d. raštą Nr. (6.5)I-2256 „Dėl praleisto termino skundui paduoti“; ir priteisti 13 590,69 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią 2010–2011 m.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jis gavo sumažintą senatvės pensiją. Iš viso neišmokėtos pensijos suma yra 13 590,69 Lt. Valdybos Vilniaus skyrius ginčijamu Sprendimu atsisakė išmokėti senatvės pensijos dalį. Šį Sprendimą apskundė Valdybai, kuri nurodė, kad praleistas 3 metų senaties terminas, ir skundą atsisakė nagrinėti. Pareiškėjas pažymėjo, kad iki 2012 m. vasario 23 d. dirbo, atlyginimą darbdavys pervesdavo į sąskaitą, jo pakako pragyvenimui, pensija buvo kaupiama kitoje sąskaitoje, todėl kas mėnesį ja nesidomėjo. Apie sumažintą pensijos dalį sužinojo iš 2010 m. rugpjūčio 26 d. Valdybos Vilniaus skyriaus rašto, todėl senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo šios datos. Sumažinta senatvės pensijos dalis buvo mokama periodinėmis išmokomis, todėl teisių pažeidimas laikomas tęstiniu.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Įstatymų leidėjas priimdamas Laikinojo įstatymo nuostatas pakartotinai nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris Konstitucinio Teismo dar 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu buvo pripažintas antikonstituciniu. Valstybei, kaip viešosios teisės subjektui, kyla pareiga užtikrinti prisiimtų įsipareigojimų įgyvendinimą, o juos pažeidus atsiranda viešoji civilinė atsakomybė – žalos atlyginimas. Pažymėjo, kad buvo pažeista teisė į nuosavybę, kurią saugo ne tik nacionalinės teisės normos, bet ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostata.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimu į skundą (b. l. 30–33) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui senatvės pensija buvo laikinai sumažinta pagal tuo metu galiojančius Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius, pritaikant 2 priede pateiktą formulę, kadangi pareiškėjo pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt dydį, be to, pareiškėjas dirbo ir turėjo draudžiamų pajamų. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos pensijų gavėjams nėra taikomos jau nuo 2012 m. sausio 1 d. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštaravo, prieštaravo tos įstatymo nuostatos, kuriomis dirbantiems senatvės pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu, negu nedirbantiems. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui pareiškėjui Laikinojo įstatymo nuostatos nebuvo taikomos. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad neišmokėtos pensijos dalies kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė.

Atsakovas Lietuvos valstybei atstovaujanti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 22–29, 47–54) prašė pareiškėjo administracinę bylą nutraukti, skundą atmesti kaip nepagrįstą, pakeisti Valdybos procesinę padėtį iš atsakovo į trečiojo suinteresuoto asmens.

VSDFV nurodė, kad pareiškėjas nurodė netinkamą Lietuvos valstybės atstovą – Valdybą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. 992 1.7.4 punktą, Lietuvos valstybei (Vyriausybei) Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose bylose dėl žalos, socialinių išmokų dalies, neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą, priteisimo, kai pagal pareikštus skundus atsakovu (trečiuoju suinteresuotu asmeniu) įtraukta valstybė (Vyriausybė), atstovauja VSDFV teritoriniai skyriai. Todėl šioje byloje valstybei turi atstovauti Valdybos Vilniaus skyrius.

Valdybos Vilniaus skyrius, mokėjęs pareiškėjui senatvės pensiją Laikinajame įstatyme nustatyta tvarka, pažeidimo nepadarė, vadovavosi galiojančiu įstatymu, todėl pažeidimas nėra tęstinis. Pareiškėjas apie tai, kad mokama ne viso dydžio paskirta senatvės pensija, sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, todėl, kreipdamasis į Valdybą 2013 m. balandžio 3 d., praleido ne tik Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą, bet ir iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-167/2013; 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013). Sprendimai mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją pareiškėjui yra įvykdyti; todėl, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui neišmokėtos pensijos atžvilgiu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata netaikytina.

Laikinasis įstatymas buvo oficialiai paskelbtas, todėl, remiantis Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalimi, jis buvo galiojantis ir Valdybos Vilniaus skyriui, 2010–2011 m. mokėjusiam pareiškėjui pensiją, privalomas vykdyti. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas taikytinas į ateitį. Pareiškėjui tuo metu jau nebuvo mokama pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažinta pensija, nes, mokant senatvės pensijas, šio įstatymo nuostatų taikymas galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjui paskirtos pensijos dydis viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą 650 Lt ribinį pensijos dydį, todėl jo pensija perskaičiuota šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka bei taikytos Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamų pajamų. Pagal Laikinojo įstatymo 16 straipsnį, kompensavimo tvarką turi parengti Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Apie tai, kad pareiškėjui mokama ne visa paskirta senatvės pensija, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėnesį, todėl, kreipdamasis į Valdybą su 2013 m. balandžio 3 d. skundu išmokėti negautą senatvės pensijos dalį, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo Valdybai 3 metų terminą. Pareiškėjas nepateikė Valdybai jokių įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą, bet kreipėsi į teismą. Pareiškėjui teisėtai mokėta pensija pagal tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, o įstatymas, nustatantis VSDFV teritoriniams skyriams išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo negautą senatvės pensijos dalį, nepriimtas, todėl pareiškėjo reikalavimas nepagrįstas.

Be to, įstatymai specialiose normose valstybės atsakomybės už įstatymų leidėjo padarytą žalą, jeigu tokia žala asmeniui būtų nustatyta dėl priimto įstatymo taikymo, nenumato. VSDFV teritoriniai skyriai nėra atsakingi už įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo padarinių kompensavimą iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendimu (b. l. 73–87) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi ir 8 straipsnio 1 dalimi buvo sumažinta pareiškėjo senatvės pensija. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja, tačiau pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio nuostatoms.

Teismas nurodė, kad pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalį 3 metų terminas, nors ir įtvirtintas materialiniame įstatyme, yra procesinis, jis nėra materialinis ieškinio senaties terminas, nes, praleidus šį terminą, net nereikalaujant administracinėms institucijoms, ikiteisminė ginčo nagrinėjimo institucija bei teismai privalo jį taikyti savo iniciatyva, o ne VSDFV teritorinių skyrių reikalavimu. Minėtas terminas, siejant jį su pensijų mažinimu, kuris buvo bendras, visuotinis, atliekamas pagal Laikinąjį įstatymą, todėl visi asmenys apie pensijų mažinimą pagal Laikinąjį įstatymą turėjo žinoti, o šis žinojimas buvo objektyvus, todėl teismas neturėtų atsižvelgti ir aiškintis pavienių subjektyvių atvejų, išskyrus atvejus, kai yra visiškai objektyvios aplinkybės. Pareiškėjas į Valdybą kreipėsi 2013 m. balandžio 3 d., todėl teismas konstatavo, kad jis praleido skundo padavimo terminą, nes apie pensijos mažinimą turėjo žinoti nuo 2010 m. pradžios. VSDFV pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą.

III. Pareiškėjas V. K. V. apeliaciniu skundu (b. l. 89–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareigą atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų veiksmų ar neteisėtų aktų, nustato Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis. Žala turi būti atlyginta taikant Civilinio kodekso normas, kurios reglamentuoja ir senaties terminus. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies norma dėl senaties termino yra suformuluota analogiškai Civilinio kodekso normai. Reikalavimo atsiradimo momentas siejamas su asmens sužinojimu apie teisės pažeidimą, todėl lingvistiniu požiūriu ir pagal prasmę ši teisės norma yra materialinė.

2. Apie sumažintą pensijos dalį pareiškėjas sužinojo iš Valdybos Vilniaus skyriaus 2010 m. rugpjūčio 26 d. rašto dėl pensijos perskaičiavimo, todėl 3 metų senaties termino nepraleido.

Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai Valdybos Vilniaus skyrius (b. l. 95–97) bei Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV (b. l. 99–104, 105–110), prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad pareiškėjui pensija buvo sumažinta remiantis tuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis. Teismas teisingai įvertino, kad Pensijų įstatyme nustatytas 3 metų terminas yra procesinis, tai įrodo ir ikiteisminių institucijų egzistavimas. Be to, apie pensijų mažinimą taikant Laikinąjį įstatymą pareiškėjas turėjo žinoti, tas žinojimas yra objektyvus. Pareiškėjas praleido 3 metų skundo padavimo terminą skaičiuojant jo pradžią nuo 2010 m. sausio mėnesio, kai gavo pirmą sumažintą pensiją. Nei atsakovams, nei teismui pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad terminą praleido ne nuo jo valios priklausiusių aplinkybių.

Valdybos Vilniaus skyrius, būdamas viešojo administravimo subjektas ir mokėdamas sumažintą pensiją Laikinojo įstatymo nustatyta tvarka, veikė teisėtai. Pareiškėjui kas mėnesį buvo mokama pensija, tačiau sprendimai nebuvo priimami kas mėnesį, Valdybos Vilniaus skyriaus veiksmai nesikeitė kas mėnesį, todėl pažeidimas negali būti vertinamas kaip tęstinis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas siekia jam paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjo nurodytas pensijos sumažinimas vyko atsakovui (VSDFV teritoriniam skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl senatvės pensijos pareiškėjui skyrimo ir mokėjimo) tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojamas pareiškėjui dėl to neišmokėtos senatvės pensijos dalies apskaičiavimo, kuris yra atsakovo pateiktas teismui, teisingumas bei aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjui faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad joje yra nustatytos šios bylai reikšmingos faktinės aplinkybės:

1) VSDFV Vilniaus skyriaus 1-ojo Pensijų skyriaus 2009 m. liepos 17 d. sprendimu pareiškėjui nuo 2009 m. liepos 1 d. iki gyvos galvos buvo paskirta 1 204,57 Lt dydžio senatvės pensija (b. l. 34);

2) šio skyriaus 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 11-17-13651 pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo pakeistas, nurodant, kad 1 234,31 Lt dydžio senatvės pensija jam bus mokama nuo 2010 m. liepos 1 d. iki gyvos galvos, taip pat nurodant, kad Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pensija bus mokama perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas (b. l. 18);

3) 2013 m. kovo 4 d. pareiškėjas padavė Valdybos Vilniaus skyriui prašymą remiantis paminėtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu išmokėti jam pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį neišmokėtą pensijos dalį – 13 590,69 Lt (b. l. 43);

4) Valdybos Vilniaus skyriaus 2013 m. kovo 15 d. raštu (kuris pareiškėjo skundžiamas šioje administracinėje byloje) pareiškėjui buvo paaiškintos jam paskirtos pensijos sumažinimo priežastys ir pranešta, kad jo prašymas išmokėti pensijos nepriemoką negali būti patenkintas dėl to, kad paminėtas Konstitucinio Teismo nutarimas yra taikytinas tik į ateitį (b. l. 9-10);

5) pareiškėjui 2013 m. balandžio 3 d. skundu apskundus paminėtą 2013 m. kovo 15 d. raštą VSDFV, pastaroji 2013 m. balandžio 10 d. raštu (kuris pareiškėjo taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) nurodė, kad jis praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam mokėtinos pensijos sumažinimo, dėl to yra atsisakoma nagrinėti jo 2013 m. balandžio 3 d. skundą, ir jam pasiūlyta iki 2013 m. balandžio 23 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą (b. l. 12);

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena 2010 m. sausio mėn., kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad pareiškėjo Valdybos Vilniaus skyriui paduotas paminėtas 2013 m. kovo 4 d. prašymas laikytinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodamas šį prašymą (skundą) dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, jis praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija. Pareiškėjas nenurodė individualaus pobūdžio priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis, sprendžiant šio termino atnaujinimo klausimą. Todėl pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje nagrinėjamą situaciją ir pagrįstai pripažino pareiškėjo teismui paduotą skundą nepagrįstu.

Atskirai pasisakydama dėl pareiškėjo nurodyto paminėto 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai (su informacija apie šį sprendimą pareiškėjas sieja sužinojimą apie jam paskirtos pensijos sumažinimą dėl Laikinojo įstatymo nuostatų), kolegija pirmiausia pažymi, kad, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, šis sprendimas buvo priimtas dėl pensijos dydžio (kuris buvo nustatytas taip pat paminėtu Valdybos Vilniaus skyriaus 2009-07-17 sprendimu) perskaičiavimo. Todėl ABTĮ taikymo požiūriu šis sprendimas laikytinas administraciniu sprendimu tik ta apimtimi, kuria buvo pakoreguotas pareiškėjui jau paskirtos (o ne sumažintos) pensijos dydis. Tai reiškia, kad šis sprendimas turi savarankišką, su Laikinojo įstatymo taikymu nesiejamą, reikšmę, nukreiptą tik į pareiškėjui paskirtos senatvės pensijos dydžio nustatymą (jo koregavimą dėl su Laikinuoju įstatymu nesiejamų priežasčių). Antra vertus, šis sprendimas buvo priimtas tuomet, kai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos mokėjimo procesas faktiškai buvo prasidėjęs (kaip jau buvo pasakyta, pirmoji dėl Laikinojo įstatymo tiesioginio taikymo sumažinta pensija pareiškėjui buvo pervesta 2010 m. sausio mėn.).

Todėl, atsižvelgdama į paminėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje pateiktą Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyto 3 metų termino eigos pradžios išaiškinimą, kolegija nepripažįsta pareiškėjo nurodytos 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo ir 2010 m. rugpjūčio 26 d. informacinio rašto apie jį reikšmės nagrinėjamai bylai.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė ir kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų pagrindų pakeisti arba panaikinti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. K. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė